Arkivysk. Jurgis Matulaitis. Vargdienių seserų vienuolijos nuotrauka

1918 m. gruodžio 1 d. sukanka 100 metų, kai Kauno katedroje konsekruotas Vilniaus vyskupu nominuotas Jurgis Matulaitis MIC. Kviečiame susipažinti, kodėl ir kaip palaimintasis bandė išvengti ganytojo sosto. 

Šv. Sostas jau turėjo savo kandidatą

Lietuvių katalikų rūpesčiai ir siekimai, ypač Vilniaus vyskupijoje, Šv. Sostui buvo žinomi ir seniau. „…Išvažiavau Kaunan, – 1906 m. dienoraštyje rašė dr. Jonas Basanavičius, – kur vakare susirinkus pas kun. A. Dambrauską-Adomą Jakštą svarstyta mano sumanymas dėlei bažnytinių Lietuvos dalykų ir vyskupo Vilniun paskyrimo delegacija Ryman pas papą siųsti.“ A. Jakštas parengė memorandumą popiežiui Pijui X „De lingua polonica in ecclesiis Lituaniae“ (liet. apie lenkų kalbą Lietuvos bažnyčiose), kuriame pirmą kartą viešai buvo iškeltas Lietuvos bažnytinės provincijos klausimas.

Nuncijus mons. A. Ratti. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

1917 m. rugsėjo mėn. Vilniaus konferencijoje išrinktos Lietuvos Tarybos vienas iš svarbesniųjų rūpesčių buvo Vilniaus vyskupo klausimas. Buvęs Vilniaus vyskupas E. von der Roppas, kurį carinė valdžia 1907 m. ištrėmė, 1917 m. buvo paskirtas Mogiliavo arkivyskupu metropolitu. Vilniaus vyskupo vieta liko vakuojanti. Lietuvos Tarybos pirmininkas A. Smetona kreipėsi į popiežiaus nuncijų Miunchene arkiv. Eugenio Pacelli ir prašė perduoti laišką popiežiui, kuriame plačiai nušvietė padėtį Vilniaus vyskupijoje bei prel. K. Michalkevičiaus įsitraukimą į politiką. 1918 m. sausio 10 d. Lietuvos Tarybos posėdyje nutarta prašyti Žemaičių vyskupo Pranciškaus Karevičiaus imti rūpintis kandidato į Vilniaus vyskupus parinkimo klausimu. Apaštalų Sostui pavedus, iš karto tuo reikalu rūpinosi Bavarijoje esantis nuncijus arkiv. Eugenio Pacelli (Pijus XII), o nuo 1918 m. gegužės mėn. apaštališkais vizitatorius Lenkijai Achile Ratti (Pijus XI). Dėl Lietuvos Tarybos iškelto kandidato kun. K. Olšauskio, kurį rėmė ir Vokietijos vyriausybė, nuncijus Pacelli pareiškė aiškią nuomonę: „tres miltant“– per daug karingas...

Nuncijus arkivyskupas E. Pacelli. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Mogiliavo arkivyskupui metropolitui E. von der Roppui iškėlus marijonų generolo kun. Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus kandidatūrą, jai pritarė Varšuvos arkivyskupas Aleksandras Kakovskis ir sufraganas vysk. Kazimieras Ruškys. Nuo 1911 m. Šv. Sosto informatorius apie Bažnyčios reikalus Rusijoje ir Lenkijoje vysk. H. Przedzieskis Lenkijos vyskupų nuomonę nuncijui E. Pacelli pranešė tokiais žodžiais: „Lietuvis, brangus lietuviams ir gerai priimamas lenkų... labai pamaldus kunigas, išskirtinai išsilavinęs ir nuolankus žmogus. Šiais labai sunkiais Vilniaus vyskupijai laikais, einant įvairioms kovoms, tik šis vienas pamaldus kunigas sugebės pakreipti į tiesų kelią ir Vilniaus dvasininkus, ir vyskupijos tikinčiuosius sujungti tikrai krikščioniška meile.“

Šv. Sostui kun. J. Matulaitis MIC buvo gerai žinomas nuo Fribūre mokslo laikų. Kai jis gavo teologijos daktaro laipsnį, profesoriai dominikonai parašė į Romą, kad atkreiptų dėmesį į jį, turintį nepaprastų savybių ir gabumų. 1909 ir 1911 metais Romoje būdamas kun. J. Matulaitis susipažino su kardinolais ir aukštais Vatikano pareigūnais, kurie galėjo pastebėti jo savybes. Todėl, kai iškilo Vilniaus vyskupo klausimas, Šv. Sostas jau turėjo savo kandidatą.

