Režisierė Lina Židonytė. Julijos Kulevičiūtės nuotrauka

Spalio 26 ir 27 dienomis aktorė Fojerbach į Oskaro Koršunovo teatrą sukvietė publiką įvertinti jos pastangas perimti pagrindinį vaidmenį režisieriaus Letau spektaklyje. Deja, ponas režisierius dar nepasirodė, tačiau Fojerbach yra pasiruošusi laukti ir savo pastangas įrodyti net režisieriaus asistentui, o kartu ir žiūrovams, kurie tampa šio įvykio liudininkais.

Šis įvykis – režisierės LINOS ŽIDONYTĖS debiutas profesionaliojoje teatro erdvėje pagal Tankredo Dortso ir Ursulos Ehler pjesę „Aš, Fojerbachas“. Dvylikos metų kelią iki premjeros Lina apibūdina kaip pilną klaidų, nesusipratimų ir neaiškumų, tačiau tuoj pat prideda, kad tai buvo įdomi visa ko pradžia. 

Uždavus klausimą Linos žodžiai liejasi laisvai, todėl atsakymai čia pateikiami be klausimų – tik su antraštėmis, suteikiančiomis kryptį žodžiams.

Režisierė Lina Židonytė ir aktoriai Kristina Švenčionytė, Naubertas Jasinskas spektaklio „Aš, Fojerbach“ repeticijoje. Julijos Kulevičiūtės nuotrauka

Apie teatro krislelio pagavimą

Pirmoji teatrinė kaip žiūrovės patirtis įvyko Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Buvau šešerių, kai mama nusivedė pažiūrėti spektaklio „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Juokinga prisiminus, nes kai pamačiau, kad Snieguolė scenoje miršta, pradėjau isteriškai verkti per visą teatrą ir prašyti mamos, kuri yra gydytoja kardiologė, kad nueitų padėti išgelbėti heroję, tačiau mamai teko išvesti mane į teatro fojė ir nuraminti.

Kita pirmoji teatrinė patirtis buvo vaidybinė. Kauno dramos teatre veikia teatro mokyklėlė „Mano teatras“, kurioje 2008 metais režisierė, aktorė Inesa Paliulytė režisavo spektaklį „Liūdnas Dievas“. Tai buvo pjesė apie gydytoją Janušą Korčaką, kuris holokausto metu gelbėjo žydų vaikus. Spektaklio viena pirmųjų scenų prasidėdavo keturių angelų pasirodymu scenoje ir pasibaigdavo jų malda už mirusiuosius. Atlikau vieno iš angelų vaidmenį, nes reikėjo paauglių aktorių, kurie turi šiek tiek sodresnį balsą.

Gerųjų Kauno dramos teatro administratorių dėka aš mačiau labai daug spektaklių šiame teatre, nes kaip šio teatro mažieji darbuotojai prasmukdavome ir žiūrėdavome spektaklius nemokamai. Manau, kad mačiau pačius geriausius režisieriaus Gintaro Varno spektaklius – „Nusikaltimas ir bausmė, „Švyturys“, „Tolima šalis“, „Ruzvelto aikštė“ ir kitus. Šie spektakliai man yra palikę neišdildomą įspūdį, ir aš jų labai pasigendu dabar, kai nuvažiuoju į Kauno dramos teatrą.

Apie virimą studijų katile

Baigusi dvyliktą klasę išvažiavau į Vilnių, kuriame iš pradžių studijavau Vilniaus universitete, o po metų perstojau į teatro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Paraleliai visą laiką dirbau scenografės asistente teatre, kine arba reklamose ir taip rinkausi patirtį. Teatro studijų trečio kurso pabaigoje įstojau į valstybės nefinansuojamą teatro režisūros bakalaurą, tad, kai baiginėjau teatro studijų ketvirtą kursą, paraleliai ėjau į režisūros pirmąjį kursą – tai buvo velniškai sunkūs metai, nes nei ten, nei ten nebuvau pilna koja. Teatro studijas baigiau su to meto bičiulių pagalba – vieni šunį prižiūrėdavo, kol per naktis mokydavausi bibliotekoje, kiti padėdavo su tekstais ir jų šifravimu, o dar kiti ir maistu pasirūpindavo.

