Unsplash.com nuotrauka

Pažanga visiems gyvenimą lengvina, juolab kipšams. Instaliavus išmaniąsias programas, naudojant vadinamuosius atraktorius, tos programos savarankiškai kreipia žmones kipšams reikiama linkme. Tarsi patikimą konvejerį gundytojai tik pusiausnūda prižiūri automatiškai veikiančią sistemą. Bet buvo ir sunkesnių laikų. 

Prisiminkime kad ir Paraliaus vargus, vis taisant savo nevėkšlos giminaičio Nelabuko klaidas gundymo tarnyboje. Štai vienas jo anų laikų laiškų (trumpa mėgėjiška variacija puikiųjų C. S. Lewiso „Kipšo laiškų“ tema): 

Mielas Nelabuk,

Štai jau keliuose laiškuose girdžiu santūriai prislopinto džiugesio gaidą dėl atseit puikiai besiklostančių reikalų tavo valdose. Savim patenkinto valdininko tonu vis kyšteli užuominą, kad stabiliai didėja globotinių, kurių gyvenimai aiškiai priešingi Priešo primygtiniam kvietimui džiaugtis šiandiena, pasitikėti Juo ir Jį šlovinti. O paskutiniame laiške jau atvirai iš džiaugsmo trini rankas, nes „nevilties, disharmonijos, desperacijos jų gyvenime vis daugiau ir, begyvendami tame niūriame debesyje, jie aiškiai atitrūksta nuo kelio, kurio siūlo eiti Priešas“.

Tu rašai, kad, pasklaidęs jų mokslo knygas, randi savo minčių patvirtinimą, nes jose gausu kompetentingų išvadų apie neurozių, nepritapimo prie aplinkos dažnėjimą. Su tuo gal sutinku. Bet toliau beskaitydamas suprantu, jog tavo galvoje jau susisukusi lizdą mintis, kad „daugiau neurotikų = daugiau mūsų pasiekimų“. Mane stebina tavo itin paviršutiniškas požiūris į įvairiausių problemų turinčius žmones, kuriuos lengva ranka vadini neurotikais. Taip pat ir optimistiškas džiaugimasis jų vargais, visai nepamąstant, kur šie vargai gali juos nuvesti.

Na, mano galva, toks požiūris yra...– švelniausiai tariant – neabejotinas aplaidumo tarnyboje atvejis. Pagalvok, kur šitaip samprotaudamas nueisi. Juk išnersi prie išvados, kad ir Priešo Sūnus su visais pamokymais, su Jo apspjaudymais ir tuo nelemtuoju Atpirkimu yra irgi, na, neurotikas. Taigi ir Jis – sėkmingos mūsų veiklos įrodymas... Ar nors dabar supratai, iki kokiu absurdiškų išvadų nusiprotavai, bėdžiau tu. Kaip manai, ar ilgai tau reiktų laukti pakvietimų į peratestavimo komisiją ir į mūsų Kanceliariją, jeigu aš savo pažymose paminėčiau šiuos tavo „nuopelnus“?..

Negalima į vieną krūvą sumesti visų nepritampančių prie savo aplinkos padarų. Argi galima visus nepritapėlius urmu vadinti mūsų sėkme? Negi tau nekyla abejonė, mintis, kad tokie problemiški globotiniai – tai, taip sakant, infekuoti pacientai, tebenešiojantys savyje Priešo juose pasėtą gyvybingą bacilą? Priešo meilė įkyriai plinta jų širdyse. Jų neurozė, amžinas konfliktas tarp širdies balso ir pasaulio siūlomų vertybių – argi nekvepia pavojumi?

