Žydų miestelis.

„Mokytojau, pažadam, kad atliksime visas užduotis klasėje, jei tik jūs pats pažadėsite, kad daugiau nebeisime į jokius muziejus“, – štai tokį prašymą išgirdau iš savo mokinių prieš kelerius metus, kai per istorijos būrelį nusprendžiau juos nusivesti į vieną iš Vilniaus muziejų. Buvau ir esu įsitikinęs, kad muziejai turi tarnauti kaip švietimo erdvė, tačiau iki pat šiol svarstau klausimą, kuo geras muziejus skiriasi nuo prasto. Šis klausimas nėra tik teorinis apmąstymas, nes keli apsilankymai blogai organizuotuose muziejuose gali iš mokinio ar studento atimti bet kokį norą bent apsvarstyti galimybę atsigręžti į muziejaus pusę. Be to, lankantis svečioje šalyje geras muziejus gali atverti vartus į tos šalies kultūrą, istoriją, o blogas – atgrasyti nuo bandymų pažinti.

Atsakyti, kas yra blogas muziejus, lengviau. Tai toks muziejus, kuriame eksponatai, kad ir kokie ypatingi jie būtų, nesijungia į vientisą pasakojimą, teikiantį ne tik atsakymus, bet ir keliantį klausimus. Tai toks muziejus, kuris perkrautas informacija, kurią reikia perskaityti, ir nesugebantis pasiūlyti patrauklių užduočių. Tai toks muziejus, kurio gidai visiems, nepaisant amžiaus, pasakoja vieną ir tą patį. 

O kas gi yra geras muziejus? Pabandysiu atsakyti į šį klausimą pasitelkdamas penkių Lenkijos muziejų pavyzdžius. Viliuosi, kad šių muziejų pristatymas bus ir rekomendacija, ką verta aplankyti Lenkijoje. Ne kartą rašiau ir sakiau, jog iš kaimynų galime pasimokyti, kaip reikia kurti muziejus, kad jie taptų visuotinės traukos centrais ir kultūros švyturiais. Užbėgdamas už akių skeptikams, pasakysiu tik tiek, jog tikrai ne viskas priklauso nuo pinigų, kad ir kokie svarbūs jie būtų. Muziejaus sėkmę lemia gera idėja ir jos pagrindimas, be ko kyla rizika, kad pinigai tebus išmesti į balą. 

Solidarumo muziejus ne tik apie „Solidarumą“

Solidarumo muziejus. Donato Puslio nuotrauka

Pradėkime nuo Gdansko – miesto prie Baltijos jūros, Nobelio premijos laureatų Gunterio Grasso ir Lecho Walęsos gimtinės. Čia, tuometinėje Lenino vardo laivų statykloje, gimė pirmoji nepriklausoma Rytų bloke profesinė sąjunga „Solidarumas“. Tačiau „Solidarumas“ nebuvo tik profesinė sąjunga siaurąja prasme. Ji kovojo ne tik už darbininkų teises, tačiau apskritai už žmogaus orumą – laisvą žodį, neiškraipytą istoriją, susibūrimų laisvę. 

Solidarumo muziejus. Donato Puslio nuotrauka

Buvusios laivų statyklos vietoje šiandien veikiantis muziejus pasakoja Lenkijos išsilaisvinimo iš komunizmo istoriją. Muziejuje galima išvysti kulkų suvarpytą odinę striukę, kuri priklausė per 1970 metus nužudytam dvidešimtmečiui laivų statyklos darbininkui Ludwikui Piernickiui, medines lentas, ant kurių 1980 metų rugpjūtį per streiką darbininkai užrašė 21 reikalavimą valdžiai, keltuvą, kuriuo dirbo legendinė Anna Walentynowicz, vieno žymiausių opozicionierių Jaceko Kuronio stalą, tikrą riaušių milicijos automobilį, kuriame galima pažiūrėti originalių filmuotų vaizdų iš darbininkų protestų.

Tačiau stipriausia muziejaus dalis yra tai, kaip visi šie eksponatai yra supinti į naratyvą, pasakojantį apie tai, kaip Lenkijos visuomenė ilgainiui sugebėjo įveikti komunistų politiką „skaldyk ir valdyk“. 1968 metais į gatves ėjo studentai, kurie nesulaukė darbininkų palaikymo, o 1970-aisiais jau protestavo darbininkai, nuo kurių nusigręžė studentija. Ir štai 1975 metais praraja tarp inteligentijos ir darbininkų buvo įveikta, sukūrus Darbininkų gynimo komitetą. Tai buvo vienas svarbiausių žingsnių „Solidarumo“ link. 

Solidarumo muziejus. Donato Puslio nuotrauka

Muziejaus pasakojimas baigiasi Apskritojo stalo derybomis, užbaigusiomis komunistų dominavimą Lenkijoje, ir lankytojui paliktais atvirais klausimais apie „Solidarumo“ vaidmenį platesniame Vidurio ir Rytų Europos kontekste bei taikių, nesmurtinių revoliucijų sėkmės receptą. 

