Rašytojas Tomas Vaiseta. Dainiaus Dirgėlos nuotrauka

Pastaruoju metu žiniasklaida mirga pranešimais apie rengiamus pedagogų profesinės sąjungos streikus. Kiek anksčiau naujienų akiratyje buvo aktuali kultūrininkų padėtis Lietuvoje. Apie kultūrinės žiniasklaidos situaciją Lietuvoje ir kultūros poreikį mūsų šalyje Radijo XFM laidoje Horizontai savo įžvalgomis dalinosi kultūrinio leidinio „Naujasis židinys-Aidai“ vyriausiasis redaktorius, istorikas ir rašytojas dr. TOMAS VAISETA.

Kultūrinėje žiniasklaidoje dirbate nuo 2016 metų. Gerbiamas Tomai, kas jus paskatino pradėti veiklą šioje srityje?

Esu baigęs žurnalistikos bakalaurą ir dešimt metų dirbu šį darbą įvairiuose portaluose, laikraščiuose. Šis darbas man artimas, pažįstamas ir manau, kad žurnalistu vienaip ar kitaip liksiu visą gyvenimą. Atėjęs į Istorijos fakultetą susipažinau su tuometiniu leidinio „Naujasis židinys-Aidai“ vyriausiuoju redaktoriumi Nerijumi Šepečiu. Pradėjome bendrauti. Pirmiausia jis mane kvietė rašyti straipsnius, apžvalgas, o vėliau jam atsitraukus, pasiūlė užimti jo vietą. Aš sutikau gan dvejodamas, nes tai yra pareigos, kurios reikalauja didelės atsakomybės ir patirties, įvairaus pobūdžio, ne tik tekstų redagavimo, surinkimo patirties, bet ir vadinamojo socialinio kapitalo.

Kai ateini į kultūros žiniasklaidą pirmiausia susiduri su sunkia finansine padėtimi ir tada supranti, kad ne viskas nuo tavęs priklauso. Tu gali turėti pačią geriausią komandą, bet finansine prasme esi labai priklausomas nuo išorinių aplinkybių. Sunki situacija man buvo žinoma ir anksčiau, juolab kai domiesi Lietuvos kultūra ar bent jau aktualijomis, supranti, kad ta situacija tęsiasi turbūt dar nuo devyniasdešimtųjų. Tad šoko nepatyriau. Kai pats atsiduri tokioje situacijoje, be abejo, kyla daug klausimų: kaip? Ką čia darai? Ką gali padaryti šioje vietoje? Ar esi tinkamas žmogus išspręsti tam tikrus klausimus? Visgi tikrai nenorėčiau akcentuoti, kad darbas kultūrinėje žiniasklaidoje yra kažkokia kančia, bausmė. Tai yra didelis malonumas, kuris pirmiausia kyla iš to, kad tu darai labai prasmingą darbą. Tą jaučiu ne tik vertindamas savo, bet ir kitų kultūros leidinių redaktorių darbą. Yra sunkumų, keblumų, iššūkių, bet jie turbūt egzistenciškai nenusveria tos prasmės, kurią atlieki ten, kur esi.

Kultūrinė, kaip ir krikščioniška, žiniasklaida Lietuvoje yra labai maža. Tie žmonės, kurie dirba šioje srityje, tai daro iš pašaukimo ar tai yra papildomas darbas šalia pagrindinio?

Labai įvairiai. Pavyzdžiui, „Naujajame židinyje-Aiduose“ visi žmonės turi kitus, pagrindinius darbus. Kituose leidiniuose žmonės dirba visu etatu, tai jų pagrindinis darbas, daugumos kultūrinių leidinių redaktorių būtent tokie ir yra. Tuos pagrindinius šios srities redaktorius, kuriuos aš pažįstu, už juos galiu galvą guldyti, kad jie dirba tikrai iš pašaukimo. Su savo kompetencijomis jie tikrai galėtų susirasti gerai apmokamą darbą, tačiau jie dirba šioje srityje, nes mano, kad tai būtina daryti. Kultūros leidiniai, žurnalai yra labai svarbi kultūros procesų dalis. Kartais atrodo, kad žurnalai reikalauja pinigų, nes darbuotojai nori užsidirbti ar panašiai, bet tai visiška netiesa. Mes iš to negyvename, mums reikia pinigų, kad išgyventume. O kalbant apie krikščionišką žiniasklaidą man būtų sunku sugalvoti išimtis, kurie dirba ne iš pašaukimo.
 
Pastaruoju metu visuomenės akiratyje vėl iškilo kultūrininkų padėtis. Jie piketavo, kaip patys sakė, norėdami „kultūringų“ algų. Ar, jūsų nuomone, tokie piketai yra derama forma atkreipti valdžios ir visuomenės dėmesį į esamą situaciją?

