EPA nuotrauka

Šių metų pabaiga visoje Europoje buvo pažymėta gausiais renginiais, skirtais paminėti Pirmojo pasaulinio karo pabaigos 100-metį. Šio karo priežastys – mįslingos. Bet tuoj po jo žymusis psichoanalitikas S. Freudas, kaip ir didis prancūzų mąstytojas H. Bergsonas (ir daugybė kitų) ėmė kalbėti apie tai, kad karo ištakos – tam tikri psichinio ir dvasinio pobūdžio procesai, vykstantys kiekviename iš mūsų. Šalia politinių ir ekonominių karo priežasčių yra mūsų vidus.

Yra sąsaja tarp karo ir to, kas dedasi mūsų protuose. Leidimą karui duoda vidinė žmonių būsena. Ir daugybė prisiminimų liudija apie tai, kaip vyrai ir jaunuoliai, kad ir kokiai šaliai būtų priklausę, į Pirmąjį pasaulinį karą išėjo su džiaugsmingu entuziazmu, išlydimi viltingai nusiteikusių motinų, žmonų ir vaikų – po kelių mėnesių vyrai ir sūnūs sugrįš tėvynės didvyriais...

Kas dėjosi žmonių protuose? Tiek daug pozityvių dalykų, kuriais ir šiandien didžiuojamės! Europos tautos kūrė modernius nacionalinius naratyvus. Jų pagrindu stiprėjo senosios ir radosi naujos valstybės-nacijos. Visi puikiai žinome šį procesą, nes modernėjanti lietuvių tauta būtent tada sukūrė ir savąjį naratyvą: valstybės šlovė nuo jūros iki jūros, Vytautas Didysis, Žalgirio mūšis, kaimynų atneštos negandos, istoriniai tautos didvyriai, kūrėjai, genijai ir išdavikai, lietuvių tautos bruožai, dorybės ir vargai... Nuoširdžiai džiaugiamės savuoju naratyvu ir didžiuojamės jo pagrindu susiformavusia tėvyne. Visos tautos turi savų naratyvų – savo idėją, savo sielą, savo tapatybę, be kurios jų, kaip tautų, tiesiog nebūtų.

Bet, šalia pasididžiavimo ir džiaugsmo, atidesnis žvilgsnis, skrodžiantis tautų naratyvus, pastebės kai ką, kas kelia nerimą. Visų tautų naratyvuose aptiksime motyvą apie tai, kad kitos tautos, ypač kaimynės, visada tedarė viena: trukdė mūsų tautai kurti klestėjimą, laimę ir didybę. Visuose naratyvuose kartojasi ši melodija: tik pergalė prieš kaimyną laiduos mūsų gyvenimą. Melodija, į tapatybės simfoniją įtraukianti konflikto temą.

Povilas Aleksandravičius. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Kad ir kokia būtų istorinė tiesa, kam ji rūpi? Naratyvas yra sakralus. Tik jis – tiesos vieta, pati tautos savastis, apdainuojama prisiminimais, giesmėmis, raudomis, apšaudoma fejerverkais, trykštanti ryžtu iki mirties pasiaukoti kovoje su priešu – dažniausiai kaimynine tauta, kurios atstovai, kad ir kaip mums būtų keista, gieda analogiškas giesmes ir dega tuo pačiu ryžtu atkeršyti mums... Dažniausiai konfliktai vyksta dėl teritorijų. Italija/Austrija, Vengrija/Ukraina, Prancūzija/Vokietija, Vokietija/Lenkija, Lenkija/Lietuva, Lietuva/Gudija (net neminiu Rusijos, kurios naratyvas mūsų laikais tapo išskirtinai agresyvus ir nukreiptas prieš visą Europą, netgi pasaulį) – visi pasieniai slepia ginčytinas teritorijas, negyjančias žaizdas, senus demonus. Tereikia progos, ir visų tautų žmonės skubės guldyti galvas už teritoriją, gindamiesi ar puldami. Ir Pirmasis, ir Antrasis pasaulinis karas Europoje buvo paženklinti pretenzijos „įvykdyti teisingumą“, pagaliau užimti mano tautai priklausančią vietą po saule, per ilgai kitų okupuotą.

Mūsų tautų naratyvai laiduoja tapatumą, palaiko dvasinį gyvenimą ir negali būti nė kalbos apie tai, kad jų reiktų atsisakyti. Bet, kaip teigė prancūzų filosofas P. Ricoeur‘as, naratyvuose būtina atlikti etinę korekciją – panaikinti juose glūdintį neapykantos kitoms tautoms užtaisą. P. Ricoeur‘as tam siūlė mąstymo bei dvasinės praktikos metodą, kurį jis vadino „naratyvų arba atminčių kaita“. Tai – mokymasis pažvelgti į kitos tautos istoriją ne tik savo, bet ir jos atstovų akimis, o ir save pačius bandyti pamatyti kitų tautų akimis. Pažvelkime į žydų ar lenkų istoriją ne tik mūsų, bet ir jų akimis, jiems darant tą patį su mūsų tautos istorija – pajusime, kaip blėsta neapykanta, atsiras suvokimas, kokie egzistenciškai beprasmiai ir žmogiškai nepateisinami visi tarpusavio konfliktai. Keičiantis naratyvais, yra suvokiama būtinybė ir atleisti, ir prašyti atleidimo. Per šį empatijos procesą aiškėja, kad tautos yra sukurtos bendradarbiauti tarpusavyje ir mokytis viena iš kitos, o ne lieti savo vaikų kraują beprasmiuose karuose. Atminčių arba naratyvų kaita yra tautų terapija.

Konkrečiai naratyvų kaita vyksta dviejų šalių žmonėms organizuojant bendrus įvykius, suteikiančius progą bendrai apmąstyti savo tapatybes. Tai gali būti mokslinės konferencijos, parodos, teatro renginiai, bendrų vadovėlių rašymas... Po Antrojo pasaulinio karo daugybė tokio pobūdžio įvykių buvo organizuota tarp Prancūzijos ir Vokietijos istorikų, kultūrologų, filosofų, menininkų. Šiandien neapykantos tarp vokiečių ir prancūzų nėra likę, nors tuoj po karo ji dar pylėsi per kraštus. Prieš keletą metų tarp Lietuvos ir Lenkijos intelektualų buvo prasidėjęs tikras naratyvų kaitos procesas, organizuotas Jerzy Giedroyco dialogo ir bendradarbiavimo forumo. Šį darbą būtina tęsti.

Dr. Povilas Aleksandravičius yra MRU Humanitarinių mokslų instituto docentas

Komentaras, skaitytas LRT „Mažosios studijos“ laidoje „Popiežius ir pasaulis“