Vilnius, XX a. pradžia. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

1918 m. gruodžio 1 d. sukanka 100 metų, kai Kauno katedroje konsekruotas Vilniaus vyskupu nominuotas Jurgis Matulaitis MIC. Susipažinkime su jo pirmtakais.

Pirmtakas Eduardas von der Roppas

1904 m. gruodžio 10 d. dienraštyje „Vilniaus žinios“ paskelbta: „Šv. Mikalojaus bažnyčios patrono dieną apsilankė Vilniaus vyskupas fon der Roppas. Jo Mylista bažnyčioje užgiedojo lietuviškai, o aplankydamas kleboną, jo namuose vartojo mūsų kalbą. Nieks Vilniuje nepamena, kada lankėsi šitoje bažnyčioje koksai vyskupas.“ 1903 m. lapkričio 9 d. popiežiui Pijui X Vilniaus vyskupu paskyrus nuo Daugpilio kilusį Eduardą von Ropą (1851–1939), jį pažinusieji tikintieji kalbėjo: „Iš dalies lenkas, iš dalies vokietis, iš dalies lietuvis, bet svarbiausia – doras katalikas.“

Petrapilyje teisės kandidato laipsniu baigęs mokslus E. von der Roppas dirbo valstybinėje įstaigoje. Tačiau, pajutęs pašaukimą į dvasinį luomą, 1879 jis įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Kaune. Studijas tęsė Austrijos Insbruke ir Šveicarijos Friburge. 1886 m. kunigytės šventimus jam suteikė Žemaičių vyskupas Mečislovas Paliulionis. 1893 m. tapo dekanu Kuršo hercogystėje, 1896 m. buvo pakeltas Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninku. 1902 m. paskirtas Tiraspolio vyskupu su rezidencija Saratove. Po pusantrų metų vysk. Roppas buvo perkeltas į Vilnių, kur išvystė plačią pastoracinę, visuomeninę ir politinę veiklą. Rėmė spaudą, gynė rusų persekiojamus kunigus, vizitavo parapijas ir kviesdavo dvasininkų suvažiavimus aptarti vyskupijos reikalų. Jis išleido aplinkraštį, skatindamas stačiatikius pereiti į katalikų tikėjimą.

Vilniaus vyskupas E. von der Roppas.

1906 m. Vilniaus gubernijoje vyskupas E. von der Roppas išrinktas deputatu į Rusijos imperijos Pirmojo šaukimo Valstybės Dūmą. Priklausė Vakarinių pakraščių grupei. Aktyviai priešinosi rusifikacijos politikai, siekė kompensacijos už Rusijos valdžios padarytą žalą Katalikų Bažnyčiai: nusavintas bažnyčias, vienuolynus, žemes. Visa tai, o ypač jo pastangos Lietuvoje ir Baltarusijoje suorganizuoti konstitucinę katalikų partiją, carinei valdžiai kėlė didelį nepasitenkinimą. Apie kilusį konfliktą 1907 m. rugsėjo–spalio mėn. rašė Vilniaus lenkų laikraštis „Kurjer Litewski“: „Nei lietuvių kilmės Vilniaus vyskupijos gyventojai, nei dvasininkai lietuviai negali, sąžiningai kalbant, nusiskųsti vyskupo Roppo elgesiu mūsų tautybės atžvilgiu, kadangi baronas Roppas, kaip tikras Kristaus Bažnyčios Ganytojas, elgėsi ir elgiasi vienodai visų savo vyskupijos tautybių atžvilgiu“, – rašyta 42 lietuvių kunigų proteste.

Vyskupo ir rusų valdžios konflikto atomazga tokia: 1907 m. 1907 m. spalio 5 d. E. von Roppas telegrama iškviestas į Peterburgą ir į Vilnių daugiau negrįžo. Jam buvo uždrausta grįžti į Vilniaus vyskupiją bei gyventi Rusijos sostinėse (Peterburge ir Maskvoje) ar Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko, Mogiliovo ir Vitebsko gubernijose.

