Vyskupas Teofilius Matulionis. Fotografijos fragmentas. Autorius – Kauno fotoportretistas Karlas Baulas (1934 m.).

Ar mūsų krikščioniškai bendruomenei iš tiesų reikia šventųjų ir palaimintųjų? Dailininkas, žurnalistas, Palaimintojo Teofiliaus Matulionio fondo vienas steigėjų VAIDOTAS ŽUKAS sako, kad žmonėms reikia, tik Lietuvos Bažnyčios vadovai savo saviveikla kartais daro meškos paslaugą. 

Normalaus santykio su pasauliečiais ir toliau nerasta, nors popiežius deklaruoja Dievo tautos visų sluoksnių reikalingumą, mazgoja kojas ir kitatikiams, kaliniams, valkatoms. Vyskupo Teofiliaus gyvenimo įprasminimas bus tik tada, kai Lietuvos Bažnyčia išeis iš savo ponystės geto ir ims gyventi paprastai, o tarnauti – atvirai, jautriai, vatikaniškai“, – interviu pristatydamas fondo nuveiktus darbus įamžinant palaimintojo vyskupo kankinio atminimą teigė menininkas.

Straipsnį iliustruojame kadrais iš „Savo tako“ leidykloje baigiamo maketuoti fotoalbumo „Palaimintasis vyskupas kankinys TEOFILIUS MATULIONIS Blessed Bishop Martyr“. 

Iš kairės: Teofiliaus Matulionio fondo valdybos pirmininkas Vaidotas Žukas, knygos rėmėja Inga Rakštelienė, fondo valdybos narė Laimutė Milašauskienė, leidyklos „Savas takas“ vadovas Saulius Marteckas. T. Matulionio fondo nuotrauka

Kokiomis naujienomis su visuomene gali pasidalinti Palaimintojo Teofiliaus Matulionio fondo steigėjai? Buvo žadama kurti jo muziejų, leisti knygas su jo paties laiškais, fotografijomis, kurti dokumentinį filmą. Ar šios mintys virsta kūnu? 

Mes Teofiliaus Matulionio fonde dirbame savo darbą. Iš valstybės biudžeto ir Molėtų rajono savivaldybės pavyko gauti pinigų muziejaus remontui T. Matulionio gimtojoje parapijoje Alantoje. Molėtų meras Stasys Žvinys, neseniai apsilankęs remontuojamame T. Matulionio muziejuje, pasakė, kad savivaldybės tarybai turės būti garbė surasti dar 9 tūkst. eurų muziejaus įrangai – apšvietimui, stiklinėms spintoms, vitrinoms. 

Iš pasaulio, kur vyskupas Teofilius buvo lankęsis, beveik kas savaitę ateina naujos nematytos ikonografinės medžiagos. Viską skenuojame, didiname, rengiame muziejaus eksponatus. Šį rudenį radome rėmėją palaimintojo Teofiliaus knygai parengti ir išspausdinti. Ja tapo Inga Rakštelienė ir jos bendrovė AMICA EU. Pagal sutartį Teofiliaus fotoalbumas bus dar vienas valstybės atkūrimo 100-mečio leidinys. Knyga ant stalo turi būti 2019 m. vasario 1 d. 

Romoje turime Teofiliaus Matulionio fondo atstovą Saulių Augustiną Kubilių, Vatikano radijo žurnalistą. Su jo pagalba iš didžiojo žydų gelbėtojo Raoulio Wallenbergo tyrimo komisijos gavome dar nematytų T. Matulionio dokumentų kopijų iš Vladimiro kalėjimo įslaptintos kartotekos. Iš jos paaiškėja naujų duomenų apie vieną žiauriausių kalėjimų sovietų Rusijoje, visa išsami jo kamerų geografija – kada, kur ir kiek T. Matulionis sėdėjo vienutėse, kada – didelėse bendrosiose kamerose. Pasirodo, vyskupas Teofilius sėdėjo su devyniasdešimčia įvairių tautybių kalinių – rusais, vokiečiais, anglais, japonais, graikais, Centrinės Azijos kraštų gyventojais, taip pat bent su dešimčia lietuvių. 