Matthew Henry (www.unsplash.com) nuotrauka

Mes, žinoma, su šiuo reiškiniu kovojame, kiekviename žingsnyje jų laukia mūsų pinklės ir duobės. Taip, taip – būtent kiekviename žingsnyje. Ką ten egzistencinis širdies – pasaulio konfliktas ar hamletiškųjų situacijų prieštaros.  Stoję prie kiekvieno savo kasdienio darbo, problemiškieji mūsų globotiniai nuolat patiria neaiškią dvejonę, amžinai jiems darbuotis trukdantį netikrumą. Mat jų vidinis širdies balsas, būdamas „ne iš šio pasaulio“, trukdo lengvai atlikti net eilines jiems skiriamas pasaulietiškas prievoles, kasdienius darbus. Kad ir ką dirbtų, kad ir ko griebtųsi – jie vis stringa. Vidinis balsas vis jiems kužda, kad kažką jie, veikdami pagal savo prigimtį, turėtų daryti ne taip. Gal kruopščiau, gal plačiau, gal nuoširdžiau, bet ne taip, kaip (ar kiek) jiems nurodoma. Jų saiku viską matuojant, jie teisūs. Bet juk ištraukta ant kranto žuvis nepaaiškins žmonėms apie gelmėje atliekamus viražus. Čia ir slypi mūsų gudrybė – padaryti taip, kad tokio jų elgesio motyvai kitiems terūpėtų kaip sugautos žuvies žiopčiojimas. Taip jie pamažu visur stringa, persidirba, taigi ir pervargsta, pasiligoja bei priešlaik nusibaigia. Tad laikui bėgant tokių mums nepageidautinų ir mažėja, vyksta natūrali atranka. Tiksliau – mūsų kruopšti selekcinė veikla. Bet šis laiškas ne apie mūsų selekciją. Juo aš noriu tave perspėti, kokį pavojų šiandien dar kelia netipiškieji mūsų globotiniai.

Ar tu pabandei kada įlįsti į jų kailį, perprasti jų mąstymą, pažvelgti į viską jų akimis? Įsivaizduok jų šidyje Priešo ereziją: „Mylėk savo artimą kaip pats save.“ Jeigu toks padaras savo artimu laiko kiekvieną žmogų – sakyk, ką jis turi daryti, kuo pirmiausia turi rūpintis, kam skirti savo jėgas, kai tiek daug vargo ir ašarų supa jį? Jeigu jam ir savo, ir kaimyno namas (pagal tą sumautą priesaką) vienodai svarbus, tai pirmiausia jis imsis paremti vargingesnių kaimynų begriūvančius namus (ir gyvenimus). Juk žvelgiant Priešo tarno akimis – išskirtinis dėmesys tik saviems reikalams būtų nuodėmė. Neurozė – vienintelė adekvati emocinė būklė suvokiant jo širdies balso ir šiandienių pasaulio realijų prieštarą.

Žiūrėk, koks raštas iš vieno bėdžiaus kišenės pakliuvo man. Tas popiergalis man pateko atsitiktinai. Bet šis atsitiktinumas – geras akstinas pamąstyti, kiek dar prišnerkštų, neapžiūrėtų ir nedezinfekuotų pakampių turime savo valdose. Šios rašliavos autoriui, širdininkui, kartą gatvėje aptemo sąmonė. Beieškodami jo kišenėse adreso, aplinkiniai žmonės netyčia pametė tą grasią jo rašliavą. Čia tik maža ištraukėlė (kalba netaisyta): „Sakykit jūs, sveikieji, turtingieji ir savimi, savo gyvenimu besidžiaugiantieji, ar jūsų širdys ne šiaudinės? Ir kaip jūs galite?! Kaip galite leisti savo dienas tik savimi besirūpindami ir besidžiaugdami? Negi jūs nematot viso skausmo, vargo, ašarų ir sudaužytų gyvenimų aplink jus? Negi jūs nejaučiate savo bendrumo su kenčiančiais savo broliais ir sesėmis? Negi nematote, nesuvokiate, kad visi esame išplaukę iš vienos versmės, visi išaugę iš vieno kelmo? Kad visos ašaros, skausmas, supantys jus, abejingieji, tuoj tuoj puls ir ant jūsų artimųjų, ant jūsų pačių.“ Ir t. t.... Matai, kokių bacilų visai atsitiktinai galime rasti tuose, kuriais džiaugiesi? Tad džiūgauti ir rankomis trinti tikrai nedera.

