Sesė Elena Gerarda Šuliauskaitė 2013 m.

Evgenios Levin nuotrauka

Advento tamsiam laike taip jau yra, kad mažos žvaigždelės ryškiai matyti, ir atsigręžęs gali jas akimis susirinkti. Mažos žvaigždelės – tai tarsi mažieji žmonės, kuriuos per adventą aplankome, prisimename, į kuriuos atsigręžiami ir tampame jų apšviesti. Mažieji žmonės – tai onkologinėse ligoninėse sergantys vaikai, tai neįgalieji, tai vargstančios šeimos ir, žinoma, seneliai.

Su Vilniaus šv. Juozapo mokyklos šeštokais Emilija, Karoliu ir Viliumi aplankėme Eucharistinio Jėzaus kongregacijos seserį Gerardą. Seseriai aštuoniasdešimt šešeri, bet energijos jai netrūksta. Pirmiausia ji mus nevedė į koplyčią tyliai maldai, paskui sugužėję į darbo kambarį smalsavome apie praeitį, kurstėme smalsumą ir ilgam išsinešėme prisiminimą, jog vaikystėje teko susitikti ir kalbėtis su mūsų Lietuvos istorijos kūrėja, maža paprasta Dievo tarnaite, sovietiniais laikais pogrindyje kovojusia už mūsų laisvę.

Prieš daugiau nei 40 metų sesuo Gerarda, pogrindžio vienuolyno vyresniosios pasiųsta, klusniai paliko valstybinį darbą ir slapta pradėjo redaguoti leidinį „Lietuvos Bažnyčios kronika“. Sesers asmeninėje bibliotekėlėje vaikai peržiūrėjo 10 storų „Kronikos“ tomų, išleistų Amerikoje. Iš sesers Gerardos lūpų jie pirmą kartą išgirdo apie šį leidinį.

Papasakokite, kas gi yra „Kronika“?

Tai mažas, spausdinimo mašinėle surinktas leidinukas apie tikėjimo nelaisvę Lietuvoje. Jis buvo platinamas Lietuvoje, taip pat turėjom tikslą jį pervežti per geležinę Tarybų Sąjungos sieną į Vakarus, kad ten būtų žinoma tiesa, kaip sovietinėje sistemoje iš tiesų žmonės gyvena. Kadangi sienos uždarytos, sovietai galėjo Vakarams meluoti, kad Tarybų Sąjungoje žmonės laimingi ir laisvi. Tad keli kunigai sugalvojo leisti leidinį, jame rašyti tikrus faktus apie okupacinį gyvenimą ir surasti galimybę šias žinias  perduoti į užsienį. Kunigas Sigitas Tamkevičius, pradėjęs leisti „Kroniką“, pirmąjį jos numerį per Maskvos disidentus pamėgino perduoti Amerikoje leidžiamam lietuviškam leidiniui „Draugas“. O vėliau atsirado ryšiai: susipažinom su kun. K. Pugevičiumi, su prof. Rože Šomkaite, kurie padėjo „Kronikos“ žinias platinti Vakaruose, spausdindami bei skelbdami per radiją.

„Magnificat Vaikams“ nuotrauka

Kokias žinias surašydavo „Kronikoje“?

Jei miršta mokytojo tėvas ir jį palaidoja su Bažnyčia, tai tokį mokytoją išmeta iš darbo. Viena mokytoja slapta pasikvietė kunigą į namus, norėdama, kad jos vaikas slapta priimtų Pirmąją Komuniją namuose. Bet  mokykla tai sužinojo, ir mokytoja iškart buvo išmesta iš darbo. Žmonės tais laikais tiek buvo įgąsdinti, bijojo eiti į bažnyčią ir ieškojo būdų, kaip slapta išreikšti savo tikėjimą. Ruošimasis Pirmajai Komunijai pradžioje tais laikais galėjo vykti tik slapta. O kunigas Zdebskis ėmė viešai mokyti vaikus bažnyčioje, nors žinojo, kas jo laukia. Ir žinoma, buvo pasodintas į kalėjimą. Bet šis įvykis neišgąsdino, priešingai, tik paskatino kitus kunigus irgi pradėti katechizuoti vaikus nebesislepiant. Apie tai ir rašė „Lietuvos Bažnyčios kronika“.

