Džiugus seserų pasisveikinimas Marijampolės prokatedroje, pirma iš kairės – s. Albina M. Jurgė, trečia – s. Viktorija. Vargdienių seserų nuotrauka

„Visada teviešpatauja Vienuolijoje seseriška meilė ir taikus sugyvenimas, paremtas tikra meile, padės seserims nugalėti savimylą ir įsigyti vis daugiau artimo meilės, o kartu tai padės palaikyti tinkamus santykius su visuomene. Teesie čia gyvas pavyzdys pirmieji krikščionys, kurie gyveno vienodu jausmu, kurių buvo viena siela ir viena širdis“ (Vedamoji mintis ir dvasia).

Į viską žiūrint atviromis akimis

Sekmadienis, spalio 14 oji: Marijampolės prokatedros šventoriuje būriuojasi įvairių pašvęstojo gyvenimo kongregacijų vienuolės. Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų įsteigimo 100-osios metinės – visų pašauktųjų bendra šventė. Vyresnes, ilgą vienuolystės kelią nuėjusias seseris supa jaunesniosios. Matant žiburiuojančias Vargdienių sesers Albinos M. Jurgės Pajarskaitės akis, prisimeni, jog sukako 60 metų, kai ji, gamtininkė, dirvožemio tyrinėtoja, davė vienuolinius įžadus.

1945 m. antrosios sovietinės okupacijos pirmieji Vilniaus universiteto studentai šalia mokslo žinių universitete ieškojo savo dvasiai atgaivos. „Su kai kuriais profesoriais šventadieniais dalyvaudavome šv. Mišiose Šventų Jonų Bažnyčioje, – atsiminimais dalijosi s. Albina. – Ją uždarius, jau be profesūros šv. Mišioms rinkdavomės Šv. Ignoto bažnyčioje, o ir ją uždarius, man arčiausiai liko Dominikonų bažnyčia. Ten ir sutikau marijoną tėvą Aliulį, kurį tarp savo artimiausių bičiulių vadindavome žaismingu „Aleliuja“ vardu.“

1949 m. vasarą Gamtos fakulteto studentė A. Pajarskaitė, komisijai atvirai prisipažinusi, kad yra tikinti ir, žinoma, lanko bažnyčią, buvo išbraukta iš universiteto studentų sąrašų ir atleista iš darbo Mokslų akademijoje. Profesoriai ir bendradarbiai apgailestavo dėl jos viešo prisipažinimo. Bet vieną dieną į langą pabeldusi Valerija Bungardaitė pranešė, kad Kutuzovo (dabar S. Daukanto) aikštėje nurodytu adresu jos laukia tėvas Aliulis. „Skubiai nuėjau, susitikau ir gavau iš tėvo Vaclovo tai, ko labiausiai man tuo metu reikėjo: patvirtinimą, kad teisingai pasielgiau, jog kitaip pasielgti aš, kaip katalikė, neturėjau teisės.“ Įstojusi į pogrindyje veikusios Vargdienių seserų kongregacijos noviciatą, ji apsigyveno buvusio Bonifratrų vienuolyno patalpose, kur pirmą kartą susitiko su ilgamete vienuolijos vyriausiąja vadove, iš lagerio sugrįžusia ses. Uršule Novickaite. „Kokie taiklūs ir tikslingi buvo jos nurodymai, – kalbėjo s. Albina. – Į viską žiūrint atviromis akimis, savarankiškai pačiai surasti būdus, kaip vis labiau ir labiau išsinerti iš savo savimylos ir kaip ieškoti būdų, vykdyti mūsų Steigėjo palaimintojo Jurgio nurodymus, kaip visiškai pasiaukoti Dievui ir Bažnyčiai esamomis sąlygomis.“

Ypač svarbūs susitikimai su ses. Uršule Novickaite pasidarė, kai 1978 m. s. Albina M. Jurgė buvo išrinkta Vienuolijos vyriausiąja vadove. Buvo atnaujinami ryšiai su Amerikos žemyne gyvenančiomis seserimis, vis stipriau įsibėgėjo vienuolijų pogrindinis veikimas ir apaštalavimas Rusijos Sibiro ir Azijos plotuose. Vis daugiau kildavo neatidėliotinų klausimų dėl tarpusavio santykių Vienuolijos viduje (Amerikoje ir Lietuvoje). Iškilo problemų, siekiant išlaikyti pusiausvyrą tarp reikalingos konspiracijos ir vis platesnių siūlymų, nieko nepaisant seserims įsitraukti į kovą už pagrindines žmogaus teises, ypač už teisę išpažinti tikėjimą. „Viskas buvo taip susipynę ir taip painiojama, – sakė s. Albina, – kad nebeaišku buvo, kas dirba saugumui (KGB) ir kas – Bažnyčiai; kuo galima dar pasitikėti ir nuo ko reikia bėgti. Visada gaudavau jos nuoširdų patarimą, paaiškinimą, o dažnai ir konkrečią pagalbą bei nurodymus, ką ir kaip toliau daryti.“