Visokias žmonių solidarumo formas, kuriomis jie bando kovoti už savo teises, išsakyti savo nuomonę ir stengiasi gyventi geriau, aš visada palaikau. Streikai, akcijos, judėjimai yra prasmingi. Lietuvoje jų gerokai per mažai. Ateiti iki mitingo kartais būna sudėtinga, dažnai jie netgi nepavyksta arba tai daro labai marginalios grupės. Aš visada palaikau tokias idėjas, kai išeinama i viešumą ir pasakoma tai, ką svarbu pasakyti. Esame kalti mes visi. Aš neatskiriu, kad valstybė yra kažkur padangėse esantis aparatas, su kuriuo reikia kovoti.

Reikia pripažinti, kad mūsų šalyje kultūrai skiriama gerokai per mažai lėšų. Nors man ir nepatinka apie kultūrą kalbėti rinkos terminais, tačiau man patinka kartoti, kad investavimas į kultūrą visada atsiperka keleriopai. Tiems, kurie mato tik tuščią pinigų švaistymą, noriu pasakyti, kad tai atsiperka per socialines sanglaudas, visuomenės solidarumą, moralinę atmosferą ir netgi visai tiesiogiai, pinigine prasme. Kultūrininkai labai ilgai, labai kantriai laukė. Ir tai turbūt paaiškinama tuo, kad jie jaučiasi dirbą labai naudingą darbą, nori ir toliau jį dirbti. Manau, kad jie tai darytų ir nemokamai.

Kita vertus, tokiu būdu kultūrininkus galima išnaudoti arba ignoruoti. Mano nuomone, stebuklas, kad Lietuvos kultūra nenusileidžia kitoms šalims. Tai galima matyti aiškiai skaitant pasaulinę literatūrą, žiūrint filmus, klausantis muzikos, lankant teatrus. Su tokiais biudžetais, su kokiais gyvena kultūrinė žiniasklaida, joks komercinis leidinys ar tuo labiau televizija niekada tikrai neišgyventų. Tai yra pagrindinė problema. Dabar susirenka bibliotekininkai, kultūros darbuotojai, jie ramiai išsako savo poziciją, tačiau ar galime tikėtis, kad juos kažkas išklausys. Kokie yra įrankiai, kuriais jie gali paspausti politikus, priimančius sprendimus. Pabandykime kultūrai nutraukti finansavimą ir tiesiog metus pagyventi be jos. Tada, manau, būtų aišku, kokia tai vis dėlto svarbi gyvenimo sritis.

Šių metų pradžioje jūsų kolega, leidinio „Literatūra ir menas“ vyriausiasis redaktorius Gytis Norvilas pasirinko kitokią protesto formą. Leidinys pasirodė tuščiais lapais. Kaip jūs vertinate tokią idėją?

Man labai patiko ši idėja. Tai yra įrodymas, kad, kaip ir visose gyvenimo srityse, suveikia paprastos, bet geros idėjos. Gali pasirodyti, kad aš kritikuoju valdžią, visuomenę, dar ką nors, tačiau reikia mokėti ir į save kritiškai pažiūrėti ir pačiai kultūrinei žiniasklaidai. Jai reikia nuolatos ieškoti naujų idėjų, kaip atkreipti visuomenės dėmesį į save. Nieko bloga nėra siekti kuo didesnio skaitomumo, matomumo, supratimo, kokios problemos mus kamuoja. Ši „Literatūros ir meno“ akcija išleisti vieną numerį tuščiais lapais tikrai yra labai paveiki. Tai nėra pigus triukas, tai puiki priemonė, nes gyvename tokioje visuomenėje, kurioje veikia tam tikri dėsniai, logika, į ką žmonės atkreipia dėmesį.

 Aukštoji kultūra eina ten, kur kiti nedrįsta eiti. 

Ar galima teigti, kad tik dėl finansinių problemų yra stabdoma kultūros žiniasklaidos sklaida visuomenėje?

Jokiu būdu. Reikia pasakyti, kad ir visuomenėje aukštosios kultūros poreikis yra ribotas. Ne visiems to reikia, ir ne visiems iš tikrųjų turėtų reikėti. Lietuva maža, mažėjanti, dėl to ir auditorija yra ganėtinai maža, ir išsilavinusių žmonių, kuriems reikia kasdienės aukštosios kultūros, yra ne mažas, bet vis dėlto ribotas skaičius. Aišku, čia kyla daug kitų problemų. Man nepatinka, kai sakoma, kad kultūrinė žiniasklaida nuobodi: viskas ten pasenę, niekas neieško naujų formų ar idėjų. Tai visiškai netiesa.

Tie, kas domisi kultūrine žiniasklaida, galėjo pastebėti, kad per pastaruosius penkerius metus visų svarbiausių kultūrinių leidinių redaktoriai yra pasikeitę. Visi yra vidurinės arba netgi jaunesniosios kartos atstovai. Visi ieško naujų turinio idėjų, kaip sudominti ir atliepti dabartinės Lietuvos ne tik kultūrinį, bet ir socialinį, politinį gyvenimą.