Teatro režisūros studijose man sekėsi ne per geriausiai – nepavyko užmegzti kontakto su dėstytojais, buvo itin sunku temiškai – atrodo, viskas, ką dariau, netiko ir neatitiko lūkesčių. Matyt, pati nemažai prisidėjau prie to, kad buvo šaltas bendravimas tarp dėstytojų ir manęs, tiesiog neradome bendros kalbos. Tai buvo ganėtinai sunku, bet sąlygiškai norėjau duoti kelią grupės draugams, kuriems sekdavosi, o pati darydavau tai, kas man buvo įdomu. Matyt, turėjau pykčio sau už visą chaotišką procesą, o dabar gerai pagalvojusi nesuprantu, kodėl už tai turėjo kentėti ir kiti. Bet esu dėkinga visiems jau praėjusio laikotarpio žmonėms, kurie padėdavo, kurie nusisukdavo, ir dėstytojams už jų netikėjimą ir dūsavimus, nes tai man daug davė.

Toks sutrumpintas variantas, kaip viskas vyko. Kol kas turiu dvylikos metų pasivaikščiojimo etapą. Baisoka pagalvoti, kas dar laukia, bet, matyt, tai ir veda į priekį. Atrodo, laukia gera piligriminė kelionė. 

Apie tai, kas ką pasirenka 

Esu tokia balta varna ir jautri nelaimėms, netektims, praradimams, nesėkmėms, kolegų ir bičiulių pasitraukimams iš šio gyvenimo. Dirbant Kauno dramos teatre patyriau pirmąją netektį, kai nusižudė kolegė. Mokantis akademijoje vien per pastaruosius trejus metus nusižudė du jauni teatro žmonės. Šiandien supratau, kiek žmonių nusižudė per šiuos dešimt metų. Pasidaro nejauku ir svetima suprantant, kiek prarandame, pražiūrime ir nepastebime.

Nemoku palikti netekčių vakarykštei dienai, o nurašyto žmogaus tema, jo būsenos ir jausmai man visada kėlė nerimą, bet kartu ir domino. Pagalvojau, kad galiu pabandyti tai panagrinėti spektaklyje ir pasidalyti mintimis bei išgyvenimais su aktoriais ir žiūrovais.

Maždaug 2007 metais mačiau Valentino Masalskio režisuotą ir atliktą „Aš, Fojerbachas“ spektaklį Vilniuje, kuris man paliko begalinį įspūdį. Visiems pasakojau ir sakiau, kad reikia pamatyti šį spektaklį, kviečiausi draugus iš Kauno važiuoti į Vilnių arba vilniečius tempiausi į teatrą, nes man šis spektaklis atrodė tobulas savo pliku nuoširdumu, aštrumu, atvirumu ir profesionalumu.

Būdama ketvirtame kurse pagalvojau, kad dar nesugebu dirbti su didele komanda, todėl reikia mažesnės. Pasirinkau šią pjesę, ją sutrumpinau iki savo išgalių ir pabandžiau. Savižudybės tema Lietuvoje jau yra palietusi beveik visus. Panašiai kaip ir emigracijos tema, tačiau apie savižudybes vis dar mažai kalbama, diskutuojama, nėra tinkamai pasirūpinta edukacine, šviečiamąja, pagalbine programa.

Aktoriai Kristina Švenčionytė ir Naubertas Jasinskas rež. Linos Židonytės spektaklio „Aš, Fojerbach“ repeticijoje. Julijos Kulevičiūtės nuotrauka
Aktorė Kristina Švenčionytė rež. Linos Židonytės spektaklyje „Aš, Fojerbach“. Julijos Kulevičiūtės nuotrauka

LINA ŽIDONYTĖ: Šis spektaklis teatre yra mano režisūrinis debiutas, ir aš nenoriu išsišokti. Apie nieką kita negaliu kalbėti, išskyrus apie tai, ką pastebiu ir ką jaučiu. Dėl to pradėjusi suprasti, kaip gyvena, jaučiasi režisieriai, aktoriai, kaip veikia teatro greitasis mechanizmas, pasirinkau tokią temą.

