Vilniaus senosios regulos Visų Šventųjų bažnyčios interjeras. Sadeczanin.info nuotrauka

Visų Šventųjų iškilme, skatinančia prisiminti visus, net ir tuos, kurie, nors ir nepaminėti liturginiame kalendoriuje, savo tikėjimu, gyvenimu ir darbais nusipelnė šventojo vardo, kaip ir kasmet prasidėjęs lapkritis jau baigiasi. Tačiau prieš įsižiebiant advento rarotų žvakėms, maga dar kartą praverti vienos ypatingos Vilniaus šventovės, dedikuotos būtent nesuskaitomai daugybei žinomų ir nežinomų šventųjų – Visų Šventųjų bažnyčios – duris. Šįkart turint dvejopą tikslą: kiek plačiau papasakoti apie keletą šventųjų ir... išnarplioti painiavą, kurios, patys to nenorėdami, pasirodo, gali pridaryti net ir žinomi šventieji.

Iš kitų turtingo ir įmantraus dekoro barokinių katalikiško Vilniaus šventovių senosios regulos (observancijos) arba sandaluotųjų* karmelitų Visų Šventųjų bažnyčia bene labiausiai išsiskiria ryškiais dirbtinio marmuro altoriais ir itin spalvinga skulptūrinio dekoro polichromija: vietoj kitur įprasto pilkšvų ar balkšvų atspalvių angelų ir šventųjų būrio čia erdvę pripildo marga, įvairiaspalvė aukštybių gyventojų minia.

Bene labiausiai iš jos išsiskiria ir dėmesį patraukia virš plastiškos barokinės sakyklos baldakimo įkurdinta šventojo, vilkinčio vienuolišką abitą ir rankoje laikančio kankinystės simbolį – palmės šaką – figūra, o, dar tiksliau tariant – vienas gana baugiai atrodantis jos elementas – netikėtai iš sienos išnyrantis ir šventojo galvon įkirstas kalavijas.

Būtent su šio šventojo tapatybe ir susijusi neretai pasitaikanti painiava. Neseniai teko skaityti vieno lenkų istoriko straipsnį, o pastaruoju metu – Visų Šventųjų bažnyčios interjero aprašymą Vilniaus piligrimų centro interneto tinklapyje, skirtame pristatyti Vilnių – Gailestingumo miestą, kuriuose kartojamas tas pats netikslumas, susijęs su šio šventojo figūra.

Šio rašinio tikslas pirmiausia yra ne minėtų netikslumų atskleidimas, o veikiau siekis papasakoti vieno žymiausių su senosios regulos karmelitų ordinu susijusių šventųjų – Jeruzalės, Sicilijos arba Likatos Angelo, kurio atvaizdai ne kartą sutinkami buvusiose Vilniaus karmelitų šventovėse, istoriją.

Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios interjeras iki šventovės uždarymo 1948 m. Matyti dalis šiandien sunaikintų arba po kitas Lietuvos ir Baltarusijos bažnyčias išblaškytų skulptūrų, paveikslų ir kitų interjero elementų. Warszawa.fotopolska.eu nuotrauka

Abejonių pradžia

Ir skaitytame lenkų istoriko straipsnyje, ir Vilniaus piligrimų centro tinklalapyje pirmiau minėta kiek bauginanti ir susidomėjimą kelianti šventojo figūra identifikuojama kaip šventasis Petras Veronietis. Pastarajame šaltinyje nurodoma, kad tai XIII a. italų katalikų kunigas, dominikonas, Lombardijos inkvizitorius, nužudytas samdomo žudiko ir, praėjus vos vienuolikai mėnesių po mirties, paskelbtas šventuoju. Tai buvęs trumpiausiai trukęs kanonizacijos procesas Romos Katalikų bažnyčios istorijoje. 

