Michael E. Gaitley, MIC „33 dienos iki ryto šlovės: Pasiaukojimo Marijai rekolekcijos“. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2018. Iš anglų kalbos vertė Ina Jakaitė.

Šią knygą parašiau dėl vienos pagrindinės priežasties: visiškas atsidavimas Jėzui per Mariją (pasiaukojimas Marijai) iš tikrųjų yra „tikriausias, patogiausias, trumpiausias ir tobuliausias būdas“ tapti šventam, tačiau turi būti ir paprastas bei naujas kelias į šį palaiminimą.

Kas yra pasiaukojimas Marijai?

Norėdami gerai suprasti visiško pasiaukojimo Jėzui per Mariją esmę, iš pradžių turime susimąstyti apie vieną svarbų dalyką: Jėzus nori visus įtraukti į išganymo darbą. Kitaip tariant, mus atpirkęs, Jis nesitiki, kad būsime tik dėkingi ir atsipalaidavę, priešingai, Jis paveda mums darbą. Jis nori, kad vienaip ar kitaip dirbtume Jo Tėvo vynuogyne. Nežinome, kodėl Jis paprasčiausiai nespragteli pirštais ir neįsako, kad kiekvienas išgirstų ir suprastų Evangeliją asmeninio, mis­tiško apreiškimo metu. Tačiau žinome, kad Jėzus kitiems patiki skleisti Jo Evangeliją, savo mokiniams paveda skelbti ją visiems (žr. Mt 28, 19−20). Iš esmės, jiems ir mums Jis sako: „Imkitės darbo!“ Žinoma, tai, kad Dievas nori įtraukti mus į išganymo darbą, yra didi dovana ir garbinga privilegija. Iš tiesų, nėra svarbesnės veiklos, kuria vertėtų užsiimti.

Nors kiekvienas yra pakviestas prisidėti prie didžio išganymo darbo, ne visiems skirtas tas pats vaidmuo. Šv. Paulius skelbia: „Esama skirtingų tarnysčių. Ir esama skirtingų darbų“ (1 Kor 12, 5−6). Toliau jis rašo, kad išganymo darbui „[Dievas kai kuriuos paskyrė Bažnyčioje] pirmiausia, apaštalais, antra – pranašais, trečia – mokytojais; paskui eina stebuklų darymas, po to gydymo dovanos, pagalbos teikimas, vadovavimas“ (1 Kor 12, 28). Kad ir kas būtume, Dievas skyrė mums ypatingas užduotis savo didžiame darbe.

Tarp įvairių vaidmenų, kuriuos Dievas patikėjo savo vaikams, vienas svarbesnis už visus kitus – tai užduotis, kurią Jis skyrė Marijai. Visi žinome, kad Dievas suteikė Marijai išimtinį palaiminimą, pasirinkdamas ją pradėti, išnešioti ir užauginti Jėzų Kristų, mūsų Išganytoją. Bet ar suvokiame, kad jos palaimintas darbas nesibaigė, kai Jėzus paliko gimtuosius namus ir pradėjo tarnystę? Po trejų paslėpto Marijos gyvenimo metų, eidamas savo viešąjį tarnavimą, pačiu svarbiausiu momentu, savo Kančios valandą, Jėzus vėl įtraukė savo Motiną į išganymo darbą. Galima teigti, kad tada Jis atskleidė ypatingą Marijos vaidmenį − tą užduotį, kurios ji ėmėsi prieš beveik 33-ejus metus ir vis dar atlieka.

Prieš savo mirtį Jėzus visiškai atskleidė Marijai ypatingą jos užduotį. Tai nutiko tada, kai pažvelgęs nuo kryžiaus Jis pasakė Marijai, stovinčiai kartu su apaštalu Jonu: „Moterie, štai tavo sūnus!“ O Jonui pasakė: „Štai tavo motina!“ (Jn 19, 26−27). Tą akimirką Jėzus suteikė mums vieną didžiausių dovanų − Jo Motina tapo mūsų motina. Žinoma, Marija nėra mūsų biologinė motina. Ji − mūsų dvasinė Motina. Kitaip tariant, prieš 2000 metų jos užduotis buvo pagim­dyti ir išmaitinti Kristų, padėti Jam užaugti ir subręsti, bet nuo tos akimirkos, kai ji sutiko tapti Jėzaus Motina, iki amžių pabaigos Marijos užduotis yra teikti dvasinį gyvenimą krikščionims, maitinti ir ugdyti juos malonėje, padėti jiems augti Kristuje. Trumpai tariant, Marijos darbas − padėti mums šventėti. Jos užduotis − paversti mus šventaisiais.

„Minutėlę, − gali kas nors pasakyti. − Argi tai ne Šventosios Dvasios užduotis?“ Iš tiesų taip ir yra. Šventoji Dvasia yra Pašventinančioji. Ji pakeičia mus per Krikštą ir iš paprastų būtybių paverčia Kristaus Kūno nariais. Šventoji Dvasia padeda mums per nuolatinį mūsų atsivertimą vykti niekada nesibaigiančiam virsmui į Kristų. Nuostabu. O kaip čia veikia Marija?

