Severin Hoin / unsplash nuotrauka

Kartais gėdijamės sakyti ar net sau prisipažinti, kad norime būti šventi. O gal visai nenorime? Manome, kad šventumas skirtas tik išrinktiesiems.

Šventumas krikščionybės istorijoje suvokiamas kaip krikščioniškojo gyvenimo pilnatvė, pasiekiama ištikimai sekant Kristumi. Kas nenori būti šventas – išbraukia troškimą visur ir visada sekti paskui Kristų. Tikriausiai dėl tikėjimo drungnumo nenorime būti šventieji, nes sekti paskui Kristų ryžtamės tik kai kuriose gyvenimo srityse ir neretai, kaip sakoma, saikingai.

Nuo Krikšto dienos tampame Dievo vaikais, nes „Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: ‚Aba, Tėve!‘ Taigi tu jau nebe vergas, bet įvaikis“ (Gal 4, 6–7). Taigi esame Kristaus broliai Šventosios Dvasios dėka. Mūsų būtis pašventinama per Krikštą gaunama dovana. Ją dažnai supurviname savo nuodėmėmis, bet, priimdami Dievo gailestingumą, atgauname savo būties šventumą. Jį mūsų krikščioniškasis pašaukimas skatina saugoti savo elgesiu. Žmogus su dėkingumu atsiliepia Dievui, rinkdamasis, kaip geriau mylėti Viešpatį ir kitus žmones, kuriuos savo gyvenime sutinka. Šventumo, tai yra krikščioniško tobulumo esmę sudaro meilė. Šventumo kely svarbiausia yra Viešpats Dievas ir nesavanaudiškas pasiaukojimas dėl kito asmens.

Sąmoningas šventumo kelias prasideda tada, kai atpažįstame Dievo duotus talentus ir mėginame juos panaudoti kitų gerovei ir Dievo garbei. Talentai atpažįstami ne tik kai tyrinėjame savo pomėgius, stebime, kur geriausiai sekasi, bet ir kai meldžiamės, klausiame Dievo, kokias savybes turėčiau puoselėti, kaip galėčiau geriau prisidėti prie bendrojo gėrio siekio ir keisti savo kasdienį elgesį.

Viešpats kviečia į šventumo kelią tokioje situacijoje, kokią išgyvename, tokius, kokie esame, kad atsilieptume. Nėra netinkamo laiko ir žmogaus.

Šventumo ragaujame, kai stengiamės mylėti ne tik draugus, mielus ir gerus žmones, bet ir tuos, kurie pikti, padaro skriaudų, nenori bendrauti ar šiaip kuo nors atgrasūs. Ir visai nesvarbu kiek mano pastangos mylėti ir gyventi Evangelija bus matomos kitiems. Svarbiausia – kiek jų iš tiesų įdėta. Dievas pastebi net ir menkiausią judesį, skaito net ir nuo kitų užvertas žmogaus minčių knygas.

Jėzus kviečia: „Būkite tobuli kaip ir jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48). Tai krikščioniškos gyvenimo pilnatvės, harmonijos su Viešpačiu, su savimi, su kitais ir su visa kūrinija siekis. Mums vieniems tai neįmanoma, todėl to prašome: „Teesie tavo valia.“ „Dievo valia – jūsų šventėjimas“ (1 Tes 4, 3). Mums pavyzdys – pats Jėzus Kristus, parodęs tobulos meilės ženklą visoms žmonių kartoms. Per Jo kryžių gavome šventumo dovaną – kvietimą gyventi ne vien tik sau. Ir tai visiems laikams. Taip dažnai per kryžių, sunkumus, parpuolimus savo šventumą įgyvendiname padarydami daugiau, nei priklauso, ieškodami išeities, nenustodami vilties, trokšdami išvengti ir pakilti iš ydų ir kantriai talkindami kitiems.

Viešpats kviečia į šventumo kelią tokioje situacijoje, kokią išgyvename, tokius, kokie esame, kad atsilieptume. Nėra netinkamo laiko ir žmogaus. Dievas mato, kiek žmogus trokšta bendradarbiauti su Juo. Mūsų užduotis – kantriai ir ištikimai stengtis mažiausiuose dalykuose, tai surasime dovaną, kuri nuves į didelį kelią. Nuobodu ir banalu nebus. Kai kasdienybėje panašėjame į Viešpatį Kristų, surandame bilietą į dangų.