Vydūno viešnagė Pasvalio aukštesniojoje komercijos mokykloje 1934 m. Pirmoje eilėje iš kairės sėdi: Margarita Hofmanienė, Juozas Sabas, Vydūnas, gimnazijos direktorius Vladas Klusis, Vanda Žukauskaitė. Antroje eilėje iš kairės: Veranka, Mykolas Dževečka, Juozas Bagdanavičius, Pranas Jonas Purvis, Vincas Dirginčius. Fotografijos autorius – I. Chaitas. Pasvalio krašto muziejaus archyvo nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalo „Šiaurietiški atsivėrimai“ (2018 m. Nr. 1).

Tik kuriantis žmogus yra gražus. Viskas nuo kiekvieno vidinės gyvatos pareina, reikia neprarasti ir šventnamį savyje turėti, nuo to visa tauta šviesėja ir stiprėja...“ (Vydūnas)

Šiemet minime Mažosios Lietuvos kultūros veikėjo, rašytojo, filosofo, mokytojo Vilhelmo Storostos-Vydūno (1868–1953) 150-ąsias gimimo metines. Ta proga šiuos metus Lietuvos Respublikos Seimas yra paskelbęs Vydūno metais. Ši asmenybė per savo gyvenimą paliko pėdsaką ir Pasvalio krašte. Skaitytojams verta pristatyti Vydūno viešnagę Biržuose ir Pasvalyje 1934 metų balandžio pabaigoje. Tiesa, apie Vydūno vizitą pastarajame mieste nėra išlikę labai daug žinių, tačiau iš istorijos nuotrupų galima šį bei tą atkurti.

Vydūnas Biržuose

1934 m. gegužės 6 d. Šiauliuose leistas laikraštis „Mūsų kraštas“ pranešė: „Biržų gimnazijos direkt. dr. A. Juškos kvietimu, balandžio 24 d. Biržus aplankė teosofas ir rašytojas V. Vydūnas...“ Jis į Biržus atvyko balandžio 23-iosios vakare. Kaip rašo Algirdas Butkevičius, „stotyje pasitiktas moksleivių ir Biržų visuomenės atstovų, svečias buvo palydėtas į butą (manyčiau, kad į jį kvietusio gimnazijos direktoriaus – A. B.), kuriame jis „pavakarieniavo“: suvalgė keletą riešutų ir išgėrė pusę stiklinės vandens su uogų sunka. Pusryčiams suvalgė ragaišio riekutę su sviestu ir išgėrė stiklinę arbatos iš savo paties rinktų ir džiovintų žolelių“.

Vydūno viešnagę Biržuose laikraščio „Mūsų kraštas“ „Biržų žinių“ skyriuje aprašė Vingėla. A. Butkevičius mano, kad tai galėjo būti tais metais buvusio „Biržų skyriaus“ redaktoriaus, pašto viršininko, šaulių teatro režisieriaus, spaudoje paskelbusio ne vieną rašinį, Mykolo Plepio slapyvardis. Autorius skaitytojus informavo, kad Vydūnas – griežtas vegetaras jau daugiau kaip 40 metų: „Griežtai tvarkingas ir jo visas gyvenimas. Miega, pvz., ant kietos patalynės ir plonutės pagalvėlės ir visuomet galva į šiaurę, o kojomis į pietus.“

Balandžio 24-osios rytą Vydūnas aplankė įžymesnes Biržų vietas (turbūt piliakalnį su pilies griuvėsiais, Stanislovo Dagilio ir žuvusiųjų už Nepriklausomybę paminklus, Astravą – A. B.), užlipęs į Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios bokštą gėrėjosi Biržų panorama. 13 valandą gimnazijos salėje moksleiviams skaitė paskaitą „Tauta ir jaunuomenė“. Iš gana populiariai dėstytų minčių galima buvo suprasti, kad didžiausias jaunuomenės uždavinys – sielos taurinimas ir žmoniškumo ugdymas. Mūsų siela minta gerieji ir blogieji žmogaus palinkimai. Maitindama geruosius siela lyg atitrūksta nuo žemės, pakyla ir giedrėja. Melas, žodžio netesėjimas, geiduliai, neapykanta ir kt. neleidžia žmogaus dvasiai pakilti.

Po paskaitos jaunuomenė padėkojo dar negirdėtais aplodismentais.

