Rašytojai Rolandas Rastauskas, Marcelijus Martinaitis, Giedra Radvilavičiūtė. Kęstučio Vanago / BFL nuotrauka

Giedra Radvilavičiūtė „Tekstų persekiojimas“. Vilnius: „Apostrofa“, 2018 m.

Giedros Radvilavičiūtės esė knyga „Tekstų persekiojimas“ Metų knygos rinkimuose atsidūrė „Publicistikos ir dokumentikos“ penketuke. Šiame penketuke taip pat yra Sigito Parulskio esė rinkinys „Amžinybė manęs nejaudina“ ir trys pokalbių knygos: Rūtos Oginskaitės „Gib a kuk / Žvilgtelėk“, kurioje kalbinami Olga ir Grigorijus Kanovičiai, „Nelyginant šiaurė magnetą“ Tomui Venclovai praeitį prisiminti padeda Ellen Hinsey, o Aurimas Švedas kalbasi su Irena Veisaite („Gyvenimas turėtų būti skaidrus“).

Šios trys memuaristikos žanrui priskiriamos knygos ypatingų diskusijų nesulaukė, tačiau G. Radvilavičiūtės ir S. Parulskio tapimas publicistais mūsų kultūros lauke sukėlė šiokį tokį sambrūzdį. Literatūrologai, kritikai ir rašytojai socialiniuose tinkluose,  pamažu perimančiuose į aktualijas reaguoti šiek tiek vėluojančių kultūros leidinių funkcijas, svarstė, kiek ir kuo esė skiriasi nuo publicistikos. Vienas pagrindinių argumentų, kodėl esė nėra tapati publicistikai: eseistikoje pirmenybė teikiama perkeltinei, o ne tiesioginei reikšmei, todėl ji artimesnė grožinei prozai, o publicistika savo objektu renkasi dienos aktualijas, jų analizę.

Tokios diskusijos svarbios ir įdomios, tačiau man įdomesnis pasirodė kitas, nors su aptartuoju iš dalies susijęs, fenomenas – ir S. Parulskio, ir G. Radvilavičiūtės rinkiniai sudaryti iš anksčiau kultūrinėje periodikoje ir kitur publikuotų tekstų. Jei neklystu, G. Radvilavičiūtės „Tekstų persekiojime“ yra tik viena anksčiau nepublikuota esė „Tik balsas“ (p. 215–233) – data po kūriniu skelbia, kad šis tekstas rinkinyje naujausias.

Likusieji buvo spausdinti „Šiaurės Atėnuose“ (dauguma), „Literatūroje ir mene“, „7 meno dienose“, vėliau perpublikuoti įvairiuose portaluose – nuo „Bernardinai.lt“ iki „Pro Patria“. Knygoje taip pat rasime ir literatūriniame forume „Šiaurės vasara“ skaitytą pranešimą, ir padėkos kalbą atsiimant Elenos Mezginaitės premiją, ir MO projektui „Kalbančios Vilniaus skulptūros“ parašytą monologą „Romainas Gary“.

Taigi G. Radvilavičiūtės knyga yra antrinis produktas, kurį sudarantys kūriniai rašyti daugiau nei dešimtmetį – seniausias tekstas, recenzija Alfonso Andriuškevičiaus knygai „Rašymas dūmais“, datuojama 2004 m. Viena vertus, panašiai sudarytos ir „Suplanuotos akimirkos“ (2004 m.), ir „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ (2010 m.) – dauguma ankstesnių rinkinių tekstų taip pat spausdinti kitur.

Tačiau tarp šių knygų ir „Tekstų persekiojimo“ yra esminis skirtumas: pirmuosiuose publikuojami žanriškai vienalyčiai tekstai, vadinamosios literatūrinės esė, o naujoje knygoje yra ir recenzijų, ir apžvalgų, ir publicistikos, ir eseistikos. Grupuojant šiuos tekstus, išskiriamos trys knygos dalys: pirmojoje sudėta literatūros kritika (recenzijos, apžvalgos, literatūrinės impresijos), antrojoje – dienos aktualijas narstanti publicistika, o trečiojoje – savotiški publicistikos ir eseistikos hibridai.

Vis dėlto vyraujantis registras publicistinis – taip spręsti leidžia ir temos, ir raiška. Dauguma tekstų reflektuoja vadinamąsias dienos aktualijas, tokias kaip Garliavos įvykiai, portaluose publikuojamų straipsnių antraštės ir anglicizmai, Andriaus Užkalnio pamfletas „Nuosprendis Palangai“, Romeo Castelucci spektaklio „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ sukeltas skandalas.

G. Radvilavičiūtės esė knyginis pasaulis nuolat užengia ir transformuoja kasdienybę. Kad ir kur pasakotoja būtų, kad ir ką darytų, dažniausiai regi tai, ką perskaitė.

