Alytuje prie namų su tėvais ir artimaisiais. Saadios Bahato asmeninio archyvo nuotrauka

Kartais naktimis aš vis dar išgyvenu tas baisias akimirkas, kurias man teko patirti. Tačiau mano gyvenimas visada yra nukreiptas į ateitį. Kai atsigręžiu atgalios, stengiuosi prisiminti ir mėgautis džiugiais dalykais, – savo istoriją pasakodamas teigia litvakas inžinierius, skulptorius SAADIA BAHATAS, išgyvenęs holokausto žiaurumus ir nė akimirkos neleidęs sau palūžti. – Žinojau, jog esu vienas pasaulyje, tačiau turiu stengtis, kad išlikčiau gyvas.“

Su mama (viršuje centre) ir seserimi (apačioje dešinėje). Saadios Bahato asmeninio archyvo nuotrauka
Su seserimi. Saadios Bahato asmeninio archyvo nuotrauka

Saadia, jei reikėtų pasakyti, kur jūsų kaip asmenybės pradžios taškas, ką atsakytumėte? Kokia buvo jūsų vaikystė?

Mano istorijos pradžia buvo kur kas šviesesnė. Gimiau 1928 metais Alytuje, kur mano tėvo šeima gyveno jau nuo XIX amžiaus pradžios, nors mūsų tikroji pavardė, Bokšickiai, kilo dar nuo mūsų šaknų Bokšiškių kaime (dabartiniai Bokšiai). Mano motinos šeima kilusi iš Kalvarijos. Tėvas, advokatas, buvo tikras Lietuvos patriotas ir Alytaus šviesuolis, savo veiklą pradėjęs dar prieš 1918 metus. Tarp daugelio jo nuveiktų darbų yra ir Alytaus savanorių gaisrininkų komandos įkūrimas – kurį laiką tėvas buvo ir jos viršininkas. Jis taip pat įkūrė ir vadovavo Savanorių gaisrininkų brigadai. Daugelį metų buvo ir miesto tarybos narys. Už darbą tėtis buvo apdovanotas ir medaliu „Žūvančių pagalbon“. Be to, būtent jis suprojektavo ir neužšąlančias bei nesudumblėjančias požemines vandens talpyklas, kurios užtarnavo jam ir medalį Estijoje. Už savo pasiekimus jis gavo ne vieną medalį, o mieste mūsų šeima buvo labai gerbiama ir mėgstama. Būti advokato Bokšickio sūnumi Alytuje buvo tikra garbė ir atsakomybė. 

Mano tėvai trečiojo dešimtmečio kontekste buvo labai pažangūs. Tėtis mokėjo net dešimt užsienio kalbų. O jo darbo vietoje kabėjo ženklas, ant kurio net trisdešimčia kalbų buvo užrašyta, kad rūkyti draudžiama. Mama irgi buvo labai apsiskaičiusi. Abu tėvai kone mintinai mokėjo rusų klasiką. Skaitymas tapo neatskiriama ir mano paties gyvenimo dalimi. Vaikystėje namuose kalbėjome jidiš kalba, tačiau tėtis norėjo, kad aš ir sesuo mokėtume ir lietuviškai. O mama – kad išmokčiau ir rusų kalbą. Bet aš tėvams sakiau, kad su jais kalbėsiu tik gimtąja jidiš kalba. 

1939-aisiais nutarta persikelti į Vilnių, nes mano tėvas puikiai suprato, kad lietuvių advokatai čia bus nepaprastai reikalingi. Pradėjau lankyti Petro Vileišio mokyklą ir netgi spėjau dar metus pasimokyti Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Tačiau netrukus prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, ir mūsų pažadėtasis rojaus sodas buvo visiškai sunaikintas. 

Gyvenau su savo tėvu tik trylika metų, su motina – penkiolika. Bet iš jųdviejų spėjau gauti visus pamatus. Karas prasidėjo Vilniuje aštuoniolikos valandų bombardavimo. Kai pradėjo kristi pirmosios bombos, buvau išsigandęs vaikas, tačiau antrą karo dieną – jau suaugęs vyras. Matyt, Vilniuje ir prasidėjo antrasis gyvenimo etapas, su daug skausmo, bet ir ne mažiau vilties išlikti. 

