Lietuvos kariuomenės kariai. Pirmas iš dešinės P. Perevičius. Asmeninio albumo nuotrauka.

Metų metus spaudoje vis pasirodo kompromituojančių pokario partizanų kovas publikacijų, kuriose teigiama, kad partizanai neturėjo savo žvalgybos, vykdė kovines operacijas ir mirties nuosprendžius visada skirdavo aklai ir neapgalvotai.

Prasidėjus ginkluotai kovai su okupantais, partizanų vadai gerai suprato žvalgybos svarbą, reikalavo prie štabų įsteigti specialius padalinius ir sukurti žvalgų tinklą. Partizanų įsakymu valsčiuose, bankuose, pašto įstaigose, tarp seniūnų raštininkų, milicininkų, stribų buvo ieškoma patikimų žmonių. Okupacinėse ir represinėse struktūrose partizanai turėjo savo „akis ir ausis“. Apie partizanų žvalgybos organizavimą visoje Lietuvos teritorijoje daug medžiagos surinko ir publikavo įvairiuose periodiniuose leidiniuose Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataras Vladas Terleckas.

Mintis, nors ir nedidele dalimi prisidėti prie šio svarbaus darbo, kilo, kai susitikau su prieškario Lietuvos kariuomenės kario, partizanų žvalgo, tremtinio Prano Perevičiaus anūke Ona Virmauskiene. Apsilankiusi Arklio muziejuje, O. Virmauskienė papasakojo apie savo senelį. Vėliau atsiuntė archyvinės medžiagos ir senų fotografijų.

Prano Perevičiaus biografija labai spalvinga ir įdomi. Gimė Užubalių kaime Juozo ir Veronikos Perevičių šeimoje. Tėvas buvo stalius ir amato paslaptis pamažu perdavė sūnui. Baigęs Debeikių valsčiaus mokyklą dar paauglystėje staliauti pradėjo ir Pranas. Iš tėvų paveldėjęs darbštumą ir atsakingumą užsakovams, garsėjo kaip geras dailidė, vietos ūkininkams darė įvairius baldus – stalus, kėdes, indaujas, suolus. Sulaukęs šaukiamojo amžiaus atliko privalomą tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Sugrįžęs iš tarnybos vedė mamos bendravardę iš to paties kaimo kilusią mergaitę Veroniką Juzėnaitę ir apsigyveno Debeikių miestelyje. P. Perevičius neapsiribojo vien amatininkyste, įstojo į Tautininkų partiją ir kurį laiką užėmė Debeikių valsčiaus viršaičio postą. Kaip prisimena artimieji, P. Perevičius buvo linksmas, draugiškas bendraudavo su visais, bet kartu turėjo ir tvirtą charakterį, net ir kebliausiose situacijose išlikdavo ramus. Matyt, šios charakterio savybės ir padėjo sunkiais pokario laikais eiti naujas pareigas.

Karagandos lageryje, pirmas iš dešinės sėdi P. Perevičius. Asmeninio albumo nuotrauka.

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, prasidėjęs gyventojų trėmimas į Sibiro lagerius sukėlė visuomenės pasipriešinimą. Patriotiškai nusiteikę vyrai gausiai rinkdavosi į partizanų gretas. Lietuvos ypatingajame archyve esanti medžiaga patvirtina, kad Vytauto apygardos Liūto rinktinės, Aro būrio partizanų vadas Teodoras Kviklys-Klajūnas P. Perevičiui įsakė stoti į Komunistų partiją ir eiti tarnauti okupacinei valdžiai. Pradžioje kovotojų partizanams netrūko, o turėti savo žmogų pačiame priešo lizde buvo žymiai svarbiau ir naudingiau. Naujoji valdžia P. Perevičiui patikėjo vykdyti Paruošų ministerijos įgaliotinio, Debeikių valsčiuje agento pareigas. Kol dar kaimo žmonės nebuvo suvaryti į kolūkius, Paruošų ministerijos agentas privalėjo važinėti po kaimus surašyti gyventojų turtą ir stebėti, kad ūkininkai pristatytų valdžios nustatytas žemės ūkio produktų normas valstybei.