Vartome originalius pageltusius, mašinėle rinktus ir sąvaržėle susegtus „Kronikos“ puslapius, taip ji atrodė 1978 metais. Ir kalbamės su jos redaktore ir leidėja, šviesia močiute, apsigaubusia vienuolės nuometu. Šiandien vaikams beveik nesuprantama, kaip vien dėl šio leidinėlio skaitymo galėjai būti įkalintas. Apžiūrime spausdinimo mašinėlę, ją vaikai galėtų pavadinti kompiuterio prosenele. Jei labai plonas popierius, tuomet su tokia mašinėle galima iškart 10 lapų atspausdinti, pasitelkiant kalkę. Kalkę? O kas yra kalkė? Vaikams dar viena naujiena sužinoti apie kadais kasdienį juodą lapą. Ir sužinoti ne muziejuje, bet iš to žmogaus lūpų, kuris jį naudojo.

Jūs dirbote, kad Lietuva būtų laisva, ar esate už tai gavusi apdovanojimų?

Na, kažką esu gavusi.

Parodykit, parodykit.

Kai apdovanoja, tai pirmiausia duoda diplomą.

Sesuo ištraukia iš rašomojo stalo stalčiaus segtuvą su dėžutėmis.

„Magnificat Vaikams“ nuotrauka

Apdovanota Sausio 13-osios medaliu už drąsą ir pasiaukojimą Lietuvos Respublikai. Jūs ir Sausio 13-osios įvykiuose dalyvavote?

Visi, kurie prisidėjome prie „Kronikos“ leidimo ir platinimo, tapo tarsi maža bendruomenė, tad ir atgavus Lietuvai nepriklausomybę kartu dirbo įvairiausius darbus. Tuo metu vadovavau Vilniaus „Carito“ organizacijai ir kartu organizavom pagalbą visiems, nukentėjusiems Sausio 13-ąją.

O čia prezidento V. Adamkaus pasirašyta, Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečio proga atkuriant ir įtvirtinant Lietuvos nepriklausomybę neginkluoto pasipriešinimo dalyvei, Bažnyčios kronikos leidėjai skiriamas medalis. Žiūrėkit, o čia Vyčio kryžiaus ketvirtojo laipsnio ordinas – už pasižymėjimą narsumu ir ištverme, ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę.

Kai išvažiuodavau iš namų spausdinti „Kronikos“, visada susikraudavau į krepšį daiktus taip, tarsi išvažiuočiau į kalėjimą. Žinojau, ką reikia pasiimti, turėjau nemažai pažįstamų, kurie sugrįžę iš įkalinimo vietų pasakodavo. Visad apsirengdavau megzta palaidine be sagų, nes sagas arba užtrauktukus ten išpjauna, įsidėdavau 50 rublių – tiek leisdavo į kalėjimą pasiimti. Atsisveikindavau su visais ir išeidavau kaip į kalėjimą, nes niekad negalėjai žinoti, ar šį sykį tavęs nesuseks, ar šį sykį sugrįši.

„Magnificat Vaikams“ nuotrauka

Ar jums nebuvo baisu?

