Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2018-ųjų 7-ajame numeryje).

Studentų ateitininkų meno draugijos „Šatrija“ nariai išvykoje apie 1935 m. Autorius nežinomas / Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka.

Prisimenu, suklusau per vieną paskaitą universitete, kai dėstytojas pasakė, kad tarpukario literatūros lauke katalikų erdvė buvo labai svarbi, o daugelis menininkų – ateitininkai. Žinoma, kad ateitininkų indėlis didelis, žinojau: žurnalas „Ateitis“ spausdino pirmąsias žymių rašytojų publikacijas, aktyviai veikusi studentų „Šatrijos“ organizacija kvietė jaunuolius kurti ir mąstyti apie literatūrą bei meną, katalikų iniciatyva buvo pradėti leisti žurnalai „Židinys“ bei „Naujoji Romuva“.

Visgi tas laikotarpis turėjo atnešti didelių iššūkių Lietuvos kultūrinei visuomenei, nes intensyvi modernizmo sklaida, atėjusi iš Vakarų, kirtosi su visuomenėje paplitusiu klasikiniu kultūriniu tipu. Visa tai sukėlė susiskaldymą tarp pačių katalikų, diskusijas, avangardinius judėjimus, naujas temas kūryboje bei jos vertinime. Į kultūrinį gyvenimą įsiliejo ne tik menininkai ir kritikai, bet ir kunigai, vyskupai, politikai, tai tapo visai visuomenei svarbiais klausimais. Kodėl katalikų veikla kultūroje buvo tokia matoma ir aktyvi?

Ateitininkų išugdyti menininkai

Pirmiausia, svarbios buvo besikuriančios menininkų bendruomenės. Katalikus inteligentus menininkus ugdė studentų draugija „Šatrija“. Ši organizacija prasidėjo nuo 1924 metais Vinco Mykolaičio-Putino inicijuoto studentų sambūrio, kvietusio neformaliai pas profesorių namuose dalintis kūryba, svarstyti apie ją. Vėliau tai tapo oficialia Lietuvos universiteto organizacija. „Šatrijos“ draugijai priklausė vėliau klasikais tapę rašytojai bei garsiausi Lietuvos filosofai: Juozas Grušas, Salomėja Nėris, Antanas Vaičiulaitis, Antanas Maceina, Bernardas Brazdžionis, Kazys Bradūnas, Bronius Krivickas, Juozas Girnius, Vytautas Mačernis, Juozas Keliuotis, Alfonsas Nyka-Niliūnas ir kt. „Šatrijos“ draugijos veikla papildė ateitininkų leidžiamo žurnalo „Ateitis“ kūrybos skiltį profesionaliais tekstais. Daugelis šatrijiečių ir debiutavo su savo publikacijomis šiame žurnale. Draugiją sudarė daug narių ir jų veikla buvo efektyvi – jie kūrė, diskutavo, kritikavo ir publikavo savo tekstus.

Nepaisant to, „Šatrijos“ draugijos nariai aktyviai domėjosi ir meno kritika, naujausiais Vakarų literatūros kūriniais bei reiškiniais. Taip pat šatrijiečiai aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime – žurnale „Ateitis“ buvo spausdinami ir religiniai, ir politiniai, ir kultūriniai draugijos narių svarstymai.

Šatrijiečiai nesistengė kurti vien religinės tematikos tekstų, tačiau katalikybė buvo jų pamatas, atskaitos taškas ir tam tikras avangardinis būdas kurti. Tai pabrėžia ir jaunesniosios kartos „Šatrijos“ narys Kazys Bradūnas daug vėliau įvykusiame pokalbyje su Gediminu Mikelaičiu, išspausdintame knygoje „Tikėti ir rašyti“, kuriame jis aptaria vėlesnę savo kūrybą, žemininkų kartos stilistiką: „Tačiau primygtinai neakcentavome jau vėliau savo kūryboje teologijos ir filosofijos reikšmės, nesistengėme prisispyrę kurti religinę poeziją. Bet tie dalykai savaime ateidavo, nes katalikiška literatūros srovė ir apskritai to paties poveikio kultūrinis gyvenimas tada Lietuvoje buvo, galima sakyti, dominuojantis avangardas. Tad sėmėmės iš to, kas geriausia, o taip pat ateidavo ir religinės filosofinės temos po ranka. Akivaizdi buvo Antano Maceinos, Juozo Girniaus filosofijos įtaka. Nors jie ir ne literatai, bet laikėme juos žemininkų kartos atstovais. Maceina, tiesa, kiek vyresnis, tačiau mano kartai jis buvo draugiškas ir daug mums padėjo ieškant savųjų kelių. Studijų metais klausėme Maceinos ir Girniaus paskaitų universitete. Daugelis mūsų, literatūrą studijavusių, buvo ir studentų ateitininkų „Šatrijos“ draugijos nariai.“

Vėliau pokalbyje Bradūnas mini, kad S. Nėris, A. Miškinis, B. Brazdžionis ir kiti vyresnės kartos šatrijiečiai buvo jų kartos „dievukai“, autoritetai. Akivaizdu, kad draugija sudarė stiprų kūrėjų, besiremiančių lietuviška tuomete filosofine mintimi, sparną.

