Nuotraukoje – liaudies meistras Tomas Miškinis.

Romo Treinio romano „Dziedas“ („Tyto alba“, 2018 m.) antroji dalis, kurią jau po autoriaus mirties jo kompiuteryje aptiko sesuo Rita Treinytė.

I dalis 

Gimimas

...Į šį pasaulį jis atėjo kaip patrankos šūvis. Lygiai po dvidešimt dienų, minutė minutėn, sekundė sekundėn, ties Kirchholmu panašiai iššovė ir paslėptos žolėse didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus patrankos į besiartinančių švedų pėstininkų gretas. Vienas iš sviedinių pataikė tiesiai paskutiniam (iš trijų) likusiam gyvam jo tėvui į krūtinę ir ją sutraiškė. 

Ji

...Jo motiną, žinomą miesto kekšę, išprievartavo trys girti švedų kareiviai. Įsistūmė į apgriuvusį sandėliuką, suręstą prie pat tvirtovės sienos, ir paeiliui ja pasinaudojo. Žinoma, prievartauti kekšę buvo visiška kvailystė. Ji ir taip nedaug kainuoja – smulkus pinigėlis, lėkštė viralo, butelis pigaus vyno, ir ji bus tavo. Be to – apskalbs, pasaugos miegantį, greit ir pigiai gaus visko, ko reikia kareiviui svetimoje žemėje. Kekšė kare reikalingas ir naudingas daiktas. O štai paniekinta ji gali keršyti, gali miegančiam ir gerklę perpjauti, ir kokių nors nuodų į srėbalą įpilti. Bet švedai buvo girti, kažko įpykę, per daug apsvaiginti netikėtai jiems ant galvos užkritusios valdžios ir nebaudžiamumo. Jie ne tik ją išprievartavo, bet dar ir išplakė. Gal dėl girtumo, o gal šiaip – iš įniršio. Vienas botago kirtis kliuvo per aukštai. Prakirtęs veidą jis pačiu galiuku pataikė į akį, ir ši išvarvėjo. Taip jo motina tapo Vienaake...

Ji jau seniai nebebuvo piemenė ir kūno formomis nebegalėjo konkuruoti su jaunomis kekšikėmis, kurių buvo apstu prie tvirtovės vartų. Bet ji turėjo kitą ginklą – be galo išraiškingas ir viliokiškas akis. Tereikėdavo jai žvilgsniu pagauti geidulingas vyriškio akis, ir jokia jaunuolė, išvertusi parodai dar standžią krūtinę ar plekšnojanti per savo dar nenukarusį užpakalį, nebegalėdavo su ja lygintis. Užburtas jos akių, vyras paprastai nusekdavo paskui ją.

Dabar, netekusi savo pagrindinio ginklo, ji po truputį ėmė ristis į patį dugną. Negana to, po to nelemto įvykio ji dar ir pasijuto esanti nėščia. Kad ir kaip stengėsi atsikratyti vaisiaus, kad ir nuo kokių stalų šokinėjo, kad ir kokias žoleles gėrė – prakeikta švedų dovana niekaip nenorėjo išeiti lauk. Galų gale, nuėjusi pas seną žiniuonę, gyvenančią prie miesto kapinių, atsidavė jos valiai ir senė metaliniu strypu bandė nugalėti šveduką. Bet ir tai negelbėjo.

– Arba Dievas tau jį davė, arba velnias, – po nesėkmingų bandymų tarė jai senė. – Žinau tik viena – jo jėga didesnė už mano. O tau patariu gimdyti. Šitas benkartas tau tikrai atneš permainas. Tik nežinau – geras ar blogas.

Permainų jai reikėjo. Jei niekas nepasikeis, su savo išvaizda ji greitai baigs gyvenimą tvirtovės griovyje. Perrėš kas nors gerklę už vagystę, ir tiek. Žinoma, dar galima eit elgetaut, bet kadaise buvusios gražios moters išdidumas, moters, nuo kurios žvilgsnio vyrai netekdavo amo, moters, paskui kurios sijoną sekiojo net kilmingieji, neleido jai eiti prie bažnyčios su ištiesta ranka. Be to, ir pradėti elgetauti nebuvo taip paprasta. Visiems miesto elgetoms vadovavo neūžauga Karlas ir šie jam mokėjo didesnę dalį savo išmaldos. Be jo leidimo joks naujokas neišsilaikys mieste nė dienos. Ką ten dienos! Jau po valandos jo neliks ant šventoriaus. Neūžauga Karlas savo valdas laikė geležiniuose gniaužtuose.

O jos santykiai su Karlu buvo visai nekokie. Kadaise jis siekė jos – ir ne vienai nakčiai. Vieną naktį galima permiegoti ir su nykštuku. Bet jis norėjo jos visam laikui, norėjo padaryti ją elgetų karaliene, prisirišti grandine prie savo sosto ir laikyti ją ten kaip savo galybės įrodymą. Ji buvo per daug jauna ir išdidi, kad paklustų neūžaugos reikalavimui. Ir, aišku, būtų sumokėjusi už savo išdidumą, bet čia ją išgelbėjo jos nuovokumas.

Tai atsitiko smuklėje. Karlas eilinį kartą kabinėjosi prie jos, siūlė savo meilę ir prielankumą, galų gale nebeapsikentęs ėmė tiesiogiai jai grasinti. Ir nežinia kuo viskas būtų pasibaigę, jei ne paprastutė mintis, kurią jai greičiausiai pašnibždėjo jos Angelas Sargas.

– Žinau, Karlai, – tarė ji, – tu gali perrėžti man gerklę ir po akimirkos aš atsidursiu griovyje. Bet paklausyk – taip tu prarasi mane amžiams ir laimėtojas liksi ne tu. Ką pasakys tavo sėbrai, sužinoję, kad nesugebėjai palaužti paprastos kekšės? Ar jie ir toliau tave gerbs?

Šauta buvo tiesiai į taikinio obuolį. Karlui su jo neūžaugos kompleksu, visą gyvenimą priverstam ginti savo vertę, nebuvo nieko svarbiau už jo paties autoritetą. Ir jis paleido ją. Tik atsisveikindamas vis dėlto perspėjo:

– Gali būti laisva, velniai nematė, kekšių aš susirasiu į valias. Bet atmink, ateis diena, kai tu atšliauši pas mane pagalbos, o jau tada aš atsigriebsiu su kaupu.

Kad ir kaip būtų keista, ta diena iš tikro artėjo. Tik ji greičiau nusižudys, nei eis pas Karlą pagalbos. Mintys apie savižudybę ją lankė vis dažniau. Vaisius, kuris brendo joje ir niekaip nesidavė numarinamas, nori nenori vertė mąstyti apie tai, kad atimti jo gyvybę tėra tik vienas būdas – nutraukti savąją. Ir vis dažniau ji spausdavo rankose vokiečio samdinio jai dovanoto stileto rankeną.

Stabdė ją tik vienas dalykas – ne Dievo bausmės ar mirties baimė, ir jau toli gražu ne baimė palikti šį pasaulį. Stabdė ją vis tas pats prakeiktas jos išdidumas. Jai buvo koktu net pagalvoti, kad po jos savižudybės kas nors gailėdamasis pamanys, kad, girdi, vargšelė nebepakėlė ją užklupusių vargų. Tad ir toliau vaikščiojo po miestą, išdidžiai atstačiusi jau pradedantį apvalėti pilvą.

O dėl vaiko nusprendė: jei jau jis taip įsikibo į šį pasaulį, tai ji tikrai tam nebesipriešins. Jai net patiko jo užsispyrimas – kažkuo priminė ją pačią. Gal tikrai jam skirta šioj žemėj išminti savo taką. O jei taip, tai ji ne tik netrukdys, bet iš visų jėgų padės ir globos tą užsispyrėlį. Ir tegul nusprogsta visi karlai ir švedai – nuo šios dienos ji bus savo kūdikio gynėja ir vargas tam, kas nors žvilgsniu, nors žodžiu bandys pakenkti jos vaikui. Nuo šios dienos ji taps vieniša vilke, ginančia savo vilkiuką.

Ir vos tik ji taip apsisprendė, galvoje iš karto susiformavo mintis – kaip ir iš ko jai toliau gyventi.

Jos maitintoju turi tapti karas. Jis jau vyko, ir daugelis jau maitinosi iš jo.