Lietuvoje publikuojami kultūriniai leidiniai suvokia savo paskirtį ne tik kalbėti apie meną, publikuoti recenzijas, vertinimus ar panašiai. Leidinių paskirtis yra per intelektualinę, kultūrinę prizmę žiūrėti į visą visuomenę ir analizuoti netgi socialines ar politines problemas, paliesti ir kalbėti apie tai kritiškai. Be abejo, tai dažnai daroma per meną, bet menas nėra kažkokia hermetiška, užsidariusi institucija. Menas juk reflektuoja visą aplinką, kurioje gyvename. Būtent toks menas yra prasmingas, kuris kalba apie visai visuomenei skaudžius dalykus.

Jūsų nuomone, kaip dabar kultūra yra suvokiama visuomenėje?

Akivaizdu, kad daugelis žmonių ją suvokia kaip laisvalaikio pramogą. Aš iš tikrųjų tam pritariu. Kultūra turi būti ir pramoga. Žmogus, eidamas į spektaklį, filmą, koncertą, turi ir pailsėti, ir gauti pramogą, patirti džiaugsmą, ir panašiai. Žinoma, nereikia pamiršti, kad yra ir aukštoji kultūra, kurios paskirtis nėra tokia akivaizdi kasdieniame gyvenime. Tikrai nenoriu pasakyti, kad mums nereikia populiariosios kultūros. Mums jos reikia. Aš netgi pats po darbų noriu pažiūrėti absoliučiai kvailą filmą, o ne vėl žiūrėti Tarkovskį, Bergmaną ar dar ką nors. Aš tiesiog noriu pažiūrėti kvailą filmą, ir tai mano teisė. Vis dėlto aš netrinu skirties tarp aukštosios ir populiarios kultūros.

Man atrodo, kad mes, trindami šią skirtį, triname vertės klausimą. Ar yra sukuriama kas nors vertinga, kas turės vertę ir po šimto ar dviejų šimtų metų. Jeigu tą skirtį panaikiname, tai galime likti tiktai lėkštame, kvailame kultūros lygyje, kuris, kaip jau minėjau, irgi yra reikalingas. Aukštoji kultūra visuomenę padaro visuomene. Kultūra pirmiausia yra ryšio tarp žmonių būdas, tuomet tapatybės klausimas atsako, kas mes esame, taip pat prasmės egzistencinis klausimas, kuris pasako, kodėl esame, kodėl norime būti tokie, kokie esame arba kodėl norime keistis. Tai taip pat padeda reflektuoti, ką blogai darome, kokios yra mūsų problemos. Aukštoji kultūra eina ten, kur kiti nedrįsta eiti. Ji sako: žiūrėkit, čia mūsų pagrindinė problema, apie kurią visi bandome nutylėti. Būtent tam reikalinga aukštoji kultūra, nes populiarioji kultūra nepajėgi šios funkcijos atlikti.

Stebite lietuviškus interneto puslapius, televiziją. Ar kultūrai skiriama pakankamai dėmesio?

Portalų politika kultūrinių tekstų atžvilgiu yra labai skirtinga. Kai kuriuose iš jų tikrai yra suinteresuotų žmonių, kuriems tikrai labai svarbu kultūra, ypač literatūra. Akivaizdu, kad yra subrendusi karta, kuri domisi ne vien lietuviškomis, bet ir pasaulinėmis naujienomis. Tai – didelis pasiekimas. Žiūrint plačiau, be abejo, yra žiniasklaidos priemonių, kurios kultūrai skiria labai minimaliai dėmesio arba ją kartais suvokia primityviai, banaliai, kartais iškreiptai. Rašoma apie neva lietuviškąsias žvaigždes, kurios apsilankė kino premjeroje, o apie patį filmą nieko net nebūna užsiminta. Toks reiškinys egzistuoja, ir tai tiesiog yra auditorijos poreikis.

Šiais metais Kultūros ministerija įdiegė Kultūros paso naujovę mokiniams. Tai penkiolikos eurų vertės galimybė mokiniams plačiau susipažinti su kultūra. Ar tokios iniciatyvos padės auginti naują, potencialią kultūros leidinių skaitytojų kartą?

Be abejo, tie penkiolika eurų yra juokinga suma, tačiau aš suprantu valstybės biudžeto galimybes. Faktas, kad kultūros vartotojų daugiau bus tik tuomet, jeigu pradėsime tai diegti labai jauname amžiuje. Aš prisimenu, kai buvau susitikime su skaitytojais mažame miestelyje, viena moteris manęs klausė: „Kaip padaryti, kad žmonės daugiau skaitytų?“ Aš tada papasakojau, kaip pats pradėjau skaityti. Mano namuose visą laiką buvo labai daug knygų, aš jų neskaitydavau, bet jos tiesiog būdavo, aš matydavau savo skaitančius tėvus, ir man jos buvo labai brangios. Šiuolaikiniuose namuose, kadangi jie būna maži, ankšti, knygų dažniausiai nebūna. Man patalpa be knygų kelia nerimą. Mums visiems reikia suprasti, kad kultūra yra labai kasdienis dalykas, net jeigu kalbame apie aukštąją kultūrą.

Parengė Ignė Lembutytė ir Rokas Simanavičius