Labai greitai mano tėvas buvo įkištas į Vilniaus getą, o netrukus ir nužudytas. Mes likome kęsti nuolatinį alkį, tik per plauką vis išvengdami nacių nuolat vykdytos atrankos būti nužudytiems. Likviduojant getą buvau išvežtas į Estiją. Ten – penki lageriai kenčiant vergišką darbą nuo aušros iki sutemų. Tačiau buvau vienas iš tų nedaugelio, kuriems pasisekė ir neteko badauti, netgi tuomet, kai porą šimtų gramų duonos gaudavome tik kartą per tris dienas. Taip pat vykdavo atrankos, kurių esmė buvo paprasta: pasiunčia kairėn – lieki toliau kęsti vargų, dešinėn – iškart nužudomas. Iš dešimčių tūkstančių žmonių, kalėjusių darbo stovyklose, mane likimas atvedė į vienintelį laivą, kuris buvo skirtas žydams išgabenti iš Estijos į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Estijoje išgyveno labai mažai žmonių. Negavome nei gerti, nei valgyti. Kai atvykau į Palestiną – tarsi gimiau iš naujo.

Papasakokite, kokį prisimenate gyvenimą Vilniaus gete. Kokios ten buvo sąlygos?

Pasak sesers, tai buvo blogiausias etapas mūsų gyvenime. Tačiau man gyvenimas Vilniaus gete buvo daug geresnis negu tai, ką patyriau Estijoje. Kai kartu su kitais buvau išvežtas iš geto, niekas nežinojo, kas laukia. Buvome sunkvežimiu nuvežti į geležinkelio stotį ir įstumti į gyvulinį vagoną su dviem mažais langeliais. Čia buvo stumiama vis daugiau žmonių, nemažai jų neturėjo vietos prisėsti.

Aš vagone atsidūriau vienas pirmųjų, tad vietos sau radau. Prieš uždarydami duris prižiūrėtojai įmetė dėžę su gal aštuoniais buteliais vandens. Visa tai šimtui žmonių. Tada durys buvo uždarytos ir užrakintos. Galiausiai kažkas atėjo ir lentomis užkalė langus. Sėdėjome beveik tamsoje. Traukinių stotyje manevravo kariniai traukiniai, tad mūsų vagonai buvo stumdomi pirmyn atgal. Mūsų gretose buvo žmonių, dirbusių geležinkelyje, tad jie pažindavo vietas, į kurias mus nustumdavo. Štai vienas sako, kad esame Paneriuose, ir visas vagonas ima verkti. Tada buvome perstumti kitur, ir tai pasikartojo gal keturis ar penkis kartus.

Galiausiai privažiavo lokomotyvas. Kelionė tęsėsi tris ar keturias dienas, per tą laiką vagono durų niekas neatvėrė. Žmonės troško, o vanduo, savaime suprantama, teko stipriausiems. Kai atvykome į Estiją, pirmoji stovykla buvo kažkur pelkėje, kelios salelės, 2–3 metrai, o aplink – vanduo. Jame buvo ir tuštinamasi, tad supratome, kad kiekvienas, kas gers tą vandenį, mirs. Pradėjome darbus. Mums duodavo gerti tik cikorijų kavos. Gėriau ją karštą, skystis degino gerklę, tačiau mano kūnas kentėjo nuo dehidratacijos. Net negalėjau suvalgyti duonos, kurios davė kartu su kava – tokia perdžiūvusi buvo mano gerklė. Galiausiai išmainiau pusę kepalėlio duonos į kavą.

Estijos koncentracijos stovykloje buvo mažai vilties išlikti gyvam. Vos per kelis mėnesius beveik neliko gyvų žydų. Vienoje stovykloje dirbome 15 kilometrų nuo gyvenamosios vietos. Eidavome 30 kilometrų kiekvieną dieną ir dešimt valandų dirbdavome. Tai buvo netoli Leningrado. 35 kilometrai iki sienos su Rusija. Tiesėme geležinkelį, o tai buvo fiziškai labai sunkus darbas. Duonos gaudavome tik kartą per tris dienas. Niekas negalėjo palikti kepaliuko duonos kitai dienai. Iš 2500 žydų pusė po dviejų mėnesių mirė.