Toliau cituojamas nepriklausomame Biržų krašto laikraštyje „Šiaurės rytai“ 2015 m. kovą išspausdintas A. Butkevičiaus tekstas: „Į klausimą, kad biržėnai, išgirdę kai ką apie svečio paskaitą Dotnuvoje, domisi, kokių „teigiamos rūšies savybių“ daktaras randa vokiečiuose, Vydūnas atsakė, jog teigiamas yra Hitlerio gyvenimas ir elgesys: „Jis nerūko, nevartoja svaigalų, nevalgo mėsos, nuo algos atsisakė, norėdamas pats būti pavyzdžiu tautai. Imponuoja jo įvesta drausmė krašte. Yra sveikų įstatymų: gyvulių globai sustiprinti uždraustos vivisekcijos, eugenikos įstatymas, spaudai nuo nepadorumų apvalyti taisyklės, šiaip viešąjį gyvenimą tvarkantys parėdymai, tautiškumo dvasiai stiprinti priemonės.“ 

Į klausimą, kaip daktaras reaguoja į vokiečių išsišokimus prieš jį, Vydūnas atsakė, kad tai yra liūdnas dalykas. „Gaila man tos tautos, – kalbėjo svečias, – kuri gimdo peštukus. Aš pats vaikystėje buvau peštukas ir mėgdavau, ir pajėgdavau įveikti vyresnius už save. Judrus buvau. Bet kartą tėvas sudraudė ir pasitaisiau. Reikia ir tautai sudrausti savo peštukus. Ypač nekurstyti jų. Čia daug gali patarnauti spauda, susilaikydama nuo agitacijos. Apie pasikėsinimus prieš mane aš bendra tvarka pranešdavau policijai, bet kartu prašiau nebausti neišmanėlių. Jie man garbės neatima, o tik pažemina savo tautą. Hitlerio drausmė ir čia pasirodė – jau yra įsakymas policijai saugoti mano asmenį. O buvo grasinimų ir nušauti mane.“

Į paskutinį, Vingėlos nuomone, patį nekukliausią klausimą apie veikalus, kuriais greičiausiai pradžiugins savo skaitytojus, Vydūnas atsakė: „Baigiu ruošti 5 aktų (veiksmų – A. B.) su įžanga tragaidą (tragediją – A. B.). Pavadinimą manau duoti „Laimės sąšvaita“. Galutinai apdirbu, kaip tas skulptorius savo stovylą, ir operetę „Jūratė“. Jei pajėgsiu, manau abu veikalu greitai išleisti.“ 

Pokalbis baigėsi, kai Vydūnas po pakartotinių kvietimų išėjo nusifotografuoti su biržiečiais. 

17.30 val. „Jaunosios Lietuvos“ sąjungos Biržų skyriaus vadovybė sveikino Vydūną kaip šios sąjungos garbės narį. Vydūnas pasirašė garbingų svečių knygoje, o 18 valandą gimnazijos salėje susitiko su skautais. Išklausę svečio kalbą skautai, dainuodami „Ilgiausių metų“, jį ant rankų nunešė į skautų būstinę. Pasirašęs svečių knygoje, su dainomis palydėtas iki buto, susijaudinęs Vydūnas jaunuomenei pasakė kalbą, ją baigęs žodžiais: „Geriau keletą metų gyventi tauria dvasia, negu šimtą metų pypkę rūkyti.“ 

19 valandą paklausyti Vydūno pranešimo apie tautas, kurios eina pasmerkimo ar sveikėjimo keliais, susirinko pilna gimnazijos salė. Po Antano Juškos įžanginio žodžio, sutiktas ovacijomis, kalbėjo Vydūnas.

„Jo paskaita, – rašo Vingėla, – buvo panašesnė į vaizdžiai atpasakotus regėjimus. Vydūnas pats prisipažino, kad jo mintijimo (mąstymo) būdas yra savotiškas. Ir tikrai jo paskaitos mintys, kad ir siekė vieno tikslo, tačiau buvo palaidos, be aiškiau matomo sąryšio.“

Vydūnas kalbėjo, kad pasaulyje yra daug nepaprasto ir nesuprantamo, o žmonės yra pažinę vos mokslo jūros pakraščius. Bet žmonija numano, kad yra dar didelė dalis pasaulio tikrovės, kurią palaipsniui tiria. Iš čia ilgesys, nerimastis, naujų vertybių ieškojimas, nervinimasis, tarptautiniai konfliktai, karai, krizė. Ieškoma naujų žmoniškumo pradų ir įstatymų. Mūsų tautai duotas ne mažesnis uždavinys kaip kitoms. Tą uždavinį ir tautos garbingumą turi jausti visi tautos nariai. Pasmerktosios tautos, kad ir daugėja narių, bet dvasiškai menkėja, nes aprūpinti, sveiki ir kultūringi tėvai pasitenkina tik 1–2 vaikais arba visai lieka bevaikiais, kai tuo metu visi kiti smarkiai dauginasi.