Jau penkerius metus švedai, užėmę beveik visą Estliandiją, veržėsi į Livoniją. Kažkada buvo apsupę net Rygą, bet prakeikti lietuviai, pradžioje vadovaujami Radvilos Perkūno, paskui to didžiojo etmono Zamoiskio, o dabar lauko etmono Jono Karolio Chodkevičiaus, vis atmuša švedų antpuolius. Ir ne tik atmuša, bet ir pliekia daug gausesnes Karolio IX pajėgas. Tiek prie Rygos, tiek prie Kokenhauzeno (Kuoknesės), tiek prie Felino (Viljandžio), tiek prie Vaisenšteino (Paidės) nedidelė lietuvių kariuomenė triuškino keliskart gausesnius švedus, imdama į nelaisvę net karo vadus. Ir tik 1603–1604 metų maras, įsisiautėjęs abiejose pusėse, kiek pristabdė karo veiksmus. Ligos pakirstos miestų pilyse esančios įgulos gerokai apsilpo. Lietuvių kariuomenė rudenį išsiblaškė po visą Livoniją ir tik žiemos prispausta vėl susirinko į stovyklą. 1604 metų vasarą, kai ir pats lauko etmonas kiek atsigavo po ligos, kariniai veiksmai vėl suaktyvėjo ir švedų karo vadas Eriksonas buvo sutriuškintas mūšyje tarp Peltsamos ir Paidės.

Vis dėlto tai dar nebuvo tas tikrasis, viską apimantis, viską pasiglemžiantis karas. Jis jau buvo jaučiamas, jį jau buvo galima užuosti ir gudresnieji jam jau ruošėsi – kaupė atsargas ir gandus, spėliojo, kas nugalės, ir mąstė, kaip prisišlieti prie nugalėtojų stovyklos. Ir štai 1605 metais Jonas Karolis Chodkevičius, karaliaus Žygimanto III pakeltas didžiuoju Lietuvos etmonu ir gavęs finansinę bei materialinę paramą, vėl pasirodė Livonijoje. Jis jau turėjo apie keturis tūkstančius raitininkų ir pėstininkų po savo vėliavom. Kaip tik tuo metu švedai vėl pradėjo pulti Livoniją. Grafas Mansfeldas su savo laivais pasirodė prie Dunamundės (Daugavgryvos), visai šalia Rygos, Lenartsonas išsilaipino Revelyje (Taline) ir iš karto pajudėjo Parnau (Pernu) kryptimi, kur turėjo susijungti su paties Karolio IX vadovaujamu septynių tūkstančių ekspediciniu korpusu. Sudėjus visus kartu – ir Mansfeldo raitelius, ir Lenartsono pėstininkus, ir karaliaus raitelius bei algininkus – turėjo susidaryti apie keturiolikos tūkstančių kariuomenė – riešutėlis, kurio neperkąs net iššiepti prakeikto Katkaus dantys.

Kaip tik tada Vienaakė ir nusprendė imtis prekybos, tapti markitante. Turėdama sutaupiusi truputėlį pinigų, ji įsigijo pusiau dengtą vežimą, su čigonais suderėjo dėl arklio, pradėjo kaupti reikalingiausias karui prekes.

Po miestą trynėsi vienarankis samdinys, kažkada, matyt, buvęs šaunus kareiva, bet, praradęs ranką, besiritantis vis žemyn. Kilimo jis buvo iš Mozūrijos ir čia jautėsi svetimas, tad viską, ką sugebėdavo uždirbti arba pavogti, palikdavo artimiausioje smuklėje. Ji kelis kartus pavaišino buvusį kareivį vynu ir, hipnotizuodama vienintele likusia savo akimi, prisikalbino jį prisidėti prie verslo. Mozūras pradžioje net nėjo į kalbas, bet kai ji jam paaiškino, kad sekdami paskui švedus jie nenumaldomai artės prie jo gimtųjų vietų – sutiko. Jam reikės rūpintis arkliu, pagal išgales ginti ją ir jos verslą – už tai visada bus pamaitintas ir, svarbiausia, pagirdytas, kišenėje visada turės vieną kitą monetą. Jo karo trofėjai liks jo žinioje. Norėdamas juos visada galės parduoti jai už sąžiningą kainą.

Vis dėlto pagrindinė priežastis, kodėl Valdekas (toks buvo jo vardas) sutiko prisidėti prie jos verslo plano buvo ne turtas, ne galimybė palikti šitą prakeiktą miestą, ne tėvynės ilgesys. Pagrindinė priežastis buvo šita vienaakė pilvota kekšė. Pažinojo ją dar nesubjaurotą, o kartą, po sėkmingo lošimo kauliukais, net buvo nusipirkęs ją. Tada vos kauštelėjusį, bet dar negirtą, jos žvilgsnis paskandino savo ežeruose ir laimingesnio skenduolio šitame pasaulyje nebuvo. Ir prasiautęs visą parą kartu su ja, palikęs visus išloštus pinigus smuklėse ir jos kišenėje, jis ne tik nesijautė apgautas – jis buvo laimingas. Ir vienintelis noras liko vėl prasimanyti kur nors pinigų ir vėl praleisti audringą naktį su ja.

Kai sutiko ją nuplaktą, giliu ištinusiu randu per visą jos žavų veidą pažymėtą, o vietoj akies, vietoj vieno iš ežerų, tik juodą skepetą beryšinčią – kraujas užvirė jo gyslose ir jis ant kelių maldavo įvardyti niekšus, šitaip su ja pasielgusius, bet ji tylėjo.

– Tai mano skolininkai, – tepasakė.

Todėl dabar, kai ji pasiūlė jam prisidėti prie jos, Valdekas tik dėl akių pasimaivė, pasibrangino – o pats slapčiomis padėkojo savo Šventajam ir prisiekė niekados nesitraukti nuo jos nė per žingsnį, o jei reikės, tai ir gyvybę už ją atiduoti. 

Pirmojo tėvo galas 

Lijo nuo pat ryto. Ir ačiū Dievui. Švedų kareivių perpildytas miestas jau baigė paskęsti išmatose ir srutose. O dabar žliaugiantis upeliukais vanduo nuplovė grindinį iki akmenų ir buvo smagu juo žingsniuoti, nešluojant sijonų galais išmatų. Vienaakė buvo gerai nusiteikusi. Ji ką tik susitiko su švedų intendantu ir gavo jo garantijas dėl vietos švedų gurguolėje. Tiesa, senas paleistuvis panorėjo už tai tam tikros paslaugos ir ji dar ir dabar žiaukčiojo prisimindama jo nupiepusi kotą savo burnoje, bet čia jau nieko nepaveiksi. Gerai dar, kad nepareikalavo praskėsti kojų. Pilvas jau pūpsojo kaip kokia pūslė, o ir kūdikis jau spardėsi taip, kad buvo matyti net per drabužius, tad derklevotis su kažkokiu švedpalaikiu nebuvo jokio noro.

Užtat slapta žinia, kurią jai išpliurpė intendantas, buvo verta visų vargų. Greitai iš Švedijos turi atplaukti pats švedų karalius Karolis IX, o su juo ir visa švedų armada. Anot intendanto, tūkstančiai grobio ištroškusių karių užplūs Livoniją ir galas bus Chodkevičiaus gaujai. Vienaakei ši žinia reiškė, kad reikia baigti pasiruošimus, nešdintis iš miesto ir kuo greičiau užsiimti kuo patogesnę vietą gurguolėje.

Šiandien Valdekas turi parsivaryti arklį iš čigonų. Vakar jis, apžiūrėjęs arklį, jai pasakė, kad kuinas jau senas, bet palyginti sveikas, patyręs ir ramus, kad už tokią kainą geresnio nėra ko ir norėti. Ir, kad ir kaip keista, čigonai net nebandė jo apgauti. Neperdažė arklio, neprigirdė jo midumi, atvirai parodė visas buvusias arklio žaizdas – gal suprato, kad seno kareivio neapgaus ir sąžiningumas visiems išeis tik į naudą. Vienaakei dar reikėjo pasiimti vyną, kurį ji užsakė pas Solomoną, ir pasikinkius arklį dar nulėkti į malūną, kur jos laukė trys maišai miltų.

Ji kirto skersgatvį ir pro vartelius išlindo šalia tvirtovės. Tai buvo pats trumpiausias kelias į Solomono smuklę. Ir būtent čia, visai netoli prakeikto sandėliuko, ją pasigavo vienas iš jos skriaudėjų.

– Palauk. Man reikia su tavimi pasikalbėti, – tarė švedas (jauniausias iš trijulės), sugriebęs ją už rankos.

Ji pabandė išsivaduoti, bet vaikinukas ją laikė tvirtai.

– Suprask, mes nenorėjom, kad taip atsitiktų, – kalbėjo jis mindžikuodamas, – kažkaip savaime viskas išėjo.

– Savaime? Tu pažiūrėk į mane! Pažiūrėk į tą savo „savaime“!