Skaitant šią informaciją, abejonių pirmiausia kėlė tai, dėl kokių priežasčių senosios regulos karmelitams priklausiusiose bažnyčiose ir dargi tokioje svarbioje vietoje, kokia anais laikais buvo sakykla, vaizduojamas ne karmelitų, o dominikonų ordino šventasis. Galbūt tai galima pateisinti išskirtiniu šventojo dominikono populiarumu, nulemtu itin sparčiai įvykusios kanonizacijos arba tuo, kad dominikonai – pamokslininkų ordinas ir jam priklausančio šventojo įkurdinimas virš sakyklos, iš kurios tikintiesiems sakyti pamokslai, baldakimo – visiškai apgalvotas ir pagrįstas sprendimas?

Veikiausiai šie svarstymai ir būtų numalšinę kilusias abejones, jei ne toji ryški ir spalvinga Visų Šventųjų bažnyčios skulptūrinio dekoro polichromija, daranti ją unikalią vilnietiškojo baroko kontekste: sakyklos skulptūros vilkimo abito spalvos – ne juoda ir balta kaip dominikonų, o būtent karmelitų abitui būdingos – balta ir ruda.

Šventojo skulptūra ant Vilniaus senosios regulos karmelitų Visų Šventųjų bažnyčios sakyklos baldakimo. Sadeczanin.info nuotrauka

Kas tas mįslingas sakyklos šventasis?

Atsakymo, kas anas mįslingas sakyklos šventasis, paieškos, neturint profesionalių žinių, nebuvo visai paprastos. Pranciškonų bažnyčiose dažnas tikintysis lengvai atpažįsta šv. Pranciškų Asyžietį ir Antaną Paduvietį (nors pastarąjį lygiai taip pat galima vadinti ir Lisaboniečiu, nes būtent šiame mieste didysis stebukladaris išvydo pasaulį), dominikonų – šv. Dominyką, šv. Kotryną Sienietę ar Rožę Limietę arba Lietuvos ir Lenkijos bažnyčiose dažną šv. Hiacintą (Jackų).

Net ir reformuotosios karmelitų šakos – basųjų karmelitų – atveju klausimas būtų paprastesnis, nes šios ordino atšakos bažnyčiose dažniausiai vaizduojami didieji vienuolijos reformatoriai Ispanijoje – šv. Teresė Avilietė ir šv. Kryžiaus Jonas. O štai senosios observancijos arba regulos (sandaluotųjų) karmelitų atveju tokie šventieji, kurie būtų atpažįstami prima facie, man nebuvo žinomi. Nebent šv. Simonas Stokas, kuris dažniausiai vaizduojamas gaunantis rudojo karmelitų škaplieriaus sakramentaliją iš Švč. Mergelės Marijos (ši scena yra pavaizduoja ir viename Visų Šventųjų bažnyčios paveiksle). Raktu į atsakymą tapo ne kas kita kaip baugusis žmogžudystės įrankis – kalavijas. 

Šv. Angelas

Galvoje įkirstas kalavijas, kartais – į krūtinę įsmeigtas durklas, o neretai ir abu ginklai kartu – šv. Angelo, kuris kartais vadinamas tiesiog Kankiniu, o dar dažniau – Jeruzalės, Sicilijos arba Likatos Angelu, ikonografiniai atributai.

Šv. Angelas gimė Jeruzalės žydų konvertitų šeimoje 1185 m. Jo motina atsivertė į krikščionybę ir pakrikštijo savo vaikus – brolius dvynius Angelą ir Joną. Tėvams anksti mirus, abu dvyniai, sulaukę aštuoniolikos, įstotojo į karmelitų noviciatą prie Jeruzalės Aukso Vartų įsikūrusiame karmelitų šv. Onos konvente, o vėliau prisijungė prie Karmelio kalne įsikūrusios vienuolių bendruomenės. Būdamas dvidešimt penkerių, Angelas priėmė kunigystės šventimus ir ėmė keliauti po Palestiną, joje išgarsėjo dėl jam užtariant patiriamų stebuklingų išgijimų.

