Aldolfo Ramanausko-Vanago laidotuvės. Roberto Dačkaus / LR Prezidento kanceliarijos nuotrauka

Nors knyga „Aš esu Vanagas“ jau išleista ir pristatyta visuomenei, jos autorius istorikas, Seimo narys ARVYDAS ANUŠAUSKAS sako vis dar sulaukiantis naujų žinių apie legendinį partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą.

Istorikas pasakoja, kad neseniai jį pasiekė informacija apie Vanago budelį, kuris vykdydamas mirties bausmę pasielgė neįprastai – šovė į veidą. Pasirodo, 1991 metais pasitraukęs iš Lietuvos, ramiai gyveno Ukrainoje, ir jo niekas neieškojo.

Ši, kaip ir kitos Vanago istoriją iki šiol gaubusios mįslės, ne vieną dešimtmetį pragulėjo archyvinėse bylose, o dabar jose užrašytus sovietinius melus A. Anušauskui pagaliau pavyko išaiškinti – taip pat paaiškėjo ir dalis ten užfiksuotos tiesos. Ir visa tai – šimtaisiais mūsų valstybės gyvavimo metais, Vanago metais, kai, be kita ko, Adolfas Ramanauskas buvo pripažintas Lietuvos valstybės vadovu.

Arvydas Anušauskas. Pauliaus Peleckio / BFL nuotrauka

Pone Anušauskai, kodėl apskritai mums buvo palikti šie dokumentai, tarp kurių ir Vanago byla? Kodėl KGB jų nesunaikino?

Jeigu tai būtų viena byla, greičiausiai būtų sunaikinę, bet jų buvo tomų tomai, tiesiog kilometrai bylų. Taip pat reikia turėti omenyje, kad ši sistema nesitikėjo būti nugalėta – jos atstovai ne tik negalvojo apie staigų pralaimėjimą, bet manė, jog bet kokiomis sąlygomis išliks aukštumoje.

1989 metais jie vis dėlto sunaikino agentūrines bylas, tačiau į baudžiamąsias nekreipė dėmesio. Jiems atrodė, kad pastarosios išnagrinėtos teisminiu būdu, kaip jie jį suprato, ir nebus kvestionuojamos kaip neteisėtos bei nagrinėjamos iš naujo.

Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad 1990–1991 metais dalį bylų visgi spėta sunaikinti, o kitose skutimosi peiliuku išpjaustytos agentų pavardes, tačiau net ir tai ne visais atvejais suspėta padaryta. Todėl bylos išliko.

Tarp išlikusių dokumentų – išsami medikų išvada apie Vanago būklę po kankinimų. Tačiau tuo metu kankinimai jau buvo uždrausti. Vadinasi, tai, ką Vanagui teko iškentėti, buvo budelių savivalė?

Iš tiesų 1953 m. Maskvoje sunaikinti visi kankinimo įrankiai, kurie dar buvo MGB būstinėse, o 1954 m. oficialiai uždrausta taikyti kankinimus. Tačiau taip sutapo aplinkybės, kad Ramanauską suėmė, į Vilnių vežė ir kankino žmonės, kurie stalinizmo laikais, iki 1953 m., buvo atsakingi už vadinamuosius sankcionuotus kankinimus, kuriuos tuo laiku leisdavo taikyti, ypač politiniams kaliniams. Tie patys žmonės vėliau, jau vadinamojo chruščiovinio atšilimo metu, KGB užėmė kertinius postus.

Pavyzdžiui, Jakovas Sinicynas ėjo KGB pirmininko pareigas – tai pati aukščiausia valdžia toje sistemoje. Anksčiau jis buvo atsakingas už kankinimus, o Vanago suėmimo metu jau užėmė aukščiausias pareigas, tad, jei kas ir vyko ne pagal oficialiąją teisę, viską galėjo pridengti. Tuo tarpu jo bendražygis Leonardas Martavičius, kuris irgi dalyvavo Ramanausko suėmimo operacijoje, į Maskvą tą pačią dieną parašė: jis nekalba. Nors oficialiai jie sakė, kad jokių tardymų nebuvo. Bet jeigu nebuvo, ką reiškia tai, kad jis nekalba?

