Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2018-ųjų 7-ajame numeryje).

Unsplash.com nuotrauka

„Dabar jau negalima tikėti niekuo, ką pamatome laikraščiuose. Net teisingi dalykai pasidaro įtartini, kai yra įdedami į tą taršos mašiną“, – skaitau ir negaliu patikėti, kad tai žodžiai, parašyti trečiojo JAV prezidento Thomo Jeffersono prieš daugiau nei du šimtus metų. Atrodo, jie yra tarsi skundas šiandieninės žiniasklaidos nesąžiningumu ir savivale.

Netikrų naujienų skelbimas norint dėl tam tikro politinio tikslo sukelti vienokią ar kitokią visuomenės reakciją nėra naujas dalykas. Juk visi gerai žinome istoriją apie imperatoriaus Nerono Romoje sukeltą gaisrą – pats užkūrė ugnį, kad galėtų apkaltinti krikščionis ir prieš juos nuteikęs romėnus su krikščionimis susidoroti.

Dezinformacija yra senas ginklas, naudotas imperatorių ir karalių, totalitarų ir demokratų. „Reikia mokėti gerai slėpti lapės prigimtį ir būti dideliu apgaviku ir veidmainiu“, – taip ciniškos praktinės politikos principus formulavo Niccolo Machiavellis. Tiesa, nieko naujo tame nebuvo, jis tik garsiai pasakė tai, ką beatodairiškai valdžios siekę žmonės tyliai darė visada.

Tačiau greičiausiai ir Jeffersonas, ir Neronas, ir Machiavellis būtų nustebinti galimybių, kurias mums teikia internetas. Šiandien sukurti puslapį ar socialinių tinklų anketą gali bet kas ir talpinti ten gali bet ką. Kalbant apie politiką, atrodo, dar neseniai buvo džiaugiamasi interneto teikiamomis galimybėmis ir nauda, tariant, kad rinkėjams atsiras galimybė tiesiogiai bendrauti su politikais, pareikšti savo norus ar interesus, ir todėl žmonės, kurie iki šiol buvo politiniuose paribiuose, turės galimybę būti išgirsti.

Tačiau greitai buvome priversti suprasti, kad socialiniai tinklai yra pavojingas žaislas.
Dvi daugiausiai aptariamos socialinių tinklų problemos yra socialiniai burbulai ir netikros naujienos. Žmonės socialiniuose tinkluose dažniausiai renkasi sekti ir skaityti tuos puslapius, kurie atitinka jų išankstines nuostatas, domisi tuo, ką rašo kiti panašaus požiūrio besilaikantys žmonės, be to, remiantis tuo, kas kiekvienam žmogui patinka, ir ko jis ieško internete, jam parenkamos reklamos. Tai ir sukuria socialinius burbulus – savotiškus aidinčius kambarius, kuriuose žmonės išsakydami savo pozicijas sulaukia tik teigiamų reakcijų, tarsi aidas atkartojančių, jog jų nuomonė yra vienintelė teisinga, kuriuose nėra vietos tikram dialogui ir skirtingų žmonių vienas kito supratimui.

Kita problema – kuri yra pagrindinė šio teksto tema – yra netikros naujienos (angl. fake news). Po paskutiniųjų JAV prezidento rinkimų tai tapo nuolat visame pasaulyje aptarinėjama tema. Socialiniai tinklai lengvai tampa manipuliavimo įrankiu: tereikia feisbuke paskelbti netikrą naujieną ir tam tikro socialinio burbulo žmonės ją pamatys, ja dalinsis, vėliau ją pakartotinai skelbs ir perrašys kiti portalai – ir aidintis kambarys sudrebės iki pamatų nuo melo triumfo. Tokių metodų nevengia Rusijos valdžia, kuri naudojasi šiomis priemonėmis siekdama diskredituoti Ukrainą ir Baltijos valstybes. Putino režimas taip pat naudojo visas išgales, kad padėtų Donaldui Trumpui laimėti rinkimus. Beje, ne jam vienam – kandidatai Bernie Sandersas ir Jill Stein taip pat sulaukė interneto trolių paramos.

Seniai aišku, kad kovoje dėl galios Putinas ir jo aplinka neturi jokių skrupulų, tačiau melagingų naujienų plitimas taip pat yra ir Vakarų pasaulio žurnalistų atsakomybė – kai kurie iš jų pateikia naujienas gerai nepatikrinę šaltinių arba renkasi būti ištikimesni savo ideologinei laikysenai, nei tiesai.

