Pexels.com nuotrauka

Lapkričio 23-iąją minint Negimusio kūdikio dieną, kviečiame susipažinti su „Sisters of Life“ (liet. „Gyvybės seserys“) vienuolija, kuri padeda krizinį nėštumą išgyvenančioms moterims.

„Nesutikau moters, kuri sakytų esanti pasiruošusi būti motina, nesvarbu – jai 15 ar 30 metų. Besilaukianti moteris jau yra motina, Dievas jai jau patikėjo gyvybę. Motinystė yra procesas, negali jam tobulai pasiruošti. Krizinio nėštumo atveju išeitis yra ne abortas, visuomet sužeidžiantis moterį, bet kuo daugiau paramos“, – sako sesuo Giovanna.

Kaip įsikūrė jūsų vienuolija?

S. Maris Stella: „Sisters of life“ įkūrė Niujorko arkivyskupas Johnas O’Connoras, kurį galėtume vadinti JAV pro-life (liet. „už gyvybę“) judėjimo patriarchu. Dirbdamas negimusios gyvybės apsaugos srityje jis pastebėjo, kad, nors judėjimas plečiasi (prisijungia puikių teisininkų, politikų, gydytojų ir pan.), norimus rezultatus pasiekti nepavyksta. Evangelijoje pagal Matą jo dėmesį patraukė vieta, kai Jėzus išsiunčia apaštalus mokyti ir gydyti Jo vardu, o jie sugrįžę sako: Viešpatie, mes visa tai tavo vardu darėme, bet vieno demono išvaryti negalėjome. Jėzus atsakė, kad kai kurie demonai gali būti išvaromi tik malda ir pasninku. Kardinolas O’Connoras suprato, kad šiuolaikinėje visuomenėje veikia demonas, kuris gali būti išvaromas tik pasninku ir malda. Kovojama su dvasine tikrove, todėl reikia dvasinio atsako.

Penkerius metus kardinolas praleido melsdamasis ir galvodamas apie moterų bendruomenę, kuri šio atsako imtųsi. Jis labai gerai suprato ir tikėjo moters meilės galia, ypač motiniškos ir pašvęstųjų moterų meilės. Savaitraštyje „Catholic NewYork“ jis paskelbė: reikalinga pagalba – gyvybės seserys. Šią žinią kiti laikraščiai išplatino po visą Ameriką, ir moterys atsiliepė. 1991 m. birželio 1 d. buvo įsteigta vienuolija. 

S. Giovanna (pirma iš kairės). Sistersoflife.org nuotrauka

Kokia jūsų veikla?

S. Maris Stella: Arkivyskupas O’Connoras norėjo, kad tai būtų kontempliatyvus ir aktyvus ordinas. Svarbiausia mūsų gyvenimo dalis yra malda – vienybė su Jėzumi Kristumi. Visa mūsų veikla kyla iš kontempliatyvaus gyvenimo.

S. Giovanna: Jei šiandienėje visuomenėje nori atkurti žmogaus gyvybės šventumą, pats turi būti tvirtai įsišaknijęs į šio šventumo šaltinį – Kristų. Malda nėra atskirta nuo mūsų veiklos, tai mūsų veiklos šerdis.

Niujorke vienuose iš mūsų namų kartu gyvena besilaukiančios moterys, joms padedame prieš ir po gimdymo atsistoti ant kojų. Kitą veiklą vadiname Apsilankymo misija (pavadinimas pagal Marijos apsilankymą pas Elžbietą – red. past.) – tai pokalbiai su moterimis, kurios ką tik sužinojo (labai įvairiomis aplinkybėmis), kad laukiasi. Moterys ateina ieškodamos palaikymo nėštumo metu. Dalis šio palydėjimo vyksta per praktinę meilę – materialinę pagalbą. Bet svarbiausia dalis yra tiesiog jas mylėti, leisti joms patirti Viešpaties meilę, patirti savo pačių gerumą. Suprasdamos, kad yra mylimos ir geros, jos sugeba mylėti joms patikėtą gyvybę.

