Režisierius Eimuntas Nekrošius „Lietuvos teatro amžiaus“ renginyje Vilniaus mažajame teatre 2018 m. lapkričio 15 d. Lauros Vansevičienės nuotrauka

Lapkričio 15 dieną Vilniaus mažojo teatro salė vargu ar per savo istoriją yra sulaukusi tokio žiūrovų antplūdžio. Čia vykusį „Lietuvos teatro amžiaus“ renginį – susitikimą su ryškiausiomis skirtingų kartų mūsų teatro režisūros asmenybėmis: JONU VAITKUMI, GINTARU VARNU ir šviesaus atminimo EIMUNTU NEKROŠIUMI, vakar amžinojo poilsio atgulusiu gimtojoje Šiluvoje – žiūrovai tiesiogine to žodžio prasme užpildė nepalikdami laisvo tarpo nei praėjimuose, nei ant laiptų, nei prie scenos. Teatro darbuotojai tiesiog buvo priversti užverti duris. Buvo planuota, kad renginyje dalyvaus ir režisieriai Oskaras Koršunovas bei Rimas Tuminas, deja, juodu tądien atvykti negalėjo. 

Tai mūsų teatro mohikanai, kuriems tyliai turėtume pasakyti „ačiū“, sakė „Lietuvos teatro amžiaus“ renginius organizavusi teatrologė Daiva Šabasevičienė. Su jais prasidėjo ir tebesitęsia ištisa Lietuvos režisūros epocha. Šie kūrėjai sukūrė pusę Lietuvos teatro amžiaus ir šiame didžiuliame laiko tarpsnyje suformavo unikalią Lietuvos teatro tradiciją. 

Ryškiausios režisierių E. Nekrošiaus, J. Vaitkaus, G. Varno mintys, nuskambėjusios tą vakarą – apie buvusį, esamą ir būsimą teatrą. 

Režisieriai Gintaras Varnas, Eimuntas Nekrošius, Jonas Vaitkus ir teatrologė Rasa Vasinauskaitė „Lietuvos teatro amžiaus“ renginyje Vilniaus mažajame teatre 2018 m. lapkričio 15 d. Lauros Vansevičienės nuotrauka

Jauno režisieriaus maištas

J. Vaitkus: „Sako, kad teatras – šventovė... Baisi duobė“

Aš nemaištavau, aš tiesiog norėjau daryti teatrą. O priimant tą teatrą ir vykdavo susidūrimų. Mano kelias nebuvo labai tiesus.

Kai atsidūriau Šiauliuose ir tapau vyriausiuoju režisieriumi, įvyko pirmasis konfliktas su teatro senbuviais, nes nelabai norėjau po bufetus vaikščioti, pokalbių, pliurpalų klausytis. Įsteigiau studiją. Senieji buvo nepatenkinti, o jaunieji norėjo savo atkovoti. Visas konfliktas prasidėjo, nes nepatiko, kad spuoguoti jaunuoliai vaikšto po koridorius. Kažką daro, repetuoja. 

Buvo tų juodų periodų. Bet suprantu ir tuos žmones, ypač senbuvius aktorius, kurie jau turi įdirbį, savo tradicijas, išdirbtus štampus, komfortą, ir spaudos, ir miestiečių, ir žiūrovų pagarbą. Ir kai tik į juos pasikėsini ir apnuogini, pradedi suvokti, koks didelis pasipriešinimas, neapykanta atsiranda, kai aktorius pasijunta lyg ir neapsaugotas, lyg ir apnuogintas. Jis nežino, kaip eiti su medžiaga, kaip jam vaidinti, ką jis turi daryti. O kaip padaryti, kai nesinori, kad aktorius tuo pačiu štampu vaidintų vaidmenį po vaidmens? 

