Aktorės Rasa Samuolytė, Aldona Vilutytė, Severina Špakovska, Viktorija Kuodytė rež. Kirilo Glušajevo spektaklyje „Terapijos“ pagal Birutės Kapustinskaitės to paties pavadinimo pjesę. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš Menufaktura.lt.

Susitikome pakalbėti saulėtą rugsėjo sekmadienį Juodkrantėje, kur Birutė dėstė studentų kino stovyklos programoje. Ji pasakojo studentams apie gerai jai pažįstamą, pačios ištyrinėtą temą: kaip asmeniška patirtis tampa universalia. Birutė dėsto jau kurį laiką (studijuodama trečiame kurse, pradėjo „Skalvijos“ kino akademijoje), o pernai ėmė dėstyti ir Universitete. Šių metų kovą BIRUTĖ KAPUSTINSKAITĖ apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi kaip geriausia dramaturgė – už pjesę „Terapijos“, vaidinamą OKT / Vilniaus miesto teatre. 

Dramaturgė Birutė Kapustinskaitė. K. Uzielaitės nuotrauka

Tu studijavai...

Baigiau scenarijaus rašymo bakalaurą – studijos vadinosi kino dramaturgija, mūsų kursas buvo pirmas toks. Prieš tai pusantrų metų studijavau Dailės akademijoje scenografiją. Iš pradžių buvau ten įstojusi, nuo antrų metų pradėjau paraleliai lankyti scenarijaus rašymo paskaitas ir supratau, kad reikia pereiti, nes man čia įdomiau. O magistrą baigiau Vilniaus universitete – intermedialias literatūros studijas.

Labai platus tavo studijų spektras – gavai ir vizualaus meno išsilavinimą, gali labai plačiu žvilgsniu į viską žiūrėti.

Tai, kad pradėjau nuo vizualių menų, tikrai daug duoda mąstymui – dramaturgijoje, kine ypač svarbu mąstyti vizualiai. Ir teatre tai svarbu.

Studijuodama rašiau trumpametražių scenarijus, jų buvo gal septyni. Šią vasarą komanda baigė filmuoti pilnametražį, jį režisavo Tomas Smulkis. Tai ir jo, ir mano debiutas. Prie scenarijaus dirbau ketverius metus. Kol sėdėjome prie to scenarijaus, parašiau kitą pilnametražį su kita kompanija, kuris jau nufilmuotas, ką tik įvyko premjera Talino kino festivalyje („Čia buvo Saša“, rež. Ernestas Jankauskas). Dabar dirbu prie kitų trijų pilnametražių kino scenarijų. To kino dabar daug atsirado mano darbuose kažkaip... 

O išeina atskirti temas? Ar rašydama kino scenarijų gali plėtoti kelias temas paraleliai? 

Ir „Terapijas“ rašydama plėtojau visus kitus darbus. Jei važiuodavau į rezidenciją dėl filmo projekto, suplanuodavau, kad liksiu savaitę ilgiau be režisieriaus, laiką skirsiu pjesei. Aišku, persijungti nebūdavo lengva, bet kai nori kalbėti kokia nors tema, randi ir laiko, viską susistyguoji.

Ar ketinai sukti į dramaturgiją, ar kokie nors įvykiai tave pastūmėjo?

Akademijoje trečiame kurse studijavome teatro dramaturgiją, atvažiavusi lektorė švedė Anna Lina Hertzberg uždavė mums parašyti apie 15 puslapių pjesės pradžios ir surengti skaitymus – toks buvo pusmečio uždavinys. Suruošėme skaitymus akademijoje, pasikvietėme žiūrovų – skaitymas labai smagiai praėjo. Mes su pradėtomis pjesėmis kartu su Tekle Kavtaradze patekome į „Versmių“ dirbtuves, ir nebebuvo kelio atgal – įtraukė, ir viskas.

Vėliau sekė kitos dirbtuvės su Anna Lengyel, tuomet pradėjome važiuoti į dramaturgų suvažiavimus kitose šalyse. Man labai patinka rašyti teatrui. Kažkoks paprastesnis jausmas, nes kine daug... prodiuserinių dalykų, ilgesnis procesas, viskam reikia beprotiškai daug pinigų, esi priklausomas nuo finansų. Teatre taip pat reikia finansų, kad spektaklis įvyktų, bet jie šimtąkart mažesni ir į viską galima kur kas greičiau reaguoti. Komanda gali būti daug mažesnė. Parašai – iškart su aktoriais paskaitai dialogus. Kai daug kino projektų priešaky, tiesiog laukiu to momento, kai pavasariop galėsiu vėl sėsti prie teatro dalykų. 

Vadinasi, gerai vieną keisti kitu... tada pasiilgsti?

Taip, tada gali junginėti. Nors vis tiek tas pats rašymas.

O kokie pagrindiniai skirtumai, kai rašai kino scenarijų ir pjesę?

