Unsplash.com nuotrauka

Redakcijos darbuotojai ir bendradarbiai ne tik skaito, bet ir dalijasi skaitinių rekomendacijomis. Nuo naujų romanų ar monografijų iki ankstyviausių žmonijos literatūrinių kūrinių. 

Nuotraukoje – liaudies meistras Tomas Miškinis.

Augminas Petronis, dienos redaktorius

„Nespręsk apie knygą iš viršelio“, sakoma. Romo Treinio „Dziedo“ viršelis – tikrai įspūdingas. Pati knyga su viršeliu, atrodo, ir dera, ir nedera. Tarsi iš senos nespalvotos nuotraukos tikėtumeis kažko kito – ne trilerio, bet būtent šiam trileriui (koks yra „Dziedas“) niekas kitas netiktų labiau.

„Dziedas“ yra giminės kronika, išskaidyta dalimis ir užrašyta tarsi veiksmo filmo scenarijus (su veiksmo filmu šią knygą lygino ir Arūnas Brazauskas). Tai istorija apie kelias laisvų žmonių kartas, jų istorijos išmėtytos po skirtingus istorijos etapus ir momentus – karus su švedais XVII amžiuje, Napaleono žygį į Rusiją, tarpukarį ir partizanų kovas pokariu. Šios istorijos įtraukia tiek siužeto vingiais, tiek atmofera. Įdomu ir tai, kad knygoje Lietuvos istorija susipina su Kedainių škotų likimu – giminė (toks savotiškas pagrindinis knygos veikėjas) yra Lietuvoje apsigyvenę škotai ir jų palikuonys.

„Dziedas“ yra neblogas nuotykių romanas. Neblogas, kol nepradeda demonstruoti išminties. Pagoniški motyvai knygoje kartais atrodo komiškai, pavyzdžiui, senas žilagalvis vyras (suprask, krivis) su linine tunika, kreiva lazda, nuolat kartojantis pamokymus, skambančius kaip paprasčiausios klišės – veikiau karikatūra nei įtikinantis jau išnykusio pagonių pasaulio palikimas.

Nepaisant silpnybių, knyga maloni skaityti. Daug įtempto veiksmo, daug įtraukiančios atmosferos. Chodkevičius, škotai, Borodino mūšis, partizanai, Mardasavo kaimas Dzūkijoje vidury miškų, paprastų žmonių stiprybė.  „Dziedas“ yra malonumas, bet ne daugiau. 

Rosita Garškaitė, vyr. redaktorė

Peter L. Berger „Adventures of an Accidental Sociologist“, 2011 m.

Su dideliu susidomėjimu skaičiau pernai mirusio pasaulinio garso religijos sociologo Peterio L. Bergerio intelektualinę biografiją. Ironiškai atrodo knygos „atsitiktinio sociologo nuotykiai“ pavadinimas, turint mintyje, kad jis nuosekliai šioje srityje dirbo ir nuo 1963-iųjų kas kelerius metus išleisdavo po knygą, dalis jų tapo sociologijos klasika. Čia paminėsiu tik dvi, į lietuvių kalbą išverstas: dauguma socialinių mokslų studentų puikiai žino jo drauge su Thomasu Luckmannu parašytą fundamentalų veikalą „Socialinis tikrovės konstravimas“, sociologams teko skaityti „Sociologija: humanistinis požiūris“.

Skaičiau su malonumu, nes, pasakodamas apie karjerą ir mokslinius interesus, Bergeris nevengė humoro: knygos puslapiuose atsirado vietos ir keistiems nutikimams, šmaikščių pokalbių nuotrupoms, anekdotinėms istorijoms. Jo santykis su tyrinėjama socialine tikrove visiškai nenuobodus ir paneigia galbūt dar egzistuojantį stereotipą apie knygas graužiančius nuobodas mokslininkus.

Knyga tikrai galėtų sudominti ne tik socialinius mokslininkus ar religijos tyrinėtojus. Kaip ir visos biografijos, ji yra ne tik apie rašantįjį asmenį, bet ir apie laikmetį bei valstybes (šiuo atveju daugiausia apie JAV, bet ne tik). Toliau pateiksiu tris man įsiminusias Bergerio papasakotas istorijas. 