Tuo pačiu metu P. Perevičius atlikdavo partizanų pavestas užduotis. Palaikė tiesioginį ryšį su vadu Klajūnu ir teikė žinias apie enkavedistų planuojamus veiksmus ištremiant vietos gyventojus, organizuojant išpuolius prieš partizanus, pranešdavo, kada ginkluotų kareivių nėra valsčiuje, kurį partizanai galėjo lengvai užimti. Dažnai partizanams parūpindavo ginklų. Dėl maisto produktų normų neįvykdymo Debeikiuose P. Perevičius atsipirko perkėlimu į Troškūnus dirbti į tas pačias agento pareigas, tačiau už ryšius su partizanais buvo suimtas, nuteistas 25 metams lagerio ir ištremtas į Karagandos sritį Kazachijoje. Lageryje P. Perevičius dirbo staliaus darbus. Po Stalino mirties, kaip ir dauguma tremtinių, tikėjosi grįžti į Lietuvą, bet netikėtai mirė. Tremties draugai P. Perevičių garbingai palaidojo ir ant kapo pastatė didelį metalinį kryžių.Senieji Debeikių gyventojai pasakojo, kad, jeigu atvažiuodavo P. Perevičius, jie nieko nebijojo. Tada visi okupacinės valdžios pareigūnai buvo ginkluoti. Paskirtasis agentas taip pat gavo šautuvą, bet su juo niekada nevaikščiojo. P. Perevičius stengėsi žmonių neskriausti. Apsilankęs ūkininko sodyboje, jis dažnai net neatverdavo tvarto ar klėties durų. Užrašydavo po vieną karvę, nes paskutinės neatims, ir taip išsaugodavo kitus ūkininkų gyvulius. Nenuostabu, kad Debeikių valsčius pagal pristatomų žemės ūkio produktų kiekį okupacinei valdžiai užėmė paskutinę vietą visame Anykščių rajone.

Misija sibiras projekto dalyviai prie P. Perevičiaus kapo. Fotografija iš projekto „Misija Sibiras“.

Veronika Perevičienė taip pat buvo veikli ir drąsi moteris. Norėdama viską pamiršti ir aplankyti vyro kapą pardavė namus ir su vaikais išvažiavo į Kazachiją. Ten įsikūrė, dirbo, tačiau tėviškės ir artimų giminių ilgesys vėl sugrąžino į Lietuvą. Tačiau niekas nelaukė. Nors ir turėjo užsidirbusi pinigų, bet negalėjo Debeikiuose atsipirkti savo namų, negalėjo rasti darbo. Po ilgų paieškų tuometinis sodininkystės ūkio direktorius Nazarovas priėmė į darbą ir suteikė gyvenamąją vietą. Ten vaikai užaugo, subrendo. Sūnus Algis vedė ir apsigyveno Anykščiuose, Vilius išvažiavo į Jurbarką, dukra Irena liko gyventi Ažuožeriuose. Vaikai niekada nepamiršo toli nuo tėvynės palaidoto savo tėvo.

Naujas kryžius skirtas pagerbti tremtiniams ir partizanams Karagandoje 2018 m. Fotografija iš „Misija Sibiras“ projekto.

Šiais metais tarsi stebuklas įvyko, kad 110-ųjų tremtinio P. Perevičiaus gimimo metinių proga „Misija Sibiras“ projekto dalyviai iš Lietuvos Karagandoje rado ir aplankė jo kapą. Pastatydami naują medinį kryžių visiems ten palaidotiems tremtiniams, atnaujino senojo kryžiaus užrašą: Čia ilsisi Pranas Perevičius (1908–1956). Tegul kiekvieną kovos brolį pažadins giesmės ir šauksmai. Mes norime keltis. Taip prisiminė ir pagerbė priesaikos nesulaužiusio ir Tėvynės neišdavusio partizanų žvalgo P. Perevičiaus atminimą.