Buvo baisu, bet kartu gyvenom dideliu pasitikėjimu Dievu. Kai kun. Sigitą Tamkevičių suėmė, supratom, kad reikia tęsti Kronikos leidybą, kitaip kris įtarimai ant jo. Sėdėjau mažam Marijampolės namelyje, šalia pasidėjusi žibalo, kibirą, ištrauktus degtukus, kad būčiau pasiruošusi iškart sudeginti mašinraščius. Ir taip spausdinant staiga matau pro langą pravažiuojant milicijos mašiną, nutirpau, puoliau degint, bet mašina pravažiavo... Tuomet kiekviena smulkmena sukeldavo kraujospūdį. Bet žinokit, taip mus Dievas saugojo – iš blogiausių padėčių ištraukdavo. Ir tuo metu mums nerūpėjo nei pinigai, nei drabužiai, nei darbai, svarbiausia buvo, kaip surinkti medžiagą „Kronikai“, kaip parašyti gerai, be klaidų, kaip jaunimui suorganizuoti kelionę, mes visi degėm apaštalinės veiklos ugnimi. Ir didžiausias džiaugsmas užliedavo širdį, kai vakare, prigludus prie radijo, per Vatikano radiją išgirsdavau, kad gautas naujas „Lietuvos Bažnyčios kronikos“ numeris ir perskaitoma iš jo informacija – tos mažos žinios arba tiesa apie neteisybes okupuotoje Lietuvoje, surinktos spausdinimo mašinėle mažo miestelio namo palėpėje, pasklisdavo po visą pasaulį.

O žinot, kokios mūsų konspiracijos priemonės? Mėtydavome pėdsakus keliaudami. Važiuodavau „Kronikos“ spausdinti į kokią nors atokią Lietuvos vietelę. Visad pasiimdavau su savimi Švč. Sakramentą, juk teks kokias dvi savaites užsidarius mažo namuko palėpėj ruošti medžiagą, net į kiemą tuomet neišeidavau, nebent naktį, kai sutemsta. Vilniaus pakrašty susistabdau sunkvežimį, pavažiuoju iki Lentvario. Iš ten – traukiniu iki Kauno. Tada persėdu į kitą traukinį, važiuodama į Kybartus, tambūre persirengiu: užsidedu peruką, nusiimu akinius, dar turėjau lietpaltį, kurį gali nešioti ir išvertęs. Viena jo pusė – tamsiai mėlyna, kita – šviesiai.

Puiki maskuotė!

Taip. Išlipusi stotyje iškart einu į tualetą ir ten palaukiu, kol visi žmonės išsiskirsto. Tada ratais nueinu į Kybartų bažnyčios kleboniją, kur sėdu spausdinti „Kronikos“. Spausdinant priešais buvo įtaisyta lemputė: jei ji trumpam užsidegė – reiškia nustoti spausdinti, nes kažkas į namus atėjo – juk neturi išgirsti spausdinimo mašinėlės tauškėjimo; jei lemputė ištisai dega – vadinasi, krata ir reikia deginti visus tekstus.

Apžiūrinėjame sesers atneštas nuotraukas. Jose kunigai, seserys vienuolės ir pasauliečiai, kurie leido ir platino „Kroniką“, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto nariai – daugelis iš jų sėdėję kalėjimuose, keli nužudyti – jie visi tiek perėję.

„Magnificat Vaikams“ nuotrauka

O reikėdavo įsitraukiant į „Kronikos“ leidybą pasižadėti?

Ne, jokių pasižadėjimų. Viskas vyko visiškai slapta ir tik tarp patikimų žmonių. Buvo baisi konspiracija, net patiems artimiausiems nieko nesakydavom.

Jūs redagavot „Kronikos“ tekstus, tai kur jūs mokėtės?

Beveik ketverius metus studijavau Pedagoginiame institute lietuvių kalbą, bet mane iš ten išmetė už Vengrijos sukilimo palaikymą. Mes, studentai iš įvairių aukštųjų mokyklų, 1956 m. palaikydami antisovietinį sukilimą Vengrijoje, susirinkome Rasų kapinėse, prie J. Basanavičiaus kapo, ir giedojome „Lietuva brangi“, „Marija, Marija“ – tokia demonstracija buvo tolygi revoliucijai prieš Tarybų Sąjungą. Paskui nuo Rasų kapinių su visa minia pasukom Aušros vartų link, o čia jau laukė kariuomenė. Bet aš kažkaip pro juos prasmukau ir pabėgau, o daugelį vaikinų sučiupo ir kaip malkas sumetė į sunkvežimius. Paskui prasidėjo tardymai, nes aš buvau pastebėta Rasų kapinėse, mat stovėjau pirmoje eilėje. Po ilgiausių apklausų išmetė iš instituto. O aš taip norėjau pabaigti mokslus!

