Unsplash.com nuotrauka

Galinga ir magiška likimo upė – indonezietiškame romane

Eka Kurniawan „Grožis lyg žaizda“. Kaunas: „Kitos knygos“, 2018 m. Iš anglų k. vertė Vaida Kelerienė.

Žiemą norisi kuo daugiau ryškių spalvų. Būtent todėl jau lietuviškai pasirodė naujas, ryškus ir spalvingas jau visame pasaulyje įvertinto tolimosios Indonezijos rašytojo Ekos Kurniawano, stiliumi lyginamo su Gabrieliu García Márquezu, romanas „Grožis lyg žaizda“. Lietuvių kalba – viena iš 38-ių, kuriomis jau pasirodė šis įspūdingas šeimos epas.

„Nėra baisesnio prakeiksmo, kaip pagimdyti gražią mergaitę pasaulyje vyrų, koktesnių už rujojančius šunis.“ Ši mintis – tarsi knygos leitmotyvas. Tai nuostabaus grožio geidžiamiausios miesto prostitutės Devi Aju šeimos istorija. Ji – indonezietės ir olando palikuonė – žavinga, ori, stipri, tapusi miesto legenda. O Indonezijoje požiūris į prostitutes panašus, kaip ir pas mus Lietuvoje. Taigi ši moteris nusipelnė viso miesto pagarbos, nors ir dirbo šį darbą. Jos šeima kadaise buvo prakeikta. Čia ir visos istorijos ašis.

Anot rašytojo agentų, daug indoneziečių tiki šiuo pasakojimu kaip tiesa, nors apie jį ir nemoko per istorijos pamokas. Taigi per knygą galima atrasti visai naują požiūrį. Jeigu žmonės tuo tiki, vadinasi, tai tikra ir gyva.

Anot lietuviškojo vertimo leidėjų, tai keista istorija apie keistus santykius. Magiška, gaivališka ir išties plečianti akiratį. Tai ne tik romanas... Kartais norisi grįžti, atsekti, kaip vienas veikėjas susijęs su kitu. Ir tas atpynimas labai malonus... Veikėjai persipynę šeimos ir kitokiais ryšiais, kurie skaitant romaną atsiskleidžia ir pasirodo, kaip autorius viską iki smulkmenų apgalvojo. Žavingi puikiai skurti moterų portretai.

Grožis, nežmoniškai stipri meilė, žiaurumas, viešnamis, beprotybė, žmonės, gyvūnai, lavonai, dvasios, kūnai, ekskrementai, nekaltybė, išmintis ir naivumas – viskas knygoje susilieja į sraunią raibuliuojančią lemties upę. Knyga tarsi kužda, kad gyvenimas nebūtinai priklauso nuo mūsų ar mums. Yra likimas, kuris Devi Aju šeimą išskiria iš kitų. Knygoje daug tamsios magijos ir kūniškumo. Daug neteisybės. Ši knyga – ir šiek tiek šiurpoka pasaka, ir legenda, kuria tikima kaip tiesa.

„Grožis lyg žaizda“ – tai pasakojimas apie bebaimes moteris, kerštingas dvasias, nuožmius banditus ir komunistų vaiduoklius. Sudėtinga šalies istorija įsiterpia į archajišką mitologinę jauseną. Nuo olandų kolonistų ir japonų okupantų ir revoliucijos, šalies nepriklausomybės paskelbimo iki masinių žudynių ir grįžusios diktatūros.

Supynęs istoriją su vietos legendomis, įkvėptas Melvilleʼio ir Gogolio, E. Kurniawanas sukūrė gotišką šedevrą, kuriame be perstojo grumiasi tamsos ir šviesos jėgos. Tai kerintis Indonezijos magiškasis realizmas.

Autorius kritikų vadinamas pačiu elegantiškiausiu Indonezijos rašytoju. Eka Kurniawanas (gim. 1975) yra kilęs iš Tasikmalajos miesto Indonezijoje. Studijavo filosofiją Gadjah Mados universitete Džokjakartoje ir jau yra išleidęs keturis romanus, apsakymų rinkinių. „The New York Times“ jį įtraukė į 100 svarbiausių metų knygų sąrašą, knyga gavo Pasaulio skaitytojų apdovanojimą (World Readersʼ Award) ir buvo tarp geriausių metų vertimų į anglų kalbą (Best Translated Book Award).

Vienas paskutinių A. Škėmos kūrinių

Antanas Škėma „Izaokas“. Vilnius: „Odilė“, 2018 m. Dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Izaokas“ – vienas paskutinių Antano Škėmos (1911–1961 m.) parašytų kūrinių. Jame aistringai ir su geliančia ironija svarstomi kaltės ir keršto, laisvės ir prasmės absurdiškame pasaulyje klausimai.

Apysakos rankraštį rašytojas 1961-ųjų rugsėjį atsivežė į „Santaros–Šviesos“ suvažiavimą. „Pasirūpinkite mano knygute, nes, jei ne jūs, niekas jos neišleis“, – sakė Škėma, „Izaoką“ patikėdamas Vytautui Kavoliui. Rugsėjo 11-ąją, grįždamas iš „Santaros–Šviesos“ suvažiavimo, rašytojas žuvo automobilio katastrofoje.

Beje, istorija apie Kainą ir Abelį sufalsifikuota. Tebuvo du Kainai. Mušk, mušk! – staiga suriko Izaokas ir ištiesė delnus.

Antanas Škėma „Izaokas“

Izaoką“ iš Antano Škėmos kūrybos išskiria paskutiniojo kūrinio stigma.

Andrius Gluosnis („Gluosnis – tai toks medis lietuviškai“) ir Izaokas – toks pat jaunas žydas iš Kauno ir iš Biblijos, besijuokiantis. Auka ir budelis, susikeičiantys vietomis žmogaus vienkartiškumo, Biblijos, meno amžinumo ir Holokausto šiurpo akivaizdoje, lydimi esesininkų ir enkavedistų juoko, kito, kitokio, nužmoginančio.

Kas juokiasi iš mūsų? Ir iš ko mes?

Kūrinys, kurį sunku skaityti, bet dar sunkiau likti neperskaičius.”

Viktorija Daujotytė

Nieko panašaus lietuvių literatūroje dar nėra buvę.

Izaokas“ yra viena iš komiškiausių knygų lietuvių literatūroje. Desperacija joje maišosi su komiškais elementais. Kaip Hėgelis sakytų: per paniekos kupiną juoką dvasia įgyja šiek tiek laisvės.

Liūtas Mockūnas

Izaokas“ – tai kūrinys apie nužudytojo juoką, kuris post mortem tampa nesutramdomas ir visagalis.

Nerijus Milerius

Originali Vakarų Europos filosofų ir jų idėjų interpretacija

Witold Gombrowicz „Filosofijos kursas per šešias ir ketvirtį valandos“. Vilnius: „Odilė“, 2018 m. Iš prancūzų kalbos vertė Greta Štikelytė. Dailininkė – Marta Frėjutė.

Garsaus lietuvių kilmės lenkų rašytojo Witoldo Gombrowicziaus (1904–1969 m.) „Filosofijos kursas per šešias ir ketvirtį valandos“ yra originali Vakarų Europos filosofų ir jų idėjų interpretacija. Šias filosofijos pamokas prieš pat mirtį 1969 m. pavasarį rašytojas prancūziškai padiktavo žmonai Ritai ir draugui Dominique de Roux. 