Vargdienių seserys šimtmečio minėjime. Vargdienių seserų nuotrauka

„Žinok, kad visada yra, kas už Tave „dežuruoja“

Vyresniosios kartos Vargdienių seserims ypatingą pagarbą ir dėkingumą jaučia dabartinė Vienuolijos vyriausioji vadovė s. Viktorija Plečkaitytė. Nežinia, kaip guvios moksleivės ateitis būtų pasisukusi, jei ne gimtojoje Marijampolėje, tame pačiame kieme, mažame butelyje gyvenusios „panelės“, pogrindyje veikusios Vargdienių seserys. Jos ruošė vaikus, tarp jų ir Viktoriją, Pirmajai Komunijai, Sutvirtinimo sakramentui, o sutikusios kieme dažnai užkalbindavo.

Artimesnė ir glaudesnė bendrystė su Vargdienių seserimis mezgėsi per bendrą darbą: jos kviesdavosi Viktoriją kartu tvarkyti gėles bažnyčioje. „Jėzaus Eucharistijoje artumas, tuščios bažnyčios erdvė skatino toliau žengti tikėjimo, kaip asmeninės bičiulystės su Viešpačiu, keliu, – pasakojo s. Viktorija. – Bendravimas su seserimis leido labiau suvokti, pažinti vienuolinį gyvenimą. Visa tai padėjo suprasti, jog džiaugsmas ateina bendraujant su Viešpačiu maldoje ir tarnystėje... Viešpats kvietė į santykį su Juo visiškai laisvai, tik dėl Jo paties. Gal ir kaimynės seserys nujautė, kad Viešpats veda būtent tokiu keliu: niekada tiesiogiai neužsiminė, nepakvietė stoti į vienuoliją. Paliko tą darbą Dievui...“ Į postulatą Viktorija priimta būdama 18 metų, 1991-ųjų rugpjūtį, Rumbonyse (tai buvo paskutinės seserų rekolekcijos „sovietiniu“ būdu – susikimšus Rumbonių klebonijoje, nakvojant ant aukšto). 1993–1994 metais atliko noviciatą Marijampolėje, vadovaujant s. Veronikai M. Kazimierai Beišytei.

Prieš dvidešimt metų kartu su Amerikos provincijos seserimis buvo nuspręsta seserų namus steigti pačiame Vienuolijos centre, Marijampolėje. Čia seserys pradeda noviciatą, čia po visų aukos darbų – ramiai savo įkūrėjo palaimintojo Jurgio altoriaus artumoje rengiasi į paskutinę kelionę. Čia iš Amerikos sugrįžo 91-erių sulaukusi s. Viktorija M. Konstancija Jankauskaitė. 1926 m., kai Marijampolėje lankėsi vyskupas Jurgis Matulaitis, penkiolikmetė Viktorija buvo tik ką priimta į vienuolyną ir tik iš toli matė Vienuolijos steigėją...

Dvi seserys Viktorijos, kairėje – Jankauskaitė, dešinėje – Plečkaitytė. Vargdienių seserų nuotrauka

Švč. Marijos globos namuose ji, sutikusi ses. Viktoriją Plečkaitytę, pasakė: „Žinok, aš išmeldžiau tave. Visą gyvenimą prašiau Viešpaties, kad pašauktų į Vienuoliją seserį tokiu vardu kaip mano, kad pakeistų mane.“ Taip užsimezgė bendrystė. Bet nuostabiausia – nuoširdus ir paprastas maldos ryšys, kaskart atsisveikinant primenant viena kitai: „Melskis už mane“ ir paskutinis susitikimas. Toks kaip visada – trumpas, džiugus. Tada s. Viktorija jaunesnioji paprašė vyresniąją maldos kažkokiu ypatingu reikalu. O ši atsakė: „Žinok, kad visada yra, kas už Tave „dežuruoja.“ Tą savaitę ji iškeliavo į Tėvo namus, palikusi šį užtikrinimą s. V. Plečkaitytei kaip dovaną visam gyvenimui.