Whymormonism.org nuotrauka

Vasarą su žmona atsisveikinimom su savo draugais mormonais, nes juos perkėlė į kitą Lietuvos miestą. Sakiau, kad juos perkelia todėl, jog nebegalėtų bendrauti su mumis, mat per beveik 10 pažinties mėnesių spėjom pasikalbėti rimtomis temomis, kurios ne visada buvo labai malonios. Mano hipotezę jie paleido juokais. Kaip ten bebūtų, tos rimtos temos ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl 2017 metų spalį užkalbinau porą mormonų misionierių, nors dažniausiai būna atvirkščiai – pokalbius inicijuoja jie. Verta pripažinti, kad reikia nemažai drąsos būnant 19-20 metų 24 mėnesiams išvažiuoti į kitą pasaulio kraštą tam, kad apsivilkęs kostiumą ir baltus marškinius bei prisisegęs juodą kortelę su savo pavarde, ką tik pramokta lietuvių kalba bandytum pakalbinti kokį užsiraukusį lietuvį ir papasakoti jam apie Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčią ir jos tikėjimą. 

Patys misionieriai save pristato titulu vyresnysis ir pavarde bei nurodo priklausomumą bendruomenei. Pavyzdžiui: Sveiki, aš esu vyresnysis Smitas iš Pastarųjų dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčios. Be abejo, aš jaučiausi nejaukiai į dešimt metų už save jaunesnį žmogų kreipdamasis vyresnysis ir dar pavarde, tad greitai, mano siūlymu, (nors ir ne visi norėjo) perėjome prie vardų ir normalaus bendravimo. Ta minėtoji Pastarųjų dienų šventųjų (toliau – PDŠ) bažnyčia liaudyje yra geriau žinoma mormonų vardu. 

Kone kiekvienas sutiktas mormonų misionierius save vadina krikščioniu. Man teko pabendrauti su 5-6 misionieriais: su vienu iš jų palaikėme nuolatinį kontaktą, kiti du pakaitomis būdavo su juo, o su dar dviem ar trim teko susitikti po kartą ar du. Ir taip, jų visada būdavo bent du. Niekada neturėjau „pasimatymo“ akis į akį. Dažnai, besivystant rimtesniam pokalbiui, pasigirsdavo frazės panašios į: „juk mes visi esame krikščionys“ arba „mes tikime Jėzumi, todėl esame krikščionys“. Mane tai, be abejonės, glumino, mat žinių apie mormonizmą turėjau pakankamai, kad su tuo negalėčiau sutikti. 

Tad klausiu: 1) kokia yra esminė PDŠ bažnyčios doktrina, kuriai turi pritarti asmuo, norintis save laikyti nariu? 2) Ar ši doktrina gali būti laikoma krikščioniška?

Nuo pat pradžių savo draugams mormonams sakiau, kad tam, jog galėtume normaliai kalbėtis, negalime apsimesti kad nėra skirtumų ir kad jie nėra esminiai. Geriau, jei jūs galvojate, kad turite tiesą – pabandykite man įrodyti ir pagrįsti, o aš, savo ruožtu, darysiu tą patį. 

Mormonų bažnyčios doktrinos pagrindiniai aspektai

Autoritetingi šaltiniai

Pagrindiniai rašytiniai šaltiniai, kuriais remdamasi PDŠ bažnyčia formuoja savo doktriną, yra keturi: Biblija, Mormono knygaBrangusis perlasir Doktrina ir Sandoros. Visi jie yra laikomi šventaisiais raštais. Tiesa, nors teoriškai jie pripažįstami lygiaverčiais, praktikoje Biblija nėra laikoma turinčia tokį patį autoritetą, kaip kiti dokumentai, mat teigiama, jog joje yra netikslumų (dėl vertimų, perrašymų ir pan.), o likusiuose – ne. Tad Biblija yra interpretuojama remiantis kitais PDŠ bažnyčios šaltiniais. Mormono knyga yra laikoma kitu Jėzaus Kristaus Testamentu, o joje aprašyta, kaip teigiama, Jėzaus veikla senovės Amerikos žemynuose. Ji, teigiama, patikslina ir praplečia biblinį suvokimą. Doktrina ir Sandoros sudaryta daugiausia iš mormonų pranašo ir PDŠ bažnyčios pradininko Joseph‘o Smith‘o (1805-1844) apreiškimų užrašymų, kurie buvo papildyti vėlesnių pranašų. Smith‘as buvo tas, kuriam, pasak jo paties, pasirodė Dievas Tėvas su Jėzumi Kristumi, kaip dvi atskiros būtybės, ir per jį sugrąžino prarastą evangeliją. Galiausiai, Brangusis perlas tai pat yra Joseph‘o Smith‘o apreiškimų rinkinys, tačiau ten dar randama ir jo paties pasakojimų bei kitų tekstų vertimų.