Knygoje aptariami iškiliausi XIX–XX amžių filosofai. Šis kursas – ir paties W. Gombrowicziaus mąstymo ir filosofinių pažiūrų santrauka. Kartu tai – puikių įžvalgų ir subtilaus humoro kupinas tekstas. 

„Aš visuomet maniau, kad filosofija neturi būti intelektuali, kad tai kažkas, kas kyla iš mūsų jautrumo“, – teigė W. Gombrowiczius. Rašytojas visą gyvenimą žavėjosi filosofija. Gyvendamas Argentinoje jis skaitė kavinėse ir salonuose filosofijos paskaitas lenkų emigrantams ir jauniems argentiniečių intelelektualams. 

„Filosofijos kursas“ pirmąkart prancūzų kalba pasirodė 1971 m. D. de Roux išleistame „W. Gombrowicziaus sąsiuvinyje“. Atskira knyga šios pamokos buvo išleistos Paryžiuje 1995 m. Tuo pat metu pasirodė ir vertimas į lenkų kalbą. 

Ši knyga tai raktas į visą W. Gombrowicziaus kūrybą. 

Originalią Witoldo Gombrowicziaus filosofiją ypač vertino jo bičiulis Czesławas Miłoszas. „Gombrowiczius – tai proto šaunumas. Galbūt ši savybė remiasi drąsa negailestingai atmesti viską, kas nelabai svarbu, pasiliekant tik tai, kas svarbu iš tikrųjų“, – rašė Cz. Miłoszas. 

Lietuvių kalba yra išleisti šie W. Gombrowicziaus romanai: „Pornografija“ (1996 m.), „Ferdydurkė“ (2004 m.), „Kosmosas“ (2008 m.), „Transatlantas“ (2009 m.) ir trijų dalių „Dienoraštis“ (1998–1999 m.). 

Rašytojo knygos verstos į daugiau nei 30 kalbų. 

Romanas apie Sugrąžintąją, kuri vieną dieną neteko visko

Donatella Di Pietrantonio „Sugrąžintoji“. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 m. Iš italų kalbos vertė Gitana Vanagaitė. Dailininkė – Milena Liutkutė-Grigaitienė.

Lietuviškai pasirodė didelės sėkmės Italijoje sulaukęs romanas „Sugrąžintoji“, pasakojantis apie skaudžią šeimų, priverstų atsisakyti savo vaikų, patirtį. Jo autorė Donatella di Pietrantonio (1963 m.) debiutavo 2011 m. romanu „Mano motina kaip upė”, laimėjusiu Tropėjos literatūrinę premiją. Antrasis romanas „Mano gražuolė” (2013 m.) buvo skirtas 2009 m. Akviloje įvykusiam žemės drebėjimui. Šis kūrinys pateko tarp premijos „Strega“ finalistų ir laimėjo „Brancati“premiją.

2017 m. pasirodė trečiasis rašytojos romanas, kurio originalus pavadinimas „L’Arminuta“ Abruco regiono tarme reiškia „sugrąžintoji“. Kūrinį ypač palankiai įvertino skaitytojai ir kritikai, 2017 m. jis buvo apdovanotas „Campielo“ premija.

Yra romanų, kurie užkliudo pačias giliausias žmogaus egzistencines stygas. Kaip tik toks ir yra pasakojimas apie Sugrąžintąją. Pagrindinė kūrinio veikėja, trylikametė mergaitė su lagaminu vienoje rankoje ir batų krepšiu kitoje, yra priversta paskambinti į nepažįstamųjų duris. Jas, spiginančiomis akimis ir išsidraikiusiomis kasytėmis, atidaro... jos sesuo Adrijana, nors anksčiau jos niekada nebuvo susitikusios. Taip prasideda nepaprasta istorija apie mergaitę, kuri vieną dieną neteko visko: patogių namų, geriausių draugių ir besąlygiškos tėvų meilės. Tikriau, tų tėvų, kuriuos laikė esant tikraisiais.

Sugrąžintajai, kaip ją vadins visi klasės draugai, prasideda naujas gyvenimas. Namai – maži ir tamsūs, visur broliai ir seserys, o ant stalo – valgio stygius. Tačiau yra Adrijana, su kuria teks dalintis lova. Yra Vincentas, kuris žiūrės į ją kaip į suaugusiąją. Ir tas nerimo ir žinojimo žvilgsnis ją trauks prie savęs, klaidins, vers ieškoti teisingo kelio. Norint susitaikyti su dvigubu atsisakymu, su dviguba našlaityste, turint dvi gyvas motinas, reikia grįžti prie savo pačios šaknų. Ir Donatella Di Pietrantonio žino, kokiais žodžiais tai išsakyti, žino, kaip pasakoti apie motinystę, atsakomybę ir rūpestį.

Daugelis Italijos skaitytojų sako perskaitę romaną vienu prisėdimu, gal net per vieną naktį, bet paskui vėl grįžę prie jo ir jau skaitę lėčiau, atidžiau. Iš tiesų – romano siužetas intriguoja, netikėti, kartais skaudūs įvykiai keičia vienas kitą, neleisdami atsitraukti nuo knygos. Šalia intrigos veriasi subtilūs, įtikinami, vidinę paslaptį išlaikantys veikėjų vidaus pasauliai.

Viename interviu D. Di Pietrantonio teigia, kad šio kūrinio siužetas yra paremtas tikromis istorijomis, kurias ji girdėdavo dar būdama maža. Tai pasakojimai apie vaikus, kuriuos gausios, bet neturtingos šeimos iki pat XX a. aštuntojo dešimtmečio (įstatymas apie įvaikinimą Italijoje buvo priimtas 1983 m.) atiduodavo auginti vaikų negalinčioms susilaukti turtingesnių giminaičių šeimoms.

D. Di Pietrantonio gyvena Pjeno miestelyje Peskaros provincijoje, ji dirba vaikų odontologe. Jos vaikystė prabėgo nedideliame kaimelyje Abruco kalnų papėdėje, tariant autorės žodžiais: „Aplinkoje, kur pareigos ir pasiaukojimo jausmai buvo pagrindinės vertybės. Moterys dienomis ir vakarais dirbdavo laukuose, grįždavo namo jau temstant, tuomet imdavosi namų ruošos, todėl laikas vaikams ir glamonėms buvo labai ribotas. Taigi mes, vaikai, leisdavome dienas šiame nuolatiniame motinų alkyje.“

„Aš visą laiką rašiau, visą laiką, – sako rašytoja. – Man tai buvo vidinė būtinybė, bet tuo pačiu metu aš netikėjau savo rašymu. Rašymą išgyvenau kaip tam tikrą kaltę. Rašymas man – galimybė parodyti tai, kas mane jaudina, kas skauda. Kodėl tas kaltės jausmas? Nes aš, būdama tokios kilmės, rašymą laikiau per didele drąsa. Jį išgyvenau kaip tam tikrą išdavystę, kurią labai sunku paaiškinti kitiems šeimos nariams. Dar ir šiandien mano 80-ečiui tėvui faktas, kad aš rašau, yra nesuvokiamas, tai dalykas, kuris nepriklauso mano pasauliui. Tačiau, žinoma, dėl to jis – labai laimingas!“

Nuo aušros iki vidurnakčio Jurgos ir Pauliaus Romoje

Jurga Jurkevičienė, Paulius Jurkevičius „Romanas su Italija. Ketvirtis amžiaus Romoje – kaip viena diena“. Vilnius: „Tyto alba“, 2018 m. Dailininkė – Asta Puikienė.

