„Jėzus sakė: „Jei kas nori eiti paskui mane, tegul palieka savo tėvą ir motiną“ bei rizikuoja savo siela. O Lenkijos piligrimas sako: „Jei kas nori sekti Laisve, tepalieka savo tėvynę ir rizikuoja savo gyvybe.“ Nes tas, kuris gyvena Tėvynėje ir susitaiko su Vergija tik tam, kad išsaugotų savo gyvybę, praras tiek savo gyvybę, tiek savo Tėvynę. Tačiau tas, kuris palieka Tėvynę ir rizikuoja savo gyvybe tam, kad apgintų Laisvę, įgis tiek Tėvynę, tiek amžinąjį gyvenimą“, – skaitau šiuos Adomo Mickevičiaus žodžius valstybės šimtmetį ką tik šventusioje Varšuvoje. Poetas žvelgia į mane nuo postamento Krakowskie Przedmiescie gatvėje. 

Adomas Mickevičius. Dailininko Leopoldo Horovitziaus piešinys, 1888 m.

A. Mickevičiaus asmenybė – nuo dalyvavimo buriant slaptą studentų Filomatų draugiją Vilniuje iki pat mirties Konstantinopolyje, kur siekė suburti legionus kovai su carine Rusija – yra langas, pro kurį atsiveria plati XIX amžiaus panorama. Ši panorama, viena vertus, leidžia geriau suvokti Lenkijos kelią nuo Trečiojo padalijimo iki 1918 metų Nepriklausomybės. Kita vertus, ji leidžia atsekti ir tam tikrų tendencijų užuomazgas, kurios iki šiol yra gyvybingos Lenkijos dabartyje. Arba, tariant kitaip, žvilgsnis į istoriją leidžia mums pajusti, kad praeitis nėra mirusi raidė, o dabartį formuojanti jėga. XIX amžius ir lenkų kova už savo laisvę kalba apie kelis esminius ir mums be galo svarbius aspektus: kultūros svarbą išsaugant tapatybę ir išaugusį inteligentijos vaidmenį, suvokimą, kad valstybės atkūrimas ir tęstinumas yra įmanomas tik kardinaliai pertvarkius Europos geopolitinę struktūrą bei ginčą tarp romantikų bei pozityvistų, kurio aidų girdime ir mūsų dienomis. Tačiau apie viską iš eilės.

„Sielų vyriausybė“

Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padalijimo dabartinės Lenkijos teritorija atsidūrė trijų imperijų – Austrijos ir Vengrijos, Rusijos ir Prūsijos – glėbyje. Romantizmo eros poetai ėmė kalbėti apie Lenkiją kaip tautų Kristų, kuris buvo nukryžiuotas, palaidotas ir laukia prisikėlimo. Kiti tuo tarpu rašė apie Babilono nelaisvę, klajones dykumoje ar pragaro ratais. Kad ir kokios dramatiškos būtų situaciją apibūdinančios metaforos, iššūkis buvo aiškus – kaip išlaikyti valstybingumo idėjos neprarandančią tautą, atsidūrusią skirtingų imperijų pavaldume. Natūralu, kad šio iššūkio akivaizdoje, ypač susiduriant su rusų ir vokiečių nacionalizmu, svarbiausias uždavinys teko ne politikai, ekonomikai, o kultūrai ir religijai. Politiniai ir ekonominiai svertai telkėsi svetimųjų rankose, tuo tarpu kultūra ir religija tapo pasipriešinimo ir savo tapatybės išsaugojimo bastionu. Tad natūralu, kad proporcingai išaugo ir inteligentijos svarba. 

Vėliava su šūkiu „Už jūsų ir mūsų laisvę“ (kielcie.pl nuotr.)