„Visa tai patvirtina, kad teisingai išrinkome“

Vyskupas P. Karevičius. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Kol vyko derybos, susirašinėjimas su nuncijumi arkiv. E. Pacelli, su vokiečių valdžia, kol buvo daromi įvairūs žygiai dėl kandidato į Vilniaus vyskupus, kun. J. Matulaitis, dirbdamas Varšuvoje, nieko nežinojo. 1918 m. „Užrašuose“ rašyta: „Sutvarkęs šiaip taip vienuolijos reikalus Varšuvoje, galėjau jau važiuoti į Marijampolę atgaivinti ten marijonų vienuolyną... JE P. Karevičius, Kauno vyskupas, man išrūpino iš vokiečių valdžios sunkiai tuomet gaunamą leidimą. 1918 metais kovo 1 dieną išvažiavau iš Varšuvos.“ Vakare, pasiekęs Vilnių, apsistojo pas brolius doloristus. Toliau rašo: „Užėjau pas J. M. prel. Michalkevičių, diecezijos valdytoją. Jis paklausė, ar aš atvykęs jau diecezijos valdyti. Iš karto to klausimo nesupratau; tik toliau bekalbant, paaiškėjo buvęs pasklidęs gandas, kad aš paskirtas Vilniaus diecezijos valdytoju.“

Kitą rytą kun. J. Matulaitis išvyko į Kauną. „Miestas, – rašo, – labai ištuštėjęs, pabėgėliai dar negrįžę, tik visur pilna vokiečių kareivių; visur parašai vien vokiški.“ Aplankęs vysk. P. Karevičių sužinojo didžiąsias naujienas ir tai, kad jo kandidatūrą į Vilniaus vyskupus palaiko ir pats Žemaičių ganytojas. Tąkart išgirstos žinios liko be aiškaus atgarsio, bet gegužės 30 d. kun. J. Matulaitis, beruošdamas kuriamos lietuviškos kongregacijos seselių įstatus, vysk. Karevičiui parašė laišką: „Excelentissime Domine, vis girdžiu Jūsų Malonybę mane teikiant Vilniaus vyskupu. Labai dėkui už tą pasitikėjimą manimi ir už tą gerą širdį. Bet ilgiau pagyvenęs Marijampolėje ir viską gerai apsvarstęs po Dievo akim, matau, kad dabar jokiu būdu negalėčiau vykti Vilniun. Mūsų vienuolijos dar tik pradžia, dar viskas joje tebetvarkoma, naujai statoma: mano iš jos pasišalinimas būtų jai baisus smūgis...“

Rytojaus dieną (1918 gegužės 31) vyskupui Karevičiui parašė ir žymus lietuvių kalbos žinovas, įtakingas to meto veikėjas kun. Juozas Laukaitis. Atvykęs Marijampolėn iš lotynų kalbos į lietuvių išversti steigiamos moterų kongregacijos dokumentus, įsitikino, kad geriau šį vienuolį palikti ramybėje ir nevarginti jo vyskupystėmis. „Būtinai reikia žmogaus, – rašė kun. Laukaitis, – kuris sugebėtų jas (vienuolijas) įkurti ir atgaivinti. Vienintelis tam darbui vyras, tai kun. Matulevičius, kuris vienuolijų klausimu pas mus didžiausias specialistas.“ Dėl to prašo nesiūlyti jo į Vilniaus vyskupus. Šie laiškai sujaudino ir paveikė vysk. Karevičių tiek, kad jis pažadėjo kun. Matulevičiaus-Matulaičio kandidatūros stipriau neberemti ir visą tą reikalą palikti Dievo Apvaizdai.