Ji dar kartą pabandė išsiveržti iš švedo glėbio, bet jaunuolis ją ne tik laikė – jis tempė ją į tą patį sandėliuką.

– Tu suprask, – vis kalbėjo jis, – karas... jis visus mus pakeičia. Jei ne karas, mes nebūtume virtę tokiais gyvuliais. Aš namuose nieko nesu nuskriaudęs, o čia... Dovanok. Nuo tada tave sapnuoju ir negaliu atsikratyti tavęs. Tu – mano mintis įkyruolė. Nebegaliu be tavęs, – ir suėmęs ją į glėbį nusitempė į sandėliuką.

Priešintis? Tai buvo beprasmiška. Jaunuolį svaigino ir jo nusikaltimas, ir begalinė valdžia, ir nebaudžiama jėga. Pats to nesuvokdamas jis ir vėl bandė paimti ją prievarta. Nepaisydamas nieko, nepaisydamas jos išvaizdos, nepaisydamas to, dėl ko pats ką tik atsiprašinėjo. Jis svaigo pats nuo savęs, o ji tebuvo galimybė tam svaiguliui realizuotis. Tad vilko ją į tą pačią vietą, kurioje baigėsi jo nekaltybė, kurioje jis tapo kareiviu – prievartautoju ir nugalėtoju. Ir tik dabar, kai jis vėl paims ją, ji supras, kad tame nebuvo blogio, kad...

Jau sandėliuke ji nustojo priešintis. Atvirkščiai, ji net apkabino jį, priglaudė prie savęs. Švedas net sumurkė iš malonumo. Ji suprato, ji atleido. Vienaakė glostė jam plaukus, bučiavo jį, o viena ranka grabinėjo po savo sijonus ieškodama ten paslėpto stileto. Kai jį surado, priglaudė jam prie šono, ten, kur baigiasi šarvas, prie pat pažasties, įrėmė stiletą tarp šonkaulių. Taip, kaip vaikystėje matė įremiant durklą jos tėvą, kai pjaudavo kiaulę. Po pažastim, vos iš viršaus žemyn. Tik vienas dūris, ir viskas. Be garso, be agonijos. Taip ir dabar – švedas net nesujudėjo. Išleido tik vieną garsą, vos gurktelėjo, ir viskas. Pirmam skriaudėjui atkeršyta.

Kraujo beveik nebuvo. Mažytė srovelė nutekėjo jo šonu, vos nuspalvindama baltinius. Ar tas kerštas jai buvo palaima? Galbūt. Gal vis dėlto ir jie turi prisiimti nors dalį to, kas jai atsitiko. Nors iš dalies atsiskaityti už jos vienaakiškumą, už tą prakeiktą pilvą, kuris pūpso dabar priešais ją, vis primindamas, kad netrukus gimdys, kad turės dar ir rūpintis tuo, kas atsiras po gimdymo, kad pasikeitė jos gyvenimas... po jų sušikto įsikišimo pasikeitė.

Ji išsitraukė savo tribriaunį stiletą iš nurimusio švedo kūno, nusišluostė jį ir paslėpė po sijonų klostėmis. Jo dar prireiks, dar du jos kūdikio tėvai gyvi. Dar ir jiems skirta po dūrį. Dar palaukit, dar...

O dabar reikėjo atsikratyti kūno. Daug negalvojo – tam yra Valdekas. Tegul jis ir rūpinasi.

Suradusi jį trumpai paaiškino reikalą, ir Valdekas, pridėjęs pirštą prie lūpų, parodė, kad viską supranta, kad viskas bus padaryta, kad net burnos aušinti nereikia, o jis tik džiaugiasi, kad jos siela galų gale gavo pasitenkinimą.

Pats kadaise buvo kareivis. Ne geresnis ir ne blogesnis už tuos švedus. Ir pats prievartavo, grobė, plėšikavo, nejausdamas nė mažiausios sąžinės graužaties. Ir tik dabar, kai jo geidžiama moteris nukentėjo, kai poelgis, kuriam anksčiau jis nebūtų suteikęs jokios reikšmės, rimbo kirčiu perliejo jo paties sielą, Valdekas susimąstė ir apie savo praeitį. Ir, reikia pasakyti, nieko gero jis ten nepamatė.

Gal tikrai ne veltui Dievas leido prakeiktai muškietos kulkai nukirsti rankos kaulą ir ten pat, mūšio lauke, girto eskulapo nupjautai veik ties petim, likti tai rankai kruviname krepšyje su tuzinu kitų, jau susvetimėjusių, jau spėjusių pavirsti niekieno rankom? Gal Dievas specialiai nutraukė jo kruviną kario karjerą ir suteikė galimybę išpirkti nuodėmes per likusį jam laiką? Gal rūpintis Vienaake ir būsimu jos kūdikiu ir yra Dievo jam duotas paskutinis šansas?

Taip galvojo Valdekas, rišdamas akmenį prie bejausmio švedo kojų ir ridendamas negyvėlį į pilies gynybinį griovį. O šiam pliumptelėjus į drumzliną vandenį, Valdekas dar kartą prisiekė – ginti Vienaakę ir jos kūdikį, negailint nei jėgų, nei gyvybės. 

Kaimynystė 

Intendantas tesėjo savo žodį. Vienaakei pasirodžius švedų ekspedicinėje stovykloje jis tikrai pasirūpino, kad jai būtų suteikta vieta gurguolėje ir net pats palydėjo ją į tą vietą, taip parodydamas kitiems, kad jis yra Vienaakės patronas ir kenkti jai – tai tas pats, kas skelbti karą jam, galingajam ekspedicijos intendantui, nuo kurio geros valios priklauso visų karo palydovų likimai.

O tų palydovų buvo šimtai. Karui reikėjo daug. Karui reikėjo visko. Stalių ir kalvių, virėjų, skalbėjų ir net pribuvėjų, markitantų ir marodierių, kailialupių, balnininkų ir net bankininkų – žodžiu, visko, kas palaikytų gyvybę to Slibino, kuris griaudamas vis dėlto privalo ir išlikti.

Galima įsivaizduoti, kokia konkurencinė kova vyko gurguolėje, tad intendanto parodytas dėmesys buvo vertas labai daug ir Vienaakė negailėdama įspraudė jam į delną Venecijos cechiną. Intendantas šyptelėjo ir pasilenkęs kažką jai pašnibždėjo į ausį. Vienaakė nusijuokė žemu balsu ir žnybtelėjo intendantui į užpakalį, tuo pelnydama dar didesnę aplinkinių pagarbą.

Valdekas ramiai stebėjo Vienaakės koketavimus. Jis net žavėjosi, kaip lengvai ši iš esmės beginklė būtybė išsikovojo vietą po saule. Net stovyklos senbuviai, per daug nebambėdami, vos pasispaudė ir įsileido jų vežimą. Valdekas iškart ėmė rūpintis stovyklavietės rengimu, o Vienaakė išsiruošė pažindintis su kaimynais. Tam ji jau buvo paruošusi butelį stipraus angliško gėralo, tad dabar beliko pasirinkti, pas kuriuos kaimynus – iš kairės ar iš dešinės – pirmiausia eiti.

Jos dešinėje buvo įsitaisęs balnius su šeima. Prie savo dengto vežimo balnius įkasė kelis stulpus, ištempė tarp jų burės gabalą ir įsirengė nedidelę dirbtuvėlę. Čia tilpo ir pats balnius, ir du snarglėti jo sūnūs, kurie iš sausgyslių pynė virves balnams, o pačiam kamputyje šeimininkavo jų motina, neįtikėtinų gabaritų matrona. Balniaus kaimynystė Vienaakei buvo tik į naudą. Juk raitininkai buvo kariuomenės elitas. Dauguma jų buvo kilmingieji ir jų tarnai – patys geidžiamiausi Vienaakės klientai.

Piktų matronos žvilgsnių lydima, ji nuėjo tiesiai pas balnių ir, negaišdama laiko pokalbiams apie orą, pastatė priešais jį butelį ir dvi molines taures.

– Mane gali vadinti Vienaake. Kaip matai, likimas pavertė mus kaimynais. Išgersi?

– Kodėl gi ne, – ištiesindamas nugarą, atsakė balnius. – Kuo ketini užsiimti?

– Viskuo po truputi, bet daugiausia – prekyba. Nebijok, balnų tikrai negaminsiu.

– Man tai kas. Gali pamėginti. Vis tiek geresnių už mano nepadarysi. Maniškis net po intendanto užpakaliu guli. Įdomu, ką tu pakišai po tuo užpakaliu, jei jau intendantas pats tave čia atlydėjo? – šaipydamasis balnius papilstė vyno į taures. – Berta! Atnešk sūrio! – dar riktelėjo savo storulei.