Kaip tik vis plačiau apie jį sklindantis garsas paskatino Angelą sugrįžti į Karmelį ir atsidėti vienuolio gyvenimui, tačiau 1218 m. jis bendruomenės sprendimu išsiunčiamas į Romą popiežiui Honorijui III įteikti šv. Alberto Jeruzaliečio 1214-aisiais sudarytą naują karmelitų ordino regulą, kurią popiežius Honorijus III aprobavo 1226 m., o galutinai 1247-aisiais patvirtinto jo įpėdinis – Inocentas IV. Iškalbingu šių įvykių atgarsiu galima laikyti Vilniaus basųjų karmelitų šv. Teresės Avilietės ir šv. Kryžiaus Jono (Aušros Vartų) bažnyčios didžiojo altoriaus skulptūrinį dekorą, kuriame tarytum susitinka du didūs ordino šventieji jeruzaliečiai: regulos sudarytojo šv. Alberto figūra su kryžiumi rankoje įkomponuota kairėje, o kankinystės simbolį – palmės šaką – laikančio šv. Angelo skulptūra – dešinėje didžiojo altoriaus pusėje.

Tokia ikonografinė altoriaus programa, be abejo, nėra atsitiktinumas: naujoji regula atspindėjo kertines ano meto Bažnyčioje ir monastiniame gyvenime vykstančias transformacijas ir priartino karmelitus prie kitų dviejų didžiųjų vienuolių ordinų – pranciškonų ir dominikonų. Teigiama, kad būdamas Romoje Angelas susitiko su abiejų ordinų įkūrėjais – šv. Pranciškumi Asyžiečiu bei šv. Dominyku Guzmanu ir išpranašavo šv. Pranciškų gausiant Kristaus kančios žymes (stigmas), o pastarasis nuspėjo ankstyvą šv. Angelo, kaip tikėjimo kankinio, mirtį. Šio susitikimo sceną šiandien Bolonijos pinakotekoje saugomoje drobėje yra pavaizdavęs Ludovico Carracci.

Ludovico Carracci „Šventųjų Dominyko, Pranciškaus ir Angelo susitikimas“. Bolonijos pinakoteka, apie 1614–1616 m. Pinacotecabologna.beniculturali.it iliustracija

Amžinajame mieste šv. Angelas sakė pamokslus Laterano Šv. Jono Krikštytojo bazilikoje ir vis plačiau garsėjo kaip pamokslininkas (vėliau kurį laiką pamokslavo Agridžente), todėl ir šventojo vaizdavimas ant Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios sakyklos baldakimo visiškai neatrodo atsitiktinis. Galiausiai šventasis pasiekė Siciliją. Pakeliui į pietinėje salos dalyje įsikūrusią Likatą, kurioje šv. Angelo laukė kankinio mirtis, jo stebuklų kronika mini stebuklingą septynių raupsuotųjų ir ligoto Palermo vyskupo Bernardo Kastanėjos išgydymą; pasakojama apie gausius šventojo dėka įvykusius žydų konvertitų atvejus, tačiau ir apie Palermo judėjų bendruomenės panieką, nes pats šventasis buvo žydų kilmės, tačiau išpažino krikščionybę.

Likatoje šv. Angelas mėgino įtikinti Romos Katalikų bažnyčios eretikais laikytų katarų riterį Berengarijų ir jo sugyventinę, gyvenusius kraujomaišoje, atsisakyti nuodėmės, tačiau įtūžio pagautas Berengarijus 1220 m. gegužės 1 d. penkiais kalavijo smūgiais sunkiai sužeidė šv. Angelą priešais Likatos Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčią. Joje jis ir buvo palaidotas praėjus penkios dienoms po mirtinais pasirodžiusių dūrių miręs šventasis. Kaip tik gegužės 5 d. Jeruzalės, Sicilijos arba Likatos Angelas, kuris karmelitų netrukus po mirties imtas garbinti kaip šventasis, o oficialiai popiežiaus Pijaus II kanonizuotas apie 1459 m., ir minimas liturginiame katalikų kalendoriuje.

