Karaimas Romualdas. Birutės Simanavičienės fotografija

Su filologe BIRUTE SIMANAVIČIENE, pasukusia fotografijos keliu, susitikome Kaune, parodos „Gimę Vasario 16-ąją“ atidarymo metu. Paroda jau buvo apkeliavusi Vilnių, Trakus, Seinus, Jurbarką. Kaune tą dieną krito šlapdriba ir čia pat šalo, ir vis dėlto žmonės rinkosi į Kauno kultūros centrą – tą apniukusią dieną Lietuva minėjo Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės įkūrimo šventę.

Iš portretų į besirenkančius žvelgė įvairaus amžiaus, įvairių profesijų, netgi skirtingų tautybių Lietuvos žmonės. Juos visus vienija tai, kad jie gimę Vasario 16-ąją. Ypatinga diena mūsų valstybei, ypatinga ir kiekvienam iš šių žmonių: tai liudija prie portretų pridėtos jų mintys. Šiltas, gausybės raukšlelių išvagotas šimtametės Adelės veidas, klausiantis sesers Romualdos žvilgsnis, šiek tiek nustebusios Lietuvoje gyvenančio ir Vilniaus universitete dėstančio korėjiečio Taesoko akys. Tada supratau – nuotraukų autorė sugebėjo prakalbinti šių žmonių akis: jos pasakoja, ramina, klausia ir atsako. Jos tarsi kalbasi su kiekvienu, grybštelėdamos abejingumo luobu apaugusią sąmonę gilesniems pamintijimams. Pirmiausia noriu pakalbinti pačią fotografę.

Fotomenininkė Birutė Simanavičienė (antra iš dešinės). Asmeninio archyvo nuotrauka

Kaip kilo šis sumanymas: portretai žmonių, gimusių Vasario 16-ąją? Ką šiuo ciklu norėjai pasakyti? Kaip ieškojai tokių žmonių? Kokie jie?

Šio sumanymo autorė yra mano draugė Alina Akcijonaitienė – fotografų mėgėjų asociacijos Fotoexpress.lt vadovė, o aš tą mintį išplėtojau ir įgyvendinau.

Norėjau valstybės jubiliejaus proga pagal išgales ką nors savo kraštui padovanoti. Per žmones, jų mintis pabandžiau parodyti šimtmetį švenčiančią Lietuvą. Buvo įdomu, kuo gyvena šią svarbią dieną gimę kraštiečiai, kas jiems yra Tėvynė, kokią jos ateitį mato, ko norėtų savo šaliai palinkėti. Aplankiau ne vieną Lietuvos kampelį, kai kuriose šeimose radau po kelis, gimusius tą pačią kalendorinę dieną.

Pradėjau paieškas per draugus ir pažįstamus, vėliau pasitelkiau socialinius tinklus. Tada mane tiesiog užtvindė pasisiūlymų banga. Atsiprašau visų, kurie nepateko į šį projektą – neturėjau galimybės net atsiliepti į šimtus žinučių.

27-i mano nuotraukų herojai – tai esamos ir būsimos Lietuvos kūrėjai, po kruopelę lipdantys valstybę, puoselėjantys šalies kultūrą, savo veikla, nuoširdžiu darbu, gražiu pavyzdžiu kas kiek galėdamas prisidedantys prie valstybės klestėjimo, visa tai darę praeityje arba darysiantys ateityje. Tai žmonės nuo 1 iki 103 metų, lietuviai, lenkai, karaimai – visi, kam ši žemė yra brangi Tėvynė.

Nesitikėjau, kad tas projektas taps neįkainojama dovana man pačiai: susipažinau su įdomiais, drąsiais, išmintingais, nuoširdžiais žmonėmis, patyriau daug šilumos, kartu su jais išgyvenau jų linksmas ir liūdnas istorijas, užsikrėčiau daugelio jų optimizmu.