Andrew Dong / Unsplash

Jei žmogus atsidavęs Priešui, mūsų gundymai jo neveikia kaip žąsies vanduo. O tu man aiškini, girdi, kuo tokių bėdžių daugiau – tuo mums geriau, vėjavaiki tu. Žinoma, tarp tų neurotikų yra ir kitokių, mums patogių ar nekenksmingų gyvių, bet galvoti, kad tarp jų nėra mums labai grėsmingų – apsileidimas ir tikra klaida. O kas bus, jei iš tokių pavargėlių, kuprotų, ligotų, tylių, nebagotų sušvis ir nutvilkys mus koks šventasis? Jo skleidžiama šviesa gali išsklaidyti mūsų mulkinimo miglą. Kiek pylos tada atseikėtų mums vadovybė, kiek komisijų, revizorių, kontrolierių pradėtų pas mus lankytis. Tad žinok – tarp neurotikų, tarp liūdnų, išsekusių, be laiko sukritusių veidų galerijos, tarp nevykėliais vadinamų, pašiepiamų globotinių yra tokių ištikimų Priešo tarnų, kad bėdos iš jų visada galime sulaukti. Gi toji šuniška ištikimybė Priešui juos pasaulio vargšais ir padaro.

Juk jie, atsilaikę prieš tokią stiprią per šiuolaikį pasaulį mūsų leidžiamą mulkinimo srovę – nelyginant kokios sudilusios ir iškibintos, bet dar neištraukinėtos vinys, ant kurių ir tebesilaiko visas margas pasaulis it koks prie sienos Priešo prikaltas kilimas. Jei ne tos vinys – galėtume mumis jau stipriai atsiduodantį kilimą nusitempti. Aišku, Pragare iškart sunaudoti tokio didžiulio kiekio šviežienos negalėtume. Bet tai, kad šiandien dar negalime to kilimo kada tinkami nusikabinti ir civilizuotai atsikirpti reikiamą kiekį – mus, Pragaro asus, atvirai kalbant, itin nervina.

Todėl nervina ir šitoks tavo paviršutiniškas žvilgsnis, iškrypęs vertinimas tų, apie kuriuos juk pasakyta: „palaiminti dvasios beturčiai...; ...ir daug paskutinių bus pirmutiniai“ ir t. t. – juk pameni gundymo pradžiamokslį, gundytojau, vadove tu! Tad leisk vėl tavęs paklausti – negi tau dabar beskaitant iš gėdos nerausta ausys?

Ar tu kada pamąstai, kaip Priešas tveria? Ar žinai, kaip ilgainiui Jo kosmose iš ūkų susiformuoja ir akinamai įsižiebia žvaigždės? Kaip iš tamsaus, chaotiško, skaudžiai besitrinančio, tarsi be prasmės judančio ir erzeliuojančio vyksmo, atėjus laikui, jos suspindi? Taip juk būna ir su tais, kuriuos tu džiaugsmingai vadini geistinu, didėjančiu neurotikų būriu. Iš konfliktų, vargų ir slopinimo juk galime sulaukti didingo Priešo tarno suspindimo. „Per aspera ad astra“ – girdėjai juk. Suprask grėsmę ir būk apdairus! Žinoma, kol jie dar varganoje savo kelio pradžioje, mūsų pareiga įtikinti, kad jie turi sveikatos problemų, jog jiems paprasčiausiai suka pilvą, kad jie pilni visokiausių gyventi trukdančių „kompleksų“. Tą, beje, mes sėkmingai ir darome reikiamu turiniu farširuodami psichologų, kitokių dvasios ir kūno specialistų galvas. Ir taip iki minimumo sumažiname potencialius nuostolius, o šiandien, kai mūsų migla viską dengia itin tirštai, beveik galime būti ramūs, kad tokioms žvaigždėms sušvisti artimiausiu metu nėra šansų. Tuomi ir baigiu. Galiu tik pažadėti, kad šis mudviejų pokalbis šįkart liks tarp mūsų.

Tave mylintis dėdė Paralius