„Patres Ordini“: Angelas ir Albertas

Įdomu, kad vilniškėje Visų Šventųjų bažnyčioje šv. Angelo atvaizdas pasikartoja ne kartą. Šiandien dešiniajame šoniniame altoriuje saugomame nežinomo XVII a. tapytojo molbertinės tapybos darbe „Marijos pagarbinimas“ taip pat iškyla mirtinai sužeisto karmelitų abitą vilkinčio vienuolio – šv. Angelo – paveikslas. Šįkart jis pavaizduotas sužeistas dviejų kalavijų: vienu iš jų, labiau primenančiu mėsos kapojimui skirtą peilį, šventajam perkirsta galva, o kitas įsmigęs į krūtinę (toks vaizdavimas tartum dar ryškiau atspindi istorines aplinkybes, kad riterio Berengarijaus šv. Angelas buvo sužeistas penkiais kalavijo smūgiais). Marijos pagarbinimo scenoje šventasis vaizduojamas kaip sacra conversazione – šventojo pokalbio – dalyvis kartu su dar vienu senosios regulos karmelitų itin gerbiamu šventuoju – Albertu Trapaniečiu arba Abačiu (degli Abbati).**

Nežinomo autoriaus „Švč. Mergelės Marijos pagarbinimas“ Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčioje. Džiugo Ambrazevičiaus nuotrauka

Identiškai, kaip ir Vilniaus paveiksle – pervertas dviejų kalavijų – šv. Angelas regimas ir italų tapytojo Simone Papos 1612 m. nutapytame Karmelio Dievo Motinos su šventaisiais paveiksle, o antrasis sacra conversazione dalyvis ir čia yra šv. Albertas Trapanietis.

Simone Papa „Karmelio Dievo Motina su šventaisiais Jeruzalės Angelu ir Albertu Abačiu (Trapaniečiu)“. Francovalente.it iliustracijos

Šiuodu vieno iš pirmųjų ordinui persikeliant į Europą įsteigto Sicilijos konvento šventieji XVI a. imti garbinti ir karmelitiškos tematikos dailės kūriniuose vaizduoti kaip Patres Ordini – ordino tėvai. Madrido Prado muziejuje saugomi ispanų baroko atstovo Antonio Peredos y Salgado tapyti šiųdviejų karmelitų ordino tėvų atvaizdai.

Antonio Pereda y Salgado „Šventasis Jeruzalės Angelas“ ir „Šventasis Albertas Trapanietis (Abatis)“. Prado muziejus Madride.

Senosios observancijos karmelitų aplinkos sacra conversazione tipo dailės kūriniuose šie šventieji sutinkami taip pat dažnai kaip basųjų karmelitų aplinkoje drauge su Dievo Motina vaizduojami ordino reformatoriai šv. Teresė Avilietė ir šv. Kryžiaus Jonas ar dominikonų šv. Dominykas ir šv. Kotryna Sienietė. Šv. Albertas Trapanietis (arba Abatis) kartu su šv. Angelu vaizduojami išties daugelyje dailės kūrinių.

Pradėti veikiausiai reikėtų nuo Sforcų pilies pinakotekoje Milano pilyje saugomos Fra (it. „brolis“) Filippo Lippi*** „Trivulzio madonos“, kurią dailininkas nutapė Florencijos „Santa Maria del Carmine“ karmelitų vienuolyno, kuriame pats davė vienuolio įžadus, bažnyčioje. „Trivulzio madonos“ paveiksle Švč. Mergelę Mariją garbinantis šv. Angelas vaizduojamas su grupe angelų ir dar dviem karmelitų šventaisiais – jau minėtu šv. Albertu Trapaniečiu ir šv. Bohemijos Andžela.