– Kiekvienas iš mūsų kiša tai, ką turi.

Vienaakė jautė, kad balnius kalba nepiktai. Jis buvo vienas iš tų tikrų žmonių, kurie, gerai įvaldę savo amatą, žino savo vertę ir jiems nebereikia kovoti už būvį purvinais metodais. Tam jiems visiškai užtenka savo meistrystės. Kažkada ir ji buvo tokia... Kol įsikišo prakeikta trijulė.

– Na, būkim sveiki, balniau. Tikiuosi, būsim geri kaimynai, – užsveikino ji ir vienu mauku ištuštino savo taurę.

– Būk sveika, Vienaake. Mane gali vadinti Jurgiu. Jei kada reikės pagalbos dėl pakinktų – kreipkis.

Jie dar kiek pakalbėjo apie tvarką stovykloje, apie gandus – kada ir kur išsilaipins švedų karalius, apie tai, ko reikia saugotis ir kas, be intendanto, dar čia tvarko reikalus. Kaimynai iš kairės – trys sustatyti pusračiu vežimai ir nemaža palapinė, pasirodė esą kelioninis viešnamis ir improvizuota smuklė.

– Su visomis tenykštėmis paukštytėmis tau pažindintis nereikia, – pasakojo Jurgis. – Užteks susidraugauti su Mamyte. Ji, ko gero, po intendanto čia antras žmogus. Nepavyks – ne bėda. Tik skersai kelio jai nestok. Būk kaip aš. Vos nuošalėj, bet užtat ramybėj.

Viešnamio ir smuklės kaimynystė buvo triukšminga, nerami, bet naudinga, labai naudinga. Be jokių papildomų išlaidų potencialūs klientai trainiosis aplink nuo ryto iki vakaro. O būtent to jai ir reikėjo. Ramybei reikia pinigų, ramybė jai dabar per didelė prabanga. Bet Valdeką reikia apginkluoti geriau, o ir pačiai vien stileto jau nebeužteks. Vienaakė iš Jurgio sužinojo, kur galima gauti pistoletų, ir patraukė pas ginklininką derėtis. Tą ji puikiai mokėjo ir jau vakare įteikė Valdekui keturis pistoletus ir nedidelę parako statinaitę. Dar kaip priedą prie pirkinių gavo švininį strypą kulkoms lieti.

Valdekas taip pat gerai padirbėjo. Įrengė tentą, iš akmenų pastatė nedidelę krosnelę, sutvirtino vežimo sienas, kad pašalaičio ranka neištrauktų pro tarpą kokio daikto. Jis jau susipažino su Mamyte ir keliom kekšėm. Mamytė, anot jo, boba kieta, bet ir jai padarė įspūdį intendanto globa, tad susitarti su ja bus įmanoma.

Vienaakė ištraukė butelį vyno, ir pirmą vakarą stovykloje jie praleido sėdėdami prie rusenančios ugnies.

Į pavakarę kaimynystėje kairėje ėmė ūžti taip, kad tapo aišku – čia visos stovyklos Sodoma ir Gomora. Kekšių klykavimai pynėsi su girtų kareivių dainomis, muštynių triukšmas – su meilės dūsavimais, o virš viso šito karaliavo šaižus Mamytės balsas. Vienaakė net nuėjo pasižiūrėti, kaipgi atrodo ta matrona, ir, didžiai savo nuostabai, pamatė smulkutę moteriškaitę, kuri, atrodo, tikrai negalėtų vadovauti visam tam šurmuliui.

Ji sėdėjo ant pakylos šalia palapinės pastatytame krėsle, kairėje rankoje laikė ilgą jūreivišką pypkę, dešinėje tarp pirštų sukiojo skeptrą primenantį pusmetrinį strypą, kurio bumbulas buvo pasišiaušęs spygliais. Ir prireikus be jokio gailesčio paleisdavo tą strypą į darbą – užtvodavo juo kam per sprandą, kam per užpakalį. Ir niekas – nei kareiviai, nei kekšės, nei kiti lankytojai iš stovyklos nedrįso jai prieštarauti. Vienaakei dar pasirodė keista, kad šalia Mamytės nebuvo jokios apsaugos. Jokie dvimetriniai milžinai nestovėjo jai už nugaros, kad prireikus nutrenktų šalin kokį įsismarkavusį girtuoklį. Mamytė viską darė pati.

Vienaakė jau norėjo eiti ir susipažinti su šia bebaime furija, bet kaip tik tuo metu ji dingo palapinės angos klostėse. Viduje pasigirdo klyksmas, iš palapinės paknopstom išlėkė dvi pusnuogės mergos ir, prilaikydami smunkančias kelnes, du pusgirčiai švedai.

– Sakiau, kad tam reikalui skirti vežimai! Čia žmonės valgo, o ne dulkinasi! – pasigirdo Mamytės balsas.

Kekšės ir abu kareiviai prabėgo visai pro pat Vienaakę. Ir ji pažino juos abu. Tai buvo likę du gyvi jos benkarto tėvai.

Kitą dieną, iš pat ankstaus ryto, nieko neaiškindama Valdekui, Vienaakė išjojo į miestą. Jai būtinai reikėjo aplankyti kapinių raganą. 

Armada 

– Kur tave velnias nešioja?! – jau iš toli išgirdo ji Valdeko balsą.

Stovykloje tvyrojo visiška sumaištis. Buvo ardomos palapinės, kinkomi arkliai, tarp vežimų lakstė vaikai ir jų motinos, plaikstėsi skalbiniai, bet šis chaosas turėjo ir kažkokią keistą tvarką. Panašiai būna, kai į skruzdėlyną kas nors įmeta pagalį. Skruzdės chaotiškai laksto apie jį, bet po kelių minučių įsiviešpatauja tvarka ir pagalys tampa skruzdėlyno dalimi. Tokį pagalį dabar matė Vienaakė. Visa įlanka, visas nedidelio uosto reidas buvo prigrūstas švedų laivų. Jau buvo leidžiamos valtys, į jas jau lipo pėstininkai, kai kurios jau beveik pasiekė krantą ir atrodė, kad Vienaakės link artėja milžiniški ežiai – ilgos pėstininkų pikos ramstė dangų. Prie uosto bangolaužio švartavosi laivai su raiteliais, ir išvedamų arklių žvengimas kaip kokie vargonai akompanavo visai šitai misterijai.

– Neilgai pasikaimynėjom. Net susipažinti nespėjom, – sau už nugaros išgirdo Vienaakė, o atsisukusi pamatė šalia stovinčią Mamytę.

– Na, manau, mūsų keliai dar ne kartą susikirs, – šyptelėjo jai Vienaakė.

– Jei nori, gretinkis prie mano vežimų. Kartu bus ir saugiau, ir naudos daugiau.

– Ačiū, – atsakė Vienaakė ir atkišo Mamytei gertuvę su midumi.

Ši truktelėjo du gerus gurkšnius, pačepsėjo, užsitraukė savo pypkę ir, išleisdama dūmų debesį, tarė:

– Geras, gyvatė. Panašų kažkada pardavinėjau prie pilies vartų. O tu tada buvai jauna žvitraakė kekšytė.

Vienaakė įsižiūrėjo į Mamytę ir jos atmintyje kažkas sukirbėjo. Iš tikro, kažkada, kai ji tik buvo pradėjusi savo amatą, netoli pilies vartų stovėjo nedidelė lūšnelė ir ten tikrai buvo galima nusipirkti skanaus midaus. Vienaakė dar atsiminė, kad tai labai nepatiko aplinkinių smuklių savininkams, ir vieną naktį lūšnelė sudegė. Žmonės kalbėjo, kad kartu su ja sudegė ir visa šeima, prekiavusi midumi.

– Kiek pamenu, ten buvo gaisras? – paklausė Vienaakė.

– Teisingai. Tik ne gaisras, o padegimas. Tada žuvo mano vyras ir abu sūnūs.

Vienaakė atsiminė, kad po savaitės vienu metu trijose skirtingose miesto vietose sudegė trys didžiausios miesto smuklės. Laimė, vėjo nebuvo ir nesupleškėjo visas miestas, bet, kaip manė miesto magistratas, be burtų čia neapsieita, tad buvo sugauta ir nuteista sudeginti kažkokia moteriškaitė. Po kelių dienų tai ir buvo padaryta Rotušės aikštėje.

– Taip, taip. Ten buvau aš.

– Bet?..