Eidamas kas dieną tuos 30 kilometrų širdyje tylomis dainuodavau. Tikėjau, kad išgyvensiu, nors tam galimybių tarsi ir nebuvo. Yra dalykų, kurių neįmanoma suvokti, jei pats to nepatyrei. Mūsų kolonoje buvo šimtai ir vos keli prižiūrėtojai. Labai lengva vesti dviejų ar trijų šimtų žmonių koloną, ir tam tereikia kelių prižiūrėtojų jos gale, ginkluotų lazda arba šautuvu, kad muštų arba šautų. Visi stengiasi judėti į priekį, nes kiekvienas baiminasi atsidurti gale. Tad prieš išeidami į darbą stipriausi vyrai atsistodavo priekyje. Gale atsidūrusieji norėdavo juos aplenkti, tad stengdavosi eiti greičiau. Tad ėjimas tuo metu buvo kone bėgimas, nes visada jausdavai spaudimą ir girdėdavai šūvius už nugaros.

Vieną žvarbią žiemos dieną galiausiai visiškai suplyšo mano batai. Laimė, stovyklos komendantas man leido neiti į darbus, kol nebus gauta nauja avalynė. Vis dėlto kiekvieną rytą ir vakarą su kitais, likusiais be batų, privalėjau dalyvauti rikiuotėje. Mes keturiese buvome be batų ir sugalvojome sistemą. Atsikeldavome anksti rytą, paimdavome akmenį, jį pašildydavome ant krosnelės ir, kai būdavome kviečiami rikiuotėn, su tuo akmeniu kelis šimtus metrų nukeliaudavome iki vietos. Kai būdavo labai šalta, atsistodavome ant akmens. To pakakdavo, kad ištvertume skaičiuotę. Tačiau jei kas nors bandydavo pabėgti ar mirdavo, pasimatydavo, kad rikiuotėje trūksta kalinių. Tada viskas užtrukdavo ilgiau, kol problema būdavo išsprendžiama. Jei būdavo mirusiųjų, juos surasdavo per 15–20 minučių. Jei kas nors bandydavo pabėgti, vokiečiai su šunimis leisdavosi paskui bėglį, ir mes rikiuotėje turėdavo laukti valandą ar dvi. O akmuo nuo šalčio galėdavo padėti tik labai trumpą laiką – 15–20 minučių.

Galiausiai mes gavome klumpes. 

Tėtis savo kabinete. Saadios Bahato asmeninio archyvo nuotrauka
Šeima. Saadios Bahato asmeninio archyvo nuotrauka
Tėvai. Saadios Bahato asmeninio archyvo nuotrauka

SAADIA BAHATAS: Man pačiam Lietuva yra labai svarbi. Tai vienintelė vieta, kur turėjau tėvus. Dalis mano draugų vis užduoda klausimą, kaip galiu taip entuziastingai kalbėti apie šalį, kurioje buvo nužudyti mano tėvai, kur patyriau tiek kančių. Taip, tiesa, tačiau tai man pavyko nustumti į pašalę. 

Ką jums kaip vaikui buvo sunkiausia išgyventi? 

Didžiausia krizė ištiko sužinojus apie Vilniaus geto likvidavimą. Kai jis buvo sunaikintas, dalis žmonių buvo atgabenti į Estiją, dalis – į Dachau, dalis nužudyti Paneriuose. Estijoje atsidūrė daugiau ar mažiau laimingi žmonės. Klausinėjau jų, ar kartais nematė mano mamos ir sesers. Sakė, kad taip, kad jos atvyko kartu. Nulėkiau į stovyklą jų ieškoti, tačiau neradau. Mane ištiko siaubas, pradėjau verkti. Stovykloje buvo keliolika penkiolikmečių ir vienas septyniolikmetis. Jis daug padėjo. Verkiau visą savaitę. Kartą jis priėjo ir pasakė: „Jei nori likti gyvas, turi nustoti verkti.“ Man giliai įstrigo šie žodžiai. Žinojau, kad esu vienas pasaulyje, tačiau turiu stengtis, jog išlikčiau gyvas.