Unsplash.com nuotrauka

Nieko nuostabaus, kad šitaip klostantis įvykiams buvo imtasi įvairių priemonių ir iniciatyvų siekiant sustabdyti manipuliavimą žmonėmis per socialinius tinklus ir internetą, ir sugrąžinti šiokį tokį tiesos matą tai kreivų veidrodžių karalystei. Internete greitai atsirado daugybė įvairių puslapių, skelbiančių, kad kovoja su melagingomis naujienomis jas paskelbdami ir paneigdami. Nors tiesa ir tai, kad kai kurie iš jų patys atrodo įtartinai panašūs į netikrų naujienų skleidėjus. Ko nors imtis bando ir ES institucijos. Europos Komisija išleido dokumentą, nurodantį gaires, kuriomis siūloma kovoti prieš dezinformaciją. „Priimti bendrą ES kovos su dezinformacija kodeksą, remti nepriklausomą faktų tikrintojų tinklą ir įvairiais kitais veiksmais skatinti kokybišką žurnalistiką, ir stiprinti gebėjimus naudotis žiniasklaidos priemonėmis“, – sakoma Europos Komisijos pranešime spaudai.

Taip pat ir socialinių tinklų kūrėjai ir sąvininkai ieško būdų kovoti su netikrų naujienų sklidimu. Feisbuke ir tviteryje nuolat ieškoma vis naujų būdų, kaip išimti tai, kas vadinama „netinkamu“ turiniu, užblokuoti jo skleidėjus, rasti netikras paskyras, naudojamas perkant ir parduodant netikrą žinomumą. Feisbuko kūrėjai naudoja tris pagrindines priemones netikrų naujienų sklidimui sustabdyti: vartotojų paskyrų ir turinio, kuris neatitinka feisbuko politikos, išėmimas, netikrų naujienų sklidimo stabdymas ir finansinių iniciatyvų jas kurti mažinimas bei žmonių informavimas suteikiant jiems daugiau su jų skaitomomis istorijomis susijusio konteksto. „Faktų tikrintojais“ vadinamos kompanijos, kurios veikia pagal sutartį su feisbuku, tikrina turinį, kurį vartotojai pažymi kaip melagingas naujienas.

Tačiau pačios kompanijos pripažįsta, kad jų galimybės stabdyti netikras naujienas – ribotos. Faktų tikrintojai nekalba visomis kalbomis, dažnai nežino konteksto, susijusio su įvairiomis valstybėmis, kuris tų valstybių gyventojams būtų elementarios žinios. Be to, pats feisbuko įkūrėjas Markas Zukerbergas pripažįsta, kad aplinkoje, kurioje dirba dauguma jo kompanijos ir su ja bendradarbiaujančių įmonių darbuotojų, vyrauja kairiosios pažiūros, tad kyla klausimas, ar jie tikrai sugebės būti objektyvūs ir nešališki spręsdami, kokį turinį pašalinti. Galų gale, tobulėjant kovos su netikromis naujienomis sistemai, greičiausiai patobulės ir kita apkasų pusė, tad vienas manipuliacijos priemones pakeis kitos. Internetas yra nepaprastai galinga priemonė skleisti informaciją, tik jam visai nesvarbu – teisinga ji ar melaginga. Lietuvoje taip pat veikia iniciatyva, skirta kovai su dezinformacija – www.demaskuok.lt.

„Lietuva kasdien atakuojama melagingomis naujienomis, kibernetinėmis priemonėmis ir nenutrūkstamu propagandos srautu. Įsigalėjusius mitus, kad Lietuva – niekam neįdomi, griauna vien statistika – dešimtys tūkstančių kryptingų atakų prieš valstybę ir jos visuomenę per metus“, – sakoma šio projekto internetiniame puslapyje. Šis puslapis siekia rasti ir paneigti netikras naujienas, o jame besidarbuojantys žmonės gražiai vadina save trolių priešingybe – elfais. Beje, jis suteikia galimybę kiekvienam iš mūsų pamačius naujieną, kuri atrodo esanti klaidinga – pranešti apie ją. Tai lengvai galima padaryti demaskuok.lt internetiniame puslapyje.

Tačiau ne viską lemia vien politikai, žurnalistai, faktų tikrintojai ir elfai. Šis tas priklauso ir nuo mūsų – tų, kurie kasdien skaito naujienas feisbuke ar kituose socialiniuose tinkluose. Juk tai, ką ten matys mūsų draugai, smarkiai priklausys nuo to, kuo dalinsimės mes patys. „BuzzFeed“ apskaičiavo, kad per tris paskutinius mėnesius iki 2016 metų JAV prezidento rinkimų žmonės daugiau kartų pasidalino populiariausiais 20 JAV žiniasklaidoje pasirodžiusių netikrų naujienų straipsnių („Popiežius Pranciškus remia Donaldą Trumpą“ arba „WikiLeaks patvirtino, kad Hilary Clinton pardavinėjo ginklus ISIS“) nei populiariausiais 20 tikrų naujienų straipsniais. Atrodo, kad žmonėms prastai sekasi atskirti tikras naujienas nuo netikrų – tai reikalauja daug atidumo, be to, žinojimo, kurie informacijos šaltiniai patikimi, o kurie – ne.