Pirma. Norėdamas paaiškinti, kas yra kognityvinės gynybos mechanizmai, jis pasakoja apie doktorantūros studijų metais (šeštas dešimtmetis) Niujorke jam patikusią merginą, su kuria santykiai toli nepasistūmėjo dėl perdėm skirtingų politinių pažiūrų. Ji buvo komunistė, o jis negalėjo pakęsti bet kokios totalitarizmo formos. Neįtikintą argumentų apie Sovietų Sąjungos žiaurumus merginą jis nusivedė į svečius pas latvių porą, kuri apie 40 minučių pasakojo vieną siaubo istoriją po kitos. Komunistė liūdo ir blyško, kol galiausiai užsidengė ausis rankomis, sakydama: „Daugiau nieko nebenoriu girdėti.“ Jiems išėjus mergina pasakė, kad turi patikrinti latvių informaciją. „Su savo komunistiniais šaltiniais?“, – paklausė Bergeris, kuriam po to vakaro daugiau niekada nepavyko su ta mergina susisiekti.

Antra. Vatikano II Susirinkimo metu sociologas buvo pakviestas organizuoti konferenciją apie netikėjimą – tokiu būdu Katalikų Bažnyčia siekė apmąstyti dialogą su netikinčiaisiais. Penkių dienų renginys Vatikane buvo įspūdingas, jame dalyvavo žymūs socialiniai mokslininkai ir teologai, po to audiencijoje juos priėmė popiežius Paulius VI. Vakarais Bergeris buvo kviečiamas į elito vakarėlius, kurių metu nestigo įdomių atsitikimų. Didžiausią įspūdį jam paliko susitikimas su italų Krikščionių demokratų partijos lyderiu. Sužinojęs, kad mokslininkai dalyvavo konferencijoje apie sekuliarizaciją, jis paklausė, kas tai yra. Atidžiai išklausęs paaiškinimo, kad sekuliarizacija reiškia religijos svarbos mažėjimą tiek visuomenės, tiek individualiu lygmeniu, politikas atsakė: „Mes to neleisime.“

Trečia. Devintojo dešimtmečio pabaigoje sociologas su kolegomis (Richardu Neuhausu, Michaeliu Novaku) lankėsi Vatikane tirti Bažnyčios požiūrio į ekonomiką. Jam įspūdį paliko du dalykai: kosmopolitizmas kurijoje (Vatikano II Susirinkimo metu beveik vien italus kurijoje sutikdavo) ir kalbintų kardinolų bei kitų dvasininkų apsiskaitymas, atvirumas. Vienas pokalbininkų buvo kardinolas Josephas Ratzingeris, demonstravęs gilų pasaulio problemų išmanymą. Bergeris pranašingais vadina žodžius, kuriais jis atsakė į klausimą apie Bažnyčią ir komunizmą. Būsimasis popiežius Benediktas XVI mostelėjo ranka ir tarė, kad komunizmui galas, naujų iššūkių kils iš islamo.

Peter L. Berger (1929–2017). New School nuotrauka

Donatas Puslys, bendradarbis

Renata Šukaitytė, Kęstas Kirtiklis (sud.) „Socialinės tikrovės mediacija: kultūra, politika“. VU leidykla, 2018.

Ilgą laiką buvusios komunikacijos tarpininkėmis, šiandien medijos tampa komunikacijos formuotojomis. Tokią tezę savo tekste iškelia filosofas Kęstas Kirtiklis. Šia teze paremta ir visa kolekyvinė monografija, kuri skirtingais pjūviais nagrinėja, kaip medijos keičia mūsų politiką, visuomenę, kultūrą. Informacijos perviršius, socialinių tinklų išplitimas – visa tai kalba ne tik apie kiekybinius, bet ir kokybinius pokyčius. Neabejoju, kad ši knyga yra vertingas skaitinys ne tik komunikacijos mokslų atstovams. Asmeniškai man itin svarbi pasirodė dalis, kurioje analizuojami politinės komunikacijos pokyčiai ir tai, kaip medijos transformavo mūsų politinį lauką. Nors analizuojami pavyzdžiai kalba apie Donaldą Trumpą, Emmanuelį Macroną ir Sebastianą Kurzą, tačiau daug ką galime pritaikyti ir sau, o tai yra be galo svarbu rengianis artėjančiam rinkimų maratonui.