Lietuvos Tarybos vicepirmininkas kan. J. Staugaitis. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

„Kai kuriems Lietuvos Tarybos nariams atrodė, kad ilgai gyvenęs Lenkuose, Matulaitis galįs būti menkas lietuvis, – rašė Tarybos vicepirmininkas kun. Justinas Staugaitis. – Daug man teko padirbėti, kol įtikinau, kad Matulevičius mums nepavojingas.“ Prieš atsakydama nuncijui Pacelli, Taryba dar pasiuntė tris savo delegatus pas kun. Matulaitį į Marijampolę pasitikrinti, kokios politinės krypties ir taktikos jis manytų laikytis eidamas vyskupo pareigas Vilniuje. Jis, kaip rašė vysk. J. Kukta, taip atsakęs: „Aš matau, jūs norėtumėt, kad būsimas Vilniaus vyskupas būtų nelyginant kaip koks plaktukas, kuris ten suskaldytų lenkams kunigams galvas... Bet toks aš negalėčiau būti, nes kiekvienam vyskupui Bažnyčios kanonai nustato normas santykių, kurie turi būti tarp vyskupo ir kunigų. Aš iš anksto žinau, kad, laikydamasis kanonų, negalėčiau nei vienai, nei kitai pusei įtikti.“

Išleidęs delegatus, kun. Matulaitis pats išsiruošė į Vilnių jam aktualiu klausimu susitikti su Antanu Smetona. „Seinų vyskupėlis ( JE A. Karosas) važiavo Varšuvon, per jį įdaviau raštą mons. A. Ratti, Apaštalų Sosto skirtam vizitatoriui. Įrodinėju, kad aš kol kas būtinai dar vienuolijai reikalingas. Kadangi grėsė kaskart didesnis pavojus, kad galiu likti Vilniaus vyskupu, pasiryžau pats važiuoti į Miuncheną ir visą padėtį asmeniškai išdėstyti nuncijui Pacelli... Buvau Miunchene, bet išsivežiau įspūdį, kad vargu ar į mano aiškinimus atsižvelgsiąs Šventasis Tėvas.“

Birželio 6 d. laiške marijonams tėvas Jurgis rašė: „Mano kandidatūrą į Vilnių vėl išstatė. Paskyrimas padarytų daug žalos mūsų vienuolijai. Kreipkitės į nunciatūrą, arkivyskupą, parašykit į Friburgą; jie irgi turi rūpintis, kad mane nepaskirtų Vilniaus vyskupu.“ Varšuvos marijonai kreipėsi į nuncijų Achilles Ratti, bet juos išklausęs šypsodamasis tarė: „Visa tai patvirtina, kad teisingai išrinkome. Teesie tai jums paguoda.“

Kaunas, vykstant vysk. J. Matulaičio konsekracijai. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

„Kniūpščias kryžium parkritęs vyskupas Jurgis“

„Man įsakyta pranešti Jūsų Malonybei, kad bulės, skiriančios Tamstą vyskupu, jau yra paruoštos Apaštališkoje Raštinėje. Bet, kadangi, viena, jos negali būti persiųstos be pavojaus, o antra, greitas vyskupų sostų aprūpinimas dabar yra labiausiai reikalingas, tai Jo Šventenybė Šventasis Tėvas Benediktas XV suteikė Jūsų Malonybei galią, nelaukiant minėtųjų bulių, tuojau iš katalikų vyskupo rankų priimti vyskupo konsekraciją ir Jums paskirtą vyskupų sostą, pirmiau atlikus tikėjimo išpažinimą ir padarius priesaiką, kaip įsako įstatymai, ir išlaikius visa kita, ko reikalauja teisės.“ Pasirašo A. Ratti, Varšuva, 1918.XI.22.

Šis raštas parodė, kad reikalas skubus. Tuojau nutarta vyskupu konsekruotis Kaune gruodžio 1 dieną, o vyskupijos valdymą perimti gruodžio 8-ąją, per Švč. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventę.

Į Kauną suvažiavo delegacijos iš Vilniaus: kapitulos prel. Karolis Bajko ir kan. Karolis Lubianiec; Vilniaus kunigijos atstovai: Vilniaus vicedekanas kun. Jonas Kretovič, kun. Klemensas Malukevičius (Trakų dekanas) ir Kaišiadorių klebonas kun. Alfonsas Varnas; Vilniaus lietuvių atstovai: kan. Juozas Kukta, kun. prof. Mečislovas Reinys ir „Lietuvos aido“ redaktorius kun. Juozas Tumas; Valstybės Tarybos atstovai: vicepirmininkas kan. Justinas Staugaitis, kun. dekanas Vladas Mironas, sekretorius Kazys Bizauskas ir Ministrų kabineto reikalų vedėjas Kazimieras Vizbaras.