Šiuo sunkiu gyvenimo etapu iš kur sėmėtės stiprybės?

Kas nebuvo stiprus, kas buvo pesimistas – negalėjo išgyventi. Kartą mane filmavo Izraelio „Yad Va Shem“ muziejaus žurnalistai, ir baigiantis pokalbiui, kai važiavome namo, žurnalistė manęs paklausė: ar buvote liūdni holokausto metu? Atsakiau: žinoma, ne. Nebuvo laiko būti liūdnam. Kas buvo liūdnas – negyveno ilgiau nei dieną ar dvi. Kai mus varė iš vienos stovyklos į kitą, mintyse dainuodavau. Ir žinojau, kad viskas priklauso tik nuo manęs paties. Mokėjau kelias dainas iš geto ir mokyklos. Juk aš Petro Vileišio mokinys, o mokykloje turėjome tokį posakį: Petro Vileišio mokinys gėdos nepadarys.

Šiandieniam žmogui labai sunku suvokti, ką reiškia kęsti badą ketverius metus be perstojo. Alkis pakeičia mąstymą, galvoji tik apie jį. Gal ir gerai, kad jūs to jau nesuprantate.

Papasakokite, kaip buvote perkeltas į Štuthofą. Ar ten sąlygos buvo geresnės nei Estijoje?

Ėjome į Talino uostą, o laivas, kuris turėjo mus nuplukdyti į Štuthofą, buvo paimtas vokiečių kariuomenės. Savaitę tiesiog pralaukėme. Artėjant sovietams pakliuvau tarp 2000 žydų, kurie iš Estijos laivais turėjo būti perkelti į Vokietiją. Vokiečiai iš pradžių ir patys nežinojo, ką su mumis daryti. Galiausiai jie nuėjo į miestą ir iš ten grįžo su krūva lentų, iš jų buvo suręstas laikinas prieglobstis – apverstos V formos kortų namelis. Jo būta siauro, ilgo, jame grūdosi gausybė žmonių, o išėjimas buvo tik viename gale. Tad jei kam nors, miegančiam barako gale, kildavo skrandžio problemų ir reikėdavo į lauką, lipdavo visiems per kojas, tačiau nespėjęs visus reikalus atlikdavo dar pusiaukelėje. Be to, lauke buvo labai šalta, ir, jei kas nors miegodavo priglaudęs galvą prie sienos, rytą atsibusdavo prišalusiais prie lentų plaukais. Sunkiai atidarydavome duris, nes naktį žmonės šlapindavosi jas pravėrę, neidavo į lauką, tad prie durų susidarydavo sušalusio šlapimo kalnas.

Kai atplaukė laivas, galiausiai kiekvienas gavome pusę kepalo duonos. Sulipome į laivą, ir aš radau, kur atsisėsti. Tačiau po trijų ar keturių valandų užsimaniau į tualetą. Su savimi turėjau tik tą vienintelį maišelį su duona. Paprašiau septynių ar aštuonių žmonių, kad pasaugotų mano duoną, maniau, palikęs maišelį su duona toje vietoje, kurioje sėdėjau, grįžęs rasiu ją neužimtą. Grįžau ir radau tik tuščią maišelį, duoną kažkas buvo paėmęs. Priplaukę Dancigą ėjome į Štuthofą, buvau jau keturias dienas nieko nevalgęs. Buvo žmonių, kurie turėjo duonos ir dirbo virtuvėje, bet negalėjau jos prašyti. Duonos man niekas nebūtų davęs. Bet viena grupė man davė miltų, juos ir valgiau. Ir buvo vienintelis maistas, kurio pavyko gauti per visą tą laikotarpį.