Kine kas nors dažnai ateina su idėja – režisierius ar prodiuseriai – ir tu turi plėtoti tą dalyką kartu su jais, atsižvelgti, nuspėti ar nujausti, išsiaiškinti, kas jiems rūpi. Teatre nuo pradžios iki galo daugiau individualumo: gali parašyti tekstą, paskui jį adaptuoji su aktoriais, su režisieriumi, bet pirminis impulsas dažniausiai, bent mano atvejais, kyla iš manęs. Manau, svarbu leisti tiems impulsams kartais realizuotis, ne tik būti kitų projektų dalimi.

Bet kine yra tai, ko nėra teatre – kitos išraiškos priemonės, apie kurias iškart gali galvoti, daug duoda ir filmavimo lokacijos. Žinai, kad teatre viskas bus sąlygiška, o kine bus tikra. Tai gali suteikti scenai daug papildomų temų. Kine yra iškalbingas stambus planas, daug gali perteikti per niuansus, smulkius dalykus. O teatre visa tai gali tiesiog prapulti.

Aktorės Oneida Kunsunga, Rasa Samuolytė, Nelė Savičenko rež. Kirilo Glušajevo spektaklyje „Terapijos“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Aktorė Rasa Samuolytė režisieriaus Kirilo Glušajevo spektaklyje „Terapijos“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

BIRUTĖ KAPUSTINSKAITĖ: Kad ir kaip konstruotum situaciją, galiausiai vis tiek remiesi savimi. Mano galva, tai vienintelis dalykas, kuo gali remtis: tik savo šuliniu. Kuo labiau jis tau pažinus, kuo tu atviresnis, nebijai pripažinti ir šviesių, ir tamsių savo pusių bei emocijų, tuo lengviau rašyti. 

Ar yra dialogų rašymo skirtumų?

Man dialogo skirtumų nėra. Kine priklausomai nuo stilistikos dialogų gal mažiau, nes yra ir kitų raiškos priemonių. Teatre daug kas perduodama per dialogą. Niekada nesupratau, kodėl romanuose ar pjesėse tiesioginė kalba staiga tampa visai kitokia: veikėjai kalba literatūriškai, kažką cituoja... Jei tikrovėje taip nekalba, kodėl turėtų teatro scenoje taip kalbėti? Aišku, kartais toks stilius tinka. Jei tai sąmoningai nuspręsta, gali būti labai gražu. Realistiškumo požiūriu kino ir teatro dialogai nesiskiria, man atrodo, scenos ir ekrano veikėjai kalba panašiai. Bent man norisi, kad taip kalbėtų.

Įdomus dalykas: jeigu užrašytume bet kurį žmonių pokalbį ir norėtume jį panaudoti kurioje nors scenoje, negalėtume tiesiogiai to padaryti, nes realybėje vartojame per daug visokių „aa“, „mm“, daug nereikalingos informacijos, pakartojimų. Kai rašai kino dialogą, išeina tarpinis variantas tarp realybės ir teksto. Realybę kino kalbai turi išgryninti.

Nori tęsti abu – ir rašymą teatrui, ir kinui? 

Norisi kurti ir teatrui, ir kinui, nes vienas kitam labai padeda, daug išmokstu iš skirtingų patirčių.

Pakalbėkime apie tavo pjesę „Terapijos“, kurią režisavo Kirilas Glušajevas. Sunki tema (pjesės veiksmas vyksta onkologinės ligoninės moterų palatoje). Tai asmeninė tavo patirtis, o pjesė skirta mamai po jos ligos. Esi sakiusi, kad iš pradžių staigiai užrašei, o paskui prie to grįžai. Kodėl nusprendei imti ir užrašyti? Kaip išsivadavimą nuo tos patirties?

Yra du kertiniai dalykai, kodėl norėjosi apie tai rašyti. Vienas – grynai terapinis. Žinojau, kad, jei to nedarysiu, ta tema bus be galo gąsdinanti ir atstumianti, turiu tai užrašyti, kad galėčiau prisileisti savo patirtį. O kitas – supratau, kad tai labai gera medžiaga, kurią reikia išnaudoti: pažiūrėjau į savo patirtį iš dramaturgo pozicijos. Tai tikrai labai asmeniška – paremta patirtimi, kai mamą lydėdavau į chemoterapijų sesijas.

Bet kiek pjesėje konkrečios realybės... Nė vienas tekstas, kuris ten pasakytas, nebuvo pasakytas realybėje. Man įdomi transformacija: kaip asmeninė patirtis rašymo metu gali keistis. Būna, studentai atsineša parašytas scenas, imi komentuoti: atrodo, kad veikėjas kalba ne pagal kuriamą charakterį... „Bet taip iš tikrųjų buvo, visa scena taip ir vyko!“ Tas „taip ir buvo“ nereiškia, kad teatre ar kine bus paveiku, realybės kopijavimas neprideda vertės. Kaip atsispirti nuo to ir palikti tą realumą, kurį patyrei? Turi jį pritaikyti teatro ar kino kalbai – tai man buvo labai įdomu.

