Wikipedia nuotrauka

Lapkričio 12–14 d. Vilniuje vyko Europos lietuvių dvasininkų suvažiavimas. Europos lietuvių sielovadoje tarnaujantys kunigai susirenka kas dvejus metus. Kaip teigia prelatas Edmundas J. Putrimas, Lietuvos vyskupų konferencijos delegatas užsienio lietuvių katalikų sielovadai, „susirenkame pirmiausia kartu pasimelsti, o tada pabendrauti ir pasidalinti iššūkiais“. „Mums šie kunigų susitikimai labais svarbūs, – sako kun. Marius Talutis, – esame broliai, komanda, išsiilgę vienas kito bendrystės. Kai susitinkame, negalime vienas kitu atsidžiaugti.“

Prelatas E. Putrimas pabrėžia, kad emigrantų vyresniajai kartai sunku integruotis, o jų vaikams tai ne problema, bėda, kad dažnai jie su vietine kultūra asimiliuojasi. „Pirmajai imigracinei bangai pastoracija yra būtina, nes integracija žmogų labai išblaško, ypač jei iš Lietuvos išvykstama vien ekonominiais tikslais“, – teigia prelatas.

Kuo lietuvių sielovada skiriasi Norvergijoje, Anglijoje ir Punske? Kviečiame susipažinti su po Europą pasklidusių kunigų „desantininkų“ kasdienybe.

Unsplash.com nuotrauka

Vokietija – negali būti vieniša sala

Kun. Vidas Vaitikūnas

Gyvenu Vokietijoje jau 20 metų. Dirbant misijose svarbu užmegzti gerus santykius su vietiniais kunigais. Msionierius negali būti vieniša sala, turi tiesti tiltus su vietinių bažnyčių dvasininkais, ieškoti bendros kalbos. Vokietijoje esame keturi lietuviai, vienas iš jų – evangelikų liuteronų kunigas. Reguliariai susitinkame, dalijamės patirtimi, kad neužkluptų vienišumas. Mes atsakingi tiek už lietuvių, tiek už vokiečių sielovadą, mums net procentais išdalinta, kiek kam turime skirti.

Kun. Virginijus Grigutis

Vokietija yra katalikiška ir protestantiška. Esu Vasario 16-osios gimnazijos kapelionas. Gimnazija yra Vokietijos lietuvių bendruomenės centras, bet mokykla transformuojasi, lietuvių mažėja, daugėja vokiečių moksleivių. Mūsų iššūkis yra išlaikyti ne tik lietuvybę, bet ir katalikybę. Tendencijos tokios, kad katalikiškumas marginalizuojasi, nustumiamas į užribį.

Unsplash.com nuotrauka

Norvegija – vienišo vilko gyvenimas

kun. Valdemaras Lisovskis

Važiuojantieji Norvegiją turi būti pasiruošę būti vieniši vilkai ir Dievo Žodžio „desantininkai“. Šalis didžiulė, žmonės išsiblaškę, bendras gyvenimas labai ribotas, atstumai skaičiuojami ne kilometrais, bet valandomis. Aptarnauju kelias parapijas. Būna – penktadienį ryte išvažiuoju, tikėdamasis, jei Dievas leis, per sniego pūgą pravažiuoti kalnus ir vakare pasiekti vakarinę Norvegiją. Tai gali užtrukti  8–12 valandų.

Parapijų nedaug, o bendruomenės didelės. Bažnyčiose dirbame kaip oro uoste: vienas Mišias pradeda, baigia nustatytą valandą ir tuoj pat su grupe pasirodo kitas. Kas važiuoja misijų į Skandinavijos šalis turi būti pasiruošęs vienu metu būti klebonas, sekretorius, zakristijonas, valytojas, finansininkas. Šalis ateistinė, reikia atsilaikyti prieš gerai gyvenančią vartotojišką visuomenę: „Kam mums reikalingas Dievas, jei ir taip viską turim.“

Unsplash.com nuotrauka

Islandija – kur katalikai tik imigrantai

Kun. Juan Carlos Escudero

Islandija – liuteroniškas kraštas, katalikų tik du procentai, ir jie visi imigrantai: iš Lenkijos, Lietuvos, Filipinų, Lotynų Amerikos. Esu iš Argentinos, o tenka dirbti su įvairių tautybių žmonėmis ir kalbėti jų kalba (islandų, ispanų, anglų). Penkerius metus gyvenau Lietuvoje, kalbu lietuviškai, tad galiu prisidėti prie jūsų tautiečių sielovados. Jau trejus metus kiekvieną sekmadienį lietuviams aukoju šv. Mišias, raušiamės sakramentams (Komunijai, Sutvirtinimui, Santuokai). 