Taip ir atsiranda ta baisoka neapykanta, bet kaip ją išgyvendinti, kaip padaryti, kad teatre žmonės sugebėtų jausti, nebijotų savo menkumo arba nuogumo ir eitų drąsiai? Nes tu nori gero, nori ne aktorių pažeminti, bet kad jis atsiskleistų kitoks. Žinai, kad jis dar turi kitų spalvų, užslėptų dalykų, kurių galbūt net neatvers per visą savo gyvenimą. Man tokių atvejų buvo su Rūta Staliliūnaite, Kęstučiu Geniu, Viktoru Valašinu, Viktoru Šinkariuku, kol jie nepajuto, kad tai jiems duoda naujų jėgų, naują impulsą eiti į sceną ir būti kitokiam. Bet kol prieini prie šito, norisi bėgti iš to teatro ir nesigręžti į tą pusę. Todėl kai sako, kad teatras – šventovė... Baisi duobė. Antisanitarinė. Jeigu ten papuola žmogus, neužsikrėtęs cinizmu, dar nerūkantis, dar negeriantis, tai viską ten gali pradėti daryti. 

Nėra lengva būti tokiame teatre, nors tai galbūt savotiškas išbandymas, ar mes žaidžiame teatrą, santykius, ar rimtai kovojame už kokią nors idėją. Jeigu žaidžiame, vaidiname teatrą: ai, čia padarysim, aprengsim, truputį apšviesim, muzikos paleisim, pamėtėsim, pastumdysim scenoje, ir tvarka, spektaklis bus, – tai čia ne teatras. 

E. Nekrošius: „Iš tikrųjų jeigu išmoksti – tai pats“ 

Pristatėte mus kaip veteranus. Iš tikrųjų taip yra. Taip greitai viskas prabėgo, o norai ką nors padaryti, ką nors pakeisti buvo kelis kartus didesni. Atėjo laikas, kai supranti, kad nesuspėji. Ir nesuspėsi. Ir gerai – nėra čia ko pergyventi. Jonas Vaitkus iš Peterburgo mokyklos, aš – iš Maskvos, Gintaras – iš Lietuvos. Man atrodo, tai visiškai nesvarbu. Galima buvo ir Minske mokytis, galima ir Kijeve, bet anais laikais be diplomo neturėjai teisės, licencijos daryti spektaklio. Buvo būtinai reikalingas mėlynas diplomas. Jis duodavo teisę. 

Aš noriu padėkoti kurso vadovui, kad manęs neišmetė, kad leido pabaigti, pasiimti tą diplomą. Kaip žmogų aš jį prisimenu visada gerai. Nėra svarbu, pas ką mokytis. Turbūt mistifikuota tokia legenda: mokiausi pas tą ir tą... Nešu estafetę toliau ir toliau... Nesąmonės. Galbūt persiduoda kažkokie moraliniai reikalai, o visa kita vis tiek pačiam reikia sugalvoti.

Negali imti ir pradėti kartoti savo mokytojo sprendimus, intonacijas, kūrybinius fokusus – turi pats viską daryti nuo pat pirmo žingsnio. Visa atsakomybė krenta ant jauno žmogaus. Ir nėra ko tikėtis, kad kas iš aktorių tau padės. Tai yra žiauru. Aš pats esu susidūręs: kaip tik jauną režisierių yra noras sudoroti, sudraskyti, pažeminti, kad nieko jis nesupranta. Nežinau, ar kiti susidūrę, bet aš kokius 3–4 metus susidūriau tiesiog su tyčiojimusi. Kai kurių aktorių jau nėra ir tarp gyvų. Po to, kai sutvirtėjau, kai kojos ėmė nebelinkti, jie ėmė ir prisitaikė. Nuo to momento man liko šioks toks nepasitikėjimas aktoriais. Iki dabar. Aktoriais ir politikais. Dviem kategorijomis. 

Toks buvo mūsų gyvenimas. Laukdavo nesėkmės, laukdavo, kad išbėgsi iš teatro. Ar persona kokia, kuri sukeldavo isteriją, o kiti ją palaikydavo: na ką, jis nesusitvarko. Žinau, kad ir Gyčiui Padegimui buvo taip pat. Akyse matydavau, kaip sudraskomas, kaip pakertamas. Nejaugi mes tokie žiaurūs? Kaip kokioje savanoje stipresnis pjauna silpnesnį. Papjaut – kad konkurencijos nebūtų. Toks laukiniškumas. Apie tuos santykius tik prisiminimų knygose gražiai rašo. Iš tikrųjų dėl to ir ta sveikata būdavo pakirsta, ir nervai, ir atsidurti gatvėje tais laikais buvo normalu. 