Kita veikla – rekolekcijų centras, kuriame kiekvieną savaitgalį vyksta rekolekcijos jaunimui, kunigams, vienuoliams ir moterims, kurios kenčia po aborto. Taip pat daug keliaujame – po parapijas, įvairias organizacijas, universitetus. Kalbame apie gyvybės šventumą ir tiesiog kartu būname.

Mes turime daug padėjėjų. Labai dažnai moterims reikia, kad kas nors tiesiog su jomis pabūtų ir jas palaikytų. Tad mūsų pagalbininkės besilaukiančias moteris ar merginas nusiveda papietauti ar išgerti kavos, taip užsimezga draugystė, dažnai taip atsiranda ir krikštatėviai, bendruomenė. Kai besilaukiančios moters nepalaiko tėvai ar vaikinas, ji dažnai netiki, kad gali pasirūpinti savimi ir savo kūdikiu, bet atsiranda bendruomenė, kuri ja tiki ir palaiko.

S. Maris Stella (antra iš kairės). Vocationblog.com nuotrauka

Kokią žinią perduodate rekolekcijų ir kelionių metu?

S. Maris Stella: Žmogui labai svarbu žinoti savo kilmę, suvokti, kas jis yra: esame sukurti iš Dievo meilės, Jo mylimieji, Dievas troško kiekvieno iš mūsų. Ypač kalbėdama su moterimis matau jų gilų troškimą būti pažintoms ir mylimoms, savo gyvenime matyti prasmę. Joms gyvybiškai svarbu išgirsti, kad Dievas kiekvieną į gyvenimą pašaukė per meilę, kad kiekvieną sukūrė unikalią, gražią ir gerą, kiekviena gali pasauliui pasiūlyti ką nors, ko negali nė viena kita. Dievas mus myli ne už tai, ką darome ar kokie protingi esame. Ši tiesa atgarsį randa kiekvienoje širdyje.

Kas paskatina pas jus ateinančias moteris svarstyti apie abortą?

S. Giovanna: Dvasiniai iššūkiai ir kasdienio gyvenimo sunkumai. Manau, kad dvasiniai iššūkiai yra visa ko pamatas, bet neuždelsto atsako reikalauja ir praktinės problemos. Pavyzdžiui, galvojama, kad nepasidarius aborto vaikinas paliks, tėvai išspirs iš namų, išmes iš mokyklos, stigs pinigų. Merginos ir moterys jaučia didžiulę įtampą ir spaudimą darytis abortą. Jas supantys žmonės naują gyvybę mato kaip problemą, kurią reikia išspręsti, o ne kaip gėrį, kurį reikia priimti. O už to stovi dvasinė realybė – mūsų skurdi kultūra, nesupratimas, kad kiekviena gyvybė nuo pat prasidėjimo yra gėris, kad jos kilmė dieviška.

S. Maris Stella: Moterys dažnai sako, kad jaučia neturinčios kito pasirinkimo. Jų matymo horizontas susitraukia, todėl mes bandome parodyti daugiau galimybių. Dažnai paklausiame: o jei viskas būtų kitaip, jei šeima ar vaikinas palaikytų, jei galėtum pabaigti mokslus, jei galėtum išlaikyti savo darbą – ką tuomet darytum? Ir dažniausiai moteris atsako, kad rinktųsi gimdyti. Tuomet sakome – padarykime, kad tai būtų įmanoma. Moters širdis natūraliai trokšta gyvybės, net mūsų fizinėje būtyje yra išskirta erdvė naujai gyvybei.

Dažnai girdime argumentą, kad jei besilaukianti mergina yra labai jauna, tarkime, penkiolikos – ji nepasiruošusi būti motina. Gailima, kad dėl neatsakingo poelgio turės kentėti visą gyvenimą?