– Matai, vaikeli, tam, kad po laužo liktum gyva, iš tikrųjų reikia būti ragana, – pasakė Mamytė, o po pauzės pridūrė: – Arba budelis turi būti tavo pusbrolis

Dvi moterys žiūrėjo viena į kitą tylėdamos. Abiejų likimas nepagailėjo, abiem atseikėjo su kaupu. Bet jos išliko. Rangėsi kaip gyvatės nuo lazdos smūgių ir išsilaikė. Ir niekas dabar jų nebenuskriaus. Dabar jos pačios savo gyvastį laiko savo rankose ir tik jos pačios nuspręs, kam būti šalia jų, o kam galbūt ir mirti.

Intendantas gurguolei nurodė kitą dislokacijos vietą ir dabar teko kraustytis iš jau prisijaukintos teritorijos į visiškai naują. Vienaakė nusprendė pasitikėti Mamytės instinktu ir daug negalvodama prisijungė prie jos vežimų. Paskui ją nusekė ir balnius. Atjojus į vietą, Mamytė pasisukiojo tarp prekeivių, kažką kažkam pašnibždėjo, ir labai greitai gurguolės centre atsirado vietos ir jos vežimams, ir palapinei, ir Vienaakei kartu su balnium. Tiesa, vienas markitantas pabandė prieštarauti, bet tada jį apstojo Mamytės kekšės ir sukėlė tokį triukšmą, kad vargšeliui nieko kito nebeliko, kaip tik trauktis į šoną. Mamytė jau po valandos įsitaisė ant savo pakylos ir buvo pasiruošusi priimti ką tik atplaukusius naujus klientus.

Įsikūrusi Vienaakė su Valdeku prisėdo ant kopos viršūnės ir stebėjo švedų kariuomenės išsilaipinimą.

Švedai vilnimis laipinosi į krantą. Čia juos rikiavo karininkai. Intendantas ir jo parankiniai nurodinėjo, kur koks būrys turi apsistoti. Ant kalvos, tolėliau nuo jūros, jau buvo įrengta karaliaus palapinė ir jo apsaugos būrio stovykla. Visa pakrantė kirbėjo pėstininkų, raitelių, samdinių. Švedai maišėsi su danais, vokiečių landsknechtai kažko nepasidalijo su škotais ir, grojant dūdmaišiams, ten jau kilo peštynės.

Keli raitelių būreliai, pasiųsti į žvalgybą, dingo už pakrantės kopų. Aplink besikuriančią stovyklą buvo išstatyta pėstininkų sargyba. Bombarduotojai, keikdami pakrantės akmenis ir klupinėdami smėlyje, rideno savo patrankas arčiau karaliaus palapinės.

Ištuštinę savo vidurius laivai leido inkarus tolėliau nuo kranto, o pačiame flotilės centre, vos įsikišęs į priekį, pasipuošęs karališkuoju štandartu, stovėjo desanto flagmanas. Blykčiodamas naujutėlaičiais šarvais, pasidabinęs vėjuje plaikstomomis plunksnomis po kapitono tiltelį vaikštinėjo pats Karolis IX, Švedijos karalius ir ekspedicinio korpuso vadas.

– Nemenka galybė, – sau po nosim ištarė Valdekas, – sunku bus Katkui.

Vienaakė atsistojo, nusipurtė nuo sijonų smėlį ir plekštelėjo sau per šlaunis.

– Užtat mums nauda.

Vakare, po ilgo plaukimo ištroškę mergų ir vyno, pasirodė pirmieji Mamytės klientai. Dauguma jų kartu aplankė ir Vienaakės vežimą. Kam reikėjo vyno, kam virvagalio, kam miltų ar džiovintų žuvų, kas norėjo pasismulkinti pinigų – visus Vienaakė aptarnavo greitai ir maloniai.

Du jos skriaudėjai tą vakarą nepasirodė. Giliai, vežimo kamputyje, Vienaakė laikė specialiai jiems paruoštą gero vyno butelį. Vynas tikrai buvo geras, tik truputėlį paskanintas kapinių raganos lašeliais. Jų išvakarėse kaip tik ir buvo nujojusi Vienaakė. Ji dar nežinojo, kaip tas vynas pateks pas juos, bet neabejojo, kad jie paragaus jo. Ir tada jau niekas jiems nebepadės, tada net Dievui liks tik stebėti.

Deja, ir kitą vakarą, nors lankytojų buvo daug, jos švedai neatėjo.

– Mamyte, – neapsikentusi Vienaakė atėjo prie pakylos, – pirmą vakarą, kai tave mačiau, tu išvijai iš palapinės du pusgirčius švedus. Kodėl aš jų nematau dabar?

– A, tiedu ožiai. Kiek žinau, juos išsiuntė į sargybą stovyklos prieigose. Pasirodys, kur jie dėsis. Kam jie tau?

– Šiaip, skolingi jie man truputį.

– Jau spėjo. Sakiau, kad ožiai. Jei reikės pagalbos – sakyk.

– Ačiū, Mamyte.

Vienaakė grįžo prie savo vežimo. Čia Valdekas ne juokais ginčijosi su dviem vokiečių samdiniais landsknechtais. Vokiečiai spaudė Valdeką prie vežimo mosikuodami savo ilgomis dagomis. O Valdekas teturėjo kirvuką malkoms kapot, juo dabar ir bandė atsimušinėt. Vienaakė įsliuogė į vežimą ir išlindo iš jo su dviem pistoletais rankose. Rėkdama ji įsispraudė tarp samdinių ir Valdeko ir įrėmė pistoletus vokiečiams kone į kaktas. Iš netikėtumo landsknechtai nuleido dagas – taip ir spoksojo į juodas vamzdžių kiaurymes. Dabar ji tikrai nesigailėjo, kad nepašykštėjo pinigų ir nusipirko ne dagtinius, o kibirkštinius pistoletus. Jų spyruokles ji visada laikė prisuktas, todėl dabar galėjo taip greitai sustabdyti vokiečius.

– Ko jiems prireikė, Valduk? – paklausė ji, vis dar tebetaikydama samdiniams į tarpuakius.

– Ko? Išgėrė tris butelius chereso, o kai atėjo laikas mokėti, išsitraukė savo smeigtukus, – atsakė jai Valdekas ir ištraukė iš vežimo dar vieną pistoletą, užsikišo už diržo, o į ranką pasiėmė ilgą ispanišką karo špagą. Suktelėjęs geležtę išmušė dagas vokiečiams iš rankų.

– Ką, jūs nežinote, kad už gėralą reikia mokėti? – užriko Vienaakė. – Nežinote, kad dalis pelno atitenka pačiam intendantui? Gal man jį pakviesti? O gal pačiai susitvarkyti? – ir ji įrėmė pistoletą vokiečiui į kaktą. Kai ji kiek atitraukė vamzdį, vokiečio kaktoje taip ir liko įsispaudusi trečioji akis.

Kas atsitinka tiems vyrams, kurie namuose būna paprasti valstiečiai ar amatininkai, o vos tik gavę geležėles į rankas ir atsibastę į svetimą kraštą ima plėšikauti? Kur dingsta jų dievobaimingumas, dora? Kodėl tas menkas jėgos pranašumas paverčia juos antžmogiais jų pačių akyse? Vienaakei tai visada buvo mįslė, bet dabar, kai prieš ją stovėjo tie nuginkluoti landsknechtai, ji pati pajuto jėgos galią, pajuto kažką velniško, besiskverbiančio į jos sielą. Tiek ir tereikia – šiek tiek pranašumo, šiek tiek valdžios, ir viskas – Dievas traukiasi, velnias džiaugiasi. Ji dar pagalvojo, kad kai kito žmogaus likimas pakliūva į tavo rankas, Dievas tyčia atsitraukia, palikdamas tau laisvę apsispręsti – su kuo tu. Ir velnias iš karto prisistato su savo pagundom. Dievo žingsnis atgal, du velnio žingsniai pirmyn.

O gal viso šito iš viso nėra? Gal tai tik šlykšti žmogaus prigimtis?

Jie taip ir stovėjo vieni prieš kitus, kol pagaliau vienas iš vokiečių, tas, kuriam vis dar buvo matyti atsispaudusi trečioji akis, atsirišo kapšelį, parištą prie diržo, ištraukė sidabrinį talerį ir keiksnodamas numetė jį Vienaakei prie kojų.

– Čia ir už vyną, ir už vargus. Pamirškim, – ir, staigiai apsisukęs, nuėjo Mamytės palapinės link, kartu nusitempdamas ir savo draugą.