Aštuoniolika valandų. Nuo aušros iki vidurnakčio.

Tiek laiko gyvensite Italijoje skaitydami šią knygą. Kartu su jos autoriais prabusite triukšmingame pietinės Romos kvartale, eisite į barą puodelio espreso, sveikinsitės su kaimynais, aiškinsitės itališko cornetto kremo paslaptis, gyvensite šio didžiulio, labai seno ir elegantiško miesto ritmu. Eisite pietauti, studijuosite teisingus ir neteisingus patiekalų valgiaraščius Romos centre, gersite aperityvą Amžinojo miesto rūmuose ir terasose. Galiausiai pasijusite tarsi filmo „Didis grožis“ (La grande bellezza) veikėjai ir, galimas daiktas, įsimylėsite Romą, Italiją.

O paskui... Paskui išgyvensite įtampos ir pykčio akimirkas. Kitaip ir negali būti, nes „Romanas su Italija“ pulsuoja tuo, ką italai vadina amore e odio – meilė ir neapykanta, nes tuos pačius via Appia Antica, senojo Apijos kelio, akmenis prieš du tūkstančius metų mynęs poetas Publijus Ovidijus Nazonas lotyniškai rašė: Odero, si potero; si non, invitus amabo – „Neapkęsiu, jeigu galėsiu, o jei ne – įsimylėsiu.“

Ši knyga – lyg keturiomis rankomis sugrota Domenico Scarlatti sonata – parašyta moters ir vyro, todėl tie patys itališko gyvenimo epizodai pateikiami visiškai skirtingai. Istorijos apie tai, ką reiškia Italijoje būti donna, moterimi, lankytis pas ginekologą, leisti sūnų ir dukrą į mokyklą, apie vyriškas laimės paieškas Palerme ir susidūrimus su priešingų politinių pažiūrų atstovais, apie tai, kas yra popietės miegas pisolino ir kas nutinka jo nepaisantiems, daug kitų įvykių ir kelionių po Apeninus – visa tai papasakota su šmaikščia ironija.

Perskaitę šią knygą ir praleidę vieną dieną Romoje, nė nepajusite, kad dviejų lietuvių romanas su Italija užtruko ketvirtį amžiaus. 

Paulius Jurkevičius – žurnalistas, rašytojas, gyvena Italijoje. Dirbo dienraščio „Lietuvos rytas“ korespondentu Romoje ir Vatikane, vėliau bendradarbiavo su dienraščiu „Verslo žinios“, savaitraščiu „Veidas“, Žinių radiju. Šiuo metu – naujienų portalo 15min.lt apžvalgininkas. Išleido knygas „Staltiesės ritmu“ (2010 m.), „Italija“ (bendraautoris, 2012 m.), „Sava Roma“ (bendraautoris, 2014 m.), „Knyga apie ypač tyrą“ (2015 m.), „Dėl skonio ginčijamasi“ (2017 m.). 

Ieškokite istorijos! Visur, kur tik lankysitės ir matysite aikštes, fontanus, skersgatvius, ieškokite aistrų, dramos, tragedijos su laiminga pabaiga arba šiek tiek liūdnos komedijos! Net pats mažiausias miestukas turi savo antikos šmėklas, viduramžių egzekucijų vietas, Renesanso didvyrius arba didvyres, kraują stingdančias keršto istorijas. Ieškokite personažų, galinčių visiškai kitokia šviesa nužerti gatvės, kuria dabar einate, grindinį, bažnyčią, kurioje manote rasti vieną nukryžiuotąjį, o ten – daugybė nelaimingųjų – istorijos nukryžiuotųjų vardų, pavardžių, datų. Jeigu žiūrėsite į akmenį kaip į akmenį, į klauptus kaip į klauptus, į aikštės kvadratą kaip į kvadratą, jeigu atsisakysite išgerti istorijos svaigalų, ką gi – būsite pasmerkti nuoboduliui. Akmeniniam, mediniam arba kvadratiniam turistiniam nuoboduliui.

Paulius Jurkevičius

Jurga Jurkevičienė – žurnalistė, rašytoja, gyvena Italijoje. Dirbo dienraščio „Lietuvos rytas“ korespondente Romoje, rašė portalui lrytas.lt, žurnalams „L’Officiel“, „Ieva“, „Stilius“, bendradarbiavo su „Lietuvos ryto“ televizija. Šiuo metu – naujienų portalo 15min.lt rubrikos „Vakarienė pas Jurgą ir Paulių“ bendraautorė. Išleido knygas: „Italija“ (bendraautorė, 2012 m.), „Sava Roma“ (bendraautorė, 2014 m.), „Itališkos elegancijos kodas“ (2015 m.), „Stilingi egoistai“ (2017 m.).

Mūsų pirmųjų namų via Aurelia šalia etruskų nekropolio nuoširdžiai nekenčiau. Jau pirmąją savaitę mane ištiko panikos priepuolis – esu įkalinta. Rustico – kaimiško stiliaus namas, akmenimis ir etruskų mūrų liekanomis nubarstyti takeliai, migdolų ir kivių medžiais žydinčios kalvos aplinkui, apelsinmedžių alėja nuo pat cancello – metalinių vartų iki šeimininko Ciro namo – tik išoriškai atrodė svaiginamai. Kasdien bliaunančios avys, katės, du milžiniški šunys maremanai neleido abejoti – itališka tenuta – privati valda – verta filmo.

Ciro, Romos priemiesčio Ladispolio nekilnojamojo turto agentas, džiaugėsi padaręs gerą darbą – apgyvendinęs savo plantacijoje akredituotus žurnalistus – ir kas rytą po mūsų miegamojo langais birbindavo traktorių. Praskleisdavau užuolaidą, o jis šypsodavosi man lyg princas ant balto žirgo: buongiorno, giornalista Jurga – sveika, žurnaliste Jurga.

Ciro, o dar labiau jo žmona Agostina tarėsi mums suteikę svajonių būstą už minimalią nuomos kainą. Galbūt... Bet kur čia mano svajonių Italija, kur spindinčios vitrinos, kur mada, kokiais čia aš vilkėsiu drabužiais, kokius avėsiu batelius?..

Jurga Jurkevičienė

Įsivaizduoti Lietuvą: išleistas Lietuvos šimtmečio vizijų leidinys

„Įsivaizduoti Lietuvą. 100 metų, 100 vizijų. 1918–2018“. Sudarė Norbertas Černiauskas, Tomas Vaiseta, Marija Drėmaitė. Vilnius: „Baltos lankos“, 2018 m.

Istorija yra ne tik tai, kas įvyko, bet ir tai, kas neįvyko.