Pasiekus Štuthofo stovyklą man ir dar šešiems berniukams pavyko išvengti kelionės tiesiai į Birkenau dujų kameras. Tuomet sutikau savo dėdę, kuris čia buvo atvežtas iš stovyklos Latvijoje, ir nusprendžiau pabandyti karą išgyventi su juo. Iš vieno lenko gavau duonos kepalėlį, jį pavyko iškeisti į vardą ir numerį kito žmogaus, todėl iki karo pabaigos tapau Israeliu Blecheriu. Kitos tapatybės prireikė tam, kad pagal dokumentus būčiau vyresnis, negu iš tikrųjų yra, ir taip galėčiau likti stovykloje su dėde. Turėdamas svetimą vardą kartu su juo buvau išvežtas dirbti į Dancigo laivų statyklas.

Pamenu, vieną dieną vienas lenkas praėjo pro mane šaukdamas: ar kas žino, kaip kojines pataisyti? Žinojau, kad kare turi žinoti viską. Bėgau pirmyn šaukdamas: aš žinau! Už tai gavau kepalą duonos. Kepalas duonos koncentracijos stovykloje – tai kaip penki tūkstančiai dolerių dabar.

Tiesa, dėdė susirgo šiltine. Bandydamas jam padėti ir slaugyti, susirgau ir aš. Kadangi artėjo rusai, visi koncentracijos stovyklos kaliniai buvo išvesti mirties maršui į Vakarus. Dienas ir naktis buvome genami tolyn. Pasiekėme koncentracijos stovyklą netoli Godendorfo miestelio. Sveikata pablogėjo. Kai visi vėl buvo pakelti toliau žygiuoti į Vakarus, mes likome mažame barake. Lauke girdėjosi kalenant automatiniais šautuvais. Manėme, kad žudomi visi, nesugebėję pakilti tolesnei kelionei. Neabejojau, kad ateis eilė ir mums. Ir tik po keturių dienų supratome, kad susišaudymas vyko frontui persiritant per šią teritoriją, tad atėjo sovietai. Tik tada sužinojome, kad esame laisvi.

Saadios Bahato piešinys
Saadios Bahato asmeninio archyvo dokumentas

SAADIA BAHATAS: Vieną dieną ėjau pro vieną baraką, kur buvo lenkų, ir pamačiau, kad vienas jų nori išpilti sriubą. Paprašiau, kad duotų man. Paklausė, kur susipilsiu. Nusiėmiau kepurę, į ją ir supylė. Tai buvo tikra šventė – valgyti sriubą. Dabar sunku tai suvokti.

Štuthofo darbo stovykloje kalėjo ir Balys Sruoga. Galbūt teko jį sutikti?

Taip. Jis buvo mano mokytojas. Neatsimenu to tiksliai, bet mano sesuo sakė, kad jis mane mokė. Kai skaičiau jo knygą, supratau dalykus, kurių gyvendamas stovykloje nežinojau. Pamenu, vienas jaunas lenkas sumušė vokietį, o antrą dieną jį pakorė, visa stovykla turėjo tai stebėti. O Balio Sruogos knygoje parašyta, kas buvo tas lenkas ir vokietis. Žinoma, vokietis liko gyvas ir sveikas. Kai skaičiau „Dievų mišką“, B. Sruoga jau buvo miręs. Gyvendamas stovykloje daug nemačiau, o ir nebuvo tokios galimybės. Gyvenau vaikų barake, o vaikščioti po stovyklą laisvai negalėdavau. Už bet kokį nusižengimą galėjau būti sušaudytas. Vieną dieną ėjau pro vieną baraką, kur buvo lenkų, ir pamačiau, kad vienas jų nori išpilti sriubą. Paprašiau, kad duotų man. Paklausė, kur susipilsiu. Nusiėmiau kepurę, į ją ir supylė. Tai buvo tikra šventė – valgyti sriubą. Dabar sunku tai suvokti.

Kai pavyko išsigelbėti iš viso tragiško holokausto siaubo? Ar svarstėte grįžti į Lietuvą?