Štai kaip šviesiai į ateitį žiūri projektų vadovė Edita: „Visada sakiau: nereikia jokio užsienio, kad galėtume gyventi geriau. Jei tik yra noro, užsispyrimo ir tikėjimo – visur galima susikurti svajonę.“ Keramikas Gintaras svajones apie savo šalį grindžia Biblija: „Nuo pirmo žingsnio atkurtos nepriklausomybės link, kai prikaliau Seimo rūmų aikštėje savo karinį bilietą, aš troškau Lietuvos išlikimo, jos sužydėjimo. Taip skamba Dievo pažadas Šventajame Rašte: „Teisumo poveikis bus taika, o teisumo vaisius – ramybė ir apsauga, tverianti amžiais. Mano tauta gyvens taikos buveinėje, saugiuose namuose, ramiose gyvenvietėse.“ (Iz 32, 17–18)“.

Vienuolė kotrynietė sesuo Romualda, anuomet platinusi „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, džiaugiasi šalies pokyčiais ir norėtų, kad dabartinis jaunimas suprastų, jog laisvė – tai ne vien pinigai, kad atsigręžtų į tikėjimą, turėtų idealą, gyventų prasmingai, būtų laimingi ir kitus darytų laimingus. Su pasididžiavimu siunčia linkėjimus Lietuvai kaunietė Adelė, ateinantį vasarį švęsianti jau 104 gimtadienį: „Linkiu, kad Lietuva būtų tokia stipri kaip aš.“ Ilgametis mokytojas Pranas ragina niekada nepamiršti žodžių ant smetoniškos 10 litų monetos: „Tautos jėga vienybėje.“

Esi filologė, literatė, įdomiai rašai. Kodėl vis dėlto pasirinkai fotografiją, o ne rašymą? Kuo tave traukia fotografijos menas?

Ne, Reginut, esu kalbininkė iki kaulų smegenų. Būdama 11 metų jau žinojau, kad studijuosiu lietuvių kalbą, mane domino pati žodžių sandara, kodėl, pavyzdžiui, juos kaitant keičiasi šaknies balsis, ieškojau visokių analogų ir mėginau pati sugalvoti taisykles. Turėjau puikią lituanistę Neringą Lazdauskienę, bet nedrįsau jos tokių neprograminių dalykų klausti – o jeigu nežinos, bus jai nepatogu; juk vis tiek aš studijuosiu lietuvių kalbą ir pati išsiaiškinsiu. Baigusi 5 klasę vasarą dirbau kolūkyje, o mokytojos paakinta už gautus pinigus pirkau iki to laiko išleistus „Lietuvių kalbos žodyno“ tomus. Dabar turiu visus 20, paskutiniame tome esu net paminėta kaip viena iš žodžių šiam didžiam leidiniui rinkėjų.

Fotografija į mano gyvenimą atėjo beveik prieš dešimtmetį, jau brandžiame amžiuje, po didelių mano gyvenimo pokyčių. Rodos, iš naujo atgimiau. Ėmiau kitaip matyti, o svarbiausia – norėjosi tai ir kitiems parodyti. Pirmiausia susipažinau su fotoklubu, peraugusiu į asociaciją Fotoexpress.lt, jame žengiau savo pirmuosius žingsnius. Paskui atsirado troškulys tobulėti. Lankiau kursus pas Vėtrę Antanavičiūtę, Flavijų Piliponį, Saulių Paukštį, Albertą Pocejų, Romualdą Vinčą. Supratau radusi meno rūšį, kuria geriausiai galiu save išreikšti. Nelaikau savęs menininke, tiesiog mėgaujuosi tuo, ką darau.

Ar literatūrinės įžvalgos, kūrinių interpretacijos turi įtakos tavo, kaip fotografės, įdėmesniam žvilgsniui, psichologiniam žmogaus permatymui?

Kiekviena gera knyga sujudina mintis, žnybteli paširdžius. Nežinau, kiek tai tiesiogiai prisideda prie matymo per fotoobjektyvą, bet visa tai kaupiasi ir nepraeina be pėdsako. Man pats žmogus yra didis kūrinys, stipresnis už literatūros ir bet kurio vaizduojamojo meno darbus, ir tas jo atviras kodas – akys... Literatūra su fotografija man persipina dar ir tuo būdu, kad dabar vieną po kitos skaitau knygas, kurias parašė mano nuotraukų herojų artimieji.