Tai unikalus leidinys – knygoje pateikiama per šimtą metų (1918–2018 m.) valdžios pareigūnų, politikų, menininkų, mokslininkų, inžinierių, kitų intelektualų sugalvotos ir propaguotos ateities idėjos, siūlymai, planai, siekiai ar vaizdiniai, kurie turėjo padėti paaiškinti išgyvenamą tikrovę ir pateikti tolesnės raidos gairių. Leidinio autoriai – istorikai, menotyrininkai, menininkai ir kitų sričių ekspertai – atliko netikėtą veiksmą: papasakojo apie tai, kas nebūtinai įvyko, bet būtinai įsivaizduota, – apie tai, kas pavadinta Lietuvos šimtmečio vizijomis.

Šio leidinio pradžia – 2018 m. vasarį Vilniuje, Valstybės pažinimo centre, atidaryta unikali paroda-seansas „Nepamirštos ateitys: Lietuvos šimtmečio vizijos“. Iki šiol atviroje ekspozicijoje, pasitelkdama šiuolaikines technologijas ir netikėtus eksponatus, profesionali kūrėjų komanda pristatė netradicinį Lietuvos šimtmečio pasakojimą.

Parodai buvo atrinkta gerokai daugiau vizijų, negu galėjo tilpti į vieną ekspozicijų salę, todėl buvo akivaizdu, kad joms visoms pristatyti reikės kitokios formos – knygos. Tuo metu leidinį anglų kalba išleido Lietuvos kultūros institutas (Imagining Lithuania. 100 Visions, 100 Years. 1918–2018). Jis buvo skirtas Londono knygų mugei, kur Lietuva su kitomis Baltijos šalimis dalyvavo kaip metų viešnia. O prabėgus kiek daugiau nei pusmečiui, ši knyga išleidžiama ir lietuvių kalba.

Knygą sudaro trys dalys: tarpukario (1918–1939 m.) vizijos, karo ir sovietinės okupacijos laikotarpio (1940–1990 m.) vizijos ir šiuolaikinės nepriklausomos Lietuvos (nuo 1990 m.) vizijos. Kiekvienoje dalyje pateikiamos atskiros trumpos esė apie konkrečias to meto vizijas, per kurias galima įžvelgti ir XX amžiaus Lietuvos istorijos esmę – tai nesibaigianti jos visuomenės pastanga vis iš naujo kurti laisvą valstybę ir išorinių jėgų siekis šias pastangas užgniaužti.

1918 m. vasario 16 d., baigiantis Pirmajam pasauliniam karui ir byrant didžiosioms imperijoms, atsikūrusi nepriklausoma Lietuva turėjo daug ką pradėti nuo nulio, o ateities vizijos čia kurtos patiriant didžiąją išgyvenimo dramą ir trokštant įsitvirtinti tarp kitų Europos šalių.

Antrojo pasaulinio karo metais Lietuva išgyveno vieną po kitos įvykusias okupacijas. Tais metais Lietuvos likimą sprendė svetimos jėgos, ir didžiosios vizijos buvo kuriamos tolimose galingųjų valstybių sostinėse, iš kur į periferiją atkeliaudavo nurodymai. Tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis išliko noras kurti ir įgyvendinti savas vizijas – iš pradžių ginkluotu pasipriešinimu partizanų kare (1944–1953 m.), vėliau neginkluota pogrindžio kova ar tylomis savo namuose ir studijose (1953–1987 m.), o galiausiai Atgimimo metais (1987–1990 m.) išėjus į šimtatūkstantinius mitingus ir išdrįsus savo norus pasakyti garsiai.

1990 m. kovo 11 d. Lietuva atkūrė nepriklausomybę ir atgavo galimybę vėl atverti nepriklausomą ir laisvą politinę, kultūrinę ir socialinę vaizduotę, nelengvai besivaduojančią iš praeities, bet su paaugliška nekantra žvelgiančią į ateitį.

Šios Lietuvos šimtmečio vizijos leidžia pamatyti Lietuvos istoriją platesniame, visai Europai ir pasauliui būdingų procesų kontekste, kaip visai Europai tipiškus XX amžiaus modernizacijos, urbanizacijos, industrializacijos ir technologinės raidos impulsus ar atsaką į šių procesų keliamus iššūkius.

Romanas apie paslaptingą žmogaus širdį

Amélie Nothomb „Plak, širdie“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 m. Iš prancūzų kalbos vertė Liucija Baranauskaitė-Černiuvienė.

Belgų kilmės garsi prancūzų rašytoja gimė 1967 m. Japonijoje. Tolimieji Rytai, kur ji praleido vaikystę, padarė jai didelę įtaką. 1992 m. išleidusi pirmąją knygą „Žudiko higiena“, kasmet, kaip ir buvo pasižadėjusi, ji parašo po romaną. Už garsiausiąjį savo romaną „Baimė ir drebėjimas” 2000 m. autorė buvo apdovanota Prancūzų akademijos premija. Jos romanai trumpi, lengvai ir maloniai skaitomi, kūriniuose vyrauja gyvas dialogas ir netrūksta humoro.

Intelektualioji rašytoja visada stebina savo išradingumu ir drąsa, įdomiai suregztais siužetais, netikėtomis idėjomis. A. Nothomb romanai išversti į 40 pasaulio kalbų. Neabejotina, kad tai – vienas įdomiausių ir žymiausių šiuolaikinių Prancūzijos rašytojų.

Nemažai šios rašytojos kūrinių yra pasirodę ir lietuvių kalba. Didelio susidomėjimo susilaukė „Keistojoje kolekcijoje“ publikuotos knygos – „Tikrinių vardų žodynas“, „Gyvsidabris“, „Baimė ir drebėjimas“. Ne mažiau vertinamos ir kitos – „Pasikėsinimas“, „Alkio biografija“. Savo naujausiame romane „Plak, širdie“ rašytoja kalba apie jaunos motinos pavydą pirmagimei dukrai ir pasakoja, kaip klostosi motiniškos meilės nepatyrusios dukros gyvenimas. Pasirinktas stilius – lakoniškas, primenantis pasaką.

Šiame romane veikia moterys: Diana ir jos motina, pavydžioji Mari, Diana ir jos draugė, lipšnioji Elizabeta, Diana ir jos dėstytoja, savanaudė Olivija, Diana ir jos sesuo, motinos labiau mylima Selija. Jas priešina konkurencija ir vienija moteriškas solidarumas. Jų pasaulis sudėliotas iš kasdienybės stereotipų: grožis, pinigai, profesija, sėkmė – taip įsivaizduojama laimė. O jais naudojantis meistriškai atskleidžiama tai, kas iš tiesų slypi po šia išorine gerove. 

Diana būtų laikiusi save Pelene. Deja, jai skaudžiai pavydėjo ne nuožmi pamotė, o tikroji motina, vystanti gražuolė Mari. Tačiau Diana išmoko tvirtybės. Įsiminusi Alfredo de Musset eilėraščio žodžius „Plak, širdie, tavy juk slypi dvasia“, ji ryžosi studijuoti kardiologiją ir siekti karjeros. „Daugiau nei dvidešimt metų stebiu širdį, o ji vis paslaptingesnė ir didingesnė“, – sako pagrindinė romano herojė Diana.

Antiutopija be daug vilčių žmonijai

Marijus Gailius „Oro“. Vilnius: „Odilė“, 2018 m. Dizainas – Nerijus Šimkus.

