Tiesos maršas, 2014 m. Asmeninio archyvo nuotrauka

Rusijos opozicionierė IRINA KALMYKOVA (58 m.) į Lietuvą atvyko prieš dvejus metus, kai tėvynėje buvo pradėtas jos persekiojimas už politinį pasipriešinimą. Moteris praleido aštuonerius metus Maskvoje, kone kasdieną išeidama į gatves protestuoti prieš valdžios represijas ir susidorojimus, patirtus savo kailiu. Irina teigia, kad dramatiški išgyvenimai, kaip ir sukaupti nuotraukų, plakatų, policijos protokolų ir kitų dokumentų archyvai, kuriuos vietoj asmeninių daiktų nešėsi kirsdama valstybių sienas, yra svarbiausias jos ginklas kovoje už teisingumą – būtent todėl atvirai dalijasi net ir skaudžiausiomis savo vingiuoto gyvenimo akimirkomis.

 

Gedulingas maršas skirtas Boriso Nemcovo atminimui, 2015 m. Asmeninio archyvo nuotrauka

Papasakokite, nuo ko prasidėjo jūsų, kaip politinės aktyvistės istorija?

Aš gimiau Ukrainoje, Charkiove. Kai buvau maždaug penkiolikos, mamai skyrė pareigas tuo metu dar tik kylančiame Sibiro miestelyje Kogalyme – taip su šeima persikraustėme į Rusiją. Gavau šios šalies pilietybę, savo rankomis susikūriau verslą. Pradėjau nuo prekybos maisto prekėmis ir įvairiais niekučiais turguje. Kaip dabar atsimenu, kai, siaučiant sibirietiškam speigui, aš užsitempusi kone visus turimus rūbus, iš automobilio pardavinėjau apelsinus ir sausainius. Kad būtų šilčiau, užsidėdavau po dvi kepures ir peruką tarp jų, atrodžiau tikrai juokingai (šypsosi).

Paskui atsidariau parduotuvę ir urmo bazę, gaudavau valstybinių užsakymų, aprūpindavau prekėmis ligonines, darželius, mokyklas. Buvau sėkminga verslininkė, gavau raštą, patvirtinantį nuopelnus Rusijos ekonomikai. Buvau ir trijų vaikų motina. Apie šiuos dalykus dabar tenka kalbėti jau būtuoju laiku, nes pati valstybė, įvertinusi mano verslo indėlį, pradėjo jį žlugdyti ir viską iš manęs atėmė.

Ženkliukų kolekcija. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kaip supratote, kad bandoma tyčia sugriauti jūsų verslą?

Nors Kogalymas yra nedidelis, tačiau naftos turtingas miestelis, išgarsėjęs kaip „Lukoil“ gimtinė. Čia savo kapitalą susikrovė ne vienas įtakingas rusų verslo magnatas, o Kogalymo valdžia praktiškai priklausė „Lukoil“ koncerno prezidentui, kuris turėjo įtakingų ryšių Kremliuje. Pas mus viskas vyksta taip – biudžeto pinigai iš anksto paskirstomi tokiu būdu, kad verslininkas iš jų mokėtų „atkatus“ (procentas iš gautų pinigų valdininkams už gautą užsakymą, savotiška kyšio forma), todėl valstybinius užsakymus gauna tik valdžios parinkti ir jai parankūs žmonės. Kadangi aš nebuvau su šia sistema susijusi, iš mano verslo niekas negalėjo pasipelnyti, jis greitai tapo kliūtimi viešuosiuose pirkimuose.

Vieną dieną iš mokesčių inspekcijos gavau pranešimą, kad esu skolinga valstybei aštuonis milijonus rublių nesumokėtų mokesčių, o pagal įstatymą už tai keliama baudžiamoji byla ir skiriama iki dešimties metų kalėjimo. Aš puikiai žinojau kad nesu nieko skolinga – ši suma buvo kreditas, skirtas verslo plėtrai, už kurį įkeičiau savo namą, tačiau mokesčių inspekcija kažkodėl tuos pinigus įvertino kaip įmonės pelną. Iškart supratau, jog tai yra paprasčiausias būdas susidoroti. Tuo metu su mokesčių inspekcijos pagalba įmonės iš Maskvos užvaldė ne vieną miesto verslą, natūralu, kad išmušė ir mano valanda.

