Pal. vyskupas Jurgis Matulaitis vizitacijoje. Kauno arkivyskupijos muziejaus nuotrauka

Varšuvos nuncijui, kardinolui Laurenco Lauri rašytoje ataskaitoje Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis pažymėjo: „Kai kuriose parapijose būdavau dvi ar tris dienas, kai kada tik vieną. Kaip pats pastebėjau, ir kunigai tai patvirtino, tokios vizitacijos žmonėms suteikė daugiausiai dvasinio atsinaujinimo, buvo kaip misijos. Nors darbas yra sunkus, bet, Dievui padedant, ir vaisius yra gausus. Dėl labai įtempto darbo pervargo mano padėjėjai, ir aš pats vos vos iki galo ištesėjau.“

Sprendė žmonių kivirčus

Melnike, prie Bugo, abipus kelio, eilėmis sustojo tūkstantinės katalikų  minios – senųjų unitų palikuonys, net žydai su savo rabinu ir pravoslavai su batiuška.  Nuo 1863 metų vyskupo  nemačiusiems tikintiesiems toji Vilniaus ganytojo  Jurgio Matulaičio vizitacija buvo neapsakomai reikšmingas įvykis. Kun. Janas Sobczykas  atsiminimuose rašė: „Tada stebėjausi, kokią naštą pakėlė ganytojas: žmonėms sakė pamokslus po penkis kartus kasdien, celebravo iškilmingas Mišias ir teikė šimtams ir tūkstančiams Sutvirtinimo sakramentą. O paskui sprendė visokius parapijos reikalus ir žmonių kivirčus, visur skleisdamas Dievo taiką. Švelnino religines ir tautines neapykantas, nuolatos žmones skatino prie artimo meilės ir atlaidumo.“

Vizituodamas Bielsko dekanatą, Varšuvos Katalikų Teologinės akademijos profesorius kun. Valentinas Urmanovičius žavėjosi neišsemiamu  vyskupo gerumu visiems: kunigams, asistai ir tikinčiųjų miniai. „Savo apvaldytu santūrumu per ceremonijas jis nė kartą nešluostė veido prakaito, nė jokiu mostu nesigynė musių ar širšių, kurios apie jį sukinėdavosi, kartais net nutūpdamos ant kaktos ar išvargusio skruosto. Švytėjo kunigiško uolumo pavyzdžiu, klausydamas išpažinčių ištisas valandas, kol ištirpdavo ilgos žmonių eilės.“ 

Šaukštas deguto

Vilniaus vyskupas J. Matulaitis. Kauno arkivyskupijos muziejaus nuotrauka

Balstogės  apylinkių žmonėms, su iškeltais bromais laukiant vyskupo, vienas iš dalyvių sušuko: „Tam litvinui reikia pastatyti kartuves, ne triumfalinius garbės vartus“. Apie šį Balstogėje į medaus statinę įkritusį šaukštą deguto atsiminimuose rašė kun. Antanas Zalevskis: „Prie stalo vienas kunigas vyskupo atžvilgiu elgėsi ne tik nekultūringai, bet tiesiog nepadoriai ir užgauliai dėl jo tautybės. Vyskupas į tai niekuo nereagavo.“

Gretimos parapijos klebonas, pareiškęs, kad viskas čia gerai, buvo davęs ženklą, jog vyskupo vizitacija nepageidautina. Vis dėlto ganytoją lydėję kunigai primygtinai prašė iš kelio neišsukti. Ir vyskupas pritarė, kad vertėtų padaryti mandagumo vizitą ir nuvažiuoti incognito. Kaip tik tuo laiku klebonas su vargonininku pietavo. Išgirdęs šauksmą, kad atvažiavo vyskupas, jis staiga metė ant stalo pilną kopūstų šaukštą, galvotrūkčiais šoko pro atvirą sodo langą ir pasislėpė už agrastų krūmo, o suglumęs vargonininkas palindo po lova. Atbėgusi šeimininkė pasveikino vyskupą ir pasakė, kad klebonas čia tik ką buvęs. Juokaudamas dekanas pratarė, kad žemė klebono neužgriuvo – atsiras...