Trumpiau sakant, aš gerbiu tuos žmones, kurie mane mokė, kurie man leido užbaigti mokslus, kurie suteikė teisę, kad atidaryčiau teatro duris, kad gaučiau algą. O visa kita – tik pats. Kiek kiekvienam režisieriui tai kainavo – tik jis pats žino ir gali pasakyti. Ir turbūt yra gyvenimo momentų, metų, kuriuos nori užmiršti, kad jų iš viso nebūtų buvę.

Labai lengva pasakyti, kad mane išmokė ir to, ir to, bet iš tikrųjų jeigu išmoksti – tai pats. Iš labai giliai savęs, pojūčių. Galų gale nežinojimas ir baimė veda į priekį. 

G. Varnas: „Kad ir kaip patiktų ta ar kita teatro estetika, niekada jos negalėsi pakartoti“ 

Turiu pasakyti, kad iš pradžių augau su J. Vaitkaus spektakliais, po to – su E. Nekrošiaus. Iš tikrųjų taip ir buvo. Tos dvi stilistikos buvo visiškai skirtingos: turiu galvoje J. Vaitkaus Kauno periodą („Svajonių piligrimas“, „Šarūnas“, „Statytojas Solnesas“ ir t. t.) ir, žinoma, pirmuosius E. Nekrošiaus spektaklius („Pirosmani, Pirosmani...“, „Kvadratas“, „Dėdė Vania“, „Ilga kaip šimtmečiai diena“). Dar kai kuriuos R. Tumino. Juos galiu laikyti savo neakivaizdžiais mokytojais. Žinoma, sutinku, kad ir kaip patiktų ta ar kita teatro estetika, niekada jos negalėsi pakartoti. Ir tiems žmonėms, kurie mėgina ją paimituoti, iš to nieko neišeina. Tai labai asmeniška. Kad ir kiek žiūrėtum Alainą Platelį, niekada nepadarysi taip, kaip padaro Alainas Platelis. Ir nieko čia nei gero, nei blogo. Tiesiog tai unikali teatro kalba ir tik tam menininkui būdinga. 

Kai teatras iš tikrųjų pradėjo prarasti teatro magiją, supratau, ką buvau įsimylėjęs jų kūryboje – būtent tą teatro magiją. 

Aišku, dedovščina buvo teatre. Ypač Kaunas garsus režisierių valgytojas. Man atrodo, juos iš eilės visus suvalgė. Ten buvo stiprių mėgėjų pavalgyti – kol esi jauniklis. Vienas aktorius man yra pasakęs: klausyk, kai tu sužinosi, ką aš čia turiu vaidinti, tai tu man paskambink. Tiesą sakant, aš naktį nemiegojau, bet sugalvojau. Tai tokių egzaminų būna. 

Režisieriai Gintaras Varnas ir Eimuntas Nekrošius. Lauros Vansevičienės nuotrauka
Režisierius Jonas Vaitkus. Lauros Vansevičienės nuotrauka
Režisierius Eimuntas Nekrošius. Lauros Vansevičienės nuotrauka

EIMUNTAS NEKROŠIUS: Galbūt sau reikia pasakyti: visko yra, viskas ne taip blogai. Bet vienintelio, ko trūksta – tai idėjų. Ne ore, ne erdvėje, ne atmosferoje, o žmogui. Asmeniško išgyvento, asmeniško suprasto. O šito yra badas nuo ryto iki vakaro. Ir taip metų metais. Aš tai jaučiu.

Šiuolaikinis teatras, šiuolaikinis aktorius, šiuolaikinė mokykla 

J. Vaitkus: „Yra tiktai žalių pievelių projektėliams arba pavaikščiojimų po parką“ 

Teatras pavojingas, jis visada kelia klausimus: kodėl, kam, kas yra valstybė, kas ta religija, kas tas žmogus, kas vyksta tarp moterų ir vyrų – viską jis kelia, teatras neramus. Tai kokiam politikui bus įdomu, kai jam panosėj tai vyksta? Žiūrėjau E. Nekrošiaus „Vėlines“. Puikus spektaklis. Rimtas. Klausosi visi kaip išmirę. Ir niekam čia nereikalingas – taip, žmonėms reikalingas, bet tų, nuo kurių priklauso teatras, nuo kurių priklauso, ar jis bus gyvas – jų nėra. Teatrui vietos dabar nebeliko. Yra tiktai žalių pievelių projektėliams arba pavaikščiojimų po parką. Aktoriaus profesija dingsta, žlunga, menksta. 