Kitas autoritetingas doktrinos formavimo šaltinis PDŠ bažnyčioje yra dabar gyvenantys pranašai. Jų statusas yra toks pats kaip Senojo Testamento pranašų ar Jėzaus apaštalų, t. y. jie turi teisę gauti naujus apreiškimus, kurių autoritetas yra prilyginamas šventiesiems raštams (kadangi raštų kanonas nėra baigtinis). Bažnyčios prezidentas, kuris taip pat yra ir vienas pranašų, yra pagrindinis jos vadovas. Remiantis tiek jo, tiek kitų gyvų pranašų apreiškimais, galima koreguoti, keisti ar papildyti jau esamą doktriną.

Dievo samprata

Dievo samprata, kurios laikosi PDŠ bažnyčia, negali būti prilyginama tradiciniam, istoriniam, filosofiniam supratimui ir turi įvairių išskirtinių bruožų, iš kurių verta pateikti tris. Pirmiausia, Dievas ne visada buvo Dievu[8]. Jis tokiu tapo (buvo į tokį lygį išaukštintas) prieš tai buvęs dvasiniu vaiku, o po to – žmogumi kaip mes, ir galiausiai pasiekęs dievystę. Be to, jis pats turi savo Dievą Tėvą. Antra, tokių dievų yra daug, netgi begalė. Mūsų planetos Dievas yra vardu Elohim. Jis turi kūną ir gyvena planetoje, kuri skrieja aplink žvaigždę, pavadinimu Kolab. Jehova yra kito Dievo – Jėzaus – vardas. Jėzus yra Dievo Tėvo tiesioginis sūnus, kuris kilo iš jo fizinių santykių su Marija. Šventoji Dvasia taip pat yra Dievas, tačiau neturi kūno. Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra trys skirtingi Dievai, kuriuos jungia vienas tikslas. Trečia, žmogus turi potencialą tapti Dievu (tokiu pačiu, kaip Dievas Tėvas), t. y. būti išaukštintas, susilaukti savo dvasinių vaikų ir būti jų garbinimo objektu.

Jėzus Kristus, kaip jau minėta, mormonų yra laikomas atskiru Dievu. Jis buvo Dievo Tėvo dvasinis pirmagimis, turėjęs vardą Jehova ir esantis tiek Liuciferio (vėliau tapusio Šėtonu), tiek visų žmonių dvasiniu broliu (manoma, kad visa žmonija tiesiogiai kilusi iš Dievo Tėvo). Jėzus laikomas Tėvo Sūnumi tiesiogine to žodžio prasme, t. y. Dievas Tėvas yra jo fizinis tėvas, mat Jėzus priėmė kūną iš Marijos, kuri turėjo lytinių santykių su Dievu Tėvu. Jėzus nugyveno pavyzdingą gyvenimą ir galiausiai buvo nukryžiuotas, palaidotas ir prisikėlė. Po to jis buvo išaukštintas iki dievystės ir tapo atskiru Dievu.