Tie patys šv. Angelas ir Albertas regimi ir tokiuose, atrodytų, visiškai skirtinguose darbuose kaip Parmos Nacionalinėje paveikslų galerijoje, „Palazzo della Pilotta“, saugomame 1564 m. nutapytame Jacopo Zanguidi (dar vadinamo Bertoia) „Madonna della Misericordia“ („Gailestingumo Dievo Motina“) ir ten pat esančiame 1628 m. datuojamame jo sekinyje, priskiriamame maestro Alessandro, kuris daugelio identifikuojamas kaip Alessandro Barnabei, o likusių kaip Alessandro Tiarini (1577–1668 m.)****, ir kadaise senosios regulos karmelitams priklausiusios Pumpėnų bažnyčios Pasvalio rajone, kurios vargonininkas kadaise buvo šių eilučių autoriaus prosenelis Petras Meškelis, muziejuje šiandien atsidūrusiame nuoširdžiu sarmatišku baroku alsuojančiame Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės paveiksle.

Dėl šios priežasties manau esant tikslinga bent trumpai užsiminti ir apie šv. Alberto Trapaniečio (arba Abačio) gyvenimą.

Jacopo Zanguidi (Bertoia) „Gailestingumo Dievo Motina“, 1564 m. Bolonijos pinakoteka.
Maestro Alessandro (Alessandro Barnabei arba Alessandro Tiarini) „Gailestingumo Dievo Motina“, 1628 m. Bolonijos pinakoteka. Carmeloveneto.it iliustracija

Šv. Albertas Trapanietis

Senosios observancijos karmelitų aplinkoje tapytuose sacra conversazione tipo paveiksluose drauge su šv. Angelu vaizduojamas antrasis pater ordinis – ordino tėvas – šv. Albertas, vadinamas Trapaniečiu, o Italijoje dažniau Abačiu (degli Abati), gimė 1240 m. Šiaurės Sicilijos dalyje įsikūrusiame Trapanio mieste, iš Florencijos kilusioje kilmingoje Abačių (gli Abate arba Abbati) šeimoje. Jo tėvas buvo Siciliją valdžiusio šventosios Romos imperijos imperatoriaus ir Sicilijos karaliaus – Frydricho II iš Hohenstaufenų dinastijos laivyno admirolas, o motina – Giovanna Palizzi. 1214 m. susituokusi kilminga pora ilgą laiką negalėjo susilaukti palikuonių, todėl davė įžadus tuo atveju, jeigu susilauktų sūnaus, paaukoti jį Karmelio Dievo Motinai.

Gimus ir ūgtelėjus sūnui, Benediktas Abatis ėmėsi planuoti sūnaus jungtuves, tačiau jo sutuoktinė atkakliai reikalavo vyrą laikytis Karmelio Švč. Mergelei Marijai duoto pažado. Berniukas buvo atiduotas lavinti karmelitams, o 1258 m. tapo ordino nariu ir likusį gyvenimą praleido Trapanio bei Mesinos karmelitų vienuolynuose. Keliaudamas po Siciliją kaip pamokslininkas, Albertas į krikščionybę atvertė nemažai žydų, bet kartu garsėjo ir tuo, kad net ir likusiems prie senojo tikėjimo padėjo spręsti jų bendruomenei iškylančius sunkumus.

1296 m. tapęs Sicilijos karmelitų provincijos vyresniuoju, šias pareigas ėjo iki mirties. Žinoma, kad buvo egzorcistas. Dažnai į maistą ir gėrimą įmaišydavo pelynų, tokiu būdu apsimarindamas ir atsisakydamas skonio teikiamų malonumų. Prie šv. Alberto stebuklų priskiriamas trijų skęstančių žydų išgelbėjimas Agridžente ir epilepsija sergančio žydų berniuko išgydymas Šiakoje (Sciacca). Reikšmingiausias šv. Alberto stebuklas susijęs su Mesinos, kurioje šventasis mirė, apsiaustimi. 1301 m. Mesiną apsiautus Kalabrijos kunigaikščio Roberto kariaunai, paklausęs miestelėnų prašymų, šv. Albertas ėmė aukoti šv. Mišias. Joms besibaigiant, trys grūdų prikrauti laivai pralaužė Kalabrijos kunigaikščio apsiaustį ir išgelbėjo Mesiną nuo bado mirties.