Nors trečiojo skyriaus kūriniai artimesni tradicinei esė, juose taip pat yra publicistinių intarpų, kuriuose išreiškiama nuomonė apie smurtą, socialines akcijas ir pan. Didžioji problema – dienos aktualijos jei ne kitą dieną, tai po metų ar kelerių aktualumą praranda. Pavyzdžiui, „mergaitės bylą“ fiksuojančiame tekste „Bėdų turgus Europos viduryje“ (p. 147–160) dauguma elipsių, užuominų šiandien nebekelia aistrų, nes yra tiesiog neiššifruojamos. Bent jau man nuoširdžiai nebesvarbu ir tai, kodėl G. Radvilavičiūtė nepirko bilieto į R. Castelluci spektaklį ir kas įvyko pirmosios „Šiaurės vasaros“ metu. Žinoma, skaitymą praskaidrina prozininkės mėgstama ironija, žodžių žaismas ir jo kuriamos dviprasmybės, tačiau mintis, kad antrojo skyriaus rašiniai turėjo pasilikti periodikoje bei interneto portaluose, kirbėjo nuolatos.

Nuobodulį kelia ir banalus „priešiškumas epochai“ (p. 232). Nors pasirinkta rašyti apie šiandienos socialines ir kultūrines aktualijas, santykis su vadinamąja politkorektiškumo epocha akivaizdžiai negatyvus (sąmoningai nevartoju epiteto „kritiškas“, nes vertinimas subjektyvus, grindžiamas emocijomis). Bodimasi socialiniais tinklais ir aktyvizmu, manoma, kad literatūra pamažu virsta surogatine, o skaitytojai – miesčionimis ir t. t.

Dažniausiai į dėmesio objektu tapusius reiškinius net nebandoma nuosekliau gilintis, atskleisti jų kompleksiškumo: R. Castelucci spektaklis kritikuojamas jo nemačius, o smurtas prieš homoseksualius asmenis ir moteris, surogatinė motinystė, feminizmas vertinami remiantis nuogirdomis ir įsivaizdavimais.

Skirtis tarp esė ir publicistikos tampa itin aktuali, kai pateikiama neadekvati, nors subjektyviajame lygmenyje gal ir nuoširdi, nes grįsta neišmanymu, informacija („Kai man sako, kad pas mus homoseksualams „kyla grėsmės net gyvybei“ (...) iš karto stengiuosi prisiminti skriaudžiamuosius. Atsimenu atvejų, net du“, p. 156).

Skirtis tarp grožinės ir negrožinės literatūros svarbi dėl to, kad plačiam skaitytojų ratui rašantis publicistas tiesiogiai išsako savo nuomonę ir taip formuoja skaitytojų pažiūras, taigi, skirtingai nei sąlygiškumuose tarpstantis grožinio/fikcinio teksto autorius, yra (ar bent turėtų būti) atsakingas už savo žodžius. Žinoma, šiuo atveju tai ne visai publicistika, be to, nuolat pasitelkiama ironija („Jei nebūčiau gyvenusi Lietuvoje daugelį metų, tai nebūčiau, pagal kai kurių žmogaus teisių gynėjų apibrėžimus, homofobė“, p. 173). Tačiau net ir ironija bei intertekstai neužmaskuoja samprotavimų vienplaniškumo, dėl kurio G. Radvilavičiūtės publicistės nuomonė struktūriškai iš esmės nesiskiria nuo A. Užkalnio ar ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio minčių.

Pavyzdžiui, neseniai S. Skvernelis, reaguodamas į mokytojų reikalavimus didinti atlyginimą, argumentavo, kad dėstytojai gauna dar mažiau, o G. Radvilavičiūtė, svarstydama smurto problemą, teigia, kad „moteris, prieš kurią smurtaujama, jei ji sveiko proto, gali pabėgti“ (p. 173), o pensininkas ar neįgalusis – negali. Kitaip tariant, ginčytis, polemizuoti nėra kaip (ir prasmės tai daryti taip pat nėra), o imponuoti tokie svarstymai gali tik „tos pačios kraujo grupės“ skaitytojams.

Vis dar įprasta manyti, kad bodėjimasis lėkšta šiandiena, net jos demonizavimas („politkorektiškumo epochoje, kai kapstymasis prie ideologiškai nepatogių tiesų išmintingus žmones paverčia marginalais, išlieka tik tylintys“, p. 7) yra aukštosios kultūros, ypatingo išsilavinimo požymis. Ne atsitiktinai draugė pasakotoją „protina“: „Tu skęsti modernizme. Už lango jau kita epocha, viską galima pateikti visaip“ (p. 212).

Tačiau toks požiūris išplitęs ir populiariojoje literatūroje. Tarkime, Monikos Budinaitės romane „Selfų slėnis“ socialiniai tinklai ir jų dalyviai taip pat lėkšti bei groteskiški, o moralas sutampa su G. Radvilavičiūtės pozicija. Žinoma, skiriasi leksika, sakinio struktūra, tačiau... Skirtingai nei provokuoti, mąstymo šablonus išklibinti siekianti Andriaus Jakučiūno publicistika ar šokiruoti bandantys S. Parulskio svarstymai, G. Radvilavičiūtės-publicistės laikysena nuosekli, nuspėjama ir, kad ir kaip paradoksalu, bet banali.