Marija yra Šventosios Dvasios sužadėtinė. Apreiškimo metu angelas Gabrielius pranešė, kad Šventoji Dvasia nužengs ant Marijos ir ši pradės bei pagimdys Sūnų (žr. Lk 1, 31−35). Marijai atsakius: „Štai aš, Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38), aiškiai matome, kad ji yra Šventosios Dvasios sužadėtinė, nes tą akimirką ji suteikė Šventajai Dvasiai leidimą pradėti savo įsčiose Kristų. Nepaprastai gilus Marijos ir Šventosios Dvasios ryšys, prasidėjęs nuo Marijos Nekaltojo Prasidėjimo pirmos akimirkos, atsiskleidžia kaip santuokos sąjunga, leidžianti tapti vienu kūnu (žr. Pr 2, 24). Dėl šios sąjungos Dievas-Šventoji Dvasia džiaugiasi, galėdamas veikti per savo sužadėtinę Mariją dėl žmonių giminės pašventinimo. Žinoma, Šventoji Dvasia neprivalėjo laikytis tokios vienybės su Marija. Tai buvo laisvas Jos pasirinkimas (kaip ir Dievo Tėvo ir Sūnaus), ir jis neša Jai džiaugsmą.

Cathopic.com nuotrauka

Dievo Motinai suteikta didi užduotis: išvien su Šventąja Dvasia ir Jos galia kiekvieną žmogų versti į „kitą kristų“ − t. y. suvienyti su Kristaus Kūnu ir išugdyti į brandų šio Kūno narį. Todėl kiekvienas yra pakviestas ilsėtis Marijos artumoje ir būti ten Šventosios Dvasios galia tobuliausiai pakeistas pagal Kristaus atvaizdą. Norėdami tapti kuo panašesni į Kristų, turime kuo labiau priartėti prie Marijos. Eidami pas ją ir likdami su ja, leidžiame Marijai atlikti mumyse savo darbą. Suteikiame jai leidimą ugdyti iš mūsų „kitus kris­tus“, didžius šventuosius. Bet kaip mums to pasiekti? Kaip visiškai atsiduoti Marijai ir leisti jai įvykdyti savo misiją? Paprasta. Tereikia, kaip ir ji, ištarti „taip“.

Marija nepaprastai gerbia žmogaus laisvę. Iš savo patirties Nazarete ji žino, ką gali Dievui laisva valia ištartas „taip“ (žr. Lk 1, 38), todėl ji nespaudžia mūsų sutikti. Žinoma, Marija visada rūpinasi savo vaikais, bet prievarta neskatina užmegzti su ja gilesnio ryšio. Suprantama, ji kiekvieną kviečia į artimus santykius ir kantriai laukia, kada priimsime jos kvietimą, bet lieka pagarbi. Visgi, jei pamatytume, koks neaprėpiamas ilgesys slepiasi už Marijos tylos, ištartume jai „taip“ vien norėdami jį išsklaidyti. Tiesą sakant, mūsų „taip“ ne tik išsklaido Marijos liūdesį, bet ir suteikia jai džiaugsmo. Didžio džiaugsmo. Kuo nuoširdžiau tariame Marijai „taip“, tuo daugiau džiugesio ji patiria, nes mūsų sutikimas leidžia jai atlikti savo darbą − formuoti iš mūsų didžius šventuosius. Tai atveda mus prie pasiaukojimo Marijai esmės.

Pasiaukojimas Marijai suteikia jai visa apimantį (ar tokį, kokį pajėgiame duoti) leidimą vykdyti per mus savo motinišką užduotį, formuoti iš mūsų „kitus kristus“. Todėl, paaukodami save Marijai, kiekvienas iš mūsų sakome:

„Marija, noriu tapti šventas. Žinau, kad Tu irgi to nori, kad padaryti mane šventą yra Dievo Tau skirta užduotis. Marija, šiandien, nuo šios akimirkos, laisvai apsisprendžiu suteikti Tau visa apiman­tį leidimą atlikti manyje Tavo darbą, kartu su Tavo Sužadėtiniu Šventąja Dvasia.“

Kai tik Marija išgirsta šį mūsų sprendimą, atskuba pas mus ir mūsų sielose ima kurti malonės šedevrą. Ji tęsia šį darbą, kol laisva valia nenutariame pakeisti savo sprendimo ir vietoj „taip“ nepasakome „ne“, t. y. neatsiimame savo leidimo ir jos nepaliekame. Todėl visada reikia stengtis pagilinti savo „taip“ Marijai. Kuo gilesnis bus mūsų sutikimas, tuo nuostabiau Dievo Motina galės atlikti mūsų sielose malonės darbą.

Ji tokia švelni motina, ir tai vienas puikiausių pasiaukojimo Marijai aspektų. Kryžiaus pamokas ji paverčia maloniomis, o jos motiniška meilė ir paguoda išgydo visas mūsų žaizdas. Priartėjimas prie Marijos ir leidimo atlikti jos darbą suteikimas iš tikrųjų yra „tikriausias, patogiausias, trumpiausias ir tobuliausias būdas“ tapti šventam. Koks džiaugsmas pasiaukoti Jėzui per Mariją!

Dabar jau esame pasirengę pradėti rekolekcijas ir daugiau sužinoti apie šią palaimintą „paslaptį“ ir apie žmogų, taip garsiai skelbusį ją pasauliui, − šv. Liudviką Mariją Grinjoną Monforietį.