Palaimintojo biografai mini Italijos spaudą, kurioje buvo publikuotas fotomontažas su T. Matulioniu ir Stalinu. Jau turime ir šį Vatikano oficiozo puslapį. Sulaukėme fantastiškų nuotraukų iš Čikagos sesučių kazimieriečių ir Baltimorės lietuvių muziejaus. Dar puikių fotokadrų atsiuntė keli Lietuvos muziejai. Tai vis apie fotoalbumą su išplėstiniais komentarais. 

Vyskupo Teofiliaus laiškų iš kalėjimų leidinys taip pat jau surinktas ir beveik parengtas – prisidėjo ir naujasis vyskupas Algirdas Jurevičius. Laiškų knygai leisti ieškome rėmėjo. Taigi Teofiliaus Matulionio fondo svajonės ir ketinimai virsta kūnu. 

Kai pavasarį su jumis kalbėjomės apie Teofiliaus Matulionio fondo veiklą ir apie tai, kaip dera visuomenei pristatyti palaimintojo Teofiliaus atminimą, iškėlėte klausimą, ar mūsų krikščioniškai bendruomenei iš tiesų reikia šventųjų ir palaimintųjų. Galbūt jau turite konkretesnį atsakymą? 

Neseniai lankiausi pas T. Matulionio dukterėčią Mariją Matulionytę-Bendoraitienę Kaune, kuri, būdama jauna mergaitė, susirašinėjo su dėde vyskupu, kalinčiu Mordovijoje. Ji suglumusi ir įskaudinta klausė, ar mačiau palaimintojo freską ant Mykolo Brazausko gimnazijos sienos Kaišiadoryse. Ar yra koks nors ryšys tarp LKP pirmojo sekretoriaus ir sovietinio kankinio, kuris iki mirties buvo ištremtas į Šeduvą, kai A. Brazauskas tuo metu vadovavo Kauno hidroelektrinės statybai? Ar čia istorinio susitaikinimo reiškiniai?

Norėjau pasiaiškinti, skambinau jaunajam grafičių meistrui Tadui Vincaičiui-Plūgui, bet jutau, kad jis čia buvo tik atlikėjas. Skambinau ir neofreskos iniciatorei Ligitai Purienei iš Kaišiadorių savivaldybės, bet ir čia pajutau gerus norus, negalvojant apie bendrą istorinį ir kultūrinį kontekstą. Galima tada ir stribyną papuošti T. Matulioniu – kodėl gi ne. 

Arba vėl, važiuoju užvakar plentu į Kauną – stovi didelis lenko nupaišyto T. Matulionio kanoninio atvaizdo tentas, grįžtu atgal, ant kitos tento pusės – apšviesta Marijos radijo reklama, vėl su kičine (gal vėl lenkiška?) Marijos galvute. Nesuprantu, kodėl mūsų Bažnyčiai tokie mieli štampai ir skonio seklumas? Lyg mes neturėtume savo nuostabaus sakralinio meno. Pavyzdžiui, Marijos radiją galima reklamuoti Senųjų Trakų Madonos nuostabiu veidu arba Veliuonos Marijos gotikine galvute, ką ir kalbėti apie lietuviškų koplytėlių marijinius šedevrus. O T. Matulionio didžioji nuotrauka visu ūgiu su kalinio drapanomis yra šventai iškalbinga ir tiražuotina visais pavidalais be jokių pasaldinimų. 