Rasa Baškienė, bendradarbė

Stefan Zweig „Trys savo gyvenimo dainiai: Casanova, Stendhalis, Tolstojus: biografinės esė. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. Iš vokiečių kalbos vertė Austėja Merkevičiūtė.

Prieš savaitę Rusų dramos teatre žiūrėjau Oskaro Koršunovo spektaklį „Rusiškas romanas“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę. Dviejų meistrų darbas, atskleidęs dramą, vykusią rusų rašytojo Levo Tolstojaus šeimoje paskutiniais jo gyvenimo metais, paliko gilų įspūdį ir paskatino giliau pasidomėti rašytojo asmenybe. Ir čia kaip tik po ranka pasitaikė genialaus austrų rašytojo Stefano Zweigo biografinė esė apie Tolstojų.

Kas nutiko rašytojui, kuriam lenkėsi visas pasaulis, kuris nestokojo geležinės sveikatos, turtų ir šeimos meilės? Kokia dvasinė krizė jį ištiko, kad jis metėsi į teisingesnio pasaulio paieškas, ranka numojęs į turtus, šlovę, šeimą ir dogmatišką Stačiatikių Bažnyčią, kuri vėliau oficialiai jį atskirs nuo cerkvės? Tik toks genialus žmogaus sielos žinovas kaip S. Zweigas gali paaiškinti L. Tolstojų ištikusios permainos priežastį: „Nieko neatsitiko, ar net baisiau: jį ištiko Niekas. Tolstojus išvydo Nieką anapus daiktų.“

Ši „akivaizdaus dūlumo“ – mirties – perspektyva, ištikusi L. Tolstojų penkiasdešimt ketvirtaisiais jo gyvenimo metais, nuo to laiko jo nepaliko nė minutės. Jis pratino save prie santykio su mirtimi, savo dienoraštyje kasdien įrašydamas raides: „J.b.g. („Jei būsiu gyvas“). Jis nugalėjo mirties baimę ir tapo „įžvalgiausiu mirties vaizduotoju, visų kada nors vaizdavusių mirtį meistru“.

Tačiau po trisdešimties vaisingos kūrybos metų jau senstantis L. Tolstojus panūdo „padaryti žmones geresnius, paguosti juos moraliniu idealu“. Stengdamasis savo menui suteikti prasmę ir keldamas jam etinius uždavinius, vėlyvasis L.Tolstojus iš „gyvenimo dainiaus virsta gyvenimo teisėju“, teigia S. Zweigas.

„Vos jis tampa gailestingas, pamėgina savo kūriniais padėti, taisyti, vadovauti ir mokyti, jo menas netenka magnetiškos galios, o jo paties likimas paverčia jį personažu, labiau sukrečiančiu už visus jo sukurtuosius.“

Spektaklis „Rusiškas romanas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Kun. Arūnas Peškaitis OFM, dvasinis asistentas

Gerard Bessiere „Plunksna“, Kronta, 2011. Iš prancūzų kalbos vertė Jūratė Terleckaitė.

Prancūzų dvasininko ir rašytojo Žeraro Besjero (Gérard Bessière, g. 1928 m., keturiasdešimties knygų autorius) apysaka apie katę Plunksną patraukia originalia pasakojimo forma (katė kalba pirmuoju asmeniu), subtiliu humoru, psichologiniu įžvalgumu. Skaičiau tą knygelę, negalėdamas atsitraukti. Gal dėl to, jog esu kačių draugas (nors savos katės ir neturiu), o ne šunų. Man gerai suprantama nepriklausoma, aristokratiška ir labai subtili Plunksnos laikysena, kai ji pasakoja apie šunis – plebėjus, gaujos gyvūnus, pasiruošusius atsakyti į kiekvieną žmogaus paliepimą besąlygišku klusnumu, niekada neturinčius savos nuomonės... Tiesa, šis požiūris kinta: knygos herojė galiausiai susidraugauja su ją kartą apgynusia kale ir testamente (taip, Plunksna pasirūpino net tokiu dokumentu) savo draugės neužmiršta. Aš gi niekuomet nepamiršiu, kaip skaitydamas žavėjausi Plunksnos abejonėmis – eiti pro duris laukan ar ne?