Kiek atgavę jėgas mes, be abejo, nusprendėme grįžti į Lietuvą, tačiau mums nebuvo leista lipti į traukinį nepraėjus karantino, eilę reikėjo laukti savaičių savaites. Mano dėdei pavyko išsiųsti laišką į Kauną, tačiau atsakymas grižo su tragiška žinia, kad tą naktį, kai iš miesto traukėsi vokiečiai, jo žmona ir trys vaikai buvo gyvi sudeginti Kauno gete. Visi kiti mūsų kadaise didelės šeimos nariai irgi buvo išžudyti, išskyrus mano seserį. Tačiau Izraelyje (tuometėje Palestinoje) vis dar gyveno kitas dėdė ir teta, todėl nusprendėme, kad ten ir trauksime. Tai ilga istorija. Buvome protingi, paėmėme su savimi į kelionę kelis butelius degtinės, jie padėjo gauti vietą traukiniuose.

Beveik po metų, 1946-ųjų vasarį, atvykau į Palestiną ir atgimiau savo naujojoje tėvynėje. Pradėjau mokytis žemdirbystės mokykloje, ir atrodė, kad viltys susikurti naują ateitį išsipildys. Tačiau neprabėgus nė dvejiems metams jau koviausi Izraelio nepriklausomybės kare. Elitinis pėstininkų dalinys, kuriame tarnavau, mūšiuose prarado daug karių, ir atrodė, kad mano likimas kartojasi. Nepaisant to, darsyk nusprendžiau, kad nepasiduosiu. Tapau vienu iš naujo kibuco įkūrėjų, o dar po metų nusprendžiau įgyvendinti savo svajonę tapti inžinieriumi. Turėjau labai sunkiai dirbti, kad galėčiau išsilaikyti, tačiau sėkmingai užbaigiau mokyklos kursus ir įstojau į universitetą. 1955 metais vedžiau, o 1956-aisiais gavau mechanikos inžinieriaus diplomą ir 37 metus dirbau inžinieriumi mokslinių tyrimų bei plėtros srityje. Per tą laiką taip pat tapau laimingu trijų vaikų tėvu, o vėliau – seneliu. Dirbau dėl armijos. Visada sakiau, kad jei noriu savo anūkams į akis pažiūrėti – turiu dirbti dėl Izraelio saugumo.

Kaip susidomėjote skulptūra ir menu?

Dirbti pradėjau nuo trylikos, kai buvo nužudytas mano tėvas. Išeidamas į pensiją, per savo 65-ąjį gimtadienį, nusprendžiau įgyvendinti dar vieną seną savo svajonę – skulptoriaus karjerą. Inžinieriaus dvasia viduje vis labiau blėso, o menininko – vis labiau augo.

Kadangi esu savamokslis, prieš daugelį metų pradėjau kurti savo istorinių ir teorinių žinių apie meną bazę ir dirbti kūrybinį darbą. Susipažinus su literatūra ir aplankius daugybę muziejų Europoje bei Amerikoje, mano, kaip menininko, pozicija ėmė keistis. Perėjau prie impresionizmo, ekspresionizmo ir kitų moderniojo meno krypčių.

Matote, kad kuriu daug abstrakcijų. Pradedu vieną darbą, ir jis reikalauja daugiau. Kai dirbau inžinieriumi, kurdavau skulptūrą keturis ar penkis mėnesius. Žmonės sakė: turi daryti seriją. Mano svarbiausia serija – medžiagos siela. Noriu parodyti, ką tas akmuo žino. Esu surengęs daug personalinių parodų, kas kartą stengiuosi atskleisti ką nors nauja.

Kas jums maloniausia kuriant skulptūrą? Procesas ar galutinis rezultatas?

Mėgstu darbą. Patinka medis, akmuo. Kai pradedu dirbti su medžiaga, tam tikru momentu skulptūra įgauna sielą. Tai labai svarbus momentas visame procese. Gyvenu trimis dalykais: šeima, darbu, skulptūromis. Kai nedarau skulptūrų – negaliu ramiai miegoti. Jos man – šventi akmenys. Greta džiaugsmo, patiriamo baigiant naują darbą, matant, kaip kažkas, buvęs tik vaizduotė, virsta apčiuopiamu meno kūriniu. Mėgaujuosi ir pačiu darbo procesu. Netgi triukšmingas ir kupinas dulkių darbas su akmeniu, sunkių blokų ir įrankių tampymas man kelia pasitenkinimą. Valandos, praleistos dėvint kaukę ir su ausų kištukais, turi žavesio. 