Jėzus Kristus ir Jo Evangelija

Pasak PDŠ bažnyčios, Jėzus Kristus paliko žmonėms savo evangeliją, kuri buvo prarasta po apaštalų mirties ir grąžinta per Joseph’ą Smith’ą. Ji susideda iš penkių dalių, kurias Joseph‘as Smith‘as vadina „pirmaisiais evangelijos principais ir įsakais“: 1) tikėjimas, 2) atgaila, 3) krikštas, 4) rankų uždėjimas Šventajai Dvasiai gauti ir 5) išvėrimas iki galo. Tikėjimas Jėzumi Kristumi, savo nuodėmių atsisakymas, krikštas vandeniu ir atitinkamą autoritetą turinčių PDŠ bažnyčios narių rankų uždėjimas Šventajai Dvasiai gauti yra būtinos prielaidos, kad žmogus galėtų „įeiti pro vartus, kurie veda į amžinąjį gyvenimą“. Įgyvendinęs pirmuosius keturis evangelijos principus asmuo turi ištverti iki galo, laikydamasis PDŠ bažnyčios mokymo ir vykdydamas įsakus bei ritualus, kurie atliekami šventyklose. Tarp jų paminėtini priėmimo į grupę ritualas, vadinamas endaumentu (ang. endowment), vyro ir žmonos užantspaudavimas, kad būtų galima sudaryti amžiną santuoką, kuri tęsiasi po kūno mirties bei vaikų užantspaudavimas tėvams, kad būtų sudaryta amžina šeima. Visa tai gali būti atliekama tik šventykloje, į kurią negali patekti ne PDŠ bažnyčios nariai.

Mormonų šventykla Solt Leik Sitiyje. Normons.com nuotrauka

Pomirtinis gyvenimas

Įgyvendinęs visus evangelijos principus, atlikęs įvairius būtinus darbus ir ritualus, įvykdęs įsakus bei ištvėręs iki galo, asmuo turi viltį pasiekti aukščiausią išaukštinimo laipsnį po savo fizinio kūno mirties – tapti Dievu ir amžinojoje santuokoje susilaukti dvasinių vaikų. Pomirtinis gyvenimas susideda iš skirtingų lygių, dar vadinamų šlovės lygmenimis.  Yra išskiriamos trys karalystės: telestialinė, terestialinė ir celestialinė. Žemiausioje karalystėje atsiduria tie, kurie Žemėje nepriėmė evangelijos, kaip ją skelbia PDŠ bažnyčia. Taip pat tie, kurie buvo amoralūs bei apskritai nuodėmingi. Čia jie neturės galimybės matyti nei Sūnaus, nei Tėvo. Tiesa, tai dar nėra pragaras, į kurį galiausiai pateks labai nedidelė dalis žmonių. Antrojoje atsidurs gerbtini asmenys, kurie turi Jėzaus Kristaus liudijimą, tačiau nesilaikė visų reikalingų evangelijos principų bei įsakų ir neatliko visų ritualų. Čia suteikiama galimybė susitikti su Sūnumi, bet ne su Tėvu. Į celestialinę karalystę keliaus tik tie mormonai, kurie atliko visa, kas reikalinga išgelbėjimui. Tiesa, ši karalystė skirstoma į dar tris lygius, o paskutinę celestialinės karalystės šlovę galės pasiekti tik tie, kurių santuokos yra užantspauduotos šventykloje. Šie turės galimybę tapti dievais, susilaukti dvasinių vaikų ir valdyti savo planetą, o likusieji taps angelais. Būtina pažymėti ir tai, kad iš vieno lygio į kitą galima keliauti ir po mirties, mat mirusiesiems suteikiama galimybė priimti evangelijos pilnatvę ir tada. Tam reikalingas tikėjimas ir atgaila, o krikštą ir Šventosios Dvasios gavimą rankų uždėjimu už juos šventyklose atlieka gyvieji. Po to turi sekti visos kitos reikalingos procedūros bei darbai išaukštinimui gauti.

Mormonų bažnyčios doktrinos pagrindinių aspektų (ne)krikščioniškumas

Turint visą tai omenyje, galima bandyti palyginti, ar, remiantis išskirtais kriterijais, PDŠ bažnyčios doktrinos esmę galima laikyti krikščioniška. Krikščionybės doktrininiu pagrindu bus laikomos Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinime formuluojamas tiesas, kurios kone visuotinai pripažįstamos tradicinių katalikų, ortodoksų ir protestantų, bei tokias istorines tikėjimo doktrinas, dėl kurių nėra daug disputų.

