M. K. Čiurlionio namų direktorius, pianistas, M. K. Čiurlionio provaikaitis Rokas Zubovas. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

1907 metais Mikalojus Konstantinas Čiurlionis nutarė apsistoti Vilniuje ir visa savo veikla bei idėjomis pasinėrė į lietuvių atgimimo judėjimą. Nors tik pusę metų čia tegyveno, sugebėjo ne vienam to laikotarpio kūrėjui, menininkui, kultūrininkui įkvėpti tikėjimą ateities Lietuva. 

M. K. Čiurlionis visą gyvenimą buvo kaip tas vulkanas ar krioklys, ar tekanti upė, kurie negali sustoti. Sofijai jis yra kadaise pasakęs: mano galvoje yra tiek kūrybinių sumanymų, kad, jeigu nuo šiol nustočiau galvoti, vis tiek turėčiau ką veikti visą gyvenimą“, – videoreportaže teigė M. K. Čiurlionio namų direktorius, pianistas, M. K. Čiurlionio provaikaitis ROKAS ZUBOVAS. 

Apie Čiurlionio Vilnių tada, kai kompozitorius ir dailininkas 1907–1908-aisiais čia nuomojo nediduką kambarį, apie jo ir Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės mėgstamas susitikimų vietas ir apie šių dienų čiurlioniškąją šių namų dvasią.

1907-ųjų Vilnius

Pirmą kartą M. K. Čiurlionis į Vilnių atvyksta 1906 metų gruodžio 21 dieną pakviestas jaunų lietuvių inteligentų, inicijuojančių Pirmąją lietuvių dailės parodą.

„Gana tiksliai žinome, kaip jis buvo sutiktas ir koks buvo jo santykis su organizatoriais. Atsiminimuose rašoma, kaip M. K. Čiurlionis atrodo, kaip kabina savo paveikslus ir kaip beveik nebendrauja, nes gėdijasi savo silpnos lietuvių kalbos, – pasakojo M. K. Čiurlionio namų direktorius R. Zubovas. – Matyt, jam tuomet gerą įspūdį paliko tas jaunas lietuviškas aktyvas, nes jau 1907 metų vasarą M. K. Čiurlionis apsisprendžia važiuoti į Vilnių gyventi. Ir štai 1907-ųjų rugsėjį jis čia atvyksta ir išsinuomoja mažą kambariuką. Nuo tada, galima sakyti, prasideda jo devynių mėnesių medaus periodas Vilniuje. Viena vertus, M. K. Čiurlionis yra apsisprendęs visą savo kūrybą skirti Lietuvai, ir kiekvienas jo žingsnis yra šios programos įgyvendinimas: ir organizacinė veikla, ir darbas su choru, ir su atskirais žmonėmis, ir parodų organizavimas, ir kūrybinės pastangos lietuvių dainas pritaikant chorui bei fortepijonui. O paveiksluose atsiranda labai aiškių lietuviškų motyvų, ženklų, kurie kaip mantrą kartoja, kad Lietuvoje viskas bus gerai.“

Ką randa M. K. Čiurlionis Vilniuje atvykęs iš reikšmingo kultūrinio miesto Varšuvos? „Viena vertus, įdomų kultūrinį gyvenimą rusų, žydų, baltarusių, lenkų kultūriniuose sluoksniuose. Bet lietuviškas šis gyvenimas, kaip pats jis laiške yra rašęs, yra dar vystykluose“, – tvirtino M. K. Čiurlionio namų vadovas.

Tuo metu, pasak R. Zubovo, M. K. Čiurlionis jau turi brangiausią savo gyvenimo ir kūrybos žmogų – Sofiją Kymantaitę, visai netrukus būsimą žmoną, kuri jam reiškia stabilų ryšį ir su Lietuva, ir su Vilniumi, ir su visa lietuviška kultūra: „Šiame kambariuke, kuriame dabar kalbamės, jųdviejų draugystės ryšys blykstelėjo ir sužibo švelnia, bet stipria meile. Staiga tarsi kūnu tampa M. K. Čiurlionio noras į Lietuvą kreiptis per kūrybą kartu su sužieduotine Sofija. Abu kuria operą „Jūratė“: ji rašo libretą, jis – muziką, scenografiją. 1909-ųjų vasarą gimsta S. Kymantaitės-Čiurlionienės knyga „Lietuvoje“ – pirmas lietuvių autoriaus opusas, bandantis nubrėžti, kas yra lietuvybė, lietuviškas genas.“

Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

ROKAS ZUBOVAS: M. K. Čiurlionis kaip kompozitorius lietuviškoje sąmonėje staiga tapo žmogumi, kuris adaptuoja liaudies dainas chorams. Todėl užtruko gana ilgai, kol jis imtas suvokti kaip didingų simfoninių kūrinių, sudėtingų fortepijoninių opusų autorius.

