Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Kad ir kur pasisuksi, kurį kanalą įsijungsi ar portalą atsiversi, ten siaubas akyse, ten vėl liūdni ir išgąsčio kupini pareiškimai, kad greitai Lietuvoje bus galima mušti vaikus. Atrodo, baimė ir neviltis sukaustė Lietuvą, besiruošiančią svarstyti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimų projektą.

Dėl esminių projekte siūlomų naujovių, regis, niekas nesijaudina – visiems suprantama, kad vaikų paėmimas iš šeimos turi būti griežtinamas, kad sistema turi būti orientuota į pagalbą ir šeimos poreikius, o ne į grėsmes joje. Tačiau labai susirūpinta siekiu koreguoti smurto sąvokas, nes tai išmuša iš vėžių pusantrų metų visuomenei diegiamą suvokimą – „visas smurtas yra smurtas“.

Štai prieš mėnesį ir ministras L. Kukuraitis savo kreipimesi į visuomenę rašė: „Jeigu susitariame, kad smurtas yra draudžiamas, neturime jo teisinti jokiu atveju, neskirstyti į didesnį ir mažesnį.“ Tai skambi frazė, bet ji neatitinka tikrovės. Teisinti blogų veiksmų negalime, tačiau klaidinga teigti, kad visas smurtas yra vienodo dydžio. Kaip korupcija skiriasi pagal mastą – ne tas pat, kai nuneši gydytojui saldainių dėžutę ar keliasdešimt tūkstančių politikui. Taip ir smurtas nelygu smurtui.

Galiojančios smurto sąvokos tobulinamos būtent todėl, kad jos suniveliuoja labai skirtingo pavojingumo veiksmus. Pagal jas ir negailestingai vaiką mušęs narkomanas, ir tėtis, kuris davė sprigtą sūnui, nes šis kastuvėliu daužė broliui per galvą, yra smurtautojai. Tai neišvengiamai lemia neadekvačią valstybės institucijų reakciją, traumuojančią tiek tėvus, tiek vaikus. Todėl projektas siūlo šiuo metu galiojantį smurto apibrėžimą koreguoti taip, kad atskirtų smurtą nuo palyginti nedidelių incidentų.

Ironiška, kad korekcijos aršiai kritikuojamos dėl išlygos, kuri jau yra galiojančiame smurto apibrėžime. Prieš pusantrų metų Seimo priimtą nuostatą, kuri leidžia panaudoti skausmą sukeliančius fizinius veiksmus, vaiką gelbstint nuo pavojaus ar didesnės žalos, projektas papildo žodžiu „proporcingi“. Šis žodis tik patikslina ir sugriežtina išlygą, nes neleidžia panaudoti daugiau jėgos (skausmingesnių veiksmų), nei būtina, siekiant išvengti pavojaus. Kitaip tariant, pagal projektą galima vaiką patraukti, sučiupti, nunešti, bet negalima jam trenkti. Šiam nesusipratimui neverta skirti daug dėmesio, verčiau paanalizuoti tai, kas iš tiesų keičia fizinio smurto apibrėžimą:

„Fizinis smurtas – tyčinis fizinis veiksmas ar veiksmai prieš vaiką, taip pat fizinė bausmė, jeigu dėl to vaikas mirė, buvo sutrikdyta jo sveikata ar normali raida arba buvo sukeltas <žymus> skausmas ar <realus bei tiesioginis> pavojus vaiko gyvybei, sveikatai ar normaliai raidai arba <šiurkščiai> pažeminta vaiko garbė ir (ar) orumas.“

Daugiausia šurmulio kilo dėl žodžio „žymus“ įterpimo. Kritikai sunerimo, kad neva pliaukštelėti vaikui bus galima, nes skausmas nuo pliaukštelėjimo „nežymus“. Ministras L. Kukuratis pareiškė susirūpinimą: „Siaurinant smurto apibrėžimą kyla didelė rizika tam tikrus smurtinius veiksmus traktuoti ne kaip smurtą, bet kaip leistiną auklėjamąją priemonę.“

Nemeluokime nei vieni kitiems, nei sau, nei įstatymuose. Turime viešai pasakyti – karalius nuogas. Ne, ne visos fizinės bausmės yra smurtas.

Nesigilinsim, kas ministrui, nemažai daliai visuomenės ir daugumai žiniasklaidos įpiršo keistą mintį, kad tik tai, kas telpa į smurto apibrėžimą, yra draudžiama. Iš tiesų ne tik smurto apibrėžimai nustato leistinus ir neleistinus veiksmus. Teisė turi kitų būdų saugoti vaikus nuo nežymaus skausmo, ne vien per smurto sąvoką, ir tam prielaidas sudaro jau galiojantis įstatymas.

Štai įstatyme yra ir toks apibrėžimas: „Fizinė bausmė – vaiko drausminimas, kai fizinis veiksmas naudojamas fiziniam skausmui, net ir nedideliam, sukelti ar fiziškai kankinti vaiką arba pažeminti jo garbę ir (ar) orumą.“ Taigi fizinės bausmės nepriklauso nuo sukelto skausmo masto – ir nedidelis, ir didelis skausmas leidžia veiksmą traktuoti kaip fizinę bausmę.

Toliau įstatymas numato, kaip tėvai gali drausminti vaikus: „Vaiką, vengiantį atlikti savo pareigas ar pažeidžiantį kitų asmenų teises ir laisves, vaiko tėvai, vaiko atstovai pagal įstatymą arba kiti už vaiko priežiūrą atsakingi asmenys gali tinkamai drausminti, išskyrus fizines bausmes ar kitas smurto formas (24 straipsnio 3 dalis). Aišku, kad įstatymas neleidžia jokių fizinių bausmių taikymo – ir tų, kurios sukelia nežymų skausmą. Jei ši nuostata nepakankama, fizines bausmes galima dar griežčiau uždrausti bei numatyti adekvačias poveikio priemones tėvams.