Solidarumo muziejus. Donato Puslio nuotrauka

Lankydamasis šiame muziejuje, ne kartą klausiau savęs, kodėl mes neturime Sąjūdžiui skirto panašaus muziejaus, ir kokį naratyvą apie jį pasakotume jo lankytojams. 

Antrojo pasaulinio karo muziejus – lokalumas ir globalumas

Donato Puslio nuotrauka

Gdansko Vesterplatės pusiasalis yra ta vieta, kurioje 1939 metais nuaidėjo pirmieji Antrojo pasaulinio karo šūviai. Tad neatsitiktinai Gdanskas pasirinktas kaip vieta, kurioje iškilo Antrojo pasaulinio karo muziejus, savo naratyvu peržengiantis kurios nors vienos tautos ar valstybės perspektyvą. 

Nors muziejus dėmesio vertas yra vien dėl kai kurių savo eksponatų – tokių kaip „Enigmos“ šifravimo mašina ar sovietų bei sąjungininkų tankai, – tačiau būtent naratyvas yra stipriausia muziejaus dalis. Kai daugelis bando pristatyti savo pasakojimą, muziejus siekia įtraukti visus pasakojimus į vieną naratyvą taip, kad vienų skausmas neužgožtų ir nepaneigtų kitų skausmo, susitelkimas į įvykius vienoje konkrečioje vietoje neleistų iš akių pamesti to, kas vyko kitur, nebūtų nutylėti ne tik žygdarbiai, bet ir nusikaltimai, kad ir kaip kuri nors pusė norėtų to nematyti. 

Donato Puslio nuotrauka

Be to, muziejus, kurio ekspoziciją kūrė įspūdinga tarptautinių ekspertų komanda, kurioje buvo ir tokie vardai kaip Timothy Snyderis ir Normanas Daviesas, akcentuoja ne didžius karo mūšius, herojiškus vadus, lemtingus politikų sprendimus, o tragišką, kruviną karo veidą. Itin daug dėmesio skiriama karo priežasčių analizei, teisingumo ir teisės karo lauke klausimams – elgesiui su priešų belaisviais, civiliais gyventojais, politinių sprendimų pasekmėms eiliniams gyventojams. 

Donato Puslio nuotrauka

Muziejus neperkrautas eksponatais, o šie parinkti taip, kad lankytojo svarstymus nuo geopolitinių ar karinės taktikos svarstymų kreiptų žemyn – į eilinių karių ir civilių patirtis. 

Emigracijos muziejus – opi problema po didinamuoju stiklu

Emigracijos muziejus Gdynėje. Donato Puslio nuotrauka

Lenkijos Gdynės uostas, iš kurio į Vakarus plaukdavo laineris „MS Batory“, tapo milijonų žmonių kelio į naują gyvenimą svetur simboliu. Tarpukariu pastatytas Gdynės uostas buvo vadinamas „vartais į Vakarus“ ir pelnytai tapo Antrosios Lenkijos Respublikos pasididžiavimu. Tad nėra visiškai nieko netikėto, kad Emigracijos muziejus įsikūrė vos per vienus metus 1933-iaisiais pastatytame istoriniame pastate, kuriame kadaise veikė centrinė jūrų stotis, aplink kurią buvo sukurta visa infrastruktūra emigrantams aptarnauti. 

Emigracijos muziejus Gdynėje. Donato Puslio nuotrauka

Nepasakysiu nieko naujo parašydamas, kad ir šis muziejus pasižymi interaktyvumu. Tai yra visų čia aptariamų muziejų savybė. Tad kuo ypatingas šis muziejus? Visų pirma todėl, kad geba giliai ir įdomiai analizuoti opią šių dienų problemą – emigraciją. Analizuoja šį fenomeną ne tik skirtingais istoriniais laikotarpiais – nuo XIX amžiaus sukilėlių emigracijos bėgant nuo bausmės ar skubant kovoti „už mūsų ir jūsų laisvę“ su kitomis vėliavomis, iki pat šių dienų. Taip pat analizuojamos ir skirtingos emigracijos priežastys – ekonominės, politinės, socialinės.

Emigracijos muziejus Gdynėje. Donato Puslio nuotrauka

Manau, kad toks muziejus būtų labai svarbus ir Lietuvai. Visų pirma dėl to, kad padeda racionalizuoti ir moksliškai paremti debatus apie migraciją. Kita vertus, dėl to, kad skatina į migraciją žvelgti kaip į daugiasluoksnį fenomeną, kuris slepia ne tik grėsmes, bet ir galimybes, tiek kalbant apie asmeninį, tiek apie politinį lygmenis.

Polin muziejus – be gyvenimo nesuprasi ir mirties

Žydų gatvė. W. Krynskio / POLIN nuotrauka

Polin muziejus pasakoja Lenkijos žydų istoriją. Buvusioje Varšuvos geto teritorijoje, greta paminklo Geto didvyriams, prie kurio suklupusio Vakarų Vokietijos kanclerio Willy Brandto nuotraukos tapo vokiečių atgailos už nacių nusikaltimus ir susitaikymo su rytiniais kaimynais simboliu, įsikūręs muziejus vertas dėmesio tiek dėl savo išskirtinio pastato, tiek pačios ekspozicijos idėjos.