Valdytojo prel. K. Michalkevičiaus vaidmuo politikoje

1908 m. Vilniaus vyskupijos valdytoju Vatikanas paskyrė Lietuvoje gimusį prel. Kazimierą Michalkevičių. Jis, kaip to reikalavo Popiežiaus aplinkraštis, paskelbė potvarkius, kuriais bandė apginti lietuvių teises bažnyčiose. Reikalavo, kad mišriose parapijose lenkų kunigai mokėtų lietuvių kalbą, Vilniaus katedroje, Aušros Vartų ir Verkių bažnyčiose maldininkų kelionių metu būtų sakomi pamokslai lietuviškai, nurodė Vilniaus kunigų seminarijoje dėstyti lietuvių kalbą, kaip privalomą dalyką.Vis dėlto beatsikuriančios Lietuvos atžvilgiu prel. Michalkevičius laikėsi nedraugiškai. Tuo metu jis save laikė lenku.

Per Pirmąjį pasaulinį karą, vokiečiams okupavus Lietuvą, valdytojas daugiau rūpinosi politika, rašė memorialus. Ryškiausiai iškilo jo vaidmuo politikoje, kai 1917 m. gegužės 25 d. drauge su 44 lenkų atstovais Vokietijos kancleriui Bethmannui nusiuntė memorandumą, kuriame pasirašiusieji, „atstovaudami visoms politinėms lenkų srovėms Lietuvoje“, pasisako dėl būsimos politinės santvarkos Lietuvoje. O toji santvarka – Lietuvos prie Lenkijos prijungimas: „Lenkystė davė Lietuvai religiją, šviesos, ūkio, kultūros ir valstybės tradicijų, tai yra aukščiausią tikros civilizacijos lobį.“

Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Lietuviai, sužinoję apie tą Vilniaus lenkų memorandumą (jis buvo atspausdintas „Biuletyn Wilenski“ 1917, Nr. 5), 1917 m. liepos 10 d. pasiuntė tam pačiam Vokietijos kancleriui Bethmannui-Hollvvegui ilgą kontrmemorandumą, kuriame lenkų raštą pavadino lenkiško imperializmo siekimu, atkreipdami į tai dėmesį, lietuvių atstovai trokšta ir tikisi, kad Lietuvos ateitis bus sukurta teisingais pagrindais – atgaunant tautinę nepriklausomybę. Kontramemorandumą pasirašė dr. J. Basanavičius, A. Smetona, A. Žmuidzinavičius, dr. J. Šaulys, kun. J. Bakšys, kun. J. Stankevičius, P. Klimas, A. Vileišis kiti, iš viso 20 asmenų.

Vyskupijos valdytojas prel. Michalkevičius lietuvius kunigus apkaltino, kad jie „įžeidę ir papiktinę maldingo kataliko jausmus“, todėl juos mėnesiui suspendavo ir atleido iš pareigų. O kas neturėjo iš ko gyventi, pasiūlė prieglaudą Gardino pranciškonų vienuolyne, kuriame ir rusai uždarydavo jiems prasikaltusius kunigus. Kadangi lietuvių memorandume pasirašė ir kun. J. Stankevičius, priklausąs Seinų vyskupijai, tai prel. Michalkevičius parašė Seinų vyskupijos valdytojui kun. Matui Dabrilai raštą. Seinų vyskupijos valdytojas ne tik kad kun. J. Stankevičiaus nenubaudė, bet dar ilgu laišku atsakė Michalkevičiui, išdėstydamas ir Seinų vyskupijos kunigų nusistatymą. Tame laiške kun. M. Dabrila, tarp kita ko, rašo:

„Kad lenkai geidžia laisvės ir eina prie jos, niekas lietuvių jų dėl to nepeikia, juo labiau, kad toks geidimas yra vertas pagirti; bet lenkai, taip geisdami sau laisvės, kurią iki šiol dar nėra pilnai įsigiję, jau geidžia atimti iš lietuvių laisvę ir pagrobti ją į savo neprašytą globą. Lenkų memorandumą, paremtą klaidingais faktais, pasirašė lenkai dvarininkai... Bet kaip Šviesiausias vyskupijos Valdytojas, dvasiškas Ganytojas, lietuvių ir lenkų Tėvas, galėjo nedrebančia ranka dėti savo parašą, reikalaudamas Lietuvą priskirti prie Lenkų karalystės! Kas Prelatą tam įgaliojo? Ar lietuviai to prašė? Juk kaip kiekvienas paukštelis, taip ir lietuviai geidžia laisvės ir trokšta liuosybės.“