Klausiate, ar mūsų krikščionims iš tiesų reikia šventųjų, palaimintųjų. Manau, kad žmonėms reikia, bet Bažnyčios vadovai nesupranta, kad savo saviveikla kartais daro meškos paslaugą. Nuo sovietmečio domėjausi, o vėliau ir lankiau Europoje malonėmis pagarsėjusias ikonas, skulptūras, šventųjų relikvijas, sarkofagus. Jeigu besimeldžiantys žmonės nori prisiglausti delnu, kakta ar pabučiuoti sarkofagą su palaimintojo ar šventojo relikvijomis, sarkofago paviršius turėtų būti lygus, be jokios vaizdinės literatūros. 

Toks lygaus žalio marmuro sarkofagas žmonių pagarbai įrengtas Paduvoje su šv. Antano kaulais, toks iš lygaus juodo marmuro padarytas Liuvene su šv. Damiano palaikais. Bet mes su sarkofagu Kaišiadoryse perspjovėm visus. Jis panašus į suvenyrų dėžutę, bet ne į šventojo kankinio sarkofagą. Čia gali bučiuoti išlipdytą bronzinį kryžių kalną prie Šiaulių, Kaišiadorių katedrą su herbu, Vytį, vyskupo šūkį, palmių ir laurų vainiką. Sugebėta į sarkofagą įmontuoti net lentelę su aukotojais iš Elektrėnų ir Vievio... 

Kodėl Lietuvos Bažnyčioje ir toliau daromos tokios fatališkos klaidos? Manau, todėl, kad ir toliau čia bendraujama nomenklatūriškai, nevatikaniškai. 

Vyskupas Teofiliaus Matulionio vizitas JAV 1935 m. Baltimorės lietuvių muziejaus nuotrauka
Estera Elinaitė, kurią iš Kauno geto išgelbėjo ir muzikinę karjerą nulėmė vyskupas Teofilius Matulionis. Viršuje dešinėje – E. Elinaitė su Sofija Čiurlioniene ir mama Dvoira Eliniene (1954 m., Kaunas). Vilniaus Gaono žydų muziejaus nuotrauka

VAIDOTAS ŽUKAS: Alantos dvaro antro aukšto muziejuje turėsime didžiausią Lietuvoje vyskupo kankinio ikonografinę ir epistoliarinę kolekciją, kurią papildėme paties vyskupo daiktais, parsivežtais iš Rusijos kalėjimų ir išsaugotais seserų bei brolių Matulionių, taip pat eksponatais iš jo parapijų Latvijoje, iš dėdės vyskupo dovanų giminaičiams.

Palaimintąjį arkivyskupą Teofilių ir Lietuvoje viešėjusį popiežių Pranciškų sieja ypač artimi saitai: pontifikas gerbia tikėjimo kankinius, jiems būdinga ta pati meilė dabarties laikui. Abu yra vilties žmonės, ganytojai, žavintys paprastumu, atjauta silpniesiems, skriaudžiamiesiems. Jūsų nuomone, kaip šiame kontekste galėtų būti įprasmintas palaimintojo gyvenimas? 

Viename mūsų pokalbyje minėjome, kad Teofiliaus gyvenimą įprasminti galėtume tikru, neiškraipytu pasakojimu apie palaimintąjį. Anądien atsidariau Kauno benediktinių svetainę. Žiūriu, kokią jos skelbia palaimintojo biografiją. Ten rašoma, kad palaimintasis turėjo du brolius – ir taškas. Apie Teofiliaus mylimą pamotę, kuri būsimajam palaimintajam pagimdė dar penkis brolius ir dvi seseris – net nepaminėta. 

Popiežius Pranciškus deklaruoja buitinį paprastumą ir horizontalius santykius be jokių hierarchinių spinduliavimų, o mūsų bažnytininkai į Teofiliaus Matulionio minėjimą Alantoje suvažiavo dideliais juodais mersedesais. Normalaus santykio su pasauliečiais ir toliau nerasta, nors popiežius deklaruoja Dievo tautos visų sluoksnių reikalingumą, mazgoja kojas ir kitatikiams, kaliniams, valkatoms. Vyskupo Teofiliaus gyvenimas bus įprasmintas tik tada, kai Lietuvos Bažnyčia išeis iš savo ponystės geto ir ims gyventi paprastai, o tarnauti – atvirai, jautriai, vatikaniškai. 