Dar kelias dienas jie gyveno pajūrio stovykloje. Intendanto vadovaujami kariai siautė aplinkiniuose kaimuose ir dvaruose, besirūpindami šviežiu maistu, pašarais, kinkomais arkliais ir jaučiais. Iš vienų tiesiog rekvizuodami, kitiems kiek ir pamokėdami. Nelygu kur koks bajoras laikėsi, kam kokias simpatijas reiškė. Į kaimiečių pažiūras iš viso niekas nekreipė dėmesio ir plėšė juos be gailesčio.

Gurguolė išpampo nuo priplėštų atsargų ir vieną dieną atėjo komanda ruoštis kelionėn. Nuo pat ryto karo stovykloje kilo šurmulys. Kariuomenės dalinių atstovai zujo prie gurguolės vežimų, atsiimdami sausą maisto davinį savo kariams, šaudmenis muškietininkams, kinkomuosius patrankoms.

Po gurguolę trynėsi ir daug kareivių, kurie savarankiškai pirko sau žygyje reikalingų daiktų. Tiek balnius, tiek Mamytė, tiek Vienaakė plušėjo nuo pat ryto ir buvo džiugu, kad taip gerai einasi verslas. Vienaakė jau beveik išpardavė savo atsargas, todėl pasiuntė Valdeką į miestą supirkti visko, ką tik dar ten ras.

Intendantas pranešė, kad gurguolė turi ruoštis trijų dienų žygiui į šalies gilumą. Karalius skubėjo susitikti su Lenartsono pėstininkais, skubančiais pas jį Revelio keliu. Nuvykusi į vietą, gurguolė turėjo įrengti stovyklą ir laukti visos kariuomenės pasirodymo. Į priekį buvo pasiųsti raiti žvalgai, ir gurguolė, lydima krykštaujančių vaikų, skalijančių šunų, kriuksinčių kiaulių, girgždėdama prikrautais vežimais, iš lėto pajudėjo nuo pajūrio.

O stovykloje pėstininkai, pasišiaušę savo ilgomis pikėmis, jau rikiavosi žygio grandimis, buvo ardomos palapinės, bombarduotojai kinkė arklius ir jaučius prie patrankų lafetų. Muškietininkai, užsimetę ant pečių savo sunkiąsias muškietas, gretinosi šalia amunicijos vežimų. Tik raitininkai, išskyrus žvalgus, dar neskubėjo. Jie stovyklą turėjo palikti paskutiniai ir sekti paskui pėstininkų kolonas. Karolis IX kartu su savo vadais patenkintas stebėjo visa tai nuo savo kalnelio. 

Nuplikęs povas

Gurguolę saugojo apsaugos būrys, sudarytas iš švedų kareivių, raitųjų žvalgų ir stipresnių, turinčių karo patirties, gurguolės vyrų. Valdeko, kaip vienarankio, į būrį neėmė, o štai balnius Jurgis turėjo eiti į apsaugą. Tad Valdekas liko vienintelis vyriškis tarp Mamytės kekšių, Vienaakės ir balniaus storulės. Apsiginklavęs dviem pistoletais ir špaga, jis žygiavo penkių vežimų viduryje, pasiruošęs paguldyti bet kurį, kas tik pabandys kėsintis į jo moteriškes. O moteriškės tuo metu, eidamos šalia vežimų ir laistomos šilto vasaros lietaus, laidė jam nešvankius, bet nepiktus juokelius, ir juoko bangos kartkartėmis nuvilnydavo į abi gurguolės puses.

Vakare gurguolė stabtelėjo poilsio. Stovyklos niekas nerengė, nes nuo ankstaus ryto, dar net nepatekėjus saulei, jau reikėjo žygiuoti toliau. Iškinkė tik arklius, kad tie pasiganytų, susikūrė nedidelius lauželius maistui pasišildyti ir greitai visi sumigo.

Lijo visą naktį, o ir ryte lietus nenustojo – atvirkščiai, su nauja jėga ėmėsi čaižyti keliauninkus. Vaikus sukišo į vežimus, o štai suaugusiesiems teko kęsti jau visai nevasarišką lietų. Arkliai, o dar labiau žmonės slidinėjo ant pažliugusio, molingo kelio. Moterų sijonai apsunko nuo vandens ir eiti darėsi vis sunkiau. Juokai nutilo, buvo girdėti tik žmonių ir gyvulių puškavimas.

Valdekas, nesileisdamas į kalbas, įmetė Vienaakę į vežimą, o pats ėjo greta, kiaurai permerktas lietaus.

Grįžę žvalgai pranešė, kad priekyje stovi nedidelis dvaras, kurio savininkas kartu su šeimynykščiais kažkur pasislėpė. Gurguolei vadovaujantis intendanto padėjėjas nusprendė sustoti trumpam dvare, apdžiūti ir kiek apšilti.

– Dvaras bus nusiaubtas, – per vežimo virbus pasakė Vienaakė. – Reikėtų ir mums kiek pasirankioti. Tik bijau, kad žvalgai jau nugriebė visą grietinėlę.

Pro išverstus vartus gurguolė pasipylė į visus dvaro kampus. Švedų karininkai ir kareiviai pasirinko pagrindinius dvaro rūmus, dalis gurguolininkų patraukė į kumetyną, dalis prie tvarų ir klojimo.

Vienaakė kartu su Mamyte pastebėjo nuošalėje augančiuose alyvų krūmuose akmenimis išmūrytą nedidelį įėjimą į rūsį. Palikusios Valdeką sargyboje, moterys įlindo į krūmus. Nusileidusios į rūsį jos su apmaudu pastebėjo, kad čia jau kažkas lankėsi. Gal žvalgai, o gal ir pats savininkas, bėgdamas iš dvaro, gerokai apšvarino ledainę. Ant grindų mėtėsi sulaužytos lentynos, sudaužytos puodynės, bet šitame chaose jos vis dėlto dar surado nedidelę galvą sviesto, statinaitę alaus, o už sulaužytos skrynios, kurioje greičiausiai buvo laikoma rūkyta mėsa – ir pusiau prapjautą kumpį. Akivaizdus, kad buvo labai skubama ir dalis gėrybių tiesiog liko nepastebėtos.

Po dvarą šlaistėsi gurguolininkai ir kareiviai. Kažkas tempėsi ant pečių aplūžusį krėslą, kažkas per visas šitas negandas išlikusią vištą. Gurguolės kalvis lupo apkaustus nuo kumetyno durų – visi plėšė tai, ką dar galima panaudoti, pritaikyti, parduoti.

Vienaakė, Mamytė ir Valdekas sėdėjo po kažkokios pašiūrės stogu ir su pasimėgavimu kirto kumpį, užsikąsdami sviestu sutepta duona, užsigerdami kiek prarūgusiu, bet vis dar puikiu alumi. Gyvenimas atrodė puikus, verslas sekėsi, o sprendžiant pagal pirmąsias ekspedicijos dienas – ateitis irgi švietė tik rožinėmis spalvomis. Katkaus galvažudžių nebuvo matyti, o švedų gausa ir galybė nė neleido abejoti, kieno pusėje bus pergalė. Na, tik tas nesiliaujantis lietus kiek gadino nuotaiką.

– Klausyk, Vienaake, – tarė Mamytė, nusišluostydama alaus putas nuo vos kyšančių ant viršutinės lupos ūsiukų, – man kažkaip nemalonu vadinti tave ta kvaila pravarde. Štai mano pravardė tikra. Ji atspindi ir mano statusą, ir amžių, o taviškė – tai kaip sviestuotas sviestas, – ir ji užkabino duonos rieke gabalą sviesto.

– Gali vadinti mane Marta. Nors, prisiekiu Dievu, niekada neturėjau šito vardo... Bet jis man patinka... kažkoks nekaltai nuodėmingas. Kaip ir aš pati dabar, – ir ji pirštu bakstelėjo į savo kyšantį pilvą.

Abi moteriškės nusikvatojo.

– Girdi, Valduk? Nuo šiandien aš – Marta.

– Gerai, Marta, gerai, – dar įsipylęs alaus, Valdekas susidaužė su abiem savo draugėmis. – Su vardadieniu, Marta.

Po valandos intendanto padėjėjas norėjo joti toliau, bet susidūrė su tokiu pasipriešinimu – tiek gurguolininkų, tiek kareivių, – kad, išgavęs pažadą ryt iškeliauti dar anksčiau nei šiandien, leido visiems kurtis nakvynės. Jis suprato, kad jie atsilieka nuo grafiko, bet jo karinė patirtis sakė, kad ir kariuomenei nesaldu žygiuoti per tokią liūtį, kad ir ji kur nors užtruks, o ryt, jei bus geresnis oras, jie atsigriebs ir spės įkurti stovyklą iki pasirodant pirmiesiems pėstininkams. Tad, numojęs ranka, nuėjo prie Mamytės vežimų ir dar spėjo prisisiurbti jam pasiūlyto alaus.