Taikus protestas, Maskva, 2015 m. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kokių veiksmų ėmėtės gavusi tokį rimtą kaltinimą?

Visos mano sąskaitos buvo areštuotos, verslas sustojo. Ilgainiui visiškai savarankiškai per teismus įrodžiau, kad nenuslėpiau jokių mokesčių. Nenorėdami galutinai pripažinti savo kaltės, teisme man paliko simbolišką 40 000 rublių skolą pasakė: „Atleiskite, matyt, įsivėlė klaida.“ Per tą laiką verslas bankrutavo, mane ištiko insultas, o bankas pradėjo skaičiuoti milžiniškus procentus – tokia buvo šitos „klaidelės“ kaina.

Tuo metu dar buvau naivi ir nesupratau viso šito reikalo masto, maniau, kad tik vietinės valdžios represijos, todėl parašiau laišką į Maskvą tikėdamasi, jog mano byla bus peržiūrėta. Gavau nurodymą paruošti dokumentus patikrinimui ir labai tuo apsidžiaugiau, nes įsivaizdavau, kad atėjo laikas teisingumui. Važiavau į Chanty Mansijską, kuris yra už 500 kilometrų, kad atvykusi išgirsčiau: „Na ką, skųstis išmokai, o dirbti nelabai“? Ir tada mokesčių inspekcija, užuot atlikusi savo veiklos tyrimą, vėl ėmėsi mano įmonės ir skyrė naują milijono rublių baudą. Žinoma, teisės apskųsti šio sprendimo man niekas nesuteikė, taigi už vieną bylą turėjau du galiojančius teismo nuosprendžius ir dvi bausmes.

Grįžusi namo susilaukiau grasinimų, pas mane į namus pradėjo veržtis samdyti „skolų išmušinėtojai“, ne kartą su vaikais bėgome į mišką vidury nakties, nakvodavome mašinoj, o vieną dieną suskambus telefonui išgirdau, kad dega mano namas. Likau be stogo virš galvos rudenėjančiame Sibire su sergančia motina ir vaikais, iš kurių jauniausiam tebuvo dveji metukai.

Irina konvojaus mašinoje po N. Savčenko palaikančio mitingo. Asmeninio archyvo nuotrauka

Jūsų nuomone, tai buvo tyčinis padegimas, susijęs su jūsų byla?

Esu tuo tikra – ugniagesiai nustatė, kad gaisro šaltinis pateko į miegamąjį, greičiausiai pro langą. Teko sunkiai kovoti dėl draudimo išmokos už namą, toliau bylinėjausi teismuose dėl paskirtų baudų, kol jie neatšaukė nuosprendžių, bet iki to laiko nebeturėjau ko daugiau prarasti ir išvažiavau į Maskvą. Buvau pasiryžusi įrodyti, kad tai, kas įvyko, yra ne tik mokesčių inspekcijos, bet ir teismo nusikaltimas, už kurį kas nors privalo būti atsakingas. Todėl nuo 2007 iki 2011 metų aplankiau šimtus kabinetų, rašiau laiškus tiek į vyriausybę, tiek ir pačiam prezidentui, tačiau manęs girdėti niekas nenorėjo.

Tada užsidariau prokuratūroje su vaiku, ten buvau tol, kol jie nesutiko perduoti mano bylos generalinei prokuratūrai, paskui pradėjau skelbti bado streikus, kurie atkreipė vietinių laikraščių dėmesį. Viskas, ko aš sulaukiau, tebuvo formalūs atsiprašymai, kuriuose teigiama, jog tai, kas įvyko, buvo mokesčių inspekcijos klaida, ir visiems to pakako. Tada supratau, kad žuvis pradeda pūti nuo galvos – jei tokie dalykai yra dangstomi vyriausybės, vadinasi, ji neišvengiamai susijusi su nusikalstamumo sistema, todėl aš stojau į opozicionierių gretas ir įsitraukiau į tuo metu Maskvoje kilusią protestų bangą.

Vienas iš Irinos suėmimų taikiame proteste, 2016 m. Asmeninio archyvo nuotrauka

Ar išėjus į gatves pavyko pasiekti kokių nors rezultatų?