Apie tai, kad istorijos yra tam, kad būtų išgirstos

Spektaklis yra apie ten būnančių veikėjų išgyvenimus, skaudulius, pavirtusius į skaudžias nuospaudas, kurios yra vis priminamos arba prisimenamos. Pirmajame plane – pagrindinės veikėjos Fojerbach išgyvenimai, nuoskaudos ir patirtys. Mano menku supratimu, dabartinei mūsų visuomenei yra būdingas bėgimas nuo savęs – niekas nebešneka apie savo patirtį, nes tai niekam nebeįdomu. Įdomu tik tai, ką tu gali padaryti toliau, kuo gali būti naudingas dabar. O man atrodo, kad yra labai svarbu žinoti, ką iš praeities ir dabarties žmogus gali neštis į rytojų. Todėl mane ir sužavėjo dramaturgijoje išrašyta praeities nagrinėjimo schema: kas po ko eina, kas atsitinka ir koks yra vienokios ar kitokios patirties ar priimto sprendimo padarinys.

Kitas dalykas – dėl tų padarinių kartais žmonės tam tikruose etapuose būna nurašomi. Kas atsitinka su jais, kai jie būna nurašomi, kaip elgiasi kiti jų aplinkoje – ar tai yra priimama, atmetama, ar apsimetama, kad nieko neįvyko ir toliau vaizduojamas gražus paveiksliukas.

Žmogus turi kaupimo mechanizmą – jeigu nėra išsipasakojama, išsidalijama savo skauduliais, patyrimais, tas mechanizmas persipildo ir sprogsta. Dėl to gero rezultato tikėtis nereikia, o dažniausiai to padariniai būna skaudūs, sunkūs, ilgi ir liūdni.

Dar vienas įdomus dalykas yra santykiai – dviejų nepažįstamų žmonių – asistento ir Fojerbach. Dramaturgiškai tai svetimi žmonės, bet kartais svetimam žmogui pavyksta pasipasakoti daugiau nei neva pačiam artimiausiam. Šis tvinksintis susvetimėjimas yra didelė yda, kurią daug kas gali atpažinti.

Apie duobes profesijose

Šis spektaklis teatre yra mano režisūrinis debiutas, ir aš nenoriu išsišokti. Apie nieką kita negaliu kalbėti, išskyrus apie tai, ką pastebiu ir ką jaučiu. Dėl to pradėjusi suprasti, kaip gyvena, jaučiasi režisieriai, aktoriai, kaip veikia teatro greitasis mechanizmas, pasirinkau tokią temą ir per savo patirtį perleidau šią dramaturginę medžiagą, kuri, mano galva, gali būti aktuali žmogui, kuris po ilgo kelio tik pradeda daryti tai, apie ką visą laiką svajojo arba tik pradeda kurti ir save realizuoti. Anaiptol nėra svarbu, kad žiūrovas nėra teatro profesijos atstovas.

Nepaisant to, kad čia Fojerbach yra aktorė, kurios profesija yra apipinta legendomis, aš noriu pasakyti, kad tokiose pačiose aplinkybėse gali būti medikas, teisininkas, ekonomistas, buhalteris, šlavėjas ar bet kokios kitos profesijos atstovas. Spektaklyje net yra viena scena, kurioje Fojerbach kreipiasi į žiūrovus ir vardija profesijas – tuo norime atkreipti dėmesį, kad išgyvenimų pajautimui ir supratimui nėra svarbus statusas ar pozicija, nes tikriausiai visi yra patyrę nuoskaudą ar nesėkmę, o ir visos profesijos yra garbingos ir gali turėti įvairių padarinių.

