Mokslininkė Marija Norkūnaitė ir režisierius Jonas Tertelis. Augmino Petronio nuotrauka

Kas bendra tarp mokslo ir meno? Kaip mokslininkai ir menininkai ieško ir randa tai, kas jiems įdomu? Koks jų santykis su savo kūriniais ir žmonėmis, apie kuriuos tie kūriniai sukurti? Lapkričio 19 dieną Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute vyko diskusija „Kaip mokslas ir menas tiria socialines problemas?“ Marija Norkūnaitė ir Jonas Tertelis dalinosi savo patirtimi, įžvalgomis ir ieškojo mokslo bei meno sąlyčio taškų. Diskusiją moderavo Jogilė Ulinskaitė.

Jonas Tertelis – dokumentinio teatro režisierius, spektaklių apie Visaginą („Žalia pievelė“) ir Šalčininkus („Nežinoma žemė. Šalčia“) kūrėjas. Šiais spektakliais režisierius siekė suteikti balsą žmonėms, gyvenantiems įvairiais mitais ir įsivaizdavimais apipintuose regionuose. Šie režisieriaus spektakliai susilaukė skirtingo vertinimo: spektaklis „Nežinoma žemė. Šalčia“ tiek pačių Šalčininkų gyventojų, tiek teatro kritikų buvo sutiktas skeptiškai. Savo ruožtu dokumentinis spektaklis apie Visaginą „Žalia pievelė“ susilaukė teigiamo įvertinimo. Beje, šiame spektaklyje vaidino ne profesionalūs aktoriai, o Visagino gyventojai.

Marija Norkūnaitė – Šalčininkuose užaugusi Oksfordo universiteto doktorantė, atlikusi etnografinius tyrimus Visagine. Ji tyrinėja posovietinių visuomenių gyvenimą: kaip žmonės įsivaizduoja valstybę, kaip jų įsivaizdavimą veikia kasdieniai susidūrimai su jos veikla. Tyrėja domisi, kaip tokios kasdienės veiklos kaip ėjimas gerai apšviesta gatve, ilgai užtrunkantis biurokratinių dokumentų pildymas, ilgos eilės poliklinikoje ar važiavimas traukiniu veikia mūsų santykį su valstybe. Tiek M. Norkūnaitės, tiek J. Tertelio darbuose svarbūs lauko tyrimai – interviu su paprastais žmonėmis. Jie yra medžiaga, iš kurios lipdomi ir spektakliai, ir moksliniai tyrimai.

Moderatorė Jogilė Ulinskaitė ir Marija Norkūnaitė. Augmino Petronio nuotrauka

Marija Norkūnaitė renginio metu pasakojo, kad jos pasirinkimą tirti Visaginą nulėmė ir tai, jog tokia tema lengva sudominti kolegas užsienio universitetuose. Visaginas įdomus, nes yra išskirtinis tautine prasme, specialiai atominei elektrinei aptarnauti pastatytas monomiestas (taip vadinami miestai, pastatyti vienai įmonei ar gamyklai aptarnauti). „Ten važiuodama žinojau, kad Visaginas yra kažkoks kitoks, bet nežinojau, kuo ir kaip“, – kalbėjo mokslininkė.

Joną Tertelį Visaginu ir dokumentiniu teatru sudomino kolega Rimantas Ribačiauskas, „Pagal išsilavinimą aš esu kino režisierius ir ką veikiu teatre – pats bandau sau atsakyti į tą klausimą“, – juokavo jis. Režisierių patraukė galimybė pasižiūrėti į Visaginą iš dokumentiniam kinui būdingos perspektyvos, kuriant dokumentinį teatrą. Vėliau komandoje atsirado Kristina Werner, kuri yra taikomojo teatro praktikė. Anot J. Tertelio, pradžioje Visaginas jam atrodė įdomus dėl atominės elektrinės. „Po to pamatai, kas po juo slypi, pamatai, kad žiūri ne į tą pusę, žiūri į objektą, bet nežiūri, kas yra šalia jo, kur vyksta didžioji drama“, – sakė režisierius.

Jonas Tertelis. Augmino Petronio nuotrauka

Kito spektaklio objektu tapę Šalčininkai J. Terteliui pasirodė įdomūs kaip kraštas, apie kurį „daug girdi, bet nieko nežinai, niekad nebuvai, o tai yra žiauriai arti“. Pradėję svarstyti, kodėl tai tokia nežinoma žemė, teatralai nusprendė važiuoti išsiaiškinti. Tokia buvo spektaklio „Nežinoma žemė. Šalčia“ užuomazga.