„Ne smarkiai daugėti reikia, – sakė Vydūnas, – bet sveikėti. Su sveikėjimu eina žmoniškumo ir dvasios šviesa. (...) Kiekvienas vaikas turi augti tėvų meilėje, tik tuomet jis įgis žmoniškumą.“ Vydūnas kvietė gerų savybių mokytis net iš priešų, aiškino, kad „lietuvių tautos paskyrimas yra skelbti žmoniškumą, o tautos nario gyvenimo prasmė – tą žmoniškumą išreikšti. Tauta, gyvenanti prasmingą gyvenimą, negali būti sunaikinta“.

VYDŪNAS: Kūrėjas visuomet trokšta rašyti. Ką rašiau, pradeda man viskas gyvai atsirasti ir ten gyvenu ne dieną, ne valandėlę, bet ištisas dienas, naktis. Rašant nėra viskas atvaizduota, ką jaučiu, todėl daug kartų rašau ir dešimtį kartų taisau. Ką parašau, viską trumpinu, nes reikalinga, kad viskas būtų trumpa, kad būtų stipri mintis.

Trumpas stabtelėjimas Pasvalyje

Balandžio 25 d. rytą Vydūnas iš Biržų išvažiavo į Pasvalį. Apie tai archyvuose išliko nedaug informacijos. Istorikas prof. Jonas Aničas knygoje „Pasvalio Petro Vileišio gimnazija“ rašo, kad Mažosios Lietuvos veikėjas Vydūnas (Vilius Storosta) mokykloje svečiavosi jos direktoriaus Vlado Klusio pakviestas. Kiek išsamiau šis vizitas aprašytas 1934 m. moksleivių žurnale „Šviesos keliai“:

„Balandžio mėn. 25 d. apsilankė dr. Vydūnas. Visa mokykla organizuotai jį sutiko, pasveikino ir įteikė gėlių bukietą, sušukdama galingą jaunuolišką „Valio!“ Po to dr. Vydūnas, kviečiamas lietuvių kalbos mokytojo p. Pr. Girdžiaus, lankėsi septintoj ir aštuntoj klasėj per lietuvių kalbos pamoką. Čia gerb. svetys truputį papasakojo iš savo gyvenimo, paaiškino šį tą iš savo „Prabočių šešėlių“, „Amžinos ugnies“, „Jūrų varpų“. Vėliau pabrėžė, sakydamas: „Kūrėjas visuomet trokšta rašyti. Ką rašiau, pradeda man viskas gyvai atsirasti ir ten gyvenu ne dieną, ne valandėlę, bet ištisas dienas, naktis. Rašant nėra viskas atvaizduota, ką jaučiu, todėl daug kartų rašau ir dešimtį kartų taisau. Ką parašau, viską trumpinu, nes reikalinga, kad viskas būtų trumpa, kad būtų stipri mintis. Man nepatinka smulkmenos. Rašant reikia labai mąstyti, kad aiškėtų, kas pasakyta... “ Jo kalba padarė mums didelį įspūdį.

Popiet dr. Vydūnas skaitė mokiniams įdomią paskaitą tema „Tauta ir jaunimas“. Svetys ypač pabrėžė, kad mūsų tautos jaunimui reikia daugiau gyvumo, jaunumo, žmoniškumo, gražumo, šviesumo, saulėtumo. Po paskaitos visi sušukom gerbiamam prelegentui „Valio!“ P. Direktorius savo ir mokyklos vardu padėkojo svečiui už apsilankymą.“

Agata Sabienė (1905–1991) yra pasakojusi, kad Vydūnas Pasvalyje nakvojo pas mokytojus Sabus, kurie gyveno dabartiniame Biržų gatvės 100-uoju numeriu pažymėtame name.

logo