Vos patekus į muziejų, tenka žengti per tiltą, kuris yra tarsi simbolis mūsų pareigai prisiminti, kad istorijos nepasiglemžtų užmaršties praraja. Kalbant apie pačią ekspoziciją, kurioje tiek unikalūs reliktai, tiek gausybė multimedijos, išskirčiau kelis svarbiausius aspektus. Visų pirma, kaip pabrėžia kūrėjai, šis muziejus pasakoja apie žydų gyvenimą Lenkijoje nuo pat jų atsikėlimo iki mūsų dienų. Tai reiškia, kad Holokausto tragedija netampa visą dėmesį sutraukiančiu dalyku. Priešingai, pabrėžiama, kad tragedijos masto neįmanoma suvokti nepažinus buvusio gyvenimo, o nesusipažinus su Holokaustu neįmanoma suvokti ir šiandienių iššūkių, su kuriais susiduria Lenkijos žydų bendruomenė.

Žydų gatvė. W. Krynskio / POLIN nuotrauka

Be to, Lenkijos žydų bendruomenės istorija pasakojama ne išimta ir atsieta nuo bendro konteksto, o pabrėžiant jos santykį tiek su lenkais, tiek su kitomis visuomenės grupėmis. Tai leidžia geriau suvokti, kaip tapatybės formuojasi ne vakuume, o santykyje – papildydamos viena kitą, diskutuodamos viena su kita, kartais net konfrontuodamos tarpusavyje.

Susidūrimai su modernybe. W. Krynskio / POLIN nuotrauka

Galiausiai labai svarbu, kad pasakojimas yra konstruojamas iš to laikmečio perspektyvos leidžiant kalbėti liudininkams – tiek žymiems žydų bendruomenės atstovams, tiek eiliniams žmonėms. Tai leidžia išvengti determinizmo pavojaus, kai pasakojimas imamas konstruoti taip, jog tarsi neišvengiamai veda į neišvengiamą išdavą. 

Varšuvos sukilimo muziejus – tapatybės formavimas

1944.pl nuotrauka

Varšuvos sukilimo muziejus pasakoja vieno gana trumpo Antrojo pasaulinio karo epizodo istoriją. Tačiau ši istorija vis dar yra itin gyva Lenkijos šiandienoje. Jei norite tuo įsitikinti, apsilankykite Lenkijos sostinėje rugpjūčio 1-ąją, kai tą valandą, kada prasidėjo sukilimas, visas miestas tiesiog sustoja. 

Varšuvos sukilimas yra svarbus ne tik sostinės gyventojams. Šis įvykis yra svarbi lenkiškosios tapatybės sudedamoji dalis, ypač žvelgiant į XX amžiaus istoriją. 1944 metų rugpjūtį, Varšuvos link artėjant Raudonajai armijai, sukilimas pradėtas siekiant ne tik iš miesto išvyti nacius, tačiau ir perimti sostinės kontrolę iki pasirodant sovietams. Naciai brutaliai numalšino sukilimą, o sovietai kitapus Vyslos upės tiesiog pasyviai stebėjo civilių žudynes. Tad viename įvykyje telpa tiek daug – nepriklausomybės siekis, romantinė sukilimų tradicija, totalitarinių režimų brutalumas, kurio kontekste lenkams tenka kovotojų su blogiu, ir aukų vaidmuo, Varšuvos pakilimas iš griuvėsių. Būtent tokį naratyvą siekia sustiprinti muziejus. Kai kas priekaištauja, kad muziejus per menkai atspindi kitą poziciją, kuri kritikuoja sukilėlių oportunizmą ir tai, jog gausybė gyvybių buvo paaukota dėl iš esmės beviltiško tikslo. Sutinkame su tuo ar ne, tačiau Varšuvos sukilimo muziejus yra puikus pavyzdys to, kaip muziejai gali tarnauti ne tik pasakodami istoriją, tačiau ir formuodami tautos tapatybę. Muziejus – kaip istorijos politikos įrankis. 

Minėti penki muziejai toli gražu nėra viskas, ką verta aplankyti viešint Lenkijoje. Tačiau minėtos atminties institucijos kelia svarbius klausimus apie tai, kaip pasakojant istoriją suderinti interaktyvumą su informatyvumu ir nuosekliu naratyvu, kaip derinti lokalumą ir globalumą, kaip kalbėti apie dabarčiai aktualias socialines problemas bei kvestionuoti ir formuoti tapatybę. Šie klausimai yra ypač svarbūs ir mums, formuojant savo istorinės atminties politiką. 

Projektas dalinai finansuojamas pagal Lenkijos Respublikos Senato globos programą Polonijai ir lenkams užsienyje