JAV atliktas eksperimentas, kurio dalyviams buvo pateiktos penkios tikros ir penkios išgalvotos antraštės, ir reikėjo atskirti teisingas nuo melagingų. Paaiškėjo, kad vien iš antraštės žmonės visiškai negali atskirti, kurios naujienos yra teisingos.

Žinoma, pasidomėjęs daugiau, pavyzdžiui, patikrinęs, ar apie tai rašo ir kiti naujienų portalai, dažnas interneto vartotojas tikrai galėtų atsekti, kas tiesa, o kas melas. Visgi tai reikalauja dėmesingumo ir sąžiningumo. Ne tik kai kurie politikai ir žurnalistai sąmoningai prisideda prie netikrų naujienų skleidimo – 2016 metais per JAV atliktą apklausą paaiškėjo, kad 14 procentų apklausos dalyvių yra bent vieną kartą dalinęsi naujiena žinodami, kad ji yra melaginga. Daug ar mažai tie 14 procentų? Klausimas, be abejo, retorinis, tačiau tokie veiksmai prisideda prie netikrų naujienų sklidimo.

Unsplash.com nuotrauka

Tad šiemet popiežiaus Pranciškaus išleistas paraginimas „Tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32). „Fake news“ ir taikos žurnalizmas“ svarbus ne tik žurnalistams ir politikams, bet ir kiekvienam, kas skaito ir dalinasi naujienomis socialiniuose tinkluose, ir kam socialiniai tinklai atstoja laikraštį ir „Panoramą“. Šventasis Tėvas primena, kad „nė vienas iš mūsų negali išvengti pareigos tokiam [netikrų naujienų] melagingumui priešintis“ ir pripažįsta, kad „tai nėra lengva“. Netikros naujienos yra melas, o su melu reikia kovoti, tačiau tai nėra paprasta ir lengva. Todėl ir įkvepia, ir ramina šie Pranciškaus žodžiai.

Šventasis Tėvas pasirinko gundymą rojaus sode kaip pirmavaizdį, nusakantį, kaip veikia netikros naujienos. Žaltys sugundo Ievą nuskinti vaisių nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio meluodamas, sakydamas, kad tai padarys žmones tarsi dievus. „Šio sukto „melo tėvo“ (Jn 8, 44) strategija yra tiesos pamėgdžiojimas, apgaulus ir pavojingas gundymas, į žmogaus širdį įsismelkiantis klaidingais bei patraukliais argumentais“, – rašoma popiežiaus laiške. Tai ir yra netikrų naujienų esmė – patraukliai ar jaudinančiai skambančiais, tačiau netiesa paremtais ar tik dalį tiesos pasakančiais argumentais išprovokuoti reakciją, kuri yra naudinga.

„Kas meluoja sau ir klausosi savo melų, galop ima nebematyti tiesos nei savyje, nei aplink, ir todėl visiškai nustoja gerbti save ir kitus. O stokodami pagarbos, nustoja mylėti. Kad, likę be meilės, turėtų kuo užsiimti ir save pralinksminti, jie pasiduoda aistroms ir vulgariems malonumams bei per savo ydas nugrimzta į gyvuliškumą – ir visa tai iš nuolatinio melavimo kitiems ir sau pačiam“, – tai citata iš F. Dostojevskio romano „Broliai Karamazovai“, kurią į savo paraginimą įtraukė popiežius Pranciškus.

Jis dar pridūrė, jog geriausias vaistas nuo melo yra leistis apvalomam tiesos: „Tiesa yra tai, kuo galima remtis, kad neparkristum. Šia santykiu grįsta prasme vienintelis tikrai patikimas bei vertas pasitikėjimo, tas, kuriuo galime kliautis, t. y. „tikras“, yra gyvasis Dievas“. Tai paraginimas atsiversti visiems – žurnalistams, politikams ir kiekvienam iš mūsų.

Žinoma, svarbios yra ir programos, inciatyvos, strategijos ir švietėjiškos veiklos. Tačiau be gyvo moralinio atsinaujinimo visos jos kažin ar turi daug prasmės. „Atsiverskite“, – nuo pat pirmųjų amžių šaukė Bažnyčia ir Šventasis Tėvas tai mums kartoja dar kartą – ar kalbėdamas apie netikras naujienas, ar apie bet kurią kitą žmonijos nesėkmę ar žaizdą. To ir mums visiems – naršantiems, skaitantiems, besidomintiems, rašantiems – baigdamas palinkėsiu.