S. Maris Stella: Abortas moterį visada sužeidžia. Rekolekcijose, į kurias atvyksta abortą pasidariusių moterų, nuolat girdžiu tokius žodžius: penkiolikos ar šešiolikos pasidariau abortą ir šią kaltę nešioju jau 20, 30 ar net 40 metų. Žiūrėdamos iš perspektyvos, jos kitaip mato aplinkybes – per jauna, per sunku, bet vaikas vis tiek gėris. Tad kalbėdami apie jaunas besilaukiančias merginas turime suprasti, kad svarbu ne tik paauglės gyvenimo aplinkybės, kurios per laiką pasikeis, perspektyvoje reikia matyti ir amžinąjį gyvenimą, Dievo sukurtą gyvybę. Pati mačiau penkiolikmečių, šešiolikmečių, kurios tapo nuostabiomis motinomis, pabaigė mokyklas, universitetus.

Abortas problemų niekada neišsprendžia, jis tik sukuria jų. Abortas nėra pabaiga, nes elgesys nepasikeičia, moteris jaučiasi mažiau savimi, būna, kad abortus tenka kartoti. Besilaukianti penkiolikmetė turi daug galimybių: yra specialių namų, kur ji gali gyventi nėštumo metu ar kol pabaigs mokyklą, gali pagimdžiusi savo vaikelį atiduoti įsivaikinti. Tai geros ir gražios galimybės, kuriomis gerbiama žmogaus gyvybė ir pačių moterų orumas.

Pexels.com nuotrauka

Ar teisingai supratau: jūs sakote, kad atsakomybės prisiėmimas po „neatsakingo elgesio“ yra brandos galimybė?

S. Giovanna: Taip. Bet ir daug daugiau. Ši nauja gyvybė neatsiranda tik fiziniu lygmeniu. Dievas taip pat įdėjo savo indėlį. Pagal pasaulio standartus, penkiolikmetė galbūt yra nepasiruošusi motinystei, bet aš niekad nesutikau moters, kuri sakytų esanti pasiruošusi būti motina, nesvarbu jai 15 ar 30 metų. Besilaukianti moteris jau yra motina, Dievas jai jau patikėjo gyvybę. Motinystė yra procesas, negali jam tobulai pasiruošti. Krizinio nėštumo atveju išeitis yra ne abortas, visuomet sužeidžiantis moterį, bet kuo daugiau paramos. Taip, jai teks kentėti, bet motinystė visuomet yra pasiaukojimas. Pasiaukojimas visuomet įtraukia kentėjimą, bet taip pat visuomet yra vaisingas, atperkantis ir atnešantis gyvenimą. 

S. Maris Stella: Turime tokį posakį: „Neplanuotas nėštumas nusipelno neplanuoto džiaugsmo.“ Esame nuolatinės to liudininkės: mūsų darbas yra šias moteris mylėti, nes norime, kad jos pamatytų savo pačių gerumą. Prieš jas reikia tarsi pastatyti veidrodį, kad pamatytų, ką mes ir Viešpats jose matome. Kai moterys supranta, kad yra sukurtos gėriui, gali priimti ir gerus sprendimus. Mes norime jas apipilti meile – būtent tai daro Dievas. Jis į mūsų gyvenimą įžengia per mūsų silpnumą, Jo malonės nenusipelnome, bet Jis jos neatšaukia. Visas mūsų gyvenimas yra palaikomas Jo gailestingumo.

Kaip jūs suprantate gailestingumą?

S. Giovanna: Šiais laikais įsigalėjo neteisingas gailestingumo supratimas – sakoma, kad jis pasireiškia per klaidos ir jos pasekmių ištrynimą. Dievo gailestingumas žmogaus klaidas ne ištrina, bet atperka. Po Prisikėlimo Kristaus žaizdos išliko, bet jos buvo išaukštintos ir perkeistos. Per šias žaizdas mes patiriame Dievo meilę. Kai gyvenime padarome klaidų, Dievas neapsimeta, kad jų nebuvo. Jis atleidžia, mus švariai nuplauna, atperka per mūsų klaidas, kurios yra Dievo meilės sutikimo vieta. Dievas nepanaikina mūsų veiksmų pasekmių, jis leidžia jose patirti jo meilę.