O paties kankinimų proceso jokia logika negali paaiškinti. Tikriausiai ir neverta sadizme ieškoti logikos. Tik gaištume laiką mėgindami suprasti, kodėl sadistai naudojo vieną ar kitą įrankį – šiuo atveju ekspertai nustatė, kad vienas iš kankinimo įrankių buvo žirklės. Matyt, sadistai jas naudojo manydami, kad tai geriausias įrankis tikslui pasiekti. O jų tikslas buvo kuo greičiau sužinoti keletą konkrečių dalykų. Tik gerokai vėliau pasirodė, kad šie jų lūkesčiai buvo visiškai beprasmiški.

Kokie tie lūkesčiai, turint omenyje, kad tuo metu pasipriešinimas jau buvo nuslopintas?

Lūkesčiai buvo susiję ne su partizanų judėjimu, o būtent su Ramanausku. 1950–1951 metais jis keletą mėnesių gyveno bunkeryje su iš užsienio grįžusiu Juozu Lukša. Todėl buvo tikimasi, kad Lukša Ramanauskui perdavė slaptaraščių rašymo priemones, ryšių su užsieniu kanalus ir kitus KGB nežinomus dalykus.

Antras lūkestis buvo susijęs su Ramanausko memuarais, apie kuriuos 1955 metais KGB jau žinojo. Galbūt manė, kad Ramanauskas prie to rankraščio turės ir archyvų, ir taip bus galima sužinoti kitų pasipriešinimo dalyvių likimus. Jie nežinojo, kad Ramanauskas savo memuarus šifravo ir dalies pavardžių nenurodė.

Ir, aišku, norėjo sužinoti paskutines slapstymosi vietas. KGB jau žinojo visas vietas, kur Vanagas slapstėsi, išskyrus paskutinių trijų mėnesių. Manė, kad tose vietose ir bus paslėpti archyvai, rankraščiai. Jie nežinojo, kad jis viską gerai išslapstęs. Be to, Ramanauskas su uošve buvo sutaręs, kad jeigu negrįžtų, ji sunaikintų viską, kas gali kelti grėsmę. Todėl KGB nerado absoliučiai nieko, kas Ramanauską sietų su Juozu Lukša. Nors iš kitų šaltinių yra žinoma, kad jis šį tą turėjo: Lukšos perduotų dolerių, slaptaraščiui reikalingų priemonių.

Ir kai mėgino Vanagą kalbinti, kai kankino, jiems buvo netikėta, kad jis nieko nesako. Tik po kurio laiko suprato, jog Vanagas taip slėpė savo dukrą. Kartu buvo suimta ir žmona. Tik jos užklausė apie paskutines slapstymosi vietas – taip pat iškart stojo tyla, ji neištarė nė žodžio.

Dalį partizaniško archyvo Ramanauskas visgi atskleidė savo noru, nurodydamas, kur yra dokumentų slaptavietės. Kam to reikėjo?

Vanagas buvo prakalbintas tik tada, kai surado jo dukrą. Taip pat ir žmona tik tuomet prakalbo. Jie buvo su žmona sutarę, kad jokių kalčių jai neleis imtis. Todėl žmona viską neigė, sakydama: nieko neprisidėjau, nieko nežinau, ką jisai veikė su tais kitais vyrais, viriau barščius, ir tiek. O Vanagas tik patvirtindavo: ji nieko nematė, nieko nežino, aš viską nuo jos slėpiau.

Taip pat buvo sutarę ir ką Vanagas gali atiduoti, nes buvo aišku, kad jį spaus. Kita vertus, jis galėjo norėti, kad KGB dalį partizaniškų archyvų turėtų pas save, nes jį kaltino nebūtais dalykais, o partizanų archyvuose buvo ir teisės aktai, ir bausmių vykdymo nuostatai, ir karo lauko teismo nuosprendžiai, ir konkrečios pavardės. Taip pat ir aukų skaičiai, kuriuos jam buvo atsiuntę pavaldūs daliniai – jie buvo dešimtimis, jei ne šimtais kartų mažesni, negu skelbė KGB propagandos ir dezinformacijos mechanizmas. Tai nereiškia, kad Vanagas galvojo, jog jie naudos tuos dokumentus jo naudai. Gal jis tiesiog suprato, kad geresnės vietos išsaugoti dokumentus kurį laiką tikrai nebus – archyvus juk ištraukė iš slaptaviečių po žeme, išdžiovino ir prisegė prie bylų. Ramanausko atveju tokia strategija pasiteisino – jo parodyti partizaniškų dokumentų originalai išsaugoti bylose.