Neaiškiomis aplinkybėmis žuvęs garsus klimatologas Vincentas Šemeta į kapus nusineša baugią paslaptį. Profesoriaus artimuosius ir draugus vėl bendrauti priverčia vis daugiau klausimų keliantis ciniškas jo testamentas. 

XXI a. amžiaus pabaigoje senyva moteris Kotryna mėgina susidoroti su praeities šmėklomis. Kodėl net tobulos atminties jos virtualioji antrininkė nepadeda nieko suprasti? 

Tuo metu jaunieji lietuvių kilmės nacionalistai, išvaryti iš potvynių sunaikinto Londono, ieško savo vietos istorinėje tėvynėje Lietuvoje ir kyla į kovą prieš klimato pabėgėlius. Populiarus savimyla Hiacintas skelbia priešingai: bežemių žmonių importas – paskutinė galimybė Lietuvai išlikti. 

Sunykus pažįstamam pasauliui, lieka saldūs tinklaodžių sapnai ir atšiaurus kraštovaizdis už betono jūrsienių. Ar tolimos praeities mįslę įminę žmonės atgaus pasitikėjimą ateitimi? 

Marijus Gailius (g. 1983) baigė žurnalistikos studijas Vilniaus universitete, tęsė mokslus Danijoje ir Švedijoje. Paryžiuje dirbo fotografu ir rašė noveles, kurių rinkinį „Šlapias spalis“. 2012 m. išleido Rašytojų sąjungos leidykla. Vedė laidas Žinių radijuje, kultūrinėje spaudoje skelbia literatūros kritikos straipsnius.

Marijaus Gailiaus romanas gąsdina: distopine ateitimi, pasauliniu tvanu, virtualiu seksu, ilgais sakiniais, kompiuterine naujakalbe. Žmonės sudvigubėję – realusis aš beveik nebegali be savojo virtualaus antrininko (tiesą sakant, virtualusis gal ir yra tas tikrasis). Skamba kaip perspėjimas. 

Romanas „Oro“ yra antiutopija, kurioje autorius nepalieka daug vilčių žmonijai, bet skaityti tai netrukdo, net padeda – ironiškas pasakojimas su detektyvinė linija įtraukia, panardina skaitytoją į skirtingus laiko sluoksnius, tarsi į skirtingus pasaulius.

Rašytojas Alvydas Šlepikas

Romanas „Oro“ pasakoja istorijos versiją, kurioje lyg veidrodyje galime atpažinti save ir išvysti nejaukaus ateities pasaulio kontūrus – galimas dalykas, gimstančius mūsų šiandienoje.

Istorikas Aurimas Švedas

Dešimtasis Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato K. Platelio eilėraščių rinkinys

Kornelijus Platelis „Įtrūkusios mėnesienos“. Vilnius: „Odilė“, 2018 m. Dailininkė – Deimantė Rybakovienė. I viršelyje – penkios graikiškos moterų figūrėlės, sukurtos II amžiuje prieš Kristų, rastos Epidaure, saugomos Nafpliono muziejuje.

„Jei debesis nekabo virš kalno, mėnesiena peršviečia ežero gelmes.“ Įtrūkusios mėnesienos gelmių neperšviečia. Net jei debesies nėra. Įtrūkis laužia šviesą atverdamas erdvę įvairioms regimybėms. Ar tai poezijos objektas? Turbūt. Kaip ir visa kita. Net pacituota koano frazė tesukuria regimybę, jeigu ji neatveria sąmonei pačios esaties. O ten poezija baigiasi ir įsivyrauja tyla. Vis dėlto kalbantysis visada būna šiapus tylos ir kalbą stabdančio suvokimo. Jis aistringai diskutuoja su pasaulio atspindžiu savo paties sąmonėje tartum su kažkuo tikrai taip esančiu, ir jeigu neišsiduoda to nesuvokiantis, galbūt galima jo klausytis, kaip klausomasi paukščių čiulbėjimo. 

Kornelijus Platelis

Tai dešimtasis Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Kornelijaus Platelio eilėraščių rinkinys. Autorius toliau plėtoja savo vaizduojamąją poetiką artistiškai kaitaliodamas kaukes ir kontekstus. Jo eilėraščiuose tarsi nėra lyrinio subjekto – tiesioginiai, tačiau dažniausiai nevienaprasmiai teiginiai būna persipynę su ironija ir humoru. Šio rinkinio eilėse poetas, kaip jau yra daręs anksčiau, nevengia slėptis po moters kauke, tarsi moteriško vaidmens atlikėjas Senovės Graikijoje, bandydamas per vaizdinius, dažniausiai erotinius, prasibrauti iki užsąmonės simbolių, užčiuopti situacijų kartojimosi priežastis bei prasmes. Jis nebando atsakyti į klausimą, ar mūsų sapnai bei regėjimai unikalūs, ir tarsi siūlo tai padaryti skaitytojui. 

Muzika užgimsta tyloje

Rachel Joyce „Muzika Ilzei Brauchman“. Vilnius: „Baltos lankos“, 2018 m. Vertė Rita Pilkauskaitė. 

Tarptautinės sėkmės sulaukusios britų rašytojos Rachel Joyce romanai ir radijo novelės, kurtos nacionaliniam transliuotojui BBC „Radio 4“, įvertinti daugybe svarbių literatūrinių apdovanojimų, o viena jos knygų 2012 m. įtraukta į ilgąjį premijos „Man Booker“ sąrašą. Rudenį lietuvių kalba pasirodžiusi autorės knyga „Muzika Ilzei Brauchman“ jau atkreipė melomanų ir muziką svarbia savo gyvenimo dalimi laikančių skaitytojų dėmesį.

1988-ieji. Apgriuvusiame miesto skersgatvyje įsikūrusios šešios nedidelės krautuvėlės. Viena jų – muzikos parduotuvė, iki lubų prigrūsta plokštelių. Jos savininkas Frankas daugeliui primena didelį švelnų meškiną. Dieną naktį jis padeda savo lankytojams ne tik išsirinkti reikiamą plokštelę, bet ir numalšinti kankinančias mintis, išgydyti skaudamą širdį. Frankas tiesiog jaučia, ko reikia atėjusiam.

Tačiau vieną dieną, ilgai žiūrėjusi pro langą, prie jo durų nualpsta paslaptinga mergina žaliu paltu. Ilzė Brauchman. Ji nieko nesupranta apie muziką, o Frankas pirmą kartą gyvenime nežino, kurią plokštelę jai pasiūlyti. Po kelių susitikimų Ilzė paprašo Franko išmokyti ją suprasti muziką. Ilgi jų susitikimai ne tik atskleidžia paslaptingą Ilzės istoriją, bet ir atveria skaudžias Franko praeities žaizdas, grasinančias sugriauti trapų besimezgantį jų ryšį.

Latviškas romanas apie dešimtojo dešimtmečio kartą

Jānis Joņevs „Jelgava 94“. Kaunas: „Kitos knygos“, 2018 m. Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius. 

Jelgava – Latvijos miestas už 40 km į šiaurę nuo Lietuvos sienos. Ten stūkso didžiausi Baltijos šalyse barokiniai rūmai, kuriuose, Prancūziją apėmus Didžiajai revoliucijai, apsigyveno būsimasis prancūzų karalius Liudvikas XVIII. Po Antrojo pasaulinio karo Jelgava tapo darbininkų miestu su tipiniais daugiabučiais, čia gaminti mikroautobusai „Latvija“. XX a. pabaigoje barokiniuose rūmuose vykdavo sunkiojo metalo muzikos koncertai. „Iš tiesų čia nebuvo geriausia vieta jauniems vaikinams, kurių plaukų ilgis viršija normą“, – rašoma romane.

