Vyriausia Asios Bibi dukra nepaprastai panaši į savo motiną. Tamsios skvarbios akys tiki, kad gali viską, kas gera ir teisinga. Deja, suaugusiųjų pasaulis ir šįkart visai nelogiškas. Jos motina, paprasta Pakistano valstietė, kuriai šiandien vos 47-eri, beveik devynerius metus praleido kalėjimo vienutėje, laukdama, kada bus įvykdytas mirties nuosprendis. Teismas, ilgai delsęs ir atidėliojęs, spalio 31-ąją išteisino moterį neradęs įkalčių: įvykio dalyvių liudijimai nesutapo.

Airija prieš mėnesį atsisakė šventvagystės įstatymo, nenorėdama suteikti preteksto pasiteisinti tokioms šalims kaip Pakistanas. Šventvagystės įstatymas skelbia, kad kiekvienas, veiksmas ar intencija, sąmoninga ar nesąmoninga, išreiškianti nepagarbą Pranašui, nusipelno mirties. Tiesa, mirties bausmė dažniausiai pakeičiama įkalinimu iki gyvos galvos. Tokiu būdu galbūt nekaltas žmogus išvengia minios linčo teismo.

2010-aisiais savo vaikų akyse Asia Bibi buvo žiauriai mušama ir plūstama, tramdoma odiniu diržu, užmautu ant kaklo: gyvybę galėjo išgelbėti, atsiversdama į islamą. Konfliktas iškilo po kivirčo dėl vandens: Asia, būdama krikščionė, pasisėmė iš bendro kibiro laukuose, kur dirbo su kitomis moterimis. Taip vanduo tapo „nešvarus". Moterys apskundė Asią imamui ir policijai.

Šiandien bebaimė moteris palaužta. Dėl kalėjime praleistų metų, nuolatinės grėsmės visai šeimai pasirodė pirmieji demencijos ženklai.

Dar prieš paskelbiant nuosprendžio panaikinimą, Pakistano pareigūnai lankėsi Didžiojoje Britanijoje, mėgindami užtikrinti visai šeimai saugų prieglobstį. Kaip skelbiama spaudoje, premjerė Theresa May pati asmeniškai sustabdė valstybės sekretoriaus vidaus reikalams Sajido Javido ir užsienio reikalų sekretoriaus Jeremio Hunto pastangas suteikti pakistanietei krikščionei politinį prieglobstį. Premjerė baiminosi galimo keršto: atakų, nukreiptų prieš JK ambasadas pasaulyje ir neramumų šalyje.

Į gausią kritiką dėl moralinių principų nepaisymo, vyriausybė atsakė, kad šįkart mažiau yra daugiau ir užtikrino, kad daro išties daug: „Daro spaudimą Pakistanui, kad Asia galiausiai pasijustų saugi savo gimtinėje.“ Britams svertų netrūksta. Pastaruosius 20 metų JK Pakistano vyriausybei kasdien perveda apie 490 000 dolerių iš savo biudžeto.

Asia Bibi dukra ir vyras.

Ką mes žinome, galimai Britų saugumas savo tikslą pasieks! Kol kas Bibi gimtoji šalis primena vaizdus iš epinių filmų. Bėda, kad tai ne filmas, o kadrai iš Pundžabo valstijos miestų gatvių. Aukščiausiajam Teismui išteisinus Asią, ekstremistiniai judėjimai atsakė masiniais trijų dienų protestais. Didžiuosiuose Pakistano miestuose buvo nutrauktas mobilusis ryšys, uždaryta dauguma mokyklų. Demonstrantai be vargo užblokavo kelius, vedančius į sostinę.

Vaizdo įrašai rodo vadovaujančius dvasininkus, tiesiai į kamerą skelbiančius, kad sprendimą priėmę teisėjai – lygiai tiek pat verti mirties. Nevalia paklusti islamą išdavusiam karo generolui, o tikras musulmonas – virėjas, vairuotojas ar asmens sargybinis – gerai žino savo pareigą... Vaikų grupė viso šio spektaklio fone pakaria lėlę. Demonstrantai išsiskirstė tik pažadėjus, kad Asiai Bibi nebus leista išvykti iš šalies, o sprendimas – peržiūrėtas.