M. Norkūnaitė pasakojo, kad ruošdamasi tyrinėti Visaginą ji vengė išankstinių nusistatymų ar prielaidų apie tai, ko ten reikėtų ieškoti: „Stengiausi kiek įmanoma važiuoti kaip baltas lapas. Tu važiuoji ir nežinai, ką rasi, nežinai ką skaityti. Visa tai, ką skaičiau prieš kelionę į Visaginą, kaip įsivaizdavau, kad mano darbas atrodys – išėjo visiškai kitas produktas.“

Anot mokslininkės, dažnai pasitaiko, kad net ir tyrimo metu sunku nuspėti, koks bus galutinis variantas: „Su manimi žmonės daug kalbėdavo apie renovaciją, nes Visaginas – vienintelis miestas, kuris atsisakė renovuoti savo daugiabučius. Galvojau padarysiu visą skyrių apie tą renovaciją, o padariau tik vieną pastraipą.“ 

Scena iš rež. Jono Tertelio spektaklio „Nežinoma žemė. Šalčia“ premjeros Šalčininkuose. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Scena iš rež. Jono Tertelio spektaklio „Nežinoma žemė. Šalčia“ premjeros Šalčininkuose. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Tyrėja pasakojo, kad viena iš svarbių jos rašomo darbo dalių yra bandymas apmąstyti, kaip ji pati paveikė žmonių, su kuriais susidūrė atlikdama tyrimą, gyvenimus. Taip pat ji stengiasi apmąstyti, kaip tyrimą veikia jos lytis, tautybė, gimtoji kalba, išsilavinimas, miestas iš kurio ji kilusi, kaip žmonės, dalyvaujantys tyrime, žiūri į ją. „Tai prielaida, kad niekada neturėsi objektyvios tiesos, bet pateiki susiraizgiusį paveikslą, svarbiausia, kad būtum sąžiningas sau, savo skaitytojams ir bendruomenei, kurią aprašai“, – mintimis dalijosi tyrėja.

Panašiai kalbėjo ir J. Tertelis. Anot jo, įtakos tikrai turi supratimas, kad bendraujama su žmonėmis iš šalies: „Tiesą pasakius, net ir pats lipdukas ant automobilio Nacionalinis dramos teatras veikia.“

Visagine šitas lipdukas stipriai padėjo, nes kai kur, režisieriaus nuomone, patekti pavyko tik dėka jo. Kaip ir M. Norkūnaitė, taip ir J. Tertelis sakė nebandantys parodyti žiūrovams vienintelės neginčijamos tiesos: „Kurdami spektaklį mes nebandome pateikti objektyvios tiesos. Mes pasakojame žmonių istorijas – rodome tai, kaip žmonės matė ar mato vienus ar kitus dalykus.“ 

Scena iš rež. Jono Tertelio spektaklio „Žalia pievelė“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Scena iš rež. Jono Tertelio spektaklio „Žalia pievelė“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Tiek mokslininkė, tiek režisierius sakė susidurią su giminingomis problemomis darbui pasibaigus. Anot M. Norkūnaitės, atvykus į tyrimo lauką, žmonės dažnai į ją žiūri kaip į gelbėtoją: „Galbūt tu kažkokiu būdu išgelbėsi mūsų miestą, kažkur nuneši tam tikrą žinią.“ Anot mokslininkės, taip atsitinka, nors ji labai atvirai pasako, kad informacija bus spausdinama tik moksliniame žurnale, kuriuos daugiausia skaito siauras profesionalų ratas. Pasak jos, tokie tyrinėjimai visada susiduria su etine problema – žmonės tyrėjui duoda ir patiki labai daug, o ką tyrėjas gali atiduoti žmonėms?

J. Tertelis prisipažino kartais norįs sugebėti atitrūkti nuo to, ką veikia kurdamas spektaklius. „Aš norėčiau atsiplėšti, bet kažkaip labai sunku“, – sakė režisierius.

Anot jo, su šia problema dažnai susiduria dokumentinio kino, ypač portretinių filmų kūrėjai: „Su portretu eini ir lendi, praktiškai tampi to žmogaus, apie kurį kuri filmą, geriausiu draugu, ypač, jei tas žmogus vienišas. Po to užsidarai montažinėje, dar pakvieti į filmo premjerą, bet jeigu nebėra kontakto, tai labai sunku. Tiek tau, bet labiausiai tam žmogui. Praktiškai, emocionaliai juo pasinaudoji.“ 

„Viena iš priežasčių, dėl kurių man svarbu kurti tuos dokumentinius spektaklius, – kalbėjo Jonas Tertelis, – tai parodyti žmogui, kad jo istorija yra ne ką menkesnė, negu tai, ką rašė Šekspyras.“

Anot režisieriaus, kiekvienas iš mūsų gali būti scenoje. Pagrindinis J. Tertelio siekis – ne galutinis kūrinys, o tai, kad žmonės pradėtų šnekėti apie dalykus, kurie rodomi spektaklyje ar apie kuriuos žmonės papasakojo kūrėjams. Režisierius pripažino, kad ne visi spektaklį apie Šalčininkus matę miestelio gyventojai įvertino jį teigiamai, tačiau, anot jo, jį labiausiai palaikė jauni žmonės.