Pixabay.com nuotrauka

Teisingi įstatymai – svarbūs kiekvienos valstybės egzistavimui. Jie įtvirtina visuomenės susitarimus, apjungia bendram siekiui, parodo viziją, kur link norima žengti, įkvepia žmones visuotiniams pokyčiams, kuria pasitikėjimo atmosferą.

Išskirtinio dėmesio, kruopštumo, konsultacijų turėtų sulaukti šeimos institutui – valstybės egzistavimo pamatui – skirti įstatymai. Šie ir jų įgyvendinamieji teisės aktai turėtų būti ypač griežtai ir kruopščiai rengiami, remiantis pirmiausia mokslininkų išvadomis, atsižvelgiant į kultūrinę tapatybę, o priimami – tik vieningai pritarus šeimų ir tėvų organizacijoms. Kas nutinka, kai šeimų ir tėvų – šalies piliečių – balsai lieka neišgirsti?

Lietuvoje Vaiko teisių pagrindų įstatymas lyg Pandora atvėrė negandų skrynią, iš kurios pasipylė dešimtys istorijų, atskleidusių ankstesnę ir dabartinę netvarką. Tai sukėlė visuomenėje sumaištį, įbaugino, supriešino tėvus, net ir pačių tarnybų darbuotojus. Vieni kitiems tapome galimais smurtautojais, skundikais – baimės ir nepasitikėjimo atmosfera persmelkė kiekvienos šeimos gyvenimą.

Ne taip seniai vienas iš įstatymo įteisinimo iniciatorių viešai sakė: „Mums reikia lietuviškosios „Barnevernet“ sistemos“. Dabar, kai viešumon iškilo institucinio smurto atvejai, atrinktieji žurnalistai ir specialistai geriausiu televizijų eterio laiku giria ir gina įstatymą, kaip ir dalis įstatymų leidėjų, kurie sutinka taisyti tik įgyvendinamuosius teisės aktus.

Visi pamatėme, kad tarp teisėta ir teisinga gali egzistuoti protu nesuvokiama praraja. Tad ko verti valdžios ir atsakingų organizacijų atstovai, kurie kalba apie pagalbą, bet įstatymais įteisina prievartą... Akivaizdu, kad buvo peržengta raudona linija. Nekviestas įsibrovimas į sakralią šeimos instituto erdvę užrūstino net ir tylius, dažnai apatiškus politikai tautiečius. Tėvai neatsitrauks.

Norime gražiausios vaikystės Lietuvos vaikams? Puiku! Stiprinkime, ugdykime ir remkime šeimas! Vykdykime prevencines programas, kurios yra daug efektyvesnės už intervencines – smurtinį prievartinį vaikų atskyrimą nuo jų šeimų. Reali pagalba, o ne keistos kilmės tėvystės kursai, privalo būti teikiama ten, kur yra rimtos problemos – alkoholizmas, narkotikai, socialinių įgūdžių neturėjimas.. Yra puikių mokslu, bet ne ideologija pagrįstų metodikų, pagydančių ir prikeliančių žmogų gyvenimui. Tokia, o ne imituojama pagalba ir turi būti tikrosios reformos pradžia. Taip, būna atvejų, kai vaiko gyvybei gresia pavojus. Tuomet, kai viskas buvo išbandyta ir nesuveikė, vaikams būtina suteikti saugią aplinką.

Nesvarbu, kad artėja gražiausios metų šventės. Mūsų bręstanti visuomenė nebenurims, kol tarnauti išrinkti valdininkai neprisiims asmeninės atsakomybės ir nepradės dirbti dėl savo valstybės žmonių gerovės. Ji sieks, kad institucijos taptų iš tikrųjų skaidrios ir būtų eliminuotas bet koks galimas privatus ar valstybinis interesas. Kad visuose įstatymuose, poįstatyminiuose teisės aktuose, algoritmuose neliktų nė menkiausios spragos, leidžiančios teisėtai smurtauti prieš vaiką ir šeimą. Kad visiems tarnautojams, kurie dirba su tėvais ir ypač vaikais, ne tik būtų keliami ypač aukšti reikalavimai, bet ir suteikiama reali pagalba, nes jie taip pat žmonės, turintys šeimas.

Silpnesniojo gynimas yra kiekvieno mūsų pareiga. Džiaugiuosi, jog tėvai išdrįso ieškoti pagalbos viešai. Radome teisininkų, kuriems moralė ir pilietiška pareiga svarbiau už materialinę naudą. Jei reikia pagalbos – rašykite vaikai@mususeima.lt.

Seime dirbusi jungtinė ekspertų grupė jau parengė įstatymo pataisas, o Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos inicijuotos darbo grupės planuoja tobulinti įgyvendinamuosius teisės aktus. Mieli Seimo, Ministerijos ir kitose institucijose dirbantys tarnautojai bei pareigūnai, jums suteikta privilegija tarnauti savo Tėvynei ir jos žmonėms. Tuščių pasiteisinimų laikas baigėsi ir atėjo metas dialogui bei realiems pokyčiams. Mes, šeimos ir tėvai, neatsitrauksime.

Evaldas Lasys yra Nacionalinės Šeimų ir tėvų asociacijos narys, 6 vaikų tėvas, fotografas