Sesuo Romualda. Birutės Simanavičienės fotografija
Korėjietis Taesokas. Birutės Simanavičienės fotografija
Šimtametė Adelė. Birutės Simanavičienės fotografija

BIRUTĖ SIMANAVIČIENĖ: Meninė nuotrauka, tai nėra nuotrauka prisiminimui. Ji turi kalbėti žiūrovui, paveikti jį, skatinti mąstyti.

Kas įdomiau ir kas sunkiau – peizažas, išryškinta detalė (turinti simbolinę prasmę) ar portretai? Ar esi parengusi parodą iš kelionių įspūdžių?

Kiekvienas būsimas fotografas dažniausiai pradeda nuo gėlių ar saulėlydžių, o paskui paprastai apsistoja prie kurio nors konkretaus žanro. Nufotografuoti saulėlydį taip, kad nebūtų banaliai saldu, reikia talento. Mėgaujuosi įvairių sričių fotomeistrų darbais, tačiau pati labiau linkstu prie žmogaus vaizdavimo. Man net peizažas, jei tolumoje nėra žmogaus, išeina neišbaigtas. Nesu peizažistė, bet išgirdusi, kad Lietuvos turizmo reklamos kampanijoje naudojami užsienio vaizdai, puslapiui „Lithuania – Real is beautiful“ padovanojau savo kadrų. Smagu juos matyti įvairius regionus reprezentuojančiose svetainėse. Gaila, kad pagal teisės aktus šiose šalį reklamuojančiose nuotraukose neturi būti žmonių. Ar užsieniečiams nepasirodys, kad toks žavus kraštas yra negyvenamas?

Su draugais iš minėtos fotografų asociacijos esame surengę ne vieną bendrą parodą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Viena pastarųjų buvo apie Stambulą, skirta Turkijos ir Lietuvos diplomatinių santykių užmezgimo sukakčiai. Su Naujosios fotografijos mokykla įvairiose Vilniaus erdvėse eksponavome parodą „Vilnius kitaip“. Bandžiau parodyti savo mylimą miestą per pastatų faktūras – Vilniaus odą, glotnią ir raukšlėtą. Juk Vilnius kaip ir mes, žmonės, turi savo veidą ir savo odą. Kartais akimis glostai dar jauną ir glotnų lyg vaiko skruostai paviršių, ramų klasicizmo ar įmantrų baroko raštą, o kitąsyk norisi pirštais perbraukti amžių įspaustas raukšles.

Asmenines tolimas keliones įamžinu ne parodose, o vienetinėse fotoknygose – susimaketuoju, įterpiu patikrintos informacijos, kad svečiai, vartydami tokį albumą, apsieitų be mano žodinių komentarų. 

Kone kiekvienas dabar turi išmanųjį telefoną, kuriuo galima užfiksuoti ir kelionių įspūdžius, ir sutiktus žmones. Bet ypač daug žmonių paveiksluoja save. Koks tavo požiūris į asmenukes? Kuo meninė nuotrauka skiriasi nuo mėgėjiškos?

Esu tokio amžiaus, kad mano veidas kokios nors įspūdingos vietos fotografijai jau nepridėtų papildomos vertės. Asmenukės – daugiausia jaunimo žaidimai. Tegu fotografuojasi, tepasidžiaugia. Svarbu, kad skirtųsi, kuri nuotrauka iš Londono, o kuri – iš Kauno, kad po kurio laiko joje atpažintų vietovę, ne tik save. Esame įvairūs: vieni mėgsta daugiau kalbėti, kiti – klausytis, vieni pakankamai įdomūs patys sau, kiti nori labiau pažinti savo artimą.

Kas kita meninė nuotrauka, tai nėra nuotrauka prisiminimui. Ji turi kalbėti žiūrovui, paveikti jį, skatinti mąstyti. Gerokai prieš nuspaudžiant fotoaparato užraktą reikia apgalvoti idėją ir jos įgyvendinimo būdą. To nuolat mokausi iš meistrų.