Pirma pjesės versija, kurią parašiau greitai, buvo beprotiškai sentimentali, nes liejosi mano pirminės emocijos: liūdesys, nostalgija... Tada įsijungė „viršuždavinys“ – tikrai nenoriu, kad tai būtų sentimentalu, noriu, kad būtų ir komiška, ir tikslu, žinau, kad mano tikslas yra gryninti tekstą, kol pasieksiu tą teksto lengvumą, kurio norėjau, o ne tiesiog perteiksiu tai, ką jaučiau. Nes... turi per save eiti, bet ne save glostyti.

Kažkur girdėjau tokią formuluotę: tai nepakankamai subjektyvu, kad būtų universalu. Visai nuasmeninta patirtis negalės tapti universalia?

Taip, bet tai nereiškia, kad negali kalbėti apie dalykus, kurių nesi pažinęs. Pavyzdžiui, aktorius turi suvaidinti veikėją, kurio patirties neturi. Tarkim – jo personažas užmušęs žmogų. Nors realiame gyvenime nieko neužmušei, bet esi neabejotinai patyręs pyktį, agresiją, neapykantą, vadinasi, tą emociją gali perkelti į situaciją, kurią turi vaidinti ar kurią turi parašyti.

Kad ir kaip konstruotum situaciją, galiausiai vis tiek remiesi savimi. Mano galva, tai vienintelis dalykas, kuo gali remtis: tik savo šuliniu. Kuo labiau jis tau pažinus, kuo tu atviresnis, nebijai pripažinti ir šviesių, ir tamsių savo pusių bei emocijų, tuo lengviau rašyti. 

Ar esi mėginusi rašyti scenoje – kai čia pat rašai, aktoriai improvizuoja, režisieriui vadovaujant?

Tokio darbo nesu dariusi. Gal būtų įdomu pamėginti. Dialogus rašyti man labai, labai patinka. Iš tiesų mažiau patinka galvoti siužetą, veiksmą, bet kaip skleidžiasi veikėjai, jų santykiai, ryšiai, konfliktai – tai labai patinka. Kai išgrynini charakterį, supranti, koks jis (nebūtinai iki galo), tada leidi jam tave vesti per istoriją – tai tikrai labai įdomus jausmas. Tiesiog jais pasitiki ir leidi jiems būti. Jie atsiskleidžia. Jei rašyčiau, kai aktoriai improvizuoja, manau, prarasčiau dalį malonumo, nes tada jie pasiima rašymo žavesį. Bet gal ir būtų įdomu: gal tai veiktų kaip dėlionės dėliojimas.

Paskui tavo valioje viską susiūti į viena.

Gal tai labiau dramaturgo darbas. Mes vis dar neturime termino – kas yra dramaturgas, o kas – pjesių autorius. Neseniai apie tai kalbėjome: galėtų būti dramaturgas ir dramaturgas-autorius. Nes ir „pjesių autorius“ keistai skamba, vienos, konkrečios pjesės autorius – taip, bet profesija „pjesių autorius“ skamba keistai. Kaip kepėjas. 

Grįžkime prie „Terapijų“ – ar dalyvavai aktorių atrankoje su Kirilu, procese iki spektaklio gimimo?

Aš pati pasikviečiau visas aktores, dar prieš pradedant statyti spektaklį.

Tai rašydama jau matei, kas yra kas? 

Taip, rašydama paskutinę versiją jau mačiau. Iš pradžių aktorėms pasiūliau tiesiog dalyvauti teksto skaityme ir žiūrėti: jei klostosi – gerai, jei ne – tada ne. Daug kas siūlė tiesiog nueiti į kokį nors teatrą ir pasikviesti jame dirbančias „etatines“ aktores, ir dirbti sau ramiai, be streso, bandant suderinti tokį skaičių užimtų aktorių. Bet aš jau mačiau konkrečią erdvę, konkrečias aktores: Nelę Savičenko, Rasą Samuolytę, Viktoriją Kuodytę, Aldoną Vilutytę, Oneidą Kunsungą... Labai bijojau joms siūlyti, bijojau, kad nesutiks. Bet pasakiau sau, kad geriau pradžioje taikysiu į tai, ko labiausiai noriu, ir kas, manau, yra geriausia pačiai pjesei, o jei nesutiks, tada galvosiu, ką daryti toliau.

Džiaugiuosi, kad nepabijojau. Visos sutiko, surengėme skaitymą, po skaitymo dar koregavau tekstą. Į skaitymą pakviečiau kelis režisierius, Kirilas buvo vienas iš jų. Po skaitymo kalbėjomės kavinėje, Kirilas sakė: man labai įdomu, tai jeigu pajausi, kad ir tau būtų įdomu su manim... Susitikome po poros savaičių, o jis mintinai cituoja tekstą, analizuoja charakterius, tarsi būtų skaitęs pjesę keliasdešimt kartų – buvo aišku, kad jis suprato pačią esmę, o man tai buvo labai svarbu, iš karto atsirado pasitikėjimas. Jei susikalbame dėl esminių