Kodėl fizines bausmes turėtume traktuoti kaip smurtą tik tuomet, kai jos sukelia žymų skausmą (arba realų pavojų ar žalą)? Todėl, kad smurtas yra labai žiaurus elgesys – ypač pavojinga veika, kuri įprastai vertinama baudžiamosios teisės lygmeniu ir valstybė į smurtą reaguoja griežtomis policinėmis priemonėmis. Toks diferencijavimas atitiktų ir Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą – čia smurtu laikomas tik toks poveikis, kuris asmeniui sukelia žalą. Pasaulio sveikatos organizacija taip pat smurto sąvoką susieja su žala asmeniui arba realia tikimybe, kad ji bus padaryta. Daug valstybių išvis nėra uždraudusios realios žalos nekeliančių fizinių bausmių vaikams (pavyzdžiui, Didžioji Britanija, JAV, Kanada, Italija), nes jos nėra laikomos smurtu.

Nei protinga, nei teisinga visiškai skirtingo pavojingumo veikas sulyginti, pritaikant joms vieną – smurto – sąvoką. Jei kiekvienas neleistinas veiksmas yra smurtas, tuomet pats žodis „smurtas“ netenka savo tikrosios reikšmės, o valstybė gali įsiveržti į šeimos gyvenimą su visa savo represine jėga, įtarusi bet kokį, net menkiausią, pažeidimą. Tuomet ji turi teisę pradėti ikiteisminį tyrimą, suklydusius tėvus laikyti kartu su rimtais nusikaltėliais areštinėje, pritaikyti kardomąsias priemones, paimti vaikus ar pan. Tačiau nuo tokios valstybės reakcijos vaikai nukenčia daug labiau nei nuo pliaukštelėjimo, sukėlusio nežymų skausmą.

Ne viskas, kas draudžiama, turi būti vadinama smurtu. Draudžiama pliaukštelėti vaikui, bet nebūtina silpno pliaukštelėjimo įvardinti smurtu ir vežti mamos į areštinę. Už jį gali būti skiriama administracinė nuobauda ir pagalbos priemonės šeimai (psichologo konsultacijos, tėvystės kursai ar pan.). Protingumas, teisingumas ir nuoširdus rūpinimasis vaikais reikalauja teisingo tėvų nusižengimų vertinimo ir bent minimalaus jų laipsniavimo pagal pavojingumą vaikui.

Kai kuriems kyla praktinis klausimas – kaip bus vertinama sąvoka „žymus“? Ši sąvoka teisėje nėra nauja. Tam, kad būtų galima atskirti rimtus pažeidimus nuo mažareikšmių, ji vartojama Baudžiamajame kodekse, Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatyme, Farmacijos įstatyme ir daugelyje kitų. Poįstatyminiai teisės aktai, institucijų veikla, teismų praktika ir sveikas protas padeda per laiką atsijoti, kas yra kas. Be to, biomedicinos mokslas vertinti skausmo intensyvumui yra sukūręs įvairių metodikų, kurias galima pasitelkti į pagalbą, formuluojant žymaus ir nežymaus skausmo vertinimo standartus. Negalime išsigąsti to, kad reikės šiek tiek pasukti galvą, ir leisti valstybei eiti lengviausiu keliu („visas smurtas yra smurtas“), nes dėl neadekvataus mylinčių tėvų veiksmų vertinimo toks kelias veda į dar didesnį vaikų žalojimą.

Visgi keistai skamba susirūpinimas dėl žodžio „žymus“ vertinimo, kai jį išsako smurto apibrėžimų rengėjai ir atkaklūs palaikytojai. Jiems nekilo problemų dėl to, kaip reikėtų vertinti tokius smurto kriterijus kaip „vaiko teisės į identiškumą pažeidinėjimas“, „būtinos vaiko normaliai raidai veiklos trikdymas“, „pažeminta vaiko garbė ir (ar) orumas“ ir pan. Šios sąvokos visiems turėjo būti aiškios, bet po Įstatymo projekto registravimo mes staiga nebemokam bendrinės lietuvių kalbos ir nebesuprantam, ką reiškia teisėje įprastas žodis „žymus“.

Nemeluokime nei vieni kitiems, nei sau, nei įstatymuose. Turime viešai pasakyti – karalius nuogas. Ne, ne visos fizinės bausmės yra smurtas. Siekiant sustabdyti blogą vaiko elgesį duotas sprigtas, kepštelėjimas, pliaukštelėjimas, kurį vaikas vos pajuto, nėra smurtas. Tai netinkama auklėjimo priemonė, draudžiama fizinė bausmė, galbūt administracinis nusižengimas... Bet ne smurtas ir ne nusikaltimas. Mylintys, atsakingi, rūpestingi, bet klystantys, išsigandę ar pervargę tėvai nėra smurtautojai. Jiems galime padėti, juos šviesti, nelygindami su nusikaltėliais.

Juk net jei už nežymų skausmą sukėlusią fizinę bausmę tėvus sodintume į kalėjimą, vaikų skausmo vis tiek nepanaikintume. Jie užsigauna patys, susipeša tarpusavyje, pravirksta, greit nurimsta, apsikabina ir paprastai iškart pamiršta. Nebent suaugę iš musės padaro dramblį – nežymų skausmą paverčia tragedija, šoka paniškai gelbėti, užsipuola kaltininką ir tokiu elgesiu išgąsdina bei dar labiau nuskriaudžia vaiką. Nuo neadekvačios reakcijos vaikams tikrai nėra geriau.