1831 metais, vykstant sukilimui, išleista Mauricijaus Mochnackio knyga „Apie Lenkijos literatūrą“ aiškiai deklaravo, jog moralinė tautos jėga, išreikšta mene ir kultūroje, yra pagrindinis ginklas kovojant už išlikimą. Jo teigimu, poezija ir pasipriešinimas yra bendražygiai. Kaip savo knygoje „Europos širdis: Praeitis Lenkijos dabartyje“ rašo istorikas Normanas Daviesas, XIX amžiaus romantinę Lenkijos istoriją ženklino glaudi sąveika tarp žodžio ir poelgio, romantinio mąstymo ir politinio veikimo, istorijos ir literatūros. Žodis įkvėpdavo veiksmą, o veiksmas – naujų žodžių ir taip be galo. Romantikai netgi akcentavo, jog jų literatūra ne tik prisidėjo prie 1831 ir 1863 metų sukilimų, bet net juos įžiebė. Iš literatūros jauni žmonės sėmėsi asmeninių moralinių pavyzdžių, žodyno savo laikmečio patirtims įvardinti, stereotipų tiek apie save, tiek apie priešus ir t. t. Ne veltui inteligentija kartais būdavo įvardijama kaip dvasinė šalies vyriausybė. 

N. Daviesas akcentuoja, jog kiekviena moderni valstybė kūrė savo patriotinę mistiką, tačiau Lenkijoje visa tai išsiveržė ypatinga banga būtent todėl, kad XIX amžiuje, kai modernios tautos kūrė savo vėliavas, herbus, himnus, lenkų patriotizmas buvo draudžiamas ir persekiojamas. „Todėl lenkų patriotizmas tapo intensyvaus, slapto ir itin išvystyto misticizmo objektu. Jis turėjo savo šventuosius raštus, įkūnytus romantikų. Jis turėjo savo „Bažnyčios tėvus“, kuriuos įkūnijo didieji poetai. Jis turėjo savo kankinius, įkūnytus sukilimų aukų, savo teologus, mesianistinius filosofus ir literatūros kritikus; savo dvasininkiją, kurią įkūnijo inteligentija, ir didžiulį skaičių tikinčiųjų. Nestebina ir tai, kad būta savų atsimetėlių ir agnostikų, o, kalbant apie pozityvistus, ir savų schizmatikų, savųjų „protestantų“, – rašo N. Daviesas. Šis kultūros svarbos akcentavimas ir kultūros kaip tautą kuriančios jėgos akcentavimas juntamas ir šiandienėje Lenkijoje. 

Pozityvistų pasipriešinimas

Tačiau, kaip minėta, romantikai turėjo savo griežtų oponentų – vadinamųjų pozityvistų. Juos ypač paskatino nesėkmingi 1831 ir 1863 metų sukilimai. „Mes netikime revoliucijomis nei tomis radikaliomis utopijomis, kurios žada pernakt pakeisti visuomenę ir pagydyti visas socialines ydas kažkokia neaiškia panacėja. Mes tikime lėta, laipsniška pažanga, kuri keltų žmonių moralę, švietimo standartus, ragintų žmones darbuotis, susivaldyti ir taip leistų mums pasiekti stulbinamų socialinių transformacijų evoliucinėmis priemonėmis“, – rašė Jozefas Ignacas Kraszewskis. 

Rašytojas Henrikas Sienkiewiczius romantikų užmojus kritikavo savo kūrinyje „Švyturio prižiūrėtojas“. Čia pasakojama 1831 metų sukilėlio, dalyvavusio ir 1848 metų Tautų pavasaryje bei JAV Pilietiniame kare istorija. Minėtas sukilėlis Skawinskis senatvėje randa darbą švyturyje prie Panamos krantų. Kiekvieną vakarą jam tereikia įžiebti šviesą vandenyne plaukiantiems laivams. Kartą vyrą pasiekia knygų siunta, kurioje yra ir A. Mickevičiaus „Ponas Tadas“. Įnikęs į knygą už lango vis labiau siaučiant audrai, Skawinskis užmiega ir vėliau nubudęs suvokia, kad neįžiebė švyturio, o vandenyne į olas sudužo laivas. H. Sienkiewicziaus kūrinį galima skaityti kaip perspėjimą apie tai, kur veda romantinės svajonės, nepamatuoti sukilimai.