Pirmiausia, krikščionybėje tradiciškai laikomasi požiūrio, kad Biblinis kanonas yra užbaigtas ir naujo apreiškimo, ar jis būtų užrašytas, ar ateinantis šiais laikais per pranašus, kuris fundamentaliai keistų dogmas ar doktriną arba jas panaikintų, negali būti. Teigiamas Šventosios Dvasios apreiškimas negali prieštarauti tam, kas parašyta Šventajame Rašte. Todėl galima teigti, kad standartiniai mormonų raštai bei šių dienų bei apaštalų tradicija nėra krikščioniški.

Antra, krikščionybėje Dievas nėra laikomas turinčiu kūną ir gyvenantis kažkur visatoje, bet Jis yra  dvasia. Kūną priėmė tik Jėzus Kristus, kuris yra savo esme Dievas ir nebuvo laiko, kai taip nebuvo. Švenčiausiosios Trejybės doktrina teigia, kad Dievas yra viena būtybė – Dievas – (daugiau dievų nėra) egzistuojantis trijuose asmenyse – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Tai nėra trys atskiros būtybės, sujungtos vieno tikslo, bet trys asmenys, esantys vienas Dievas. Žmogus Šventosios Dvasios atgimdymu ir tikėjimu Jėzumi Kristumi yra įsūnijamas į Dievo šeimą, taip įeidamas į Jo karalystę bei pašaukiamas ir įgalinamas savo charakteriu tapti kaip Jėzus Kristus. Krikščionis yra sudievinamas šia prasme, bet tradicinis mokymas atmeta žmogaus galimybę tapti Dievu savo esme (prigimtimi). Galiausiai, Dievas yra amžinas, t. y. netapo Dievu, pirmiausia būdamas žmogumi, ir neturėjo lytinių santykių su Marija. Remiantis šiuo kontrastu, galima matyti, kad mormonizmo ir krikščionybės Dievo suvokimas fundamentaliai skiriasi.

Skiriasi ir Jėzaus bei Jo Evangelijos šiose dvejose tradicijose samprata. Kaip Jau minėta, pagal istorinį krikščioniškąjį suvokimą, Jėzus yra vienos prigimties su Tėvu, tad Dievas savo esme ir taip buvo visada. Dievas Tėvas nėra Jėzaus fizinis tėvas, o žmonija nėra dvasiniai Jėzaus broliai ir seserys. Laikoma, kad Jėzus Kristus mirė, buvo palaidotas ir prisikėlė, įsikūnydamas į šį pasaulį kaip Dievas, atėjęs jo atpirkti. Tai, siaurąja prasme, ir yra laikoma Evangelija, kuria tikėdami žmonės gali būti išgelbėti, ne dėl to, ką jie gali/turi padaryti ar kada nors padarys, bet dėl to, ką dėl jų padarė Dievas.

Be to, remiantis tradiciniu krikščioniškuoju supratimu, pomirtinis gyvenimas nėra skirstomas į skirtingas karalystes, tuo labiau turinčias konkrečius pavadinimus, kaip telestialinė, terestialinė ir celestialinė. Manoma, kad žmogaus tikslas nėra pačiam tapti Dievu savo esme po mirties, bet būti su Dievu amžinai, Jam tarnauti ir Jį mylėti. Šis amžinas Dievo artumas bei amžinasis gyvenimas gali būti pasiekiami tik per Jėzų Kristų ir nepriklausomai nuo to, ar asmuo yra vedęs ar ne. Taip pat nelaikoma, kad žmonės po mirties gali tapti angelais, bet išlieka žmogiškais asmenimis, kurie savo charakteriu panašėja į Kristų, ir kuriems per Prisikėlimą bus suteiktas pašlovintas kūnas, panašus į Jėzaus.

Turint omenyje šį palyginimą, galima teigti, kad PDŠ bažnyčios doktrina esmiškai skiriasi nuo tradicinio (ortodoksinio) krikščioniškojo mokymo ir supratimo, todėl negali būti laikoma krikščioniška. 

Radijo laida – Ar mormonai yra krikščionys?