Mažai laiko kūrybai

M. K. Čiurlionio namų direktoriaus R. Zubovo teigimu, M. K. Čiurlioniui gyvenant Vilniuje kūrybai lieka labai mažai laiko. Visas jėgas jis skiria visuomeninei veiklai: rašo straipsnius, organizuoja parodą, rūpinasi, kad ji būtų sutikta pozityviai, sulauktų lankytojų susidomėjimo.

„Iki M. K. Čiurlioniui apsigyvenant Vilniuje lietuvių, baltarusių, žydų, lenkų, rusų bendruomenės buvo labai susiskaidžiusios ir kiekviena užsidariusi savame ratelyje. Bet su M. K. Čiurlioniu gimsta tradicija lietuviams apie savo parodas skelbti visų tautybių žmonėms: parodų bukletų, plakatų pasirodo ne vien lietuviškai, bet ir kitomis kalbomis, – minėjo R. Zubovas. – Taip pat įdomu, kad M. K. Čiurlionis, atrodo, labai valingai nėjo į kontaktą su kitų tautybių menininkais, kad jam buvo svarbu įsišaknyti lietuviškoje terpėje ir ją ugdyti. Tokie sprendimai, viena vertus, jo gyvenimą darė sunkesnį, kita vertus – pilnakraujiškesnį, kalbant apie lietuviškos kultūros giją Vilniuje.“

Gyvendamas Vilniuje M. K. Čiurlionis harmonizavo nemažai liaudies dainų, parengė jų vaikų chorams. „Įsivaizduoju, kaip tie jauni žmonės iš mažų miestelių, valsčių pradėjo eiti į mokyklas, vos vos kalbantys lietuviškai. Kaip per tą lietuvišką dainą staiga pajuto ir lietuvišką dvasią, ir visą su ja susijusį emocinį lauką. Tai, man atrodo, buvo nepaprastai gražus žingsnis. M. K. Čiurlionis kaip kompozitorius lietuviškoje sąmonėje staiga tapo žmogumi, kuris adaptuoja liaudies dainas chorams. Todėl užtruko gana ilgai, kol jis imtas suvokti kaip didingų simfoninių kūrinių, sudėtingų fortepijoninių opusų autorius“, – kalbėjo M. K. Čiurlionio namų direktorius. 

Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Iš tikrųjų Vilniaus senamiestyje yra daug vietų, kur M. K. Čiurlionis ir S. Kymantaitė-Čiurlionienė lankydavosi ir kartu, ir atskirai. M. K. Čiurlionio namai dabar kaip tik rengia M. K. Čiurlionio Vilniaus žemėlapio interneto programėlę.

Mikalojaus Konstantino ir Sofijos Vilnius

„Kai M. K. Čiurlionis išvyksta į Peterburgą, laiškuose Sofijai jis rašo atsimenantis, kaip prieš jam išsikraustant iš Vilniaus juodu naktį ant Gedimino kalno sutiko aušrą, – pasakojo R. Zubovas. – Vienoje konferencijoje nuskambėjo įdomus pranešimas, kuriame sakyta, kad tais laikais kalnas nakčiai buvo užrakinamas. Vadinasi, juodu arba turėjo lipti per tvorą, arba pasislėpti rakinant vartus. Buvo jauni, smagūs ir gal kartais valiūkiški, turintys įdomių sumąstymų.“

Pas Sofiją, tuomet gyvenusią Uosto gatvėje (dabartinė – Pamėnkalnio), M. K. Čiurlionis eidavo mokytis lietuvių kalbos. Iš tikrųjų Vilniaus senamiestyje yra daug vietų, kur M. K. Čiurlionis ir S. Kymantaitė-Čiurlionienė lankydavosi ir kartu, ir atskirai. M. K. Čiurlionio namai, anot R. Zubovo, dabar kaip tik rengia M. K. Čiurlionio Vilniaus žemėlapio interneto programėlę.