Popieziausvizitas.lt nuotrauka

Ar turite specialų pasirengimą, juk dirbate su krizinio nėštumo atvejais?

S. Maris Stella: Mes žiūrime į Jėzų Eucharistijoje – Jis yra gyvenimo Viešpats ir gyvybės davėjas. Kai susitinkame su moterimis, vieną ausį nukreipiame į Jėzaus širdį, o kitą – į moteris. Klausomės ir būname kartu. Tai yra meilės mokykla. Turime patyrusių seserų, kurios yra tikros meilės ekspertės, jos tikrai myli Kristaus meile.

S. Giovanna: Mūsų įkūrėjas kardinolas O’Connoras nuolat pabrėždavo, kad tobula meilė išsklaido bet kokią baimę. Jei moteris besilaukdama patiria baimę, Dievo meilės patirtis šią baimę panaikina.

Ar pas jus ateina moterų, kurios galvoja, kad jų įsčiose esantis vaisius yra ne kūdikis, bet, tarkime, ląstelių sankaupa ar paprasčiausia moters kūno dalis?

Ne (vienu metu atsakė abi seserys). Net Bronkso paauglės supranta, kad laukiasi kūdikio.

S. Giovanna: Argumentas, kad kūdikis yra moters kūno dalis, įsišaknijo dėl supratimo, kad asmuo vertingas, tik jei yra autonomiškas ir galingas individas, kuriam nieko iš kitų nereikia. Priklausymas nuo kito nėra silpnumo ženklas, tai gėris. Mūsų gyvenimas prasideda nuo visiškos priklausomybės. Moters gyvybę teikiantis kūnas ne sumenkina jos vertę, priešingai, ji gali pasauliui dovanoti gyvybę. Turėti poreikių nėra blogai – savo žmogystėje jų turėjo ir Jėzus: jam reikėjo užuojautos, jis jautė troškulį.

Jonas Paulius II nuolat cituodavo vieną Vatikano II Susirinkimo frazę: žmogus atsiskleidžia per savęs dovanojimą. Moterys tai intuityviai jaučia – jos nori save dovanoti kitam, ir radikaliausiai tai atsiskleidžia perduodant gyvybę. Mes sukurti būti vienas dėl kito. Tai sunku, reikia parodyti savo silpnumą, išmokti priimti kito meilę, bet tai ir reiškia būti žmogumi.

Pexels.com nuotrauka

Kokią žinią norėtumėte perduoti vyrams?

S. Maris Stella: Vyrai, jūsų vaidmuo yra labai svarbus, nepakeičiamas. Tarp mūsų pasklido žinia, kad geriausia, ką vyrai gali pasakyti besilaukiančiai moteriai, yra: „Palaikysiu bet kokį tavo sprendimą.“ Bet moteris tai girdi kaip nusišalinimą nuo situacijos. Iš tikrųjų ji laukia tokių žodžių: „Tai yra mudviejų vaikas, ir aš būsiu kartu su tavimi.“ Moteris prašo suteikti jai drąsos rinktis gyvybę. Mažai apie tai girdime, tačiau vyrai dėl aborto taip pat patiria gilų sielvartą, nes iš prigimties siekia aprūpinti ir apsaugoti.

S. Giovanna: Vyrai, norėčiau jus padrąsinti. Dažnai girdite, kad mums jūsų nereikia, kad mes pačios viską galime pasidaryti. Mums reikia, kad vyrai būtų vyrais, vyriškumas yra toks gražus ir geras. Mūsų kultūrai reikia gerų, tyraširdžių, stiprių tėvų. Nebijokite užpildyti šį trūkumą, nebijokite būti vyrais.

S. Maris Stella: Ne kartą man pasitaikė tokia situacija, kai drąsinau besilaukiančią moterį – ir nieko. O štai praėjo vyras savanoris, jai nusišypsojo, pasakė malonų žodelį ir visiškai pakeitė situaciją – sustiprino tik jam būdingu būdu. Moterims reikia, kad vyrai jas mylėtų, vyro meilėje slypi didžiulė jėga.