Sako, kad aktoriui nereikia į magistrantūrą stoti, kam čia aktorinį studijuoti. Na, atleiskit, tai ką – jis žino visą savo struktūrą, kokia yra aktorinė psichika, kokių treniruočių reikia aktoriui, kokį gyvenimą jis turi gyventi, kad būtų pranašas žmonėms – ne projektėlių ar šou vykdytojas? Jeigu nėra polinkio gilintis į tai, reikia statyti kryžių ant aktoriaus profesijos ir išvis ant teatro.

E. Nekrošius: „Visko yra, viskas ne taip blogai. Bet vienintelio, ko trūksta – tai idėjų“ 

Mes ypatingai skųstis negalime. Yra turbūt kažkas, kur dar sunkiau. Aš vis dėlto lyginu teatro aktorius, režisierius su kitų profesijų atstovais: su dailininkais, su skulptoriais, kompozitoriais, su rašytojais. Ir jiems taip pat nėra lengva. Tai kas, kad kambarėly užsidaręs gali kažką dirbti, rašyti. Visur yra sunku. Jeigu nori gerai dirbti ir siekti rezultato – ir aktoriams, ir režisieriams be galo, be galo ir iš paskutiniųjų jėgų reikia dirbti. Kad ateitų rezultatas, kurį įsivaizduoji. 

Galbūt sau reikia pasakyti: visko yra, viskas ne taip blogai. Bet vienintelio, ko trūksta – tai idėjų. Ne ore, ne erdvėje, ne atmosferoje, o žmogui. Asmeniško išgyvento, asmeniško suprasto. O šito yra badas nuo ryto iki vakaro. Ir taip metų metais. Aš tai jaučiu. 

Jeigu idėjų pasirodytų dažniau, man tąkart nebūtų svarbu, nei kur dirbti, nei kaip dirbti, nesakyčiau, kad patalpos ar blogos, ar mažos. Mes norime komforto, sakome, kad pasistatysime antrą ar trečią salę ir bus teatre geriau. Nebus geriau. Reikalavimus pirma reikia kelti sau. Idėjos jaunam žmogui gal ir veržiasi, bet laikui bėgant tiesiog prasideda jų badas. Ir ką darysi – jokia knygutė nepatars, jokia metodika. Aš nesakau: galima tobulėt, tobulėt iki senatvės. Nesąmonė. Ateina laikas, kai pati gamta neleidžia tobulėti. Ką perskaitai vakar, jau ir užmiršti. Kaip anais laikais: mokytis, mokytis, mokytis... Ne. 

Dabar yra kitos charakterio savybės, pavyzdžiui – lipšnumas. Mes čia visi sėdintys pasišiaušę – nėra čia lipšnumo, nebuvo ir jaunystėje. Kaip katinai žiūrėdavom... Pastebiu, tas lipšnumas – kas turi jį, tam sekasi. Taip, dabar kitos savybės... 

G. Varnas: „Toks vienos mintelės teatras“ 

Galvodamas apie aną šimtmetį ir ateinančius kelis dešimtmečius, manau, kad kritikams keikiant vadinamąjį lietuvišką metaforinį teatrą žalios pievelės ir pasivaikščiojimai po parką dabar nugali. Metaforinis teatras buvo įdomiausia Lietuvos teatre. Man gaila, kad teatro didžioji masė po truputį nukrypsta į pieveles, – lieka dar vienas kitas dinozauras. Kai kurie jauni žmonės dabar dirba taip: ai, susirinkim, čia faina – toks vienos mintelės teatras. Žinoma, yra ir visai protingų jaunų žmonių, ir tikrai įdomių spektaklių – ne pievelių. 

Galvojant apie dabartinę madą, – o čia vis dėlto mada, – man keista, kad jauni kūrėjai pasiduoda jai. Tikras kūrėjas, manau, visada turi ne eiti paskui madą, o diktuoti ją. Sukurti ką nors nauja. Tai viena. Antra, galvodamas apie dabartinę madą, tendenciją, lyginu paprastai: yra didysis, aukštasis menas, ir yra taikomasis menas. Taikomasis menas – tai baldų, lempų, šviestuvų dizainas, juvelyrika. Tai, ką lengva pritaikyti buityje. Man atrodo, kad žaliųjų pievelių tendencija ir yra taikomasis menas. Toks nedidelių ambicijų. Graži kėdutė, aišku, irgi labai gerai, bet vis dėlto tai – ne tapybos kūrinys ir ne simfonija. 