Arvydasanusauskas.lt nuotrauka

Iki šiol mažai girdėjome apie Vanago žmoną Birutę, tuo tarpu savo knygoje jai skiriate nemažai dėmesio. Koks jums susidarė įspūdis apie šią moterį?

Manau, kad savo tvirtą charakterį ji paveldėjo iš tėvų. Jos tėvas buvo 1919 metų Lietuvos karys savanoris. Ir vėliau tai buvo kovojanti šeima, visi rėmė pasipriešinimą. Tėvas žuvo Kazanės kalėjimo ligoninėje, seserys buvo suimtos, įkalintos, kankintos dar Stalino laikais, 1951-aisiais.

Adolfo ir Birutės dukters prisiminimuose aiškiai pasakoma, kad grįžusi iš lagerio dėl savo gyvenimo Birutė nesigailėjo. Ir apskritai, kad buvo pakankamai tvirta: niekam nesilankstė, dirbdavo darbus, kuriuos jai leisdavo dirbti. Pas ją iš KGB ateidavo Dušanskis, šantažuodavo, siūlydavo radijo laidoje pasmerkti savo vyrą ir neva visi keliai jai atsiversiantys, tačiau ji niekuomet nesutiko ko nors panašaus padaryti. Manau, tai yra liudijimas, koks tvirtas tai buvo žmogus.

Kalbėdamas apie paskutinį Vanago žodį teisme, sakėte, kad trečdalio ar net pusės jo pasakytų žodžių sąmoningai neužrašė. Tuo tarpu iš to, kas užrašyta, dalis melaginga. O ar žinome ką nors, kas tikrai paties Vanago pasakyta?

Akivaizdu, kad teismo protokolas buvo klastojamas. Skaitant paskutinį žodį, matyti, jog trūksta sakinių, radau 10 loginių lūžių, kai sakinys net nebaigiamas arba pradedamas neaiškiai. Kita vertus, nors teismo procesas buvo slaptas, uždaras, tačiau dalyvavo prokuroras, ir jo užrašai išliko. O juos palyginus su užrašytu paskutiniu žodžiu, bent jau vienoje vietoje aiškiai matyti, kad Vanagas kalbėjo visai kitaip, nei oficialiai užrašyta.

Pavyzdžiui, kai kalba pasisuko apie bandymą Ramanauską užverbuoti 1945 metais, protokole užrašytas toks jo atsakymas: taip, mane verbavo, aš sutikau. O prokuroras savo užrašuose pasižymėjo visai kitokį Ramanausko atsakymą: taip, mane verbavo, aš nesutikau, grasino.

Kalbant apie tai, ką tikrai žinome, kad jis pasakė, manau, viena esminių frazių buvo ši: „Per savo gyvenimą ne kartą žiūrėjau mirčiai į akis, ir todėl nebijočiau ir dabar pasakyti, kad mano vesta kova buvo šventa.“

Ko gero, tokio rango karininkui nebuvo jokios vilties išsigelbėti nuo mirties bausmės?

Praktiškai ne. Jeigu jo nebūtų kankinę, dar būtų galima galvoti, bet jis buvo kankinimo, prieš jį patį pritaikyto, liudininkas. Nesvarbu, ką jie ten prirašė, ir jį patį vertė pasisakyti – neva mėgino nusižudyti. Nes kiekvienam skaitančiam žmogui, kiekvienam suprantančiam, kas yra kankinimai, aišku buvo ir be ekspertų, kad tokių sužalojimų pats sau jis negalėjo pasidaryti. Jeigu nori nusižudyti, tikrai nesipjausi piršto – tai akivaizdu.

Partizanų vado Jono Žemaičio-Vytauto paskutinis žodis teisme išlikęs tikslus. Kuo skyrėsi šie du atvejai?

Žemaitis buvo sulaikytas neseniai mirus Stalinui. Maskvoje vyko aršios politinės kovos. Berija bandė perimti valdžią ir dėmesį nukreipė į respublikas – pradėjo savo žaidimus su Ukraina, Lietuva. Net saugumą Lietuvoje apkaltino, kad šis naudojo nepagrįstas represijas.

Berija jau sulaikytą Joną Žemaitį įsakė atvežti į Maskvą. Vėliau jis grąžintas į Vilnių ir čia teistas, bet visgi Žemaitis nepatyrė brutalių kankinimų, jam netgi siūlytos privilegijos, kurių jis sąmoningai atsisakė. Pavyzdžiui, Žemaičiui siūlė laisvę auginti plaukus, o jis pats reikalavo, kad jį kirptų kaip visus kitus. Taigi, daugybė niuansų, kurie šias istorijas išskiria.