Kun. K. Paltarokas. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Kauno katedroje konsekracija prasidėjo 10 val. ryto. Konsekravo Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius. Jam asistavo prel. Karolis Bajko ir prel. Matas Dabrila, Seinų vyskupijos atstovas. Archidiakonu buvo Žemaičių seminarijos rektorius prel. Jonas Maciulevičius-Maironis. Jo asistentai buvo kun. prof. Kazimieras Paltarokas ir kun. prof. Bronislovas Liaus. Popiežiaus skiriamąją bulę skaitė Vilniaus kapitulos kan. Karolis Lubianiec. Katedra buvo perpildyta žmonėmis, organizacijų atstovais ir vėliavomis. Vargonais grojo kompozitorius Juozas Naujalis, giedojo seminarijos klierikų choras. Vaižgantas rašė: „Keistą įspūdį daro tasai Kauno katedros Prikryžiuotasis. Kiek ten visokių apaštalų, kiek visokių pagražinimo gumbų, filiarų, piliastrų, karnyzų, nišų. Vis dėlto virš altoriaus plačiausia erdvė, kurioje Prikryžiuotasis viešpatauja vienas... vienas... visų apleistas. Nė po jo kojų parkritusios moters nejaukina mirties valandos. Panašų įspūdį darė ir vyskupo Jurgio konsekracijos valanda. Aplink švytruoja keliolika asistentų. Blizga siūtiniai brangūs bažnytiniai apdarai. Keliolika jaunų levitų tarnauja. Vis dėlto kniūpščias kryžium parkritęs vyskupas Jurgis prieš jį konsekruojantį vyskupą Pranciškų rodės vienas... vienas... visoje toje minioje. Šiuo metu priimti ganytojo lazdą nepiga net tikrai pašauktam dvasininkui. Visokios politikos kėsinasi sau pavergti visas sritis, siekia ir pačios dvasios. Nemint, kodėl susirinkę į katedrą virpančiomis širdimis meldė Aukštėją, kad šitą išsirinktąjį apšarvotų ne tik dieviška išmintimi, bet ir žemiška gudrybe.“

Kun. J. Maciulevičius-Maironis. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Vyskupas Jurgis į visus sveikinimus atsakė ilgokomis kalbomis: du kartus lietuviškai, o vieną kartą lenkiškai ir rusiškai. Visa kalba buvo pilna taikos, meilės ir nuolankumo dvasios: „Negi mano asmuo jus čia suvedė? Tik tos idėjos, kurios stumia pasaulį priekin. Viena tokių jėgų yra Bažnyčia... Žmones dorindamas, visiems lygiai patarnausiu, pildysiu ne tik vyskupo, bet ir šios šalies piliečio pareigas... Krikščionybės dvasia neabejotinai sumažins visas esamąsias tautų neapykantas... Bažnyčiai nėra graiko nei romėno, nėra žydo, nei stabmeldžio... Esu pasiruošęs visiems lygiai patarnauti. Kristus mirė lygiai už visas tautas, už visus sluoksnius (luomus) ir kryptis bei pažiūras. Tad ir mano pareiga tarnauti visiems, ypač liaudžiai, iš kurios esu paimtas ir vėl jai skiriamas.“ Vaižgantas atsiminimuose pažymėjo: „Vyskupas kalbėjo įdomiais aforizmais. Viską perpindavo Kristaus role. Kalbėjo įtikinamai, nes buvo jaučiama, kad jis tiki tuo, apie ką sako, tiki giliai savo Siuntėju– Kristumi ir jaučia tebeveikiančią Jo galybę savyje ir visuomenėje.“

Po konsekracijos vyskupo P. Karevičiaus rezidencijoje apsilankęs kun. Mykolas Vaitkus atsiminimuose pateikė savo susitikimo su vyskupu Jurgiu įspūdį: „Sėdi jis krasėj, toks tiesus, didus, netgi rūstus. Akys žiūri stačiai ir kiaurai per tave, lyg būtumei perregimas, veide ryšku susirūpinimas, tiesiog kančia, betgi ir griežtas pasiryžimas bei ištvermė.“