Pixabay nuotrauka

1991 m. „Mintis“ išleido Andrė Morua knygą „Esė“. Ten aš perskaičiau tokią istoriją:

„Kartą Šumanas, pakvietęs moterį paplaukioti valtimi ir per ištisas dvi valandas neištaręs nė žodžio, atsisveikindamas pasakė: „Kaip gerai mes vienas kitą šiandien supratome!“

Apie tai mąstydamas gana dažnai vis rasdavau, mano manymu, naujesnių argumentų, naujesnių aspektų. Bene prieš pusmetį pagaliau supratau, koks yra didžiausias būties prieštaravimas. Ne tarp svajonės ir tikrovės, ne tarp jausmo ir proto, ne tarp kūno ir dvasios, o tarp kalbėjimo ir tylėjimo. Niekam apie tai neprasitariau dėl įvairiausių priežasčių. Staiga pajutau, jog pats laikas prabilti. Kas atsitiko? 

Leidykla-spaustuvė „Utenos Indra“ ką tik išleido atsiminimų apie Algimantą Bartkevičių (1931–2017 m.), medicinos mokslų daktarą, Lietuvos nusipelniusį gydytoją, knygą „Dovanojantis gerumą“. Tekstų pavadinimai primena esmines vertybes: kuklus, ištikimas Hipokrato priesaikai, pasirengęs pagelbėti kitiems, kolegiškiausias kolega, besidžiaugiantis gyvenimu, nekaltinantis, nesmerkiantis kitų, protingas ir šmaikštus, nuoširdus ir tikras. Studijuodamas leidinį pagalvojau štai apie ką: o juk ši knyga galėjo ir nepasirodyti... Vienas žmogus – gydytojas Kazimieras Preikša – prašė, prašė, kad prabiltų Algimantą Bartkevičių pažinojusieji. Kad ne tylėtų, o kalbėtų apie šį iš tikrųjų gerą asmenį. Man pasirodė, jog knyga primena vaistus, nes įvairiausi altruistines paskatas, pašaukimą perteikiantys epizodai mus ramina, mus skatina padėti kitiems negalvojant apie savąsias bėdas. „Pasirodo, tokių žmonių iš tiesų gali būti“, – turbūt ir taip ne vienas nepažįstantis minimo gydytojo pasakytų. O tada pasigirstų daug balsų: ir man padėjo, ir mane pagydė, ir aš jutau, kaip jo humoras, šypsena stiprina, ir aš stebėjausi, kaip gali vienas žmogus tiek daug atlikti. 

Algimantas Bartkevičius. Elvyros Sabalytės nuotrauka.

Šią knygą skaitydamas, vis prisimindavau posakį, kad ir žodžiais gydome. Galbūt mintį reikėtų taip patikslinti: „Pirmiausia gydome žodžiais“? Kad ir kaip ten būtų, bet nuėję pas gydytojus neretai pasigendame elementaraus dėmesio. Žmogus baltu chalatu žiūri į kompiuterį, pildo, klausia, skuba. Jis yra pavargęs. Mums nėra kaip ilgėliau užsibūti, taip ir išeiname nutylėję daugelį kankinančių nesmagumų. Bet... juk šįsyk ne apie medikus...

Kasdienybėje kalbėjimas ar tylėjimas mus arba pakelia, arba smukdo; kalbėjimas gali virsti plepėjimu, tylėjimas – konformizmu, abejingumu – visaip būna. Juk neretai išgirstame tokius teiginius: „Kaip atsibodo su savo bėdomis, su savo noru išklausyti! Neiškenčiau ir pasakiau, kad tegul negadina man gyvenimo, tegul eina pas psichologus ar psichoterapeutus!“ Daugybės galimų konfliktų, galimų džiaugsmo valandų priežastis turbūt yra laiku pasakyti ar nepasakyti reikalingi žodžiai. Bet tą „laiku“, tą „reikalingi žodžiai“ dauguma juk irgi nevienodai supranta. 

Kaip atsitiesti po vienatvės liūdesio, po užgauliojimų? Laukti, kad žmonės pagaliau supras, jog klydo, ir situaciją supaprastins? Manyti, kad negerumai savaime išnyks? Ko labiau tokiais atvejais pasiilgstame: kalbėjimo ar tylėjimo?

Tiesą pasakius, apie šį būties prieštaravimą daug galvoju, tačiau dabar neišsiplėsiu vien jau todėl, kad nepanaikinčiau skaitytojų noro patiems pamedituoti. Nutylu, kad šios mano refleksijos būtų tęsiamos.