Nuomojamą kambarėlį dabartinėje A. Savičiaus gatvėje galėtume pavadinti asmenine kompozitoriaus ir dailininko gyvenimo erdve, tačiau, R. Zubovo žodžiais, M. K. Čiurlionis nebuvo užsidarėlis ar atsiskyrėlis.

„Kai kalbame apie M. K. Čiurlionį ir jo kūrybą, įdomus lūžio momentas įvyksta jam gyvenant Leipcige (1901–1902 m. – red. past.). Iki Leipcigo, regis, M. K. Čiurlioniui muzika yra tam tikra visuomeninio bendravimo forma: jis rašo daug šokių, kūrinių, kurie artina žmones. Po Leipcigo jo kūryba tampa gilinimusi į dvasios kerteles, ir jo tapyboje matome, kad tai jau yra ne lengvo bendravimo, bet nedovanojamas menas, į kurį reikia įsigilinti. M. K. Čiurlionio muzika irgi tampa gerokai kontempliatyvesnė. Todėl Vilniuje M. K. Čiurlionį sunku įsivaizduoti grojantį šokiams, nors kartais ir lietuviams jis paskambindavo valsiukų, mazurkų bei polkučių“, – kalbėjo M. K. Čiurlionio namų vadovas.

Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

ROKAS ZUBOVAS: Kartais išeiname į gatvę ir rengiame čia koncertus. Nors suprantame, kad gatvės muzika nėra čiurlioniška, galvojame, kad galbūt žmonės akademinės muzikos bijo todėl, kad priversti jos klausytis uždarose erdvėse. Gatvėje jie irgi gali išgirsti ką nors miela.

2018-ųjų Vilnius

Čiurlionio namų pagrindinis siekis, R. Zubovo tvirtinimu – skleisti M. K. Čiurlionio dvasią, pristatyti jo kūrybą, meną ir idėjas. „Mes žinome, kad čia nėra jokių autentiškų daiktų, vis dėlto turime autentišką aurą ir istorinę erdvę, kurioje M. K. Čiurlionis gyveno, taip pat tai, kokiomis mintimis, darbais, siekiais jis čia gyveno. Stengiamės, kad mūsų veikla tai ir atspindėtų“, – sakė jis. 

Čiurlionio namai, jiems vadovaujančio R. Zubovo žodžiais, galbūt ir skleidžia kiek elitinę su M. K. Čiurlioniu susijusią kultūrą, bet kartu bando pasakyti, kad tai nėra uždara elitinė erdvė, prie kurios niekas neturi liestis ir kurios niekas nesupras, kol neapgynė disertacijos iš filosofijos.

„Čia vykdome ir edukacines programas vaikams, paaugliams – tiems, kurie lyg ir labiausiai nutolę nuo akademinio meno. Manau, randame gražų raktą per M. K. Čiurlionio asmenybę, visuomenines veiklas parodyti jauniems žmonėms, kad kiekvienas yra žmogiškas, – tikino R. Zubovas. – Su bendruomene mūsų santykiai irgi gražūs. Su kiemo kaimynais kartu marginome vazonus čiurlioniškomis temomis. Atsirado ir čiurlioniškų motyvų staliukas. Kartais išeiname į gatvę ir rengiame čia koncertus. Nors suprantame, kad gatvės muzika nėra čiurlioniška, galvojame, kad galbūt žmonės akademinės muzikos bijo todėl, kad priversti jos klausytis uždarose erdvėse. Gatvėje jie irgi gali išgirsti ką nors miela, kas gali patraukti jų dėmesį. Veikiausiai kitą vasarą A. Savičiaus gatvėje surengsime ne vieną, o visas ciklą koncertų.“ 

Čiurlionio namų direktorius R. Zubovas džiaugiasi, kad lankytojų auditorija vis plečiasi, kad čia apsilanko vis daugiau jaunosios kartos vilniečių, 30-mečių, 40-mečių, šeimų ir su vaikais, ir be vaikų. „Jie ateina čia ir atranda mielą erdvę“, – teigė jis.

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Jurgita Jačėnaitė, Gediminas Šulcas.