Šv. Albertas mirė Mesinoje 1307-aisiais, sulaukęs 67 metų amžiaus. Mesinos gyventojams esant įsitikinusiems karmelitų vienuolio šventumu, po jo mirties kilo disputas tarp miestelėnų ir dvasininkų: pirmieji reikalavo nedelsiant pagerbti velionį kaip šventąjį, o antrieji buvo linkę už jo vėlę aukoti įprastas gedulingąsias Mišias – Requiem. Legenda byloja, kad ginčas buvo išspręstas netikėtai pasirodžiusio angelų būrio, palaikiusio miestelėnų pusę, tvirtinusią, kad mirusysis turėtų būti pagerbtas kaip tikėjimo išpažinėjas. Vieni šaltiniai teigia, kad palaimintuoju Albertą 1454 m. paskelbė popiežius Mikalojus V, o kanonizacija atlikta apie 1476-uosius. Kituose šaltiniuose tvirtinama, kad Albertas Trapanietis popiežiaus Kaliksto III buvo kanonizuotas 1457 m. spalio 15 d. 

Tikrasis painiavos kaltininkas – šv. Petras Veronietis

Baigiant rašyti apie senosios regulos karmelitų ordino tėvus ir apie mįslingąją Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios sakyklos baldakimo skulptūrą, negalima bent jau nepaminėti pagrindinio painiavos kaltininko – dominikonų šv. Petro Veroniečio. Šio dominikono kilmė tarytum patvirtina tai, kad Apvaizdos keliai – nežinomi ir mums dažnai lieka nesuprantami.

Petras gimė apie 1203–1206 m. Šiaurės Italijoje, Veronoje, katarų ereziją, su kuria Sicilijoje kovojo su Petru Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčioje painiojamas šv. Angelas Kankinys, išpažinusioje šeimoje, tačiau įgijo katalikišką išsilavinimą. Apie 1216–1219 m. pirmajame ir seniausiame Europos universitete Bolonijoje, įkurtame 1088-aisiais, klausėsi dominikonų ordino įkūrėjo – šv. Dominyko Guzmano – paskaitų, paskatinusių stoti į dominikonų ordiną.

Manoma, kad dominikonu Petras Veronietis tapo 1221 m. ir netrukus regėjo ordino steigėjo – šv. Dominyko – mirtį. 1251 m. birželio 13 d. popiežiaus Inocento IV paskirtas Lombardijos inkvizitoriumi, tačiau taip niekada ir nespėjęs dalyvauti teismo procesuose prieš eretikus. Vienintelis istorijoje minimas Petro, kaip inkvizitoriaus, sprendimas buvo 1252 m. kovo 24 d. (Verbų, arba Palmių, sekmadienį) paskelbtas dviejų savaičių trukmės savotiškos malonės arba amnestijos laikotarpis, per kurį eretikams buvo suteikta galimybė prisipažinti klydus ir grįžti prie tikrojo tikėjimo, nesibaiminant dėl savo gyvybės.