Vyriausybė įprastai delsė, tačiau galiausiai ėmėsi veiksmų tvarkai užtikrinti. Praėjusį savaitgalį galiausiai buvo suimtas Khadimas Hussainas Rizvi ir daugiau kaip 1000 jo vadovaujamos „Tehreek-e-Labbaik“ (TLP) partijos narių. Pakistanas lengviau atsiduso: „Seniai reikėjo, bet geriau vėliau negu niekada.“ Šalyje netrūksta žmonių, kurie reikalauja iš valdžios pažaboti smurtą gatvėse.

Kol kas nežinome, ar Asia, jos vyras ir penki vaikai dar Pakistane. Minioms reikalaujant neleisti jai išvykti, Prancūzija, Ispanija, Vokietija, o pirmiausia Australija bei kelios kitos šalys šeimai pasiūlė prieglobstį.

Sunkūs simptomai

Katalikas teisininkas Anthony Naveed, duodamas interviu Ucanews.com teigė, kad buitiniai, gana šiurkštūs konfliktai yra gani dažni kaimo vietovėse, tačiau jų nederėtų vertinti kaip rimtų nusikaltimų, nukreiptų prieš mažumas, dar mažiau jis linkęs vadinti tai religiniu persekiojimu. Tačiau tiesa yra ir tai, kad suinteresuotieji asmenys tokius atvejus mielai išplatina socialinių tinklų platybėse ir panaudoja savo interesams, apie tai „La Croix International“ kalbėjo prof. Sabiras Michaelis.

„Amnesty International“ duomenimis, šventvagystės įstatymas Pakistane pasitelkiamas prieš religines mažumas, siekiant asmeninio keršto, ir dažnai virsta minios teismu: „Remiantis menkais arba jokiais įrodymais, apkaltintasis sunkiai galės įrodyti savo nekaltumą, o įpykusi ir agresyviai nusiteikusi minia siekia įbauginti policiją, liudininkus, prokurorus, teisininkus ir teisėjus.“

Nežinau, kodėl pasisekė Asiai. Galima nuspėti, kad poveikį savo kanalais padarė ir Vatikano diplomatija. Paprastai tokių žmonių niekas negina. Štai 2013-aisiais puikus ir talentingas akademikas Junaidas Hafeezas, Fulbright'o stipendininkas, buvo suimtas dėl šventvagystės jam priskiriamuose raštuose anglų kalba. Kai kurie iš liudininkų teisme negalėjo ne tik pateikti šventvagystės pavyzdžių, bet ir skaityti ar rašyti angliškai. Tai nieko nekeičia. Hafeezas dar ir šiandien kalėjime.

Jo advokatas, Rashidas Rehmanas, aktyvus Pakistano Žmogaus teisių komisijos iniciatorius, buvo nušautas savo biure vien dėl to, kad ėmėsi šios bylos.

EPA nuotrauka

Panašus likimas 2011-aisiais ištiko Salmaną Taseerį, Pundžabo gubernatorių, kurį nušovė jo asmens sargybinis. Taseeris siekė, kad Bibi gautų prezidento malonę ir kad šventvagystės įstatymas būtų pakeistas. Gerai žinoma ir Shahbazo Bhatti, krikščionio religinių mažumų ministro, istorija. Į jį buvo dedama daug vilčių, tačiau Bhatti karjera buvo labai trumpa.

Pastaruoju metu eilinį kartą buvo mėginama įstatymą subalansuoti – sugriežtinti bausmę už šmeižtą bei neteisingus kaltinimus. Deja, vyriausybei pritrūko drąsos ar motyvų procesą pabaigti. Nors tai be galo papiktino dalį visuomenės, dauguma gyventojų buvo patenkinti. Panašu, kad religiniai ekstremistai nurimsta tik išgirdę mirties nuosprendį. Faktai rodo, kad net išteisintas asmuo nėra saugus – jam gresia neišvengiamas minios susidorojimas.