Skaitymo intriga, o kartu ir malonumas didėja, kai publicistinį registrą nustelbia grožinis – idėjos, nuostatos nusakomos ne tiesiogiai, o pasitelkiant skirtingiems interpretaciniams režimams palankias vaizdinių sistemas. Pavyzdžiui, esė „Marine life“ (p. 165–178) santykis su šiandienos aktualijomis, tiksliau, tokio santykio stoka, perteikiama daugiaprasmiu skirtingomis linkmėmis plėtojamu Marinos / povandeninio gyvenimo topu.

Marina – vieniša, žmogiškojo kontakto besiilginti paauglė, tarsi iš skęstančio laivo rašanti SMS žinutes atsitiktiniams numeriams. Jos žinutę gauna ir teksto pasakotoja, kuri smalsumo vedama pradeda su paaugle susirašinėti. Paauglė siekia savų tikslų (gal draugystės, gal romantinio nuotykio, o gal nori pasipelnyti – greičiausiai visko vienu metu), o jos pašnekovė – savų. Abi vienodai egoistiškos. Merginą pasakotoja regi ne kaip gyvą asmenį, o kaip ironišką literatūrinę nuorodą – paauglei prisistačius „as marina“, pasakotoja perklausia „cvetajeva?“. Marinos gyvenimas pasakotojai – tolimas povandeninis pasaulis, iškelti į savąjį lygmenį jo neįmanoma, nors ir pabandoma – pasakotoja mergaitei pataria „kuo daugiau skaityti“.

Specifiškai radvilavičiūtiška situacija – čia ir dabar gimstantis tekstas pradangina autorių, nustelbia jo priklausymą konkrečiam laikui ir erdvei, pažiūroms ir socialiniam statusui. Lieka tik balsas, o gal žvilgsnis, vienodai abejingai ir jautriai stebintis kitus bei save.

G. Radvilavičiūtės esė knyginis pasaulis nuolat užengia ir transformuoja kasdienybę. Kad ir kur pasakotoja būtų, kad ir ką darytų, dažniausiai regi tai, ką perskaitė: „Baden Badeno valandose“ realusis miestas nugrimzta literatūrinių nuorodų, aliuzijų sūkuryje – Baden Badenas net XXI a. lieka kurortu, kuriame vis dar ilsisi XIX a. rusų aristokratai ir pats Fiodoras Dostojevskis. Tankiu intertekstų tinklu apraizgyta praėjusio laiko nostalgija netenka didaktinio aspekto ir pradeda funkcionuoti kaip grynas estetinis faktas: „Senuose kurortuose yra laiko galvoti apie laiką. (...) Prieškarinis medinis arkliukas blusų turguje be galvos – ant jo sėdėję vaikai dabar supasi amžinybės sūpynėse.“ (p. 180).

Specifiškai radvilavičiūtiška situacija – čia ir dabar gimstantis tekstas pradangina autorių, nustelbia jo priklausymą konkrečiam laikui ir erdvei, pažiūroms ir socialiniam statusui. Lieka tik balsas, o gal žvilgsnis, vienodai abejingai ir jautriai stebintis kitus bei save: „Tada kažkas pievelėje manęs pasigedo: „Adomė-ė-ėli, kur palikai te-e-etą?“ Adomas prabėgo pro mane siaurais laiptais į namą, žibutėmis palietė petį ir šūktelėjo: „Ji liko prie upės.“ Mačiau, kaip patvinusi Neris neša mano peršviečiamą šešėlį ir tai paskandindama, tai išplukdydama išmeta į krantą ties Valakampiais šalia kitų polietileninių maišelių. Rusas šiukšlininkas renka nebyliame paplūdimyje maišelius, butelius, kartonines dėžutes į didelį juodą maišą ir mokydamasis lietuvių kalbos asmenuoja: „Aš myrštu, tu myršti, jis, ji myršta.“ (p. 211).

Skaitymo malonumą sukėlė ir pirmajame skyriuje publikuotos eseistei artimų, asmeniškai ir literatūriškai imponuojančių rašytojų kūrinių recenzijos, kuriose G. Radvilavičiūtė ne tik pademonstruoja gebėjimą įvaldyti skirtingus autorinius registrus, bet ir formuluoja savąją geros literatūros sampratą.

Taigi koks tekstas yra geras pagal G. Radvilavičiūtę? Gera literatūra privalo išlikti atmintyje. Gerame kūrinyje didaktinis kodas privalo būti nulaužtas, o vertinimas – eliminuotas. Geras tekstas analizuoja ir randa tiesą, o kalba skleidžia ne grožį, bet prasmę. Gero teksto pabaiga atvira.

Kitas ne mažiau svarbus kriterijus – patirtinis rašymas, kai rašytojas „rašo iš įkvėpimo, kurį sukelia tai, kas įvyksta jo gyvenime“ (p. 44). Gaila, bet, skirtingai nei ankstesnėse knygose, naujausioje tokių kūrinių nėra daug. Priežastis banali – G. Radvilavičiūtę geriems tekstams įkvepia ne socialinės aktualijos, o tekstų ir gyvenimų, rašytojų ir žmonių sąveikos.