Ankstų rytą gurguolė pajudėjo toliau. Intendanto padėjėjas, visus be perstojo skubindamas, dėkojo Dievui, kad lietus aprimo ir, nors viskas aplink buvo pažliugę, žygiuoti buvo daug lengviau nei vakar. Alus, sumaišytas su vynu, vis dar skersvėjavo galvoje, ir jis nejučiomis susigretino su Vienaakės vežimu. Valdekas, vos tik pamatęs padėjėją, viską suprato ir atkišo jam butelį vyno. Dėkingas švedas užsivertė butelį ir gurkšnojo tol, kol palaimingas skystis pradėjo šildyti vidurius.

– Tebūnie pagarbintas Aukščiausiasis, atsiuntęs tave šią sunkią akimirką, – šypsodamasis persižegnojo švedas.

– Aha. Ir leidęs man iš patirties žinoti, kas yra pagirios, – atsakė jam Valdekas, pats irgi truktelėjęs nemažą gurkšnį.

– Komendante, – iškišusi galvą iš vežimo, užkalbino jį Vienaakė, – gal pasakytumėt man, kur vis dėlto mes keliaujam. Aš nekalbu apie Lenartsoną, tą mes seniai žinom. Norėtųsi žinoti, kur mes trauksim vėliau.

– Argi jums ne vis tiek? Markitantei gerai ten, kur kariuomenė. Kad ir kur ji eitų, jūs seksit iš paskos. Galiu pažadėti tik tiek, kad laimikio turėsit į valias.

– Na, bet žinios nepakenktų, – Vienaakė atkimšo dar vieną butelį.

– Gerai jau, – švedas vėl godžiai užsivertė butelį, – karalius nori paimti Rygą. O prieš tai dar nusukti sprandą iki gyvo kaulo įgrisusiam etmonui.

– Ir Dieve jam padėk, – Vienaakė vėl dingo savo vežime.

Po pietų gurguolininkai susidūrė su pirmaisiais lietuviais.

Jų buvo tik trys. Greičiausiai etmono žvalgyba. Gurguolėje jau buvo pasklidęs gandas, kad Chodkevičius pastojo kelią Lenartsonui ir visaip bando išprovokuoti jį mūšiui atvirame lauke, bet senas kareiva, jau kartą nukentėjęs nuo didžiojo etmono, nesileidžia sugundomas. Atjojęs Lenartsono kurjeris nurodė patikslintą vietą, kur reikės įrengti stovyklą ir, gurguolininkų laimei, ji buvo daug arčiau nei senoji. O lietuvius gurguolininkai sugavo. Tiksliau, sugavo vieną, kiti du verčiau rinkosi žūti, bet nepasidavė.

– Skystalas, – nusikeikė Valdekas, grįžęs po lietuvių gaudynių, – pliurpia viską paeiliui.

– Kas toks? – paklausė Vienaakė. Ji ir Mamytė kuitėsi prie vežimo, stengdamosi kiek aplopyti įplyšusį stogą.

– Kažkoks Povilas Krajevskis, tas, kurį sugavom. Pliurpia karininkams apie Katkaus pajėgas, net raginti nereikia. Nekenčiu tokių.

– Tai kieno tu pusėj, Valduk? – nusijuokė Mamytė

– Išdavystė pusių neturi, – kaip kirviu nukirto Valdekas.

Povilas Krajevskis tikrai nelaikė liežuvio už dantų. Bandydamas išsaugoti gyvybę, jis atskleidė švedams, kad etmono kariuomenę sudaro tik apie du tūkstančius šešis šimtus raitelių ir tūkstantį du šimtus pėstininkų – tai tris su puse karto mažiau, nei jungtinės švedų pajėgos. Ši žinia turėjo be galo patikti karaliui ir intendanto padėjėjas nedelsdamas pasiuntė kurjerį su geromis naujienomis ir naujomis būsimos stovyklos koordinatėmis.

Ketvirtos žygio dienos rytą gurguolininkai priartėjo prie naujos dislokacijos vietos. Lenartsonas parinko tikrai puikią poziciją. Iš dešinės juos dengė upė, iš kairės buvo plati laukymė ir prisėlinti nepastebėtam buvo neįmanoma. Intendanto padėjėjas sustatė gurguolės vežimus puslankiu. Už nugaros pasilikdamas upę, prieš vežimus dar supylė ir nedidelį pylimą. Jau baigiant darbus pasirodė ir pirmieji pėstininkų būriai. Tai buvo Lenartsono pėstija. Atsikratę etmono priekabių jie taip skubėjo, kad aplenkė ir karalių. Pats karalius pasirodė tik po gerų penkių valandų. Lenartsonas jau buvo spėjęs išstatyti sargybą ir pamaitinti savo penkiatūkstantinę kariuomenę. Karalius Karolis IX atsivedė apie penkis tūkstančius šauktinių ir samdinių iš visos Europos, o prie Daugavgryvos jų dar laukė keturi tūkstančiai Mansfeldo raitelių. Karalius savo palapinę įsirengė prie upės – gurguolės vežimų ir pylimo apsuptyje.

Kaip tik čia Vienaakė pirmą kartą iš arti pamatė Karolį Sudermaniškį. Pasipuošęs savo paradiniu dryžuotu kostiumu, suspaustas į blizgančią kirasą, net pagal tuometinę madą kiek per daug pūstomis kelnėmis jis lyg povas vaikštinėjo šalia palapinės. Panašumą su paukščiu dar labiau didino skrybėlė, padabinta būtent povų plunksnomis. Ir koks nusivylimas apėmė Vienaakę, kai karalius nusiėmė tą skrybėlę ir iš po jos staiga sublizgo iš toli šviečianti prakaituota plikė, vos pridengta peršviečiama keturių plaukų sruoga. Vienaakė net prunkštelėjo. Atkišusi savo didžiulį pilvą, ji rankos mostu pasikvietė Mamytę ir moteriškės dar gerą pusvalandį gageno stebėdamos karalių. Nuplikęs povas – kas gali būti juokingiau ir, deja, labiau apgailėtina.

Gyvenimas prie gurguolės vežimų virte virė. Grobio ištroškę kareiviai per tas kelias žygio dienas jau spėjo paragauti pirmų laimikių, ir dabar prie markitantų vežimų sukosi gyva mainų, pirkimų ir pardavimų karuselė. O kur kareiviui dėti pirmuosius laimikio pinigus, jei ne pas Mamytės kekšes. Tad apsilankius pas Vienaakę ir į ją panašius, visų jų kelias baigėsi Mamytės palapinėje. Ir viskas, ko nespėjo pasiimti Vienaakė, nusėsdavo bedugnėse Mamytės kišenėse. 

Martos švedai 

Stovykla prabuvo vietoje dar kelias dienas, pildydama atsargas ir plėšdama aplinkinius dvarus ir kaimus. Vienaakės švedai taip ir nepasirodė nei pas ją, nei pas Mamytę. Vienaakė net sutarė su Mamyte, kad, jei juos pamatys, būtinai jai praneš arba tiesiog atsiųs švedus prie jos vežimo.

Vieną dieną staiga visa stovykla sukilo, subangavo ir, palikusi gurguolę, karine rikiuote kažkur išgarmėjo. Visi dešimt tūkstančių per kelias valandas dingo iš akių. Likę karininkai vėliau paaiškino, kad žvalgai pranešė, jog Chodkevičiaus galvažudžiai netoliese įkūrė stovyklą, tad karalius tikisi užklupti jį netikėtai ir, turėdamas tokią persvarą, vienu galingu smūgiu užbaigti nelemto lietuvio siautėjimus. Deja, kaip vėliau paaiškėjo, Katkus visą tai numatė ir, kiek pailsinęs arklius ir palikęs laukymėje tūkstančius laužų, daug daugiau, nei reikėjo jo mažai gaujai, pats, kaip koks laukinis (o toks jis ir buvo) miškais ir pelkėmis atsitraukė į Feliną (Viljandį). Laužų gausa pristabdė karaliaus kariuomenę tiek, kad vytis lietuvius jau nebebuvo prasmės. Taip Chodkevičiaus kariuomenė laimingai pasiekė Volmerą (Valmierą), ten pailsėjusi ir susijungusi su savo gurguole išžygiavo į Vendamą (Cėsius).