Apie rytinį Vilnių

Dar manau, kad būdami skirtingi Fojerbach ir asistentas yra panašūs savo vienišumu. Fojerbach gali kloti tiek monologų, vadinasi, kiek patirčių ji yra sukaupusi, bet nepasidalijusi. O asistentas tikriausiai dar kaupia šią liūdną patirtį. Jų bendrystė yra jų vienišumas – kaip ir daugelio dabartinių žmonių.

Anksčiau, turėdama laisvo laiko, ankstyvais rytais vaikščiodavau po Vilniaus centrą, senamiestį ir stebėdavau žmones – dauguma jų atrodydavo tokie vieniši, bailūs ir besirūpinantys tik savo kompleksų maskavimu. Taip skurdžiai, tikrai ir liūdnai miestas retai atrodo.

Apie susigalvotą Dievą aukštybėje

Manau, kad visiškai teisinga yra Fojerbach frazė, kad mes susikuriame sau patogius dievus, nes taip lengviau būti, kai esame kažkieno vadovaujami. Nagrinėdama spektaklio medžiagą supratau, kad gyvenime yra svarbios ribos. Ribos darbe ir ribos artimoje aplinkoje. Reikia nenumesti ir nenustumti savo poreikių ir siekių į tolumas dėl kitų. Tai reiškia jausti pagarbą ne tik kitiems, bet ir sau. Jeigu žmonės turėtų ribas, tikriausiai nebūtų jų tiek nelaimingų, jaučiančių baimę ir poreikį tarnauti kitam – ar tai būtų žmogus, ar daiktas.

Neturiu nieko bloga prieš patarnavimą iš teigiamos, gražios, reikalingos pusės. Kalbu apie pataikų patarnavimą dėl geresnio įvaizdžio, dėl geresnio įvertinimo, dėl daugiau pinigų. Pataikus patarnavimas būna be ribos, kai yra kraunama daug užduočių, žmogus viską tempia, dirba, aukoja savo sveikatą. Tai atsitinka ir su Fojerbach – ji paaukoja viską, ir galiausiai jos sveikata paaukoja ją.

Apie sutapusius eilėraščių pasirinkimus

Tikriausiai į šio spektaklio autorius taip pat reikėtų įrašyti ir poetą Rimvydą Stankevičių, nes spektaklyje naudojamas jo dviejų eilėraščių duetas. Man spektaklyje labai norėjosi ramios vietos su kuo mažiau vaidybos niuansų. Atnešiau Kristinai (aktorei) tris R. Stankevičiaus eilėraščių knygas, paprašiau paskaityti ir pasakiau, kad vėliau aptarsime.

Aš turėjau atsirinkusi šiai temai tris eilėraščius, o Kristina išsirinko du iš jų. Mes juos sudėjome ir supratome, kad jie mūsų jauną patirtį sudeda į visumą, pavyzdžiui, kaip ir paukščių motyvas, kuris mus lydi šiame darbe. Norėjome papildyti darbą, todėl pridėjome šiuos eilėraščius. Stengiamės to nedaryti piktavališkai, veikiau jaunatviškai, studentiškai.

Apie ateitį

Puikiai suprantu, kad tai nebus ilgai rodomas spektaklis, nes jis nėra paskutiniųjų tendencijų ir populiariųjų temų dešimtuke. Palinkėčiau, kad spektaklis būtų rodomas ne kiekybiškai, o kokybiškai. Taip pat spektakliui ir aktoriams linkiu reiklaus žiūrovo, kuriam yra svarbus žmogiškumas ir kuris pozicijos siekio bei garbėtroškos etapus jau yra išgyvenęs arba išgyvenantis šiuo metu, kuris ieško kito kelio, ieško pokalbio. Pati irgi labai norėčiau su tokiu žiūrovu atrasti pokalbį. 

Artimiausi spektaklio „Aš, Fojerbach“ rodymai – gruodžio 4 ir 5 dienomis.