Ir man atmintyje iškyla daugybė mamos ir tetos namuose gyvenusių kačių: tokių asmenybiškų, individualių, tikrai nepakartojamų. Jos nuolat abejojo ir smalsavo. Visai kaip Plunksna. Įtraukiantis epizodas, kai ji sumano pažvelgti į akis kunigo atvykusio aplankyti vyskupo: tiesiog užšoka ant automobilio stogo, kai ekscelencija jau sėdi už vairo, ir nunarinusi galvą pro priekinį stiklą žiūri į jį. Vyskupas išsitaria, kad niekas iki šiol taip įdėmiai nėra žiūrėjęs jam į akis. Gražu. Siūlau visiems skaityti. Geriau pažinsite savo kates,o kas jų neturite (ar nepažįstate) – susipažinsite su šiomis įnoringomis, labai protingomis būtybėmis.

Knyga svarbi ir kaip zoopsichologijos etiudas: atrodo, kad kunigas Ž. Besjeras ne tik „nurašinėjo“ savo katės elgesį, bet domėjosi jo motyvais, galbūt ir skaitė mokslines knygas apie kates. Kitaip, iš kur jis „nuskaitytų“ Plunksnos mintis ir taip įtaigiai perteiktų mums?

Ir dar. Knyga ne tik apie katę ir žmogų, apie Plunksną ir jos „sugyventinį“ kunigą. Tekstas neįkyriai, labai niuansuotai kviečia artėti prie krikščioniško tikėjimo slėpinių, kelia moralinius, etinius, vertybinius klausimus. Jei skaitysite – linkiu žavėtis kūriniu, kaip žavėjausi ir tebesižaviu aš. Arba dar daugiau, juk negaliu būti Jūsų susižavėjimo riba. Ir paskutinis dalykas – mums tikrai labai trūksta žaismingumo. Gal tą trūkumą kuria nors dalimi kompensuos Žeraro Besjero „Plunksna“?

Saulena Žiugždaitė, bendradarbė

„Gilgamešo epas. Tekstas, biblinės paralelės ir komentaras“ (vertimas ir komentarai – Danielius Dikevičius ir Ingrida Gudauskienė), Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarija, 2017 m.

Vakarais laikau savo rankose dvylika molinių lentelių. Na, bent jau taip įsivaizduoju, kai atsiverčiu „Gilgamešo epą“. Lietuvišką ir palydėtą komentarais bei biblinėmis paralelėmis. Derlingojo pusmėnulio kraštuose pasakojimai apie Uruko miesto valdovą Gilgamešą pasklido III tūkstantmetyje prieš Kristų. Buvęs despotas valdovas gauna dievų pamoką per konkurentą, tapusį draugu. Patiria vidinį virsmą.

Mokslininkai nesutaria, kuris iš skirtingose šalyse užrašytų variantų yra autentiškiausias ir seniausiais. Tačiau sutaria, kad pirminė istorija patyrė transformacijų, pasipildė naujomis įžvalgomis. Tekstas leidžia geriau suprasti ir biblinį kontekstą, pasitelkiamus Senojo Testamento įvaizdžius, svarstomas aktualijas.
Nepaprastai įdomu prisiliesti prie teksto istorijos, siekiančios civilizacijos aušrą.

Negalima nesižavėti žmogiškumu, kas persmelkia visą pasakojimą ir sujungia dabartinį skaitytoją su ano meto žmonėmis, nepaisant tiršto istorijos rūko. Leidžia pasijusti dalimi tos pačios žmonijos, kaip vakar, taip ir šiandien, ieškančios gyvenimo prasmės ir pilnatvės.