Netrukus, 1252 m. balandžio 29 d., Petras buvo nužudytas Milano eretikų, vadovaujamų kataro – italų aristokratų šeimos atstovo Stefano Confalonieri, suduodant mirtinus smūgius į galvą mėsai kapoti skirtu peiliu (labai dažnai ne kalaviju, o būtent tokiu į galvą įkirstu peiliu ikonografijoje vaizduojamas ir šv. Angelas Kankinys). Nors nusikaltimo vykdytojai buvo sugauti ir išaiškinti, nė vienas jų nebuvo nuteistas myriop, o vienas jų – Carino da Balsamo – vėliau netgi tapo dominikonu, daugiau nei keturis dešimtmečius už padarytą nusikaltimą atgailavo Forli dominikonų konvente ir šiandien yra gerbiamas kaip palaimintasis. Nepraėjus nė metams po Petro Veroniečio mirties, 1253 m. kovo 9 d. Perudžoje įvyko jo kanonizacija (tam skirta popiežiaus Inocento IV bulė paskelbta 1253 m. kovo 24 d.).

Šv. Petro Veroniečio mirties aplinkybės – mirtini smūgiai ir su tuo susijusi šventojo ikonografija ir yra pagrindinė priežastis, dėl kurios šis dominikonų šventasis dažnai painiojamas su vienu žymiausių karmelitų ordino šventųjų – Angelu Kankiniu. Manau, tai puikiai patvirtina ne tik Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios sakyklos baldakimo skulptūra, bet ir apie 1549-uosius Venecijoje italų tapytojo Lorenzo Lotto sukurtas šv. Petro Veroniečio atvaizdas, saugomas Foggo meno muziejuje Harvardo universitete (JAV), kuriam iš tiesų pozavo dominikonų vienuolis Angelo Ferretti: tapytojo pajamų knygose užfiksuotos iš pastarojo gautos įmokos už šio išties savotiško portreto nutapymą. 

P. S. Nepaisant istorijos vingių ir patirtų praradimų išlikusiuose turtinguose barokinio Vilniaus kloduose galima pamatyti ir tikrąjį, su niekuo nesupainiotą šv. Petro Veroniečio atvaizdą. Mano žiniomis, XVIII a. tapytas šio šventojo atvaizdas saugomas Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios, priklausiusios dominikonų ordinui, kurio narys ir buvo šv. Petras Veronietis, molbertinės tapybos rinkinyje.

Būtent taip – karmelici trewiczkowi (lenk. trzewik – „kurpė, sandalas“) šios atšakos karmelitų vienuoliai vadinami Lenkijoje, atribojant senosios regulos (observancijos) vienuolius nuo Ispanijoje šv. Teresės Avilietės ir šv. Kryžiaus Jono reformuotųjų – basųjų karmelitų, grįžusių prie ordino ištakų ir besilaikančių autentiškos, griežtesnės regulos. Iš tiesų basieji karmelitai, pabrėždami visišką atsiribojimą nuo žemiškų gėrybių, arba apskritai neavėjo jokios avalynės, arba tik ant plikų kojų aunamus sandalus.

**  Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčioje esančiame „Marijos pagarbinimo“ paveiksle pavaizduotus karmelitų šventuosius kaip šv. Angelą Kankinį ir Albertą Trapanietį identifikavo karmelitiškojo paveldo tyrinėtoja dr. Tojana Račiūnaitė straipsnyje „Šventieji ir nusidėjėliai XVI–XVII a. paveikslo erdvėje: Švč. Mergelės Marijos pagarbinimo Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčioje atvejis“, in „Acta Academiae Artium Vilnensis“, p. 80–81, 2016 m.

*** Tapytojas, anksti likęs našlaičiu, pats buvo atiduotas Florencijos karmelitų globai ir 1421 m. priėmė vienuolio įžadus, tačiau 1424 m. vienuolio gyvenimo atsisakė, nors nuo įžadų ir nebuvo atleistas.

**** Pastarojoje šv. Angelas Kankinys ir šv. Albertas Trapanietis vaizduojami drauge su legendiniais karmelitų ordino įkūrėjais – pranašais Eliju ir jo mokiniu Eliziejumi, kurių skulptūras, kadaise stovėjusias dabar tuščiose nišose Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios frontone, šiandien galima pamatyti prisiglaudusias bažnyčios viduje (nišose, esančiose po vargonų choru).