Nėra lengva suprasti tokią prieštaringą visuomenę kaip Pakistano. Nors mėgindama pateikti save kaip teisinę valstybę, kurios konstitucija užtikrina visų piliečių lygybę, ji labiau primena feodalinę visuomenę, kurioje kai kas įžvelgia šiuolaikinės vergovės bruožų. Korupcijos, piktnaudžiavimo valdžia, atskleistų nusikaltimų sąrašas – išties įspūdingas. Čia sudėtinga gyventi ne vien krikščionims. Pavyzdžiui, įstatymas, už kurį, beje, atsakinga progresyvi Pakistano liaudies partija, įtvirtino Ahmadi grupės persekiojimą, paskelbusi šiuos nesant musulmonais.

Protestai prieš bombų išpuolius ir netramdomą smurtą.

EPA nuotrauka

Gal Asios Bibi, jos šeimos ir advokatų drąsa padės šiai šaliai atsibusti? Žinant kontekstą, negali nežavėti Aukščiausiojo teismo teisėjų ryžtas, ypač Justice Khosos, kuris sprendimą palydėjo puikia asmenine pastaba, verta pagarbos.

Khosos tekstą drauge su išteisinančiu teismo sprendimu derėtų išversti į urdu kalbą ir skaityti visose mokyklose, siūlo Mohammedas Zacheeris savo straipsnyje, publikuotame „The Independ“.

Ar kada pasikeis ekstremizmu persmelktas islamiškasis naratyvas, kuriuo maitinami Pakistano žmonės? – „The Tribune“ klausia Fahdas Husainas. Valdžios elitas, kurio svarbiausioji dalis – karo generolai – nuolat kursto pakistaniečių priešiškumą Indijai ir nekontroliuojamai grobsto iždą. 

Religinis ekstremizmas buvo parankus, įsitraukus į antisovietinį karą Afganistane (1979-1989). Vėliau armija pasitelkė šią jėgą prieš savo šalies demokratines vyriausybes. Po rugsėjo 11-osios išpuolių JAV prasidėjo intensyvaus visuomenės talibanizavimo era: konfliktai grįžo į paties Pakistano gatves.

Asios Bibi atvejis demaskavo realią grėsmę, kad netrukus Pakistaną iš gatvių pradės valdyti religiniai ekstremistai.

Asios Bibi atvejis demaskavo realią grėsmę, kad netrukus Pakistaną iš gatvių pradės valdyti religiniai ekstremistai. Todėl optimistai Khadimo Rizvi ir jo grupuotės narių areštą vertina kaip svarbią pergalę, kaip vaistus, kurių gyvybiškai reikia mirtinai pasiligojusiam Pakistanui.

Raudonasis trečiadienis

Popiežius Pranciškus ne kartą kreipėsi į Žmogaus teises ginančias organizacijas, prašydamas apginti persekiojamus krikščionis. Deja, kol kas religinis persekiojimas demokratiniuose Vakaruose svaraus atgarsio nesulaukia. Panašu, kad įstatymų leidėjai ims rimčiau žiūrėti į savo pareigą ginti visų teises tik tada, kai jaus savo rinkėjų spaudimą.

Pasaulyje kasmet nužudoma apie 100 000 įvairių konfesijų krikščionių, o 200 milijonų – kasdien patiria persekiojimus dėl tikėjimo. Šių metų „Aid to the Church in Need“ Religinės laisvės ataskaitoje skelbiama, kad padėtis blogėja dėl islamo fundamentalizmo plitimo daugumoje musulmoniškų valstybių, nacionalistinės pakraipos induistų Indijoje, Kinijos ir Šiaurės Korėjos ateistų bei Mianmaro budistų suaktyvėjimo.

Lapkričio 28-ąją Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje buvo minimas Raudonasis trečiadienis. Bažnyčias ir monumentus nušvietė kraujo spalva, primindama apie persekiojamųjų – ne vien krikščionių – nuolatinę kančią ir mūsų pareigą neužsimerkti. To siekia kampanijos iniciatoriai – Pagalba kenčiančiai Bažnyčiai (Kirche in Not) ir Pasaulinis krikščionių solidarumas (Christian Solidarity Worldwide).

Asia Bibi – simbolis ir simptomas. Ar sugebėsime bendromis pastangomis išgelbėti ją, o paskui daugybę kitų?