Dabar ta kolektyvinė kūryba – režisieriaus tarsi nebereikia: visi kas ką nori, tą ir kuria. Čia irgi šio amžiaus tendencija. Gal ir nebereikės režisieriaus, tada bus kėdučių.

Apie aktorius – ar jie prieš trisdešimt metų, ar dabar, iš esmės taip pat dirba akademijoje ir yra labai darbštūs. Negaliu skųstis jaunais žmonėmis. Gal yra tendencija, kad jie mažiau skaitantys. Vis dėlto laikas kitas – virtualios realybės, interneto, klipų laikas. Jie nebegali ilgai skaityti teksto, žiūrovai nebegali ilgai žiūrėti spektaklio, dėl to jie trumpi, greiti. Bet kartais taip negali būti. 

Režisierius Jonas Vaitkus ir teatrologė Rasa Vasinauskaitė. Lauros Vansevičienės nuotrauka
Lauros Vansevičienės nuotrauka
Režisierius Gintaras Varnas. Lauros Vansevičienės nuotrauka

GINTARAS VARNAS:  Nemanau, kad teatras turėtų būti padlaižys. Padlaižys publikai. Oi, čia publika nepriims, čia nesupras... Tai vienas žingsnis iki pigiausių komedijų. Valanda dvidešimt, valanda trisdešimt – toks kuklus laikelis, truputį aistrelių, truputį chi chi cha cha, ir viskas. Turbūt ne apie tą teatrą kalbame.

Literatūrinio teksto interpretacija 

J. Vaitkus: „Negaliu trypčioti ant paminklų“ 

Jeigu imu tekstą, man didžiausia problema yra nedaryti šokių kapinėse. Yra autorius, jis parašė, įdėjo į kūrinį savo nervus, savo santykį su gyvenimu. Vienintelė mano baimė – nenusikalsti, nepažeminti, neiškastruoti, neišdergti šio žmogaus. 

Negaliu trypčioti ant paminklų ir vaidinti: aš čia, žinot, taip interpretuoju, galiu sau leisti perdaryti. Jeigu nėra tos pagarbos, tai nėra pagarbos nei Dievui, nei seneliui, nei vaikui, nei ateičiai. Tokia turėtų būti vidinė nuostata režisieriaus, kuris ką nors daro su literatūriniu tekstu. 

G. Varnas: „Nemanau, kad teatras turėtų būti padlaižys. Padlaižys publikai“

Jeigu nori viską apversti aukštyn kojomis, kam imi tą pjesę? Pats daryk, pats rašyk. Aišku, interpretacija – daugiau proto darbas, po to dirbant su aktoriais tai kinta, prisideda įvairių dalykų. Bet spektaklis nėra tik proto produktas. Dabar yra kita tendencija – mesti velniop visą klasiką: čia nešiuolaikiška. Gerai, sutinku. Bet aš ateinu į tokį spektaklį, ir man visiškai neįdomu. Todėl, kad Aischilas, Sofoklis ar Shakespeare'as buvo protingesni. Visi paaugliai galvoja, kad yra unikalūs. Bet ar ilgai?

Gali išmesti dalį teksto, jeigu per daug. Šiandien kartais sunku įveikti didžiulius romanus – ir salėje, ir aktoriui sunku. Vis dėlto nemanau, kad teatras turėtų būti padlaižys. Padlaižys publikai. Oi, čia publika nepriims, čia nesupras... Tai vienas žingsnis iki pigiausių komedijų. Valanda dvidešimt, valanda trisdešimt – toks kuklus laikelis, truputį aistrelių, truputį chi chi cha cha, ir viskas. Turbūt ne apie tą teatrą kalbame. Dėl to galime stovėti ir penkias valandas teatre. Aišku, mažuma.

Teatras yra tada vertingas, kai yra menas. O jeigu nebelieka meno, tai nebereikia ir teatro. Galima užsiimti santechnika ar sodus auginti. 