Turime ir naują lietuvį palaimintąjį – T. Matulionio kraštietį Mykolą Giedraitį. Kaip su jo atminimu turėtume elgtis? Galbūt ir jūsų fondas jau turi su tuo susijusių idėjų? 

Čia vėlgi reikia susipažinti ir išversti Lietuvoje tikrą, pilną Mykolo Giedraičio biografiją, maksimaliai vengiant legendų. Taip veikia ir Vatikanas, ne taip seniai išbraukęs iš liturginio kalendoriaus daug šventųjų, apie kuriuos nebuvo surinkta patikimos ir pakankamos istorinės medžiagos apie jų gyvenimą bei šventumą. Taigi turime oficialų palaimintąjį mokslų daktarą Mykolą Giedraitį, bet iš šventųjų sąrašo išbrauktas Lietuvos legendinis globėjas šv. Jurgis, duriantis drakoną. 

Vis girdėti žinių, kad turime stiprių kultūros židinių ir Lietuvos regionuose, aktyvumu ne ką nusileidžiančių sostinei ir kitiems didiesiems miestams. Kuo šiandien gyvena Alantos bendruomenė ir kokią matote Alantą kaip kultūros židinį? 

Matau ir žinau, kaip regionuose mokytojams, ūkininkams, verslininkams, kitai šviesuomenei reikia palaikyti gerą ryšį su vietos klebonais. Ačiū Dievui, alantiškiai ir skiemoniškiai sulaukė šį rudenį naujo klebono Audriaus Vogelio, kuris pakeitė 16 metų kraštą terorizavusį kunigą Sigitą Sudentą, laksčiusį su rožančiais, bet daužiusį brangias savo mašinas, moterėlėms neleidusį eiti į bažnyčią, jeigu anos neturi pinigų. Deja, galutinį Brazausko nuodėmklausio iškėlimą paskatino jaunos alantiškės kraujas, kai buvęs klebonas atsisakė žuvusiąją laidoti. Tada jau sukilo ir Alantos bendruomenė. Merginą turėjo palaidoti iš Vilniaus atvykęs kunigas Algirdas Toliatas. 

Palaimintojo tėviškė Alanta priklauso Molėtų rajonui, o Skiemonys – Anykščių rajonui. Aną savaitę važiuoju į Skiemonis, o miestelio centre – naujas kelio ženklas su rodykle į Teofiliaus Matulionio buvusį gimtąjį kaimą Kudoriškes, bet žodis „palaimintasis“ – skliaustuose. Kodėl? Gal tai buvusio klebono, gal Anykščių savivaldybės neapsižiūrėjimas. Reikia pataisyti. 

Laimė, jau daug metų palaikome gerus ir dalykiškus santykius su Molėtų rajono savivaldybės ir Alantos verslo ir technologijos mokyklos vadovais, Alantos seniūnu. Jų dėmesys mūsų idėjoms ir planams išties skatina šį palaimintojo Teofiliaus kraštą paversti autentiškos kultūros ir religijos židiniu. 

Alantos dvaro antro aukšto muziejuje turėsime didžiausią Lietuvoje vyskupo kankinio ikonografinę ir epistoliarinę kolekciją, kurią papildėme paties vyskupo daiktais, parsivežtais iš Rusijos kalėjimų ir išsaugotais seserų bei brolių Matulionių, taip pat eksponatais iš jo parapijų Latvijoje, iš dėdės vyskupo dovanų giminaičiams ir pan. Muziejaus atidarymą ir fotoalbumo pristatymą tikimės surengti iki Vasario 16-osios.