Grįžęs iš to vizito, dekanas viską spalvingai papasakojo kitiems kunigams. Gi vyskupas visaip teisino ir gynė tą vargšą kleboną. Po poros savaičių klebonas atsirado pas vyskupą ir atsiprašydamas teisinosi, kad jis bėgęs ne nuo vyskupo, bet nuo savo konfratrų, nes jie važinėja su vyskupu ir kritikuoja klebonus. „Kunigams jis rodydavo daug meilės ir atlaidumo, – rašė  kun. A. Zalevskis. – Žinau porą atsitikimų, kada normaliai kunigui grėsė suspensa. Vyskupas su jais pasikalbėjo tėviškai, nuoširdžiai, ir pasėkos buvo visai geros. Manau, kad dėl tokio atjautimo ir supratimo, jį turėjo pamilti kiekvienas kunigas“.

Su Vilniaus krašto kunigais. Kauno arkivyskupijos muziejaus nuotrauka

Vilniaus krašto žmonių agitacijos nepalietė

Astrave, apie 50 km į rytus nuo Vilniaus, parapijiečio seminarijos profesoriaus kun. Adomo Savickio lydimą vyskupą J. Matulaitį  pasitiko jaunų vyrų „gvardija“, savo keturkampes kepures (vadinamas konfederatkas) apsikaišiusi tautinių spalvų popieriniais papuošalais.  Šalia klebonijos priebučio stovėjo ginkluota garbės sargyba, mergaitės barstė gėles. Vyskupas tik šypsojosi ir stebėjosi, kam viso to reikia.  Apie vizitaciją atsiminimus rašiusi Marijos Širdies Dukterų slaptos kongregacijos vienuolė ses. Teresė Nevo-Nevelska  su vyskupu buvo jau anksčiau susipažinusi.  Iš Sibiro misijų į Vilnių sugrįžusi, buvo kalbinama stoti į benediktinių vienuolyną. Abejonių kankinama, ji nuvyko pasitarti su vyskupu Matulaičiu, kuris, ramiai išklausęs jos argumentų, tarė: „Vaikeli, kas gi tau draudžia Jėzų mylėti slaptame vienuolyne? Negi abitas išreiškia šventumą, o ne skaistybė ir meilė? Tiek daug yra galimybių gera daryti! O kas reikės daryti, daryk gerai ir būsi šventa“. Paskui dar priminė apaštalo Pauliaus žodžius: „Kas yra pašauktas į kokį luomą, tegu jame ir pasilieka“.

Vilnius, Pilies g. kapitulos namas, kur gyveno vysk. J. Matulaitis. Kauno arkivyskupijos muziejaus nuotrauka

Astravo parapijos klebonas ir dekanas kun. Paulius Obolevičius buvo ses. Teresės brolis, kuriam ji dažnai talkindavo. Ir visas tris vizitacijos dienas ses. Teresė buvo ne tik uoli pagalbininkė, bet ir aštrią akį turinti metraštininkė, pažymėjusi: „Viskas vyko be skubėjimo. Susidarė lengva nuotaika. Po pietų kunigėliai pasisklaidę po svetainę ir kitus kambarius sau linksmai šnekučiavo. O jų buvo apie 20 ir pats dekanas. Kai pranešiau, kad Ganytojas teiravosi, ar jie klauso išpažinčių, tuoj visi išbildėjo į bažnyčią...“

Gretimo kaimo ūkininkė Teofilė Javorska liudijo: „Mūsų parapijoje žmonės vyskupą sutiko labai iškilmingai. Jie taip laukė vyskupo, kad net tolimesnių kaimų pakelėse moterys patiesė savo lininius audeklus, kad pravažiuodamas vyskupas juos palaimintų“. Lenkų šovinistų agitacijos prieš vysk. Jurgį Matulaitį beveik nepalietė Vilniaus krašto žmonių. Jie lenkų laikraščių neskaitė, o patys agitatoriai jų beveik nepasiekdavo. Prie tokio liaudies nusistatymo turėjo derintis ir vietos valdininkai  bei dvarininkai.

Vėliau, kai įsisiūbavo kova prieš vyskupą, kai spaudoje ir mitinguose reikalaudavo jį iš Vilniaus pašalinti, lenkų valdžia nesigriebė jokios prievartos, nes bijojo pasaulio opinijos ir galimo liaudies maišto. Valdžios žmonės gerai prisiminė, kaip bolševikų okupacijos metu liaudis budriai saugojo vyskupo rūmus ir juos gynė.