Pats svarbiausias rezultatas yra tai, kad asmeninės problemos padėjo man suvokti ne tik valstybinį nusikalstamumo mastą, bet ir faktą, jog demokratija bei žodžio laisvė mano šalyje tėra butaforijos. Šis suvokimas į galino mane kovoti – kartu su kolegomis dalyvavome protestuose prieš rezultatų klastojimą vyriausybės rinkimų metu, prieš neteisėtą trečiąją Putino kadenciją ir nekonstitucinį jos keitimą, prieš karą Ukrainoje ir kitus įšaldytus Rusijos karinius konfliktus.

Dalyvavau dešimtyse skirtingų protestų, iš kurių dauguma buvo sankcionuoti ir visi be išimties taikūs, tačiau mes buvome nuolatos vaikomi, provokuojami, sulaikomi, pareigūnai nevengė panaudoti smurto. Ilgainiui mane pradėjo suiminėti tiesiog pakeliui į darbą, nes eidavau apsiklijavusi lipdukais su lozungais arba ženkleliais, skelbiančiais artėjančią akciją. Komisariato viršininkas beveik tapo mano bičiuliu, pamatęs visada sušukdavo: „Sveiki, Irina Leonidovna! Jūs ir vėl į svečius?“ (juokiasi).

Savo laimei ir nelaimei, niekada nebuvau iš tų žmonių, kurie tik cypteli ir bėga slėptis. Esu linkusi stovėti iki galo, nes manau, kad abejingumas ir tyla yra mirtini, jie atriša blogio rankas. Žinau, kad toks gyvenimo būdas man atnešė skurdą ir begalę kitų sunkumų, bet priešingu atveju aš likčiau gyventi mele. Pasirinkusi kitokį kelią, nesutikčiau jame tiek šviesių žmonių iš politinių aktyvistų gretų, neturėčiau tokių nuostabių draugų, įkvepiančių pokalbių, kuriuos vertinu labiau nei bet kokias materialines gėrybes, kurias esu kada nors turėjusi.

Irina kartu su opozicionieriumi Vladimiru Šleideriu, kurio kaip daugelio neišvykusių jos bedražygių, nebėra gyvųjų tarpe. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kada atėjo ta akimirka, kai supratote, kad Rusijoje jums nebesaugu?

Man iškėlė kaltinimus pagal 212 baudžiamojo kodekso straipsnį – už dalyvavimą mitinguose, maršuose ir piketuose, už tai grėsė iki penkerių metų nelaisvės. Netrukus teismas man paskyrė rašytinį pasižadėjimą neišvykti, bet pažįstamas advokatas perspėjo, kad nedelsčiau, kol mane sulaikys. Viduje norėjau eiti ir stovėti už savo tiesą iki galo, tačiau laimėjo motiniški instinktai – kuo aš padėsiu savo trylikamečiui sėdėdama kalėjime? Ar galiu sau leisti jį palikti vieną valstybėje, kur jis gaus automatą ir turės kovoti už dabartinės valdžios interesus?

Susikrovėme lagaminus ir stabdydami pakeleivingas mašinas nuvažiavome į Baltarusiją, tačiau ten iškilo problemų dėl mano sūnaus dokumentų. Tris mėnesius bandėm gauti jam pasą, deja, pastangos buvo bevaisės ir, neturėdami kito pasirinkimo, pėsčiomis kirtome Ukrainos sieną. Tuo metu sužinojau, kad mano vyresnėlė dukra Lesia rasta negyva savo kambaryje. Net neabejojau, kad tai buvo valdžios struktūrų suorganizuotas nužudymas, nes jau kurį laiką ją persekiojo neatpažinti asmenys ir bandė išgauti mano buvimo vietą. Aš palūžau, trūko visiškai nedaug, kad viską mesčiau ir lėkčiau atgal, tačiau Rusijoje jau buvo paskelbta mano paieška, todėl laimėjo blaivus protas ir rūpestis dėl jaunėlio, kuris pasuko mano istoriją kita linkme.

Su grįžusia iš Rusijos kalėjimo dukra Lena, 2018 m. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kodėl pasirinkote Lietuvą? Ar tai atsitiktinumas, ar turėjote tam savų priežasčių?

Turėjau draugų, kurie padėjo man gauti Lietuvos vizą. Beje, Ukrainoje liko mano bičiulis, taip pat politinis pabėgėlis, kurį iškart po mano išvykimo deportavo atgal į Rusiją, įkalino ir kankino. Jei būčiau bent truputėlį ilgiau uždelsus, mane būtų ištikęs tas pats likimas.