Studentų ateitininkų meno draugijos „Šatrija“ šventė Rumšiškėse apie 1938 m. / Elenos Gabulaitės rankraščių fondas, epaveldas.lt

Ryškiausia polemika

Katalikų kultūrininkų lauko atstovai aptardami naujas literatūros bangas neapsiėjo be nuomonių išsiskyrimo. Taip spaudoje atsirado daug polemikų. Ryškiausia – 1926 metais „Židinio“ žurnale įsiplieskusi ir visus metus trukusi kunigų Vinco Mykolaičio-Putino ir Adomo Jakšto diskusija dėl moderniosios literatūros. A. Jakštas – tradicionalistas, kietos katalikiškosios orientacijos, turintis aiškią poziciją, o V. Mykolaitis-Putinas, nors ir būdamas kunigu bei „Šatrijos“ įkūrėju, buvo atviras naujovėms. Jis paskelbė tekstą „Meno aptarimas“, kuriame kritikuoja dešiniosios pusės požiūrį į meną. Jakštas atmeta Mykolaičio-Putino modernistinį eksperimentą, įsiplieskia ginčas. Autoriai puola tiek idėjas ir požiūrį, tiek vienas kitą asmeniškai. Pavyzdžiui, V. Mykolaitis-Putinas argumentuodamas remiasi savo disertacijos vadovo Marco de Munnyncko teiginiu „Menas yra žmogiškoji kūryba“, o A. Jakštas nutaria argumentą demaskuoti paskambindamas M. de Munnynckui ir išsiaiškindamas, kad jis tokio teiginio niekada nėra sakęs.

Modernizmo (impresionizmo, simbolizmo, neoromantizmo, ekspresionizmo) sklaida sujudino klasikinį kultūros tipą, paremtą matomos tikrovės perteikimu mene. Į vieną ar į kitą pusę linko ir kultūriniai leidiniai, atsirado naujų leidinių ir manifestų (pavyzdžiui, „Keturių vėjų“ programa).

Šatrijiečio Juozo Keliuočio parengto almanacho ,,Granitas“ viršelis.

Aukšto lygio kultūrinai leidiniai

Nepaisant visų nesutarimų, kultūra plėtėsi, augo ir profesionalėjo, o „Keturių vėjų“ manifestas nebuvo vienintelis. Vienu reikšmingiausių to meto leidiniu tapo šatrijiečio Juozo Keliuočio parengtas almanachas „Granitas“. Jame pasirodė neoromantikų kartos kūriniai – Bernardo Brazdžionio pirmoji publikacija, Salomėjos Nėries kūryba, Antano Vaičiulaičio proza ir kiti tekstai. J. Keliuotis almanacho pradžioje išspausdina manifestinį tekstą „Poezijos ir meno problema“, kuriame teigia, kad skelbia manifestą ne bereikšmiais šūkiais, o pačia kūryba, tarsi kritikuodamas avangardinius judėjimus: „Granitas niekam negrūmoja. Niekam nepavydi kūrybos darbo dirbti. Dvasinės gėrybės begalinės: jų visiems pakaks. Jis netriukšmauja ir neputoja. Jis išeina į gyvenimą tik kūrybos vėliavos nešinas. O šūkavimas, spardymasis ir boksavimasis dar nėra kūryba. Kūryba intensyvaus visos žmogaus būtybės veiklumo vaisius. Ji dažnai reikalinga tylumos ir susitelkimo“. J. Keliuotis remiasi katalikybe, tačiau į kūrybą, kaip ir V. Mykolaitis-Putinas, žvelgia kaip į laisvą, neatrastą, kupiną įvairių naujų galimybių.

1931 metais Juozas Keliuotis pradeda leisti taip pat nemaištaujantį, bet naujų idėjų kupiną kassavaitinį žurnalą „Naujoji Romuva“. Šis leidinys tapo legenda. Jame buvo svarstyta apie literatūrą, muziką, teatrą. Paryžiuje studijavęs J. Keliuotis turėjo ambicijų vytis Vakaruose skleistą modernizmo kultūrą, bet ir laikytis tautos šaknų bei Katalikų Bažnyčios mokymo. Pirmajame numeryje kalbinamas Kauno arkivyskupas Juozapas Jonas Skvireckas teigia: „Jei šv. Povilas gyventų mūsų laikais, tai jis leistų laikraštį“. Dar įdomiau – arkivyskupas pašnekesio pabaigoje jokiu būdu nerekomenduoja leidiniui tapti tik religinio turinio žurnalu. Tad Juozas Keliuotis suformuluoja tokią viziją: „Naujoji Romuva skelbs katalikybę – neatstumiančią, negrasinančią – bet spindinčią, žavinčią ir viliojančią“. Katalikybė rodoma kaip atvira moderniam žmogui ar net esanti modernybės veiksniu, o ne prieštarybe. Taip pat leidinyje sukuriama erdvė kitokiai nuomonei, diskusijoms. Žurnalas tapo tokio lygio kultūriniu leidiniu, kurio, tikriausiai, nepasiekė joks leidinys Lietuvoje iki dabar.

1925 m. kovo mėn. „Ateities“ viršelis / epaveldas.lt
1925 m. kovo mėn. „Ateities“ numeryje skelbti jaunųjų kūrėjų eilėraščiai / epaveldas.lt

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Dėmesys kultūrai tarpukariu buvo labai didelis – kultūrinius reiškinius suprasti ir pakomentuoti turėjo galėti kiekvienas inteligentas. Literatūroje iškilo katalikai kūrėjai, jie būrėsi į draugijas, puoselėjo savo kūrybiškumą, sekė meno ir kritikos naujienas. Buvo permąstytas tikėjimo ir modernaus meno santykis. Tarpukario kultūriniai leidiniai tebelieka pavyzdžiu ir įdomiu tyrimo lauku šiandienos meno kritikai, o „Šatrijos“ draugijoje susiformavusios menininkų kartos – šiandienos kanoniniai autoriai.