Skaičius 94 žymi 1994-uosius, o ir visą šį dešimtmetį. Tuo metu buvo normalu važinėti be bilietų, kaip ir tai, kad traukinius kartais apmėtydavo akmenimis. Iš miesto kalėjimo buvo pabėgę 89 kaliniai. Pinigus sėkmingai skaičiuodavo tik skustagalviai. Ir Kurto Cobaino mirtis Latvijos jaunimui rūpėjo kur kas labiau nei politinė situacija.

Tai pirmasis romanas latvių kalba, apmąstantis laiką ką tik nepriklausomybę atgavusioje Latvijoje. R. Kmitos „Pietinia kronikas“ ir K. Šapokos „Pušis, kuri juokėsi“ pažiūri į to meto Lietuvą, o „Jelgava 94“ – pasakojimo apie atgimusias Baltijos šalis ir tuometinio jaunimo gyvenimą latviška variacija.

Rašytojas Jānis Joņevas (gim. 1980) subtiliai įpindamas istorines ir laikmečio įdomybes su ironija piešia miesto, kuriame užaugo, vaizdą. Per jaunuolio, savo alter ego, patirtis jis stilingai, juokingai ir paveikiai atkuria ką tik atgimusios Latvijos nuotaikas ir tipažus. Veikėjo socialinis fonas – sunkiojo metalo muzikos subkultūra. Šioje bendruomenėje jis susiduria su iššūkiais ir tampa asmenybe.

Debiutinį J. Joņevo romaną skaito tiek latviai, tiek užsieniečiai. Šiuo metu knyga išversta į 9 užsienio kalbas. 2014 m. autorius buvo apdovanotas Europos Sąjungos literatūrine premija. Latvijoje knygos tiražas kartotas 5 kartus: ją čiupo Z kartos keturiolikmečiai, pamilo jų tėvai ir mokytojai.

Leidykla „Kitos knygos“, išleidusi šį romaną, tyčia paliko originalų pavadinimą: kad lietuviai išmoktų dar vieno Latvijos miesto pavadinimą, ir norėdama įrodyti, jog... knygos lietuvių ir latvių kalba gali vadintis lygiai taip pat.

„1994-aisiais šalis tarsi išgyveno paauglystę, kaip ir pagrindinis knygos herojus. Tačiau sąmoningai vengiau joje tiesiogiai aptarinėti politinę situaciją, nes romano veikėjams nei ji, nei išorinis pasaulis neįdomus, – sakė J. Joņevas. – Šalyje vyravęs chaosas reiškė laisvę: buvo leidžiama viskas ir niekas nerūpėjo. Tuometinis sąmyšis ir netvarka atsispindi knygos veikėjų vidiniuose pasauliuose.“

Universalioje ir nuotaikingoje istorijoje apie žmogaus, nenorinčio būti vidutinybe, brendimo laikotarpį subtiliai atsiskleidžia sąmojingas, beveik dokumentinis ir itin spalvingas ką tik nepriklausomybę atgavusios Latvijos sociologinis portretas.

Pasakojimas apie stiprybę išgyvenant netektį

Karen Swan „Tobula dovana“. Vilnius: „Tyto alba“, 2018 m. Iš anglų kalbos vertė Ieva Albertavičiūtė. Dailininkė – Asta Puikienė.

Gyvensiu taip, kaip ji norėjo, tik dabar darysiu tai ir dėl tavęs, – ji sukryžiavo pirštus ir iškėlė į dangų. – Palinkėk man sėkmės. Ir meilės.

Karen Swan – tarptautinio pripažinimo sulaukusi romanų autorė, trijų vaikų mama, gyvena miškuose prie Sasekso ir rašo knygas namelyje medyje. Lietuvių kalba jau išleisti jos romanai „Paryžiaus paslaptis“ ir „Kalėdų dovana“ („Tyto alba“, 2017 m.). 

„Tobula dovana“ – istorija apie Laurą Kaningam, kuri, bandydama pabėgti nuo praeities, kuria mažutį ir saugų savo pasaulį: ramus mylintis draugas ir augantis juvelyrikos verslas – viskas, ko ji trokšta. Tačiau vieną dieną į duris pasibeldžia Robas Bleikas. Jis nori užsakyti savo žmonai ypatingą papuošalą. Tai turi būti vėrinys, kurio kiekvienas pakabukas pasakoja istoriją apie Ketę ir svarbiausius žmones jos gyvenime. Šis vėrinys privalo atskleisti begalinę Robo meilę žmonai. Laura žingsnis po žingsnio susipažįsta su geriausiomis Ketės draugėmis ir draugais, jos šeima ir buvusiais meilužiais. Pamažu jį įžengia į Ketės gyvenimą – kerintį turtingųjų pasaulį, kur oras iškvėpintas levandomis, kur savaitgaliai leidžiami prabangiuose slidinėjimo kurortuose, kur geriausi draugai – žavūs, ekstravagantiški ir pašėlę, kur didžioji gyvenimo meilė konkuruoja su aistromis… 

Laura sužino vis daugiau, ir po truputį jai ima skleistis kita tobulos, žavios, geros ir sėkmingos Ketės gyvenimo pusė. Ketės gyvenimas vis labiau žavi Laurą. Ir ne tik – ją traukia ir besąlygiškai savo žmoną mylintis Robas. 

Galiausiai paskutinė istorija pakeičia jų visų gyvenimus, ilgai saugotos paslaptys iškyla į dienos šviesą, ir Laurai tenka pasirinkti – gyventi gyvenimą, kurį jį susikūrė ar būti tokia, kokia yra. 

„Tobula dovana“ – nuostabus pasakojimas apie stiprybę išgyvenant netektį, apie meilę ir išdavystę ir apie pasirinkimus, kurie tampa lemtingi. 

Kvapą gniaužiantis pasakojimas apie tikrąjį nacių kariuomenės elitą

Wolfgang Frank „Jūrų vilkai. Vokietijos povandeninių laivų istorija“. Vilnius: „Briedis“, 2018 m. Vertė Laurynas Katkus. 

„Penkiolikos milijonų talpos Sąjungininkų laivų... Tokių nuostolių Antrajame pasauliniame kare padarė povandeniniai laivai. Kai kurie specialistai mano, kad jeigu 1939-aisiais Hitleris būtų turėjęs penkiasdešimčia povandeninių laivų daugiau, jis, ko gero, būtų laimėjęs karą. „Jūrų vilkai“ atskleidžia, kaip arti tikslo jis buvo.“

Tokiais žodžiais prasideda vokiečių autoriaus, buvusio Trečiojo reicho laivyno karininko Wolfgango Franko knyga „Jūrų vilkai. Vokietijos povandeninių laivų istorija“ – kvapą gniaužiantis pasakojimas apie Vokietijos admirolo K. Dönitzo vadovaujamas pajėgas – tikrąjį nacių kariuomenės elitą.