E. Nekrošius: „Juk mes lygūs esame. Jis, aišku, kūrėjas. Aktorius, aišku, kūrėjas. Ir režisierius šiek tiek kūrėjas“ 

Nereikia ypatingai klūpčioti prieš autorius. O kuo jie geresni? Ką, mes, teatralai, režisieriai, aktoriai, truputį tokie antrarūšiai? O jie pagerinti žmonės? Nieko panašaus. Jeigu su kuo nors nesutinku, turiu visą teisę tam. Aišku, klasika yra atskaitos taškas. Vis tiek yra konstanta – Shakespeare'as, bet nereikia iš autoriaus daryti kulto. Jeigu nepatogiai jaučiuosi, tai ką – mano mintys blogesnės už jo? Truputį nesutikčiau su tuo – juk mes lygūs esame. Jis, aišku, kūrėjas. Aktorius, aišku, kūrėjas. Ir režisierius šiek tiek kūrėjas. Kas čia – rasizmas?

Gal su humoru taip sakau, bet jie tokie pat žmonės, ne viską supranta, būna, neužbaigia sakinio, minties. 

Lauros Vansevičienės nuotrauka

EIMUNTAS NEKROŠIUS: Su pavydu žiūriu, kaip Jonas aistringai gina teatro pozicijas. Tikrai, Jonai, pavydžiu. O taip reikia. Aš matau tą aistrą. Jauniems žmonėms reikia ją išlaikyti. Čia kaip gyvenimo planelis. Be aistros – ne.

Kokia šiuo gyvenimo laikotarpiu gyvenimo prasmė?

J. Vaitkus: Čia klausimas tau, Eimi.

E. Nekrošius: Arba gimei su sėkme arba be sėkmės. Ir nieko nepadarysi. Čia galima kaip kalambūrą priimti. Yra žmonių, kuriuos visą gyvenimą lydi sėkmė, bet yra puikių, nuostabių žmonių, kurių nelydi.

J. Vaitkus: Bet jie mato prasmę gyventi? Vis tiek gyvena?

J. Nekrošius: Vis tiek plaukia. Kaip į tai atsakyti – nežinau.

J. Vaitkus: Reikia gyventi – ne filosofuoti. Reikia gyventi – ne vaikščioti į teatrus: eiti į gatvę, gelbėti ką nors, daryti kokį nors darbą, padėti kam nors. Gyventi. Pavojingai gyventi. Ir tada pradėsite jausti, kad gyvenimas yra ne toks paprastas ir ne taip lengva išgyventi. Ir galbūt tada pajusite, koks jūsų likimas – ar jus lydi sėkmė, ar nelydi.

Nevaikščiokite į teatrus, ateikite tik tada, kai jau negalite neiti, kai reikia ką nors pamatyti, išgirsti žodį, gyvą žmogų, aktorių, mąstantį taip, kad griebia už dūšios, už širdies, suspaudžia, keičia kvėpavimą. Tik tada reikia eiti į teatrą. Čia joks pasilinksminimas, joks kultūringas laisvalaikio leidimas. 

Geruose spektakliuose turite pajusti, kokia yra įtampa tarp žmonių scenoje ir žmonių, kurie iš tikrųjų atėjo žiūrėti spektaklį. Atėjo ne linksmintis, o dėl to, kad jiems sunku gyventi, reikia išpažinties, reikia klausytojo, reikia partnerio. Nes kunigystė dabar irgi tokia keista: nėra su kuo pasišnekėti, niekas laiko neturi. Kai aktorius kelias valandas degina nervus, tas ryšys ir atsiranda. Ateina prasmė gyventi, ir tu, nors ir tragedija, pakylėtas galvoji: ne viskas taip paprasta. Ne viskas baigėsi su tuo gyvenimu – galima kažką su juo padaryti. Jeigu toks teatras yra, visuomenė dar laiminga. 

Teatras formuoja miesto aurą. Teatras labai svarbus miesto, žmonių mikroklimatui. 

J. Nekrošius: Su pavydu žiūriu, kaip Jonas aistringai gina teatro pozicijas. Tikrai, Jonai, pavydžiu. O taip reikia. 

Aš matau tą aistrą. Jauniems žmonėms reikia ją išlaikyti. Čia kaip gyvenimo planelis. Be aistros – ne.