Aldolfo Ramanausko-Vanago laidotuvės. Gretos Skaraitienės / BFL nuotrauka

Tačiau yra ir kas jungia, kad ir Ramanausko-Vanago pripažinimas Lietuvos valstybės vadovu. Dalis jūsų kolegų istorikų tokiam sprendimui nepritaria, o kaip jūs vertinate?

Šiuo atveju pasakysiu paprastai: kuo toliau nuo partizanų teisės aktų pažinimo yra žmonės, tuo jų požiūris į šį nutarimą yra skeptiškesnis. Jokiu būdu nekvestionuoju tų žmonių kompetencijos jų tyrinėjamose srityse, bet reikalas tas, kad rezistencijos istorija taip pat turi savo logiką, savo istoriją, ir ne visi dalykai jiems yra gerai žinomi. Tai natūralu – aš taip pat daugelio dalykų jų tyrinėjamose sferose nežinau.

Manau, svarbus Jono Žemaičio pasakymas 1953 metais, kai jau atsigavęs po ligos norėjo siųsti žmogų į užsienį užmegzti ryšius – jis sakė, kad galbūt reiktų atsiklausti Adolfo Ramanausko, kuriam jis įgaliojimus perdavė. Galima diskutuoti, perdavė ar neperdavė visų įgaliojimų dėl ryšių trūkumo, bet pats faktas iš tikrųjų buvo.

Bet kuriuo atveju tai tikrai nebuvo paprastas kredencialų perdavimas iškilmingoje aplinkoje skambant kariškam orkestrui, nes tai vyko karo sąlygomis – jeigu į tai atsižvelgiame, tada nesunku suprasti, kad galiausiai liko vienas kariaujančios organizacijos vadas. Ne Sniečkus ir ne Paleckis tuo metu buvo valstybės vadovai, o žmonės, kurie kovojo, tarp jų ir Adolfas Ramanauskas. Okupacija nepagimdo teisės. Teisė gimsta iš kovojančios tautos ir jos atstovų. Todėl šioje Seimo deklaracijoje nematau didelių prieštaravimų tuometinei situacijai, ji atitinka to meto sąlygas.

Kaip jums atrodo, kokia yra tokio ilgo ir sėkmingo Vanago partizanavimo paslaptis? Kuo išskirtinis buvo šis partizanų vadas?

Pirmiausia, jis daug bendraudavo su visais pasipriešinimo dalyviais, stengėsi aplankyti kiekvieną dalinį, nors tai buvo labai sudėtinga ir pavojinga. Taip jis užsitarnavo kovotojų pagarbą.

Esama netgi tokių, kurie galiausiai buvo užverbuoti KGB, bet dėl Vanago atskirai pareiškė, kad net jeigu apie jį ką nors žinotų, vis tiek nieko nepasakytų. Kodėl? Manau, todėl, kad jis nebuvo teroristas, bet iš tikrųjų gynė žmonių interesus labai sudėtingomis sąlygomis.

Pats Vanagas mėgo apskaičiuoti kelis žingsnius į priekį. Ir jei tik kas jam sukeldavo įtarimą – iškart pakeisdavo veiksmų planą. Šį niuansą pastebėjo ir KGB, ir davė savo agentams nurodymus, kad jeigu ką sužinos apie Vanagą – nesiimtų patys veikti, o pirmiausia praneštų KGB, nes kitu atveju, tikėtina, jis dings kaip į vandenį.

Nors paskutiniai Vanago ėjimai ir nebuvo teisingi, bet turime įvertinti tai, kad šitą partiją kaip šachmatininkas jisai žaidė visą partizanavimo dešimtmetį. KGB gaudyklę Kaune jam parengė dar 1952–1953 metais, likus 3 metams iki sulaikymo. Tuos kelerius metus Vanagas vertino, per aplinkui rinko informaciją ir tik tada ryžosi atvykti. O prieš vykdamas į Kauną dar nuvažiavo į Vilnių pas jį vėliau išdavusio agento giminaitį pasiteirauti, kaip tas Kaune gyvena. Kai Vanagas atvyko, ir pats agentas dar visą parą dvejojo, ar išduoti, ir pranešė saugumui tik kitą dieną. 1956 m. spalio 12-oji tapo Vanagui lemtinga.