Trumpai aprašęs povandeninių laivų atsiradimo istoriją, autorius pasakoja, kaip šios pajėgos vystytos kaizerio, o paskui ir A. Hitlerio vadovaujamoje Vokietijoje, kaip Antrojo pasaulinio karo metais jos tapo galingu smogiančiu Trečiojo reicho laivyno kumščiu, dažnai varančiu į neviltį Vakarų sąjungininkų karinę bei politinę vadovybę.

Vokiečių povandeninio laivyno veiksmai ir atakų taktika keitėsi priklausomai nuo britų ir amerikiečių kontrpriemonių, povandeninių laivų aptikimo įrangos ir kovos su jais metodų tobulėjimo. Vis dėlto, nors Sąjungininkai pasiekė reikšmingų pergalių vandenyne, o vokiečiai patyrė skaudžių pralaimėjimų, K. Dönitzo jūrų vilkai narsiai kovėsi iki pat paskutinių karo dienų. 

W. Franko knygoje „Jūrų vilkai“ rasime informacijos ne tik apie žymiausias povandeninių laivų atakas ir reikšmingiausius paskandintus taikinius, bet ir apie iškiliausius karo po vandeniu kapitonus bei jų vadus. Tekste karo chronologija persipina su be galo įdomiais pasakojimais apie povandeninių laivų ginkluotę, paskutiniais techniniais išradimais, įgulų buities aprašymais.

Apie praeitį, padedančią išgyventi dabartį

Rachel Hore „Paslapčių bokštas“. Vilnius: „Tyto alba“, 2018 m. Iš anglų kalbos vertė Vilija Vitkūnienė. Dailininkė – Ilona Kukenytė.

Išnirus į proskyną, juoduojantis bokštas dar sykį nustebino Džudę savo atšiauriu keistumu. Šiąnakt jis ir vėl priklauso juodviem, kaip tądien, kai pirmąkart susitiko. Vieta, kurioje nutiko tiek svarbių įvykių. 

Rachel Hore – britų rašytoja, gyvenanti Noridže. Ji dėsto kūrybinį rašymą, augina tris sūnus ir rašo knygas, kurios tampa bestseleriais. „Paslapčių bokštas“ – trečiasis autorės romanas, išverstas į lietuvių kalbą.

Ar sapnai gali būti perduodami iš kartos į kartą? Vaikystėje Džudė dažnai sapnuodavo tą patį košmarą: ji bėga per tamsų mišką, šaukdama mamą. Dabar šešiametė dukterėčia Vasara taip pat dažnai prabunda šaukdama, ir Džudei darosi neramu.

O juk ji tenorėjo sužinoti tiesą. Tiksliau, iš pradžių norėjo tik įvertinti astronominių prietaisų ir knygų kolekciją viename Norfolko dvare. Tai daugiau nei profesija, senos knygos – jos aistra. Ir galimybė patyrinėti vienišiaus Antonio Vikamo, XVIII a. astronomo, palikimą pasirodė jai labai viliojanti. Trumpam ištrūkti iš Londono į vietas, kuriose ji užaugo, pasimatyti su seserimi ir dukterėčia... 

Tačiau kai Džudei ima vertis tragiška Vikamo istorija, ji ima suprasti, kad prieš keletą šimtmečių gyvenusio astronomo ir jo įdukros Esteros likimai susiję su jos pačios likimu. Nuorodų ir sąsajų vis daugėja, ir atrodo, kad visų paslapčių raktas slypi bokšte, iš kurio Vikamas ir Estera stebėdavo žvaigždes. Tačiau ką bendra bokštas gali turėti su sapnais? 

Džudė ieško praeities raktų, kurie padėtų jai suprasti ir išgyventi dabartį. Šimtmečių senumo laiškai ir dienoraščiai, prarasta ir atrasta nauja meilė, auksinis vėrinys su septynetu deimantinių žvaigždučių, slėptuvė bokšte – visa tai susipina į vieną istoriją, kurios paslaptys ir atradimai įtraukia ir nebepaleidžia. 

Analogų neturinti menininkės karjeros istorija

Marina Abramović „Eiti kiaurai sienas“. Kaunas: „Kitos knygos“, 2018 m. Iš anglų k. vertė Emilija Ferdmanaitė.

Lietuvių kalba pasirodo ilgai laukti žymiausios iki šiol kuriančios performanso meno atstovės Marinos Abramović (gim. 1946 m.) memuarai „Eiti kiaurai sienas“ (Walk Through Walls). Leidykla „Kitos knygos“ pasirūpino, kad pirmieji skaitytojai knygą galėtų laikyti rankose per menininkės 72-ąjį gimtadienį, 2018 m. lapkričio 30 d.

M. Abramović vertinama prieštaringai: vieniems ji kūrybinio įkvėpimo ir drąsos šaltinis, kitiems – šiuolaikinės meno industrijos simbolis. Treti žiūri į ją kaip į mokytoją ir naudojasi jos atrastu Abramović metodu – susikoncentruoti ir maksimaliai išgyventi dabarties momentą. Ketvirtiems menininkė – sėkminga žvaigždė, galinti sau leisti asistentus ir plastines operacijas. M. Abramović bendrauja ir su šamanais bei vienuoliais, ir su Lady Gaga... Ji yra moteris, kuri daro tai, ką nori, ir kai kam galbūt yra beribės vidinės laisvės ikona. Šiuose memuaruose ji atsiskleidžia daugybe briaunų ir apie savo gyvenimą – meiles, santykius su griežta motina, sėkmės ir nesėkmes – rašo labai atvirai.

Svarbi pasakojimo linija – M. Abramović ir kito menininko Ulajaus meilės istorija. Tai dvylika kūrybos ir audringų santykių metų, iš kurių penkeri praleisti furgonu bastantis po Europą beveik be pinigų. Meilė baigėsi dramatišku simbolišku apsikabinimu Didžiosios kinų sienos fone...

Knygoje apžvelgiama beveik penkis dešimtmečius trunkanti M. Abramović karjera ir išskirtinė gyvenimo istorija, padariusi didžiulę įtaką jos kūrybai. Jos gyvenimas nuo jo neatsiejami kūriniai – tai nuolatinis balansavimas ties baimės, skausmo, nuovargio ir pavojaus riba, kompromisų nepripažįstanti emocinės ir dvasinės transformacijos paieška.

Partizanų duktė M. Abramović augo Tito laikų Jugoslavijoje, auklėjama nenuilstamo darbo dvasia. Net prasidėjus tarptautinei menininkės karjerai jos gyvenimą vis dar kontroliavo motina –  kasdien dukra namo privalėjo grįžti iki dešimtos vakaro. Tačiau M. Abramović smalsumas, bendravimo troškulys ir balkaniškas humoro jausmas buvo nenumaldomi – jie įsikūnijo menininkės kūryboje ir gyvenime.

Pirmasis M. Abramović solo performansas „Rhythm 10“ buvo įkvėptas seno rusiško išgertuvių žaidimo. 1973-iaisiais Edinburgo festivalyje tarp išskėstų savo rankos pirštų kartais susižalodama ji smaigstė peilius ir įrašinėjo garsus. Įsidūrusi į pirštą, ji pakeisdavo peilį. Galiausiai, kai peilių nebeliko, atsuko juostą ir klausydama įrašo vėl pradėjo badyti peiliais. Kai įraše pasigirsdavo, kad peilis pataikė į pirštą, ji sąmoningai vėl besdavo sau peiliu.

