Gruodžio 2 dieną, sekmadienį, 18 val. Muzikos galerijoje (Antakalnio seniūnija, Antakalnio g. 17) vyks Luko Šilinsko keramikos parodos „Vaizdiniai“ atidarymas. Atidaryme svečiuosis ir pagros skrabalų virtuozas Regimantas Šilinskas.

Dailėtyrininkė Austėja Mikuckytė-Mateikeinė apie parodą

Luko Šilinsko paroda „Vaizdiniai“ – tai aktyvus, bet ir vientisas bei ramus, tykus vaizdų molyje srautas. Eksponuojami kūriniai atkeliavę iš skirtingų metų – ankstyviausias siekia 2014 metus. Tačiau tai nėra paroda, skirta apžvelgti kūrybinei raidai ar kaitai. Visi eksponatai yra plokštuminiai ar reljefiniai kūriniai: plytelės, veido atlieja, lėkštės. Visi jie yra autoriaus eksperimentų, poilsio, atsipalaidavimo momento artefaktai. Paraleliai Lukas domisi geležies amžiaus veidinėmis urnomis ir kuria savas jų interpretacijas molyje.

Tačiau tiek VDA baigiamajam magistro darbui tyrinėjami laidojimo papročiai, tiek šie kūrybiško ir produktyvaus laisvalaikio dirbiniai turi bendrą ašį. Dailininkas itin domisi baltiškąja kultūra, tautiniais raštais, lietuviškąja praeitimi ir tradicijas puoselėjančia dabartimi. Autorius dainuoja VDA chore, kurios repertuare esama ir lietuvių liaudies dainų. Lukas skaito Kazio Bradūno eilėraščius, kupinus patriotizmo, ilgesio, meilės Lietuvai, tautosakai. Poezija įveda dailininką į meditacinę būseną, leidžiančią kurti šiltus peizažus. Ne mažiau dailininką įkvepia ir lietuvių genijaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailė. Simbolizmas, lietuviškumas – Luko dvasiai ir kūrybai artimi meniniai principai.

M. K. Čiurlionį autorius iš naujo atrado, supažindindamas vaikus su šio teptuko virtuozo kūryba. Lukas veda dailės užsiėmimus vaikams ir neįgaliesiems. Būtent šie jo mokiniai yra dar viena L. Šilinsko kūrybos veržlumą palaikanti gija. Jį žavi supaprastintas piešinys, nuoširdumas, paprastumas. Šios savybės žavi ir L. Šilinsko meno žiūrovą. Vietoj sudėtingo, vingrių, painių koncepcijų čia aptinkame visiems suprantamus peizažus, portretus, abstrakčius raštus ar simbolius-archetipus. Autorius domisi lietuviškaisiais simboliais, juos interpretuoja, konstruoja naujus, bet aiškius ženklus. Grindinio leitmotyvas tampa istorinės atminties įsikūnijimu.

Apskritimas, žymintis saulę, trikampis, signifikuojantis dievybę, kvadratas, indikuojantis stabilumą. Tai yra Luko Šilinsko vaizdinės raiškos abėcėlė. Bet šios geometrinės figūros, jų raštai jokiu būdu nėra sąmoningai, aiškiai, griežtai ir enciklopediškai koduojami. Neretai atsiduodama sąmonės srautui, plunksną ar teptuką laikanti ranka leidžiasi vedama fabrikinės glazūros įskilimų voratinklių. Atsitiktinumas, netikėtumas, nežinia yra būtent tai, kuo keramikos menas traukia dailininką. Lukas prisipažino net besiilgintis pirmųjų bakalauro kurso brokų, klaidų, techninių iššūkių, sukuriančių impulsus apmąstymams, sprendimų iš išeities paieškoms.

Lukas džiaugiasi ir keramikos daugiabriauniškumu. Keramika savyje talpina ir skulptūrą, ir tapybą, ir grafiką. Dailininkui tarpdiscipliniškumas nesvetimas. Tai akivaizdžiai matyti jo kūrybos žanrų įvairovėje. Savo kūrinius jis neretai fragmentuoja, išardo, konstruoja, jungia tarpusavyje ir kuria instaliatyvias bei interaktyvias kompozicijas. (Post)modernus ir nebereikalingų plytelių prikėlimas antram gyvenimui. Menininkui svarbu savo meno neužkelti ant pjedestalo. Kartais jo menas virsta terapiniu (pirmiausia pačiam autoriui, paskui – ir žiūrovui) žaidimu. Lukas mielai atsisveikina su menu, jo nekaupia ir todėl lengvai išvengia pasikartojimų, pereina į naujus kūrybinius etapus.

Žaidybinis akcentas Luko kūryboje veikia ir kaip polinkis į technologinius eksperimentus. Skirdamas pirmenybę abstrakčiai idėjai ar trumpam socialiniam komentarui, jis neužmiršta ir keramikos mene svarbaus technologinio aspekto. Štai savo gamintoje plytelėje jis panaudojo iš nuotraukos pagaminto kanalizacijos dangčio modelio atspaudą. Tuomet pažėrė vario, kad išgautų blausų atvaizdą. Juk tokia šių objektų lemtis – būti nepastebėtais, numindžiotais, apneštais užmaršties ir fizinėmis dulkėmis.

Tačiau savais eksperimentais Lukas neužgožia keramikos prigimties. Priešingai. Kone visuose kūriniuose dominuoja žemiškos spalvos, dažnai išsaugoma natūrali tekstūra, atidengiamas medžiagiškumas. Dailininkui prie širdies maži formatai, miniatiūros. Būtent taip – taupiai, lakoniškai ir paprastai – į žiūrovą prabyla kertinių lietuviškų vertybių išaugintas Luko menas.