Tuomet nuėjau į universitetą, bet į dienines studijas nepriėmė. Tada mėginau stoti į neakivaizdines. Pavyko. Baigiau Vilniaus universitete lietuvių kalbos studijas ir pasilikau dirbti dekanate. Netrukus mane iškvietė rektoratas ir, matyt, jie iš saugumo buvo informuoti, kad aš einu į bažnyčią ir jau buvau įstojusi į pogrindinį vienuolyną, tad man pranešė, jog vienuolės dirbti nei su jaunimu, nei universitete negali ir turiu išeiti iš darbo. Netrukus perėjau dirbti į M. Mažvydo biblioteką knygų tvarkymo skyrių, kur dirbau vyr. redaktore, bet ir ten ilgai neužsibuvau, vienuolyno vyresnioji mane pasiuntė į Simną padėti kun. Sigitui Tamkevičiui. Ir tik atvažiavusi sužinojau, kad nuo šiol dirbsiu „Kronikoje“. Važiavau ten, kur buvau siunčiama, ir galvoju, kadangi tai buvo ne mano noras, bet Dievo valia, pagal kurią troškau gyventi, tuomet ir dirbau su visišku pasitikėjimu. Ir sakiau Dievui: jei atsiuntei, tai dabar ir rūpinkis, juk žinai, kad esu bailė, ištižėlė.

Vadinasi, svarbu klausyti Dievo valios ir gyventi pagal ją, tada Dievas praveda pro visus sunkumus ir išbandymus.

Taip, praveda. Neseniai buvom susitikę visi „Kronikos“ bendradarbiai, ir vysk. Sigitas Tamkevičius stebėdamasis sakė: Kaip tu, dirbdama prie „Kronikos“ nuo 1975 metų išsisukai ir nebuvai sučiupta. Atsakiau, kad tai Dievo reikalas.

„Magnificat Vaikams“ nuotrauka

Kodėl jūs pasirinkote būti vienuole?

Todėl, kad Jėzų mylėjau. Jauna būdama žinojau, kad vienuolynų Lietuvoje nėra, svajojau pabėgti į užsienį, kad ten galėčiau įstoti į vienuolyną. Bet nuolat dalyvaudama Bažnyčios veikloje sužinojau, kad yra vienuolynai, tik veikia slapta, pogrindyje. Tada man buvo 24 metai ir neseniai buvau išmesta iš pedagoginio instituto. Bažnyčioje pasidalinau apie savo svajonę tapti vienuole. Ir tapau. Slapta Liepkalny 8 valandą ryte atėjau pas vyresniąją seserį, jau laukė ir kunigas. Virtuvėlėje atsiklaupiau, perskaičiau įžadų formulę ir palaiminta išbėgau į darbą. Štai toks mano įstojimas. Bet kokia aš buvau tuomet laiminga! Dabar davus vienuolinius įžadus švenčiamos didžiausios šventės, dovanos, vaišės… Tuomet net neįsivaizdavau, kad taip gali būti.

Jau adventas, kaip sesele Gerarda jūs jį išgyvenate?

Adventas turi keturias savaites, tai pirmąsias dvi savaites mąstau apie senuosius patriarchus, karalius, pranašus, kaip jie laukė Išganytojo, kada, kaip jis užgims. Palyginu, ar moku taip laukti kaip jie? Trečią savaitę nešiojuosi Jono Krikštytojo skelbimą, o paskutinę savaitę galvoju apie Mergelę Mariją, kaip ji laukė kūdikėlio, slaptoje nešiodama šitokią didelę žinią, kurią dabar visas svietas žino.

Visai, kaip ir jūs leisdama Kroniką – nieko niekam nepasakojot ir saugojot paslaptį savyje.


magnificat vaikams logo