Karalius Karolis IX, nebesivaikydamas nesugaunamo etmono, patraukė tiesiai į Rygą. Galų gale prie Kirchholmo (Salaspilio) ir susitiko su savo amžinu priešu. Susitiko tam, kad lietuvis įgytų amžiną šlovę, o pats Karolis patirtų neišmatuojamą pralaimėjimo kartėlį. Bet tai atsitiks vėliau, beveik po mėnesio. O dabar, prisijungęs prie savęs dar ir Mansfeldo raitelius, karalius net abejojo, ar jam reikia pulti Chodkevičių su visa savo kariuomene. Ar nevertėtų jos perskelti pusiau ir vieną dalį pasiųsti prieš Katkų, o su kita keliauti tiesiai į Rygą? Bet tiek Mansfeldas, tiek Lenartsonas, jau susidūrę su didžiojo etmono suktybėmis, visaip atkalbinėjo Karolį. Galų gale karalius nusileido. Tam, beje, labai padėjo ir žvalgų perimti Chodkevičiaus laiškai Kuršo kunigaikščiui, kur etmonas kalba apie savo aštuontūkstantinę kariuomenę.*

Tuo metu gurguolė keliavo iš anksto numatytu keliu ir prisidėjo prie švedų kariuomenės kartu su Mansfeldo raiteliais. Kaip tik tada likimas suvedė Vienaakę su jos švedais. Ji mintyse taip juos ir vadino – „mano švedai“. Vieną pavakarę jie suvirto pas Mamytę į palapinę su pilnais kapšais pinigų, nusisamdė dvi mergas ir ėmė švęsti tik jiems vieniems suprantamą progą. Gėrė daug, pinigų negailėjo, bet kai pareikalavo chereso, Mamytė atsiminė Vienaakės prašymą ir pareiškė, kad chereso nebėra, o jei ponai tokie išrankūs ir jiems reikalingas tik rinktinis vynas, tai va, šalia stovi markitantės vežimas, o jau šito gero pas ją iki ausų, ir jei gerbiami ponai panorės, tai net kubilą chereso galės prisipilti.

Vienas iš švedų nusvirduliavo iki vežimo, prie kurio krapštėsi Valdekas.

– Ei, prekijau, ar turi ispaniško chereso? – paklausė vos apversdamas liežuvį.

Pro vežimo virbus pamačiusi jį Vienaakė užsimetė skarą ant galvos ir ja prisidengusi savo neregę akį, pagriebusi kelis butelius vyno, tarp kurių buvo ir tas, sumaišytas su kapinių raganos lašeliais, iššoko tiesiai priešais girtutėlį švedą. Net ir blaivus nebūtų jos pažinęs, o dabar jis net nežvilgtelėjo į ją.

– Štai, kareivėli, imk. Šituos išgerk su draugėmis, o va šitą parsinešk namo. Jį galima išgerti tik su tikru draugu. Jis ypatingas, – ir Vienaakė įkišo savo raganiškąjį butelį į kareivio krepšį, kabantį jam ant peties.

– Puiku, sene. Aš tave myliu. Šitie su mergom, anas su Janu. Va tau pinigėlis, gražuole mano. O gal tu nori pasitratinti? Aš visada pasiruošęs. Šiandien man stovi net ant numirėlių, – ir patenkintas savo sąmoju švedas trinktelėjo per atsikišusį Vienaakės pilvą. – Matau, vienarankis jau pripumpavo tave. Na, nieko, aš neišdidus, kaip nors rasiu, kur įlįsti.

Valdekas jau siekė špagos, bet Vienaakės žvilgsnis sustabdė jį. O švedas, vis dar bambėdamas kažką po nosimi, nusvirduliavo palapinės link.

Jie siautė dar pusę nakties. Galų gale kekšės parvedė juos iki jų palapinės ir vyrukai sukrito miegot. Paryčiais pagirios prikėlė juos ir Vienaakės vyno butelis buvo palaimingai prisimintas. Vos jie spėjo ištuštinti po taurę, ir vakarykštį pirkėją iškvietė pas kapitoną. Janas, likęs vienas, dar kiek palaukė, bet pagirios buvo stipresnės ir, šventai pažadėjęs nueiti pas markitantę, jis išmaukė likusį vyną. Deja, nueiti nebespėjo. Po pusvalandžio buvo duota komanda rinktis ir visa galinga Karolio kariuomenė pajudėjo savo lemtingo mūšio link.

Jau apie pietus draugai pasijuto blogai. Vis dažniau jie lakstė į krūmus. Mažiau gėręs po kelių kraupių viduriavimų pasijuto geriau, o Janui niekas negelbėjo. Jis silpo akyse. Pradžioje dar vis lakstė į krūmus, o vėliau, kai jau nebeliko ką viduriuoti, tiesiog kraujavo tiesiai į kelnes, skleisdamas nepakenčiamą dvoką aplink. Draugas kiek galėdamas dar ramstė jį, bet, baisios smarvės vimdomas, vis dažniau traukėsi į šalį. Janas, vilkdamas koją už kojos, sliūkino būrio uodegoje. Kraujuotas prakaitas nudažė jo baltinius rausva spalva, per šlaunis varvėjo dvokiantis skystis, sumišęs su krauju, piką jis pametė kažkur krūmuose ir dabar skėsčiojo tuščiomis rankomis kaip koks pamuštas kerėpliškas paukštis. Į pavakarę jis nukrito į vieškelio dulkes ir jau nebeatsikėlė. Pakviestas daktaras tik skėstelėjo rankomis ir nieko negalėjo pasakyti. Tik sau po nosimi burbtelėjo, kad jei jo niekas nenunuodijo, tai gali būti cholera, nors nepanaši pati į save.

Eskulapo murmesys nepraslinko pro švedo ausis, ir kai vakare kariuomenė sustojo nakvynės, jis nusliūkino prie markitantės vežimo. Ten, nieko neįtardama, Vienaakė plepėjo su Valdeku. Pradžioje švedas jos nepažino, bet kai ji ėmė skardžiai juoktis, valktis nuslinko švedui nuo akių ir jis pamatė prieš save gražuolę kekšę, ironiškai žaižaruojančią savo didelėmis akimis sniego nuklotame priešpilyje, pamatė jos krauju pasruvusią nugarą, čaižomą Jano rimbo, ir išvarvėjusią akį, dabar parištą juoda skepeta. Jis norėjo pulti prie jos, bet du pistoletai, užkišti už vienarankio diržo, sustabdė jį. Švedas apsisuko ir nuskubėjo pas savo kapitoną.

Ryte Vienaakę suėmė. Valdekas bandė ją ginti, bet kraupus švedų kareivio smūgis pistoleto rankena suskaldė jo kiaušą į tūkstančius gabaliukų, kurių kiekvienas, nešdamas savo skausmo dalį, susmigo į jo temstančią sąmonę. Jį taip ir paliko po krūmu, net nesivargindami palaidoti.

O Vienaakę, apkaltinę nuodijimu, nuteisė pakarti. Bet čia įsikišo kunigas ir kažką pašnabždėjo kapitonui į ausį. Tas klausėsi linkčiodamas galva ir, kunigui baigus, nuosprendį pakeitė. Kadangi prie dabartinės Vienaakės padėties rankas truputį prikišo ir švedų kareiviai, o būsimasis kūdikis dar nespėjo nusikalsti nei Dievui, nei žmonėms, greitos galingojo švedų ginklo pergalės garbei kapitonas nusprendė pasigailėti mergšės ir nubausti ją kitaip: pririšti už visų keturių galūnių prie pakelės medžio, nuplakti ir palikti taip pririštą visų akivaizdai ir pamokai, iki ji nusibaigs arba pagimdys. Jei kūdikis gims anksčiau, nei ji mirs, ją sargyba turi pakart, o vaiką atiduoti į artimiausią kaimą ir palikti jo išlaikymui vieną sidabrinį talerį. O baigdamas kapitonas pridūrė:

– Hoc volo, sic jubeo, sit pro ratione voluntas.*

Jai nuplėšė visus drabužius, apžargdė ant storos pakelės pušies, kanapinėmis virvėmis surišo rankas ir kojas, o tas pats ją prievartavęs švedas nuplakė jau randų išvagotą jos nugarą. Taip ir paliko ją leisgyvę ir nuogą, prispaustą prie pušies, saugomą kažkokio vietinio rekrūto.

Mamytė niekuo negalėjo padėti Martai. Gal kiek vėliau ji ir būtų išpirkusi draugę, bet ją pačią, įtarus bendradarbyste, suėmė ir nusivarė kartu su dviem kekšėmis, girtavusiomis tą vakarą su švedais.

Vienaakė nejautė nuplaktos nugaros skausmo, nejautė musių ir skruzdžių, ropinėjančių po žaizdas, nejautė kareivių žvilgsnių, varstančių ją nuo kelio. Jai rūpėjo tik viena – dūstantis jos pritrėkštas prie medžio kūdikis.

Bus daugiau.