Nuotraukos autorius Karolis Kavolėlis/BFL
Baltijos fotografijos linija

Kam XXI a. žmogui reikalinga LDK istorija? Kas, be pavadinimo, sieja modernią Lietuvos Respubliką su senąja kunigaikščių ir bajorų valstybe? Kaip galima „tikslingai“ panaudoti LDK atminimą? Kodėl tiek ginčų kyla dėl jos palikimo? Ko šiandien dar trūksta LDK atminimo plėtotei?

Šie ir kiti klausimai gvildenti Vilniaus universiteto studentų istorikų korporacijos „Tilia“ podcast‘o „Uroboro ašis“ laidoje. Šįkart savo įžvalgomis dalinosi LDK istoriją tyrinėjantys VU Istorijos fakulteto doktorantai Vita Diemantaitė ir Antanas Petrilionis. Juos kalbino to paties fakulteto magistrantas Povilas Andrius Stepavičius.

Senosios Lietuvos istorijos atminimo šiandienėje Lietuvoje netenka toli ieškoti. Tai ir Liepos 6-toji, senosios bažnyčios, muziejai, paminklinės lentos žymiausioms LDK istorinėms asmenybėms, kunigaikščių vardais pavadintos gatvės, o kur dar straipsniai internete, knygos ir pažintinės ekskursijos. V. Diemantaitė pastebi džiuginančią tendenciją LDK istoriją atrasti per pramogas, pavyzdžiui, gimtadienines ekskursijas.

Nuotraukoje iš kairės: dokt. A. Petrilionis, dokt. V. Diemantaitė, P. A. Stepavičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Pokalbio dalyviai neabejoja senosios Lietuvos istorijos aktualumu šiandieniam žmogui. Dažniausiai net nesusimąstome, kad tokių mums savaime suprantamų dalykų, kaip raštas, Konstitucija, Bažnyčia ar universitetas, atsiradimo Lietuvoje ištakos yra neatsiejamos nuo LDK istorijos. A. Petrilionis pažymi, kad, turėdami tokią ilgą daugiatautės LDK gyventojų sugyvenimo, lietuvių ir lenkų bendradarbiavimo patirtį, galėtume tai pritaikyti ir šiandieniam gyvenimui. Pripažindami mokyklinių programų ydas, kai datų kalimas užgožia pažinimo džiaugsmą, istorikai pataria, kokiais būdais kiekvienas norintysis gali gyvai prisiliesti prie turtingos LDK istorijos.

Visiems žinoma, kad LDK istorija kupina kontroversijų. Laidoje aptariama ir „šapokinė“ Lietuvos istorijos interpretacija, po Liublino unijos nebematanti Lietuvos valstybės tęstinumo, ir kaimynų baltarusių LDK istorijos mokymo ypatumai. V. Diemantaitės pastebėjimu, kritinio požiūrio trūkumas ir noras pasipuikuoti tikra ar tariama didybe neretai paskatina suliteratūrinti senosios Lietuvos istoriją. Pokalbio dalyvių papasakoti kritinės istorinių šaltinių analizės atvejai leidžia klausytojui bent trumpam pajusti senosios Lietuvos istorijos tyrinėtojų darbo kasdienybę.

Istorikai pažymi, kad geriausiai Lietuvos visuomenei žinomas, o ir mažiausiai ginčų keliantis LDK istorijos periodas baigiasi Vytauto mirtimi. Nors Vilniuje, kaip paaiškėjo per pokalbį, LDK atminimo ženklų apstu, XVII–XVIII a. Lietuvos istorijos atminimui dėmesio labai trūksta. Vis dar neįamžintas kai kurių Jogailaičių, Vazų dinastijos valdovų atminimas. Tai sietina ir su mūsų visuomenei būdingais siekiais visur kur rasti lietuviškumo pėdsaką, o toks požiūris verčia mažų mažiausiai įtariai vertinti vėlyvąją LDK istoriją ir ypač lenkų vaidmenį joje. Taigi senosios Lietuvos istorijos atminimo vystymo baruose lieka dar daug darbų, o pokalbio dalyvių paminėtos modernios priemonės (kompiuteriniai žaidimai, filmai ir serialai) atveria visiškai naujas galimybes aktualizuoti LDK paveldą mūsų kasdienybėje.

Papildomos literatūros sąrašas

Atminties kultūrų dialogai Ukrainos, Lietuvos, Baltarusijos (ULB) erdvėje, Vilnius, 2015

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos tradicija ir paveldo dalybos, sud. A. Bumblauskas, Š. Liekis, G. Potašenko, Vilnius, 2008

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos tradicija ir tautiniai naratyvai, sud. A. Bumblauskas, G. Potašenko, Vilnius, 2009

Raimundas Lopata, Šiuolaikinė politika ir istorijos datos: 1791 m. Gegužės 3-osios Konstitucijos byla, in: V. Sirutavičius ir R. Lopata. „Lenkiškasis“ veiksnys Lietuvos politikoje. Vilnius, 2011, p. 43–113

Alvydas Nikžentaitis, Abiejų Tautų Respublikos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės praeitis lietuvių, lenkų, baltarusių ir ukrainiečių atminties kultūroje po 1990 metų, in: Lietuvos Istorijos Metraštis, 2016/1, Vilnius, 2016, p. 49-70