Unsplash.com nuotrauka

Airija – išgyvena tik gudrūs, bet neklastingi

Kun. Egidijus Arnašius

Jei nesi gudrus kaip žaltys ir neklastingas kaip balandis, užsienio sielovadoje darbuotis negalėsi. Atvykus į naują šalį reikia įsilieti į vietinę bažnyčią, o visur žmogiški santykiai. Kartais Dievo malonės sėkmė tave veda. Airija – katalikiškas kraštas ir būna, kad parapijų kunigai mane susiranda prašydami, kad atvažiuočiau pas juos aukoti Mišias, nes ten daug lietuvių. Bet buvo atvejis, kai į bažnyčią prašiausi metus laiko ir nepavyko. Tuomet pažįstamas sako – o jei Mišias aukotumėt viešbutyje? Sakau, viskas gerai – apsidengsim stalą, pasistatysim kryžių, ir puiku. Suradome tam mieste viešbutį ir vietiniam vikarui sakau – aukosim Mišias viešbutyje. Kitą dieną pats klebonas skambina – atvažiuok bet kada. Pagalvokit – jei pasklistų žinia, kad katalikiškam krašte kunigas Mišias aukoja viešbutyje. Po to su tuo klebonu problemų neturėjome. Gyvenime reikia ir išminties, ir Dievo malonės. Reikia turėti Kristaus – gudraus žalčio ir neklastingo balandžio – dvasią.

Unsplash.com nuotrauka

Londonas – lietuviškumo oazė

Kun. Petras Tverijonas

Esame privilegijuoti – Londone turime lietuvišką Šv. Kazimiero bažnyčią, kurioje dirbame trys kunigai. Sekmadienį darbas prasideda 9 val.: kelios šv. Mišios, pasiruošimas Pirmajai Komunijai, Sutvirtinimui, sužadėtinių kursai, arbatos gėrimas, pietūs, įvairios grupelės ir susitikimai. Bažnyčia uždaroma tik apie 22 val. Taip pat aptarnaujame dar 14 vietų, tad tenka ir pakeliauti.

Unsplash.com nuotrauka

Danija – eiti iš patogių zonų

Kun. Nerijus Vyšniauskas

Kunigo gyvenime labai svarbi bendrystė su kitais kunigais. Mums ypatingą pavyzdį rodo Kopenhagos vyskupas, kuris kunigus kviečiasi pietauti, vakarieniauti, tiesiog būti kartu. Jei būsi vienas, neturėsi bendrystės patirties, sielovada gali išsikreipti.  

Viename iš Danijos muziejų mačiau labai gražią krikščionybės istorijos instaliaciją. Pradedama nuo Kristaus ir apaštalų būrio, rodoma Bažnyčios plėtra, imperatorius Konstantinas, pristatomas vienuolynų ir universitetų kūrimasis, parodomas didysis Bažnyčios skilimas, taip pat Reformacija ir taip nueinama iki šių dienų, kai bažnyčios Europoje išparduodamos, jų niekam nebereikia. Paskutinis atvaizdas – besisklaidantis pienės pūkas, štai kas lieka iš krikščionybės. Mums, kunigams, tenka dirbti tokioje kultūroje. Reiti eiti iš patogių zonų, kaip liepia popiežius Pranciškus, skelbti Evangeliją, ieškoti paklydusių sielų, kad jas vėl sukviestume į Bažnyčią, atgal prie Kristaus.

Punskas.pl nuotrauka

Punskas – lietuvybės rekolekcijos

Kun. Marius Talutis

Punsko-Seinų krašto lietuviai man buvo didžiulis atradimas. Jie kitokie nei lietuviai Lietuvoje, nes čia nebuvo taip giliai savo nuodus suleidęs bolševikmetis. Svarbiausia – iš žmonių nebuvo atimta gimtoji žemė ir krikščioniškasis tikėjimas. Išlaikytos, išsaugotos šimtametės tradicijos, stiprus bendruomeniškumas. 120 metų kiekvieną sekmadienį 4 balsais giedamas Punsko rožančius, šermenyse prie mirusiojo gieda po keliolika giesmininkų. Per vestuves pulke stovi kartais iki 20 porų. Vos ne kiekvienas moka groti kokiu nors muzikos instrumentu, kalba gražia dzūkiška tarme. Žmonės nuoširdūs, vaišingi.

Visus ir visuomet kviečiu atvažiuoti į Punską, susipažinti su vietiniais žmonėmis. Tai irgi mano misijos Punske dalis – daryti viską, kad kuo daugiau Lietuvos žmonių norėtų aplankyti šį nuostabių žmonių kraštą, kad pamatytų, kaip būtų atrodžiusi Lietuva ir lietuviai jei sovietai nebūtų mūsų okupavę. Ypač norėtųsi, kad vyktų moksleiviai, atrastų tautinės ir katalikiškosios tradicijos gelmę ir grožį. Kaip sakydavo a.a. kun. Arvydas Žygas – Punsko ir Seinų krašte atliekame lietuvybės rekolekcijas.