Pozityvistai akcentavo, kad tų pačių tikslų reikia siekti kitomis priemonėmis. Jie skelbė, kad patriotinis veikimas turi apsiriboti egzistuojančia teise. Jie akcentavo, jog sistemą, kiek įmanoma, reikia keisti iš vidaus, kad tam reikalingas ilgas ir kantrus darbas, nes viltis pakeisti dabartį vienu sukilimu yra mirusi. 

Šiame ginče galime įžvelgti ir valendrodizmo apraiškų, kai bendradarbiavimas su esama tvarka yra teisinamas pastanga keisti ir griauti sistemą iš vidaus. Iki kokio laipsnio galima bendradarbiauti su esama sistema, kad neišduotum savo tikslų? Šis klausimas skirtingiems žmonėms atsikartoja skirtingais laikmečiais. Ypač aštrų ginčą regime XX amžiuje, kai ne tik Lenkiją, bet ir Lietuvą bei kitas valstybes pavergė komunistinė tironija. Vieni rinkosi atvirą pasipriešinimą, kai kiti tuo tarpu kaltino juos oportunizmu. Vieni rinkosi dirbti su sistema, motyvuodami taip ją keitė, humanizavo iš vidaus, o kiti tuo tarpu kaltino juos kolaboravimu ir išdavyste.

Be to, čia įžvelgiame ir ginčų dėl to, kokį vaidmenį turi vaidinti istorija. Pozityvistas visų pirma rūpinasi faktais, nors šie ir gali būti nepatogūs, o romantikas akcentuoja ugdomąjį istorijos vaidmenį, skirtą įgyvendinti tam tikrą tikslą. Romantikai neretai kaltina pozityvistus abejingumu tautai, jos likimui, o pozityvistai atkerta, kad romantikai yra linkę paversti istoriją ne mokslu, o politiniu įrankiu. 

Už mūsų ir jūsų laisvę

Vienas dalykas, dėl kurio romantikai ir pozityvistai sutarė, buvo įsitikinimas, kad pakeisti Lenkijos situaciją įmanoma tik pertvarkius Europos geopolitiką. XIX amžiuje tai reiškė po Vienos kongreso nusistovėjusios sistemos sugriovimą, o XX amžiuje – Sovietų Sąjungos griūtį. Vis dėlto sutardamos dėl to abi stovyklos išsiskyrė savo pozicijomis, ką daryti su tokiomis išvadomis. 

Romantikai su šūkiu „už jūsų ir mūsų laisvę“ keliavo kautis už kitas laisvės trokštančias tautas, ardžiusias Vienos koncerto diriguojamą tvarką. Pozityvistai savo ruožtu manė, kad reikia ne lieti kraują svetimose žemėse, o kantriai dirbti namuose laukiant, kol situacija tarp didžiųjų galių pasikeis ir subręs galimybės pokyčiams įvykdyti. 

Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, svarbiausia atrodo ne skirtumai tarp stovyklų, o jų bendras suvokimas, kad Lenkijos dabartinė situacija ir ateitis yra priklausoma nuo platesnės geopolitinės Europos ar net viso pasaulio tvarkos. Šis suvokimas šiandien mums neleidžia būti abejingiems Europos Sąjungos ir NATO likimo klausimams. Tiek Lenkija, tiek Lietuva laisvės ir nepriklausomybės netekdavo didžiosioms galioms nusprendus pasidalinti jų žemes. Tiek Lenkija, tiek Lietuva savo laisvę ir nepriklausomybę gali išsaugoti tik tokioje Europoje, kur ir mažesnieji yra įtraukiami į sprendimus bei privalomas konsensuso paieškas, apribojant stipriųjų galimybes susitarti už akių.

Projektas dalinai finansuojamas pagal Lenkijos Respublikos Senato globos programą Polonijai ir lenkams užsienyje