Kadangi mano istorija buvo nuskambėjusi viešai, dokumentus Lietuvoje pavyko susitvarkyti labai greitai. Jau po poros mėnesių gavau valytojos darbą, tačiau insulto ir viso patirto streso pasekmės greit priminė apie save – po pusmečio teko darytis operaciją, gavau invalidumą, todėl dabar man labai sunku dirbti fizinį darbą.

Didžiausia pastarųjų metų šventė man buvo jaunėlės dukros atvykimas į Lietuvą. Lena buvo įkalinta už narkotikų laikymą, kuriuos jai į apatinius sukišo pareigūnai, įsitempę į mašiną mitingo metu. Nors šis įvykis turėjo daug liudininkų, teismas jai skyrė trejus su puse metų nelaisvės. Šią vasarą ji buvo paleista į laisvę ir sugebėjo atvažiuoti pas mus. Tik atvykusi pradėjo uždarbiauti, todėl iš Naujininkų persikraustėm į erdvesnį ir tvarkingesnį butą Lazdynuose, ir nors mūsų finansinė situacija vis dar labai sudėtinga, su dukra gyvenimas pradėjo gerėti.

Ar buvo sunku pradėti naują gyvenimą kitoje valstybėje?

Rusams ir ukrainiečiams, atvykusiems į Lietuvą, yra šiek tiek lengviau prisitaikyti nei pabėgėliams iš Artimųjų Rytų ar Afrikos šalių. Mes nepatiriame tokio kultūrinio šoko, nejaučiame didelio kalbos barjero, galų gale einant gatve niekas negali pasakyti, kad esi kitatautis, o štai finansinės, socialinės paramos klausimas mums visiems yra vienodai keblus – juk atvažiavę mes visi pradedam gyvenimą nuo nulio.

Viskas, ką aš gaunu, yra 152 eurai iš Carito ir 160 eurų kompensacija už būstą iš savivaldybės. Negaliu pretenduoti į kitas išmokas, nes teisiškai neatsisakiau Rusijos senatvės pensijos, kurios, žinoma, negaunu, tačiau nežinau, kaip legaliai ją nutraukti, nepakenkiant savo saugumui. Ir dabar privalau pasakyti, kad lietuviai yra labai empatiški žmonės – jei ne gyventojų pagalba, už oficialiai skiriamą 312 eurų sumą su sūnumi tikrai nebūčiau išgyvenusi. Vieni palaiko mano veiklą, kiti mena laikus, kai tremtyje jiems padėdavo sibiriečiai, kiti tiesia ranką tiesiog iš geros širdies, ir esu vienodai jiems visiems dėkinga.

Protesto abėcėlė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Ar esate politiškai aktyvi ir Lietuvoje?

Lietuvoje buriamės kartu su rusakalbiais pilietiniais aktyvistais, norime šviesti visuomenę apie realią politinę situaciją Rusijoje, kovoti su propaganda. Būtų smagu sulaukti bent šiokio tokio finansavimo arba aparatūros, kad galėtume išvažiuoti į mažesnius miestelius, kur gyventojams ypač trūksta informacijos. Taip pat svajoju laminuoti savo „Protesto abėcėlę“ – tai yra labai mažo tiražo leidinys, kuriame surinktos įdomiausios įvairių mitingų akimirkos, transparantų, plakatų ir kitokios atributikos nuotraukos. Mano egzempliorius ypatingas tuo, kad jame gausu palinkėjimų ir autografų iš garsiausių opozicionierių, politinių kalinių ir jau anapilin išėjusių garbių žmonių. Tikiu, kad ši knyga vieną dieną įgis didelę išliekamąją vertę, galbūt ateityje perduosiu ją saugoti ir eksponuoti kokiam nors muziejui. Iš tiesų – kol nepasikeis Rusijos valdžia ir nebus įvykdytas teisingumas, tol aš turėsiu ką veikti ir mano „karjera“ nebus baigta.

Kovo 11-oji Lietuvoje, 2018 m. Asmeninio archyvo nuotrauka
Vilniaus savvaldybėje, kartu su Jevgenijumi Titovu ir kitais politiniais aktyvistais iš Rusijos. Asmeninio archyvo nuotrauka