Publika buvo sužavėta šio performanso, o M. Abramović suprato, kad atrado tinkamiausią raiškos būdą: „Kai pirmą kartą atsidūriau priešais žiūrovus ir savo idėjas išreiškiau savo kūnu, iškart supratau, kad performansas man yra pati tinkamiausia priemonė. Nei tapyba, nei meno objektų kūrimas niekada nesuteiktų tokių emocijų. Tiesiog žinojau, kad turiu tai patirti vėl ir vėl.“

Vėliau buvo performansai, kuriuos menininkė atlikdavo nuoga. Buvo ir kitokių peržengtų ribų: viename kūrinių ji leido gyvatėms raitytis sau ant galvos ir kaklo, o jos veidas išliko visai bejausmis... Jos kūryboje polinkis į viešumą, mazochizmas persipina su stipriais tiek menininkės, tiek publikos patiriamais dvasiniais išgyvenimais. Abipusio patyrimo intensyvumas tampa maksimalus.

M. Abramović karjera piką pasiekė 2010-aisiais, kai į Niujorko „MoMa“ muziejų pamatyti menininkės ir sudalyvauti jos neįtikėtiname 700 valandų trukmės performanse atvyko 750 tūkst. žmonių. Žmonės laukė didžiulėse eilėse, kad turėtų galimybę vieną minutę pasėdėti priešais menininkę, susitikus su ja žvilgsniu.

Trys upės atnešti moterų likimai

Rasa Aškinytė „Istorija kaip upė“. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 m. Dailininkas – Zigmantas Butautis.

Rasa Aškinytė – viena įdomiausių šiandienos lietuvių prozininkių, penkių romanų autorė, „Metų knygos 2014“ laureatė, apdovanota už romaną „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“.

Rašytojos R. Aškinytės kūryba universali tiek turinio, tiek formos atžvilgiu, jos kūriniuose istorinis ir kultūrinis kontekstas vilioja intelektualiniu klodu, o siužetinė linija dažnai primena nuotykių romano principus: įvykiai veja įvykius, nestinga paradoksalių situacijų, įsimenamų veikėjų charakteristikų, netikėtų veikėjų likimo vingių. Pasak literatūros kritiko Laimanto Jonušio, autorė į žmonių santykių kasdienybę žvelgia be sentimentų, skvarbiu, analitiniu žvilgsniu. Tai daro ne moksliškai, o literatūriškai žaismingai. Su kandžia, bet nepikta, veikiau linksma, ironija bando kvestionuoti kiekvieną įprastinį santykių judesį, kiekvieną veiksmą ir atoveiksmį – per paradoksus ir šypseną norima parodyti, kad viskas yra ne taip, kaip paviršutiniškai atrodo.

„Istorija kaip upė“ – naujausias R. Aškinytės romanas, stilistiškai pratęsiantis rašytojos grožinės kūrybos liniją. Knygoje remiamasi dviem realiais Lietuvos istoriniais įvykiais: vadinamąja antrąja pranciškonų kankinyste, įvykusia Vilniuje apie 1369 m. ir aprašyta Baltramiejaus iš Pizos knygoje, ir XVIII amžiuje vykusiais raganų teismais – romane jungiama daugelio teismų medžiaga. Taip pat kūrinyje įvesta mūsų laikų siužetinė linija.

Pagrindinė romano idėja – parodyti, kad keičiantis amžiams visiškai nesikeičia mūsų „nemeilė“ kitokiems: atėję skelbti krikščionybės vienuoliai buvo nužudyti pagonių, po 400 metų krikščionys ėmė žudyti raganas už jų pagonišką veiklą, o mūsų laikų veikėjai tiesiog – keisti, todėl jų „nemėgsta“, uždaro gydyti ir nori atsikratyti. Taip pat tai pasakojimas apie konkretaus žmogaus ir visos tautos transformaciją. Apie tai, kad vykstant transformacijai, – nors tai ir kardinalus pasikeitimas, – mes išlaikome ir tai, kas buvome. Pirmosios istorijos veikėja atsisako pagonybės ir atsiverčia į krikščionybę, nors tam ilgai priešinosi. Vis dėlto jos tikėjimas – abiejų religijų „mišinys“.

Antros istorijos veikėja tiki naujuoju Dievu, ir nors krikščionybė jau vyrauja apie 400 metų, ji dar pilna pagoniškų ritualų – už tai herojė apšaukiama ragana. Trečiosios istorijos veikėjai blaškosi tarp gilaus tikėjimo Dievu ir visiško ateizmo. Visi romano personažai kuria nors prasme kardinaliai pasikeičia – arba virsta iš „šventųjų“ nusidėjėliais, arba iš nusidėjėlių – „šventaisiais“.

Šioje knygoje juda amžinasis gyvybės ir mirties ratas. Jį laiko upėje suka gimdytojos, pribuvėjos, motinos, žoliautojos, nusikaltėlės ir policininkės, tikinčiosios ir bedievės. Jos keliauja per epochas nuo praamžių. Holė, Konstancija, Gina G., Ubagė susijusios nematomais saitais. Jas vienija nepasotinamas meilės alkis ir būtiškasis išsipildymo troškimas.

„Vadink mane „sese!“ – sako knygos herojės. Seserystė skleidžiasi per atjautą artimui, nepasotinamą meilės ilgesį ir viską ištveriančią motinystę. Visos moterys paslaptingai susietos su upe, atplukdančia panašius ar net sutampančius likimus. Jų rūpestis artimu gretinamas prie fatališko, beveik kriminalinio žiaurumo, o dialogai su Dievu, kokiu juo tikima, visais laikais tampa vienintele atrama. „Tai tik meilė, nieko daugiau“, – sako romano herojė Ubagė.

Lietuvos istorija visiems

Tomas Venclova „Lietuvos istorija visiems. I tomas“. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2018 m.

„Lietuvos istoriją visiems“ parašė poetas, eseistas, Jeilio universiteto profesorius, vienas aktyviausių Lietuvos intelektualų Tomas Venclova.

Pirmojo tomo pasakojimas prasideda nuo neandertaliečių ir kromanjoniečių laikų, o baigiasi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės padalijimais; tolesnė istorija dėstoma netrukus pasirodysiančiame antrajame tome.

Knyga „Lietuvos istorija visiems, 1 tomas“ išsiskiria autoriaus akiračio platumu, gebėjimu apibendrinti, įkontekstinti, atrinkti iškalbingų detalių, o labiausiai – savitu požiūriu į skaudžius ar vis dar ginčijamus praeities įvykius. Visa savo gyvenimo veikla T. Venclova gina intelektualinės laisvės, žmogaus vertės, orumo ir aktyvumo idėjas – suprantama, ši knyga yra dar vienas autoriaus pasaulėžiūros paliudijimas.

„[...] visą savo profesinį gyvenimą studijavau ir istorinius įvykius [...]. Ilgainiui tai pasidarė man taip įdomu, jog surizikavau parašyti dar vienų daugmaž sintetinį darbą, kuris apžvelgtų mano krašto plėtotę nuo senovės ligi dabarties. Ta plėtotė – neįprastas, netgi unikalus ir labai pamokomas reginys.“