2018 metai skirti Lietuvos šimtmečiui. Kas, jūsų manymu, įvyko svarbiausia per tą laikotarpį?

Man gaila, kad Lietuvoje buvo trys milijonai žmonių, o dabar kur kas mažiau, gaila, kad jaunimas išvažiuoja. Juk čia tiek puikių vietų, kam vykti į Londoną. Su savo vaikais važiavau į Lietuvą. Mano duktė labai mėgsta lietuviškus patiekalus. Man pačiam Lietuva yra labai svarbi. Tai vienintelė vieta, kur turėjau tėvus. Dalis mano draugų vis užduoda klausimą, kaip galiu taip entuziastingai kalbėti apie šalį, kurioje buvo nužudyti mano tėvai, kur patyriau tiek kančių. Taip, tiesa, tačiau tai man pavyko nustumti į pašalę. Kai atvykstu į Lietuvą, vėl jaučiuosi kaip mažas berniukas iš Alytaus arba dvylikametis vaikinukas iš Pylimo gatvės. Prisimenu ikikarinę Lietuvą. Kartais naktimis aš vis dar išgyvenu tas baisias akimirkas, kurias man teko patirti. Tačiau mano gyvenimas visada yra nukreiptas į ateitį. Kai atsigręžiu atgalios, stengiuosi prisiminti ir mėgautis džiugiais dalykais.

Saadia Bahatas savo namuose Izraelyje. Kosto Kajėno nuotrauka
Saadios Bahato sukurta skulptūra. Kosto Kajėno nuotrauka
Saadios Bahato autobiografinė knyga. Kosto Kajėno nuotrauka

SAADIA BAHATAS:  Individualizmas atėjo į kiekvieno mūsų namus. Visi mąsto tik apie save. Esu įsitikinęs, kad jums seksis, jei mąstysite apie visą visuomenę, apie šalia esantį, o ne vien apie save. Lietuva žydės – žydėsite ir jūs. Padėkite vieni kitiems ir tikėkite savimi.

O kas per 70 metų, jūsų manymu, reikšmingiausia įvyko Izraelyje?

Įvyko labai daug teigiamų pokyčių, nekalbant apie politiką. Esu laimingas atvykęs į Izraelį. Po Nepriklausomybės karo čia žmonės neturėjo nieko, tik mažučius namus. Tačiau viskas keitėsi labai greitai. Vien iš arabų kraštų atvyko daugiau nei milijonas žydų. Daug atvykėlių nemokėjo skaityti, rašyti. Neturėjome jiems ką duoti, jie gyveno palapinėse. O po dešimt metų jau stovėjo namai, žaliavo sodai. Galbūt vienas svarbiausių dalykų – kad jau žinome, kaip gyventi, kai mus puola, kaip gyventi, kai karas už kelių dešimčių kilometrų. Karas visai šalia, o mes turime galimybę eiti į koncertus ar teatrą. O apie politiką kalbėti nesinori. Aš nemėgstu mūsų politikos.

Kokią žinią norėtumėte perduoti jauniems Lietuvos žmonėms? Ko jiems palinkėtumėte?

Visų pirma nebūkite kaip seni žmonės. Būkite savimi. Negalvokite ir nepriimkite visko per rimtai, jei žmonės ką nors kalba apie jus. Eikite savu keliu. Individualizmas atėjo į kiekvieno mūsų namus. Visi mąsto tik apie save. Esu įsitikinęs, kad jums seksis, jei mąstysite apie visą visuomenę, apie šalia esantį, o ne vien apie save. Lietuva žydės – žydėsite ir jūs. Padėkite vieni kitiems ir tikėkite savimi.

Ši publikacija yra projekto Vaikščiotojai-100 dalis

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Edita Kaškevičiūtė, Kostas Kajėnas.