Rašytojas Alanas Lightmanas. „Vilniaus lapų“ nuotrauka

„Man labai svarbu pabūti vienumoje, tyloje. Tai labai svarbu mąstymui ir bandymui susivokti, kas aš esu. Taip pat šis laikas yra labai svarbus mano kūrybinei veiklai“, – teigia rašytojas ALANAS LIGHTMANAS, viešėjęs tarptautiniame literatūros festivalyje „Vilniaus lapai“. A. Lightmanas yra ne tik rašytojas, žinomas iš tokių lietuviškai „Sofoklio“ leidyklos išleistų knygų kaip „Einšteino sapnai“ ir „Atsitiktinė visata: pasaulis, kurį maneisi pažįstąs“, bet ir fizikos mokslų daktaras, Masačusetso technologijos instituto dėstytojas. Tad jis yra puikus pašnekovas siekiant apmąstyti mokslo ir religijos, mokslo ir humanizmo santykį. 

Jūsų biografijoje užfiksuotas faktas, kad buvote unikalus žymiojo Masačusetso technologijos instituto darbuotojas. Jūs vienintelis buvote  tiek fizikos, tiek humanistikos dėstytojas. Kokį šiandien regite santykį tarp fizinių mokslų ir humanizmo? 

Humanizmas visada bus mokslinės veiklos dalis. Aš skiriu mokslinę veiklą nuo mokslo. Mokslinė veikla yra tai, ką žmonės daro tam, kad sukurtų mokslą. Kadangi žmonės studijuoja pasaulį, jų išpažįstamos vertybės visada bus mokslinės veiklos dalis. Ypač tai pasakytina kalbant apie būdus, kuriais mes pasitelkiame mokslą ir technologijas. Šie pasirinkimai išreiškia mūsų vertybes.  

Mano universitete, Masačusetso technologijos institute, kuris iš esmės yra fizinių mokslų ir technologijų aukštoji mokykla, mes turime labai stiprius humanitarinius departamentus – filosofijos, istorijos, literatūros, muzikos, teatro. Mes suprantame, kad mokslas veikia žmonių bendruomenėje ir mums reikia vertybių kaip orientyro.  

Mes suprantame, kad mokslas veikia žmonių bendruomenėje ir mums reikia vertybių kaip orientyro.  

Vienas ryškiausių to pavyzdžių yra globalinis atšilimas ir klimato pokyčiai. Mums reikia mokslininkų, kad jie tyrinėtų šį reiškinį ir ieškotų atsakymo, kas tai lemia. Tačiau sprendimui, kad nesunaikintume patys savęs, mums reikia ne tik mokslinio pažinimo, tačiau ir atitinkamos politikos bei gyvenimo būdo pokyčių. Tad mums reikia, kad mokslas ir humanizmas žengtų drauge. 

O dabar pereikime prie mokslo ir religijos. Kadaise buvo tikima, kad mokslas pakeis religiją ir jos paprasčiausiai nebereikės, nes mokslas suteiks žmogui atsakymus. Tačiau dabar pasigirsta balsų, teigiančių, kad gyvename jau nebe sekuliarizacijos, o desekuliarizacijos eroje. Argumentuojama, kad mokslas gali paaiškinti priežastinius ryšius, tačiau jis negali atsakyti į prasmės klausimus. Tad religija nenunyks, klausimas, kokią ją turėsime. Kaip, jūsų nuomone, suderinti religiją ir mokslą išvengiant kraštutinumų, nes religija be mokslo yra akla ir fanatiška, tačiau mokslui, kaip jūs pabrėžėte, reikalingos humanistinės vertybės? 

Manau, kad mokslas niekada nepakeis religijos. Religija atlieka daug funkcijų. Tikėjimas Dievu mums gali suteikti gyvenimo kryptį ir tikslą. Taip pat religija gali suteikti prasmę. Daugelis religijų suteikia visuomenėms etinį kodeksą. Nemanau, kad etikai pagrįsti būtinai reikalinga religija, tačiau daugelis religijų vis dėlto suteikia moralinį kodeksą. Mokslas šių klausimų nesvarsto, jie yra anapus mokslo domėjimosi ribos. Sutinku, kad mokslas ir religija turi skirtingas sritis. 

Pastaraisiais metais daug mokslininkų bandė pasitelkti mokslinius argumentus, kad paneigtų Dievo egzistavimą. Bene žymiausias tarp visų vadinamųjų neoateistų yra britų mokslininkas Richardas Dawkinsas. Vis dėlto manau, kad tiek jis, tiek jo bendražygiai smarkiai klysta, nes daugelis religijų suvokia Dievą kaip esantį anapus fizinės visatos. O mokslas yra apribotas šios fizinės visatos. Todėl mokslas ir negali nieko pasakyti apie Dievo egzistavimą ar neegzistavimą. Lygiai taip pat ir religija negali patvirtinti ar paneigti Dievo egzistavimo, nes mes čia remiamės tikėjimu.  

Manau, kad mokslas niekada nepakeis religijos. Religija atlieka daug funkcijų. Tikėjimas Dievu mums gali suteikti gyvenimo kryptį ir tikslą. Taip pat religija gali suteikti prasmę. Daugelis religijų suteikia visuomenėms etinį kodeksą.

Manau, kad mokslas ir religija liks šiame pasaulyje. Abi šios jėgos smarkiai formavo mūsų civilizaciją. Man svarbiausia religijoje yra ne institucinis jos matmuo. Man svarbiausia yra asmeninė patirtis, kad esi susijęs su kažkuo didesniu nei tu pats. Vadinu tai transcendentine patirtimi. Kiekvienas mūsų esame tai patyrę. Man tai yra dvasingumo šerdis. Transcendentinė patirtis nėra tai, kas galėtų būti lengvai analizuojama mokslo. Tai nėra kažkas lengvai kvantifikuojamo. Šis susietumo jausmas, mano nuomone, yra artimai susijęs su mūsų nuostabos šiuo pasauliu išraiškomis. Galime tai matyti dailėje, girdėti muzikoje. Man transcendentinė patirtis, kuri apima tiek dvasinį jausmą, tiek poreikį kurti meną, per visą žmonijos istoriją yra išraiška mūsų pasangų suprasti pasaulį, išreikšti savo jausmus jo atžvilgiu. 

Kokį mokslo ir religijos santykį regite ateityje? 

Mokslas ir religija susikerta, kai arba mokslas bando paneigti Dievą, arba religija skelbia teiginius apie fizinį pasaulį, kurie yra visiškai priešingi mokslui. Fizinis pasaulis yra mokslo sfera. Bet koks teiginys apie fizinį pasaulį turi būti patikrintas mokslo ir, jei remiantis moksliniais metodais jis yra pripažįstamas kap klaidingas, privalo būti atmestas.

Šią kovą galime regėti, kai kalbame apie stebuklus. Stebuklas yra Dievo įsikišimas į fizinį pasaulį, o tai prieštarauja mokslui. Mokslas negali toleruoti stebuklų. Pamatinė mokslo prielaida yra ta, kad viskas, kas vyksta fiziniame pasaulyje, vyksta dėsningai. Šie dėsniai gali būti atrandami pasitelkiant mokslą, ir jie visada galioja. Stebuklas pačiu savo apibrėžimu yra nepaklusimas dėsniui, ir, be to, šis nepaklusimas yra lemtas anapus fizinio pasaulio esančios jėgos įsikišimo. Vis dėlto man mokslas ir religija yra suderinami dalykai, jei suvokiame, kad jie apsiriboja savo sritimis. 

Vienoje jūsų knygoje pavadinimu „Diagnozė“ skaitome apie pagrindinį veikėją, kuris kartą pakeliui į darbą suvokia nebeprisimenantis, kas jis yra, koks jo vardas ar kur jis keliauja. Jis prisimena tik savo kompanijos, kurioje dirba, šūkį: „Maksimalus informacijos kiekis per minimalų laiką.“ Mes kalbame apie laiką, kuris yra pagrindinis veikėjas ir jūsų knygoje „Einšteino sapnai“. Technologijos kadaise žadėjo mums išsilaisvinimą, tačiau dabar dažnai kalbame, kad kaip tik turime mažiau laisvo laiko, esame visada užimti, visada skubame. Ar utopija nevirto distopija? 

Viena vertus, technologija tam tikrais aspektais mus tikrai išlaisvino. Akivaizdžiausias pavyzdys yra medicina ir čia padaryta pažanga. Smarkiai pailgėjo padidėjo vidutinė gyvenimo trukmė. Gyvename sveikesnį gyvenimą. Komunikacijos technologijos įmanomais pavertė dalykus, kurie anksčiau atrodė visiškai neįsivaizduojami.  

Kapitalizmas atnešė įsitikinimą, kad laikas yra pinigai. Kai sudedame tai su išaugusiu produktyvumu, tai susiduriame su spaudimu, kad kiekviena akimirka privalo būti naudinga.

Tačiau technologijos taip pat sužalojo mūsų gyvenimus. Jūs kalbėjote apie tai, kad technologijos turėjo atnešti daugiau laisvo laiko. Tačiau kas nutiko su išaugusiu efektyvumu, kurį lėmė technologijų vystymasis? Užuot dirbę mažiau valandų, mes dirbame tiek pat ar net daugiau, nes tiesiog norime uždirbti daugiau pinigų. Kapitalizmas atnešė įsitikinimą, kad laikas yra pinigai. Kai sudedame tai su išaugusiu produktyvumu, tai susiduriame su spaudimu, kad kiekviena akimirka privalo būti naudinga. Mes suskirstome savo dieną į dešimties minučių atkarpas, kurių kiekviena privalo būti panaudota kuo efektyviau. Užuot turėję daugiau laiko poilsiui, mes jo turime mažiau.  

Rašytojas Ulfas Peteris Hallbergas pokalbyje konstatavo, kad šiandieniam metropoliui ypač trūksta vadinamųjų flaneurs – bastūnų, kurie ne šiaip sau dykinėtojai, o visuomenės gyvenimo stebėtojai, kritikai, kvestionuotojai. Jo teigimu, šiandien mieste dažniausiai regime tik iš vieno į kitą tašką dėl ekonominių transakcijų bėgančius žmones, kurie galiausiai virsta tik funkcijomis, objektais.  

Taip, smarkiai išaugo mūsų gyvenimo sparta. Tai lėmė komunikacijos technologijų pažanga. Juk mūsų gyvenimo tempas visada priklausė nuo egzistuojančių komunikacijos priemonių. Kai auga komunikacijos greitis, didėja ir gyvenimo sparta. Prieš kelerius metus „British Council“ užsakymu buvo atliktas tyrimas, kuris matavo ėjimo pėstute vidutinį greitį, atrodo, 35 pasaulio miestuose. Nustatyta, kad vos per vieną dešimtmetį ėjimo gretis išaugo net 10 proc. Mes iš tikrųjų visada skubame iš taško A į tašką B. Mes vaikštome greičiau nei anksčiau. Manau, kad tai kenkia mūsų psichinei sveikatai, nes vis rečiau sustojame, vis rečiau atsijungiame nuo tinklo. Vis mažiau laiko praleidžiame mąstydami, kas esame, kokios mūsų vertybės, kur mes keliaujame. Skubame ir nerandame tam laiko.  

Pamenu vieną vienuolį, kuris vokiečių žurnalistui Peteriui Seewaldui kalbėjo, kad kai mes sėdime, mintyse jau stovime. Kai stovime, mintyse jau einame. Kai einame, jau rengiamės bėgti. Tad pagrindinė problema, kaip leidžiama suprasti, yra mūsų galvose. Jūs reguliariai keliaujate į vieną iš mažų salelių Meine, kurią vadinate savo dvasiniu centru ir kurioje per metus praleidžiate net kelis mėnesius. Kuo jums tai svarbu? Kaip sugebate atsijungti? Juk nuolat galėtumėt būti kelionėse, paskaitose, literatūros festivaliuose. 

Pirmiausia noriu pasakyti, kad esu labai privilegijuotas, jog kiekvieną vasarą galiu trims mėnesiams pasitraukti į salelę. Tai yra prabanga. Dauguma žmonių neturi tokių darbų, kurie leistų tokiam ilgam laikotarpiui atsijungti. Tad esu dėkingas už tai, ką šiandien turiu. 

Mes iš tikrųjų visada skubame iš taško A į tašką B. Mes vaikštome greičiau nei anksčiau. Manau, kad tai kenkia mūsų psichinei sveikatai, nes vis rečiau sustojame, vis rečiau atsijungiame nuo tinklo. Vis mažiau laiko praleidžiame mąstydami, kas esame, kokios mūsų vertybės, kur mes keliaujame.

Man labai svarbu pabūti vienumoje, tyloje. Tai labai svarbu mąstymui ir bandymui susivokti, kas aš esu. Taip pat šis laikas yra labai svarbus mano kūrybinei veiklai. Mano žmona yra dailininkė, ir maždaug prieš 20–25 metus mes drauge nusprendėme, kad vasarą norime laiką leisti ramiai, kur pasaulio triukšmas nedraskytų mūsų ausų būgnelių ir galėtume susitelkti kūrybai.  

Taip nusprendėme dar prieš interneto išplitimą. Tad šiandien atsitraukti tapo dar svarbiau, nes triukšmas tapo dar didesnis. Mes jaučiame, kad mūsų vidiniam „aš“ labai svarbu yra atsijungti bent kartą per metus. Kalbėdamas apie vidinį „aš“ turiu mintyje tą mūsų dalį, kuri įsivaizduoja, svajoja, leidžia mūsų mintims klajoti, svarsto, kas aš esu ir kokios mano vertybės. Vidiniam „aš“ yra reikalinga tyla, vienatvė, lėtumas. 

O ką daryti žmonėms, kurie, kaip minėjote, negali tokiam ilgam ar net trumpesniam laikui atsijungti? Jie to negali ne tik dėl to, kad neturi pinigų, tačiau ir todėl, jog bijo, kad atsijungimas lemtų tai, jog jie praras tai, ką turi? Sociologas Thomas Hyllandas Eriksenas naudoja puikią metaforą, kad šiandienis žmogus mano privaląs bėgti vis greičiau vien tik tam, kad išliktų savo vietoje. Tad nekalbame apie bėgimą kaip karjeros vaikymąsi. Kalbame apie tai, kad dalis žmonių manosi privalą daryti vis daugiau ir vis greičiau tik tam, kad neprarastų to, ką turi. Deja, jie mano, kad neturi kito pasirinkimo. Jie gyvena pasaulyje be alternatyvų.  

Manau, kad alternatyvos visada yra. Nereikia būtinai trims mėnesiams keliauti į salą. Galima kasdien susikurti pusvalandį, per kurį mes atsijungiame, padedame į šoną išmanųjį telefoną, išeiname pasivaikščioti į mišką. O galbūt galime tiesiog pasėdėti krėsle atsiriboję nuo visų išorinių trikdžių. Svarbu pabūti su savo mintimis. Manau, kad kiekvienas galime surasti tą pusvalandį per dieną. Tačiau dauguma mūsų to nedaro. Vis dėlto reikia pabrėžti, kad tam pasiteisinimo nėra. Mes pirmiausia turime suvokti, jog tai yra problema. Turime pažvelgti į save iš šono, kaip lekiame pametę galvą. Tik suvokę problemą, mes suvokiame ir tai, kad reikia kasdien rasti laiko ramiai refleksijai. 

Tam tikra prasme mes turime sugrįžti prie vienuolių benediktinų išminties, skelbiančios: melskis ir dirbk. Na gerai, bent jau atvirkštine tvarka – dirbk ir melskis.  

Taip, sutinku. Manau, kad kiekvienas galime tai padaryti. Tam turime pakeisti savo įpročius. Prieš 50 metų daugelis buvo rūkaliai. Prireikė daugelio metų parodyti, kokią žalą sveikatai daro rūkalai. Galiausiai daug žmonių sugebėjo mesti rūkyti, o kai kurie tiesiog nepradėjo. Mes pakeitėme savo įpročius. Taip pat turime padaryti ir su mūsų gyvenimo sparta. Pradėti galime bent nuo tų 30 minučių kasdien. Kalbant apie rūkymą, svarbu buvo tai, kad rūkaliams buvo parodyta, kaip visa tai kenkia jų sveikatai. Tad ir kalbant apie gyvenimo spartą yra svarbu aiškiai parodyti, kaip visa tai kenkia mūsų psichinei sveikatai. 

Manau, kad net ir universitetas, kurio specializacija tikslieji mokslai, turi turėti humanitarinių mokslų katedrą. Juk inžinieriai ar fizikai gyvena žmonių visuomenėje ir jiems būtina žinoti kažką apie humanistiką, kad jie būtų geri piliečiai. 

Viename interviu jūs sakėte, kad labai vertinate tai, jog yra leidyklų, kurios drįsta leisti nepelningą literatūrą. Jūs tai vadinate iššūkiu esančioms galioms.

Daug smulkių leidėjų tiesiog buvo nupirkti didesniųjų, tarptautinių kompanijų. Tarptautinės kompanijos kur kas labiau akcentuoja pelną ir dažnai reikalauja, kad absoliučiai kiekviena knyga būtų pelninga. O aš manau, kad kur kas geresnė yra prieiga, kuri akcentuoja, jog dalis knygų tikrai turi nešti pelną, kad leidykloje nereiktų išjungti šviesų, tačiau dalis knygų gali būti ir nepelningos. Juk kai kurios knygos yra savaime vertingos, nes jos, nors ir neatneša pinigų, pamaitina sielą. 

Kokį universiteto vaidmenį regite šiandien, kai dažnai aukštasis išsilavinimas yra sutraukiamas tik iki parengimo darbo rinkai pamiršant universalųjį lavinimą, užkoduotą jau pačioje universiteto sąvokoje?

Nemanau, kad vienas dydis tinka visiems. Mums reikia skirtingų universitetų. Mums taip pat reikia profesinių mokyklų, kurios tiesiog paruošia konkrečiam darbui. Manau, kad viskas gerai yra ir su tuo, kad dalis universitetų nori specializuotis tiksliuosiuose moksluose, o dalis – humanitariniuose ar socialiniuose. Tačiau manau, kad net ir universitetas, kurio specializacija tikslieji mokslai, turi turėti humanitarinių mokslų katedrą. Juk inžinieriai ar fizikai gyvena žmonių visuomenėje ir jiems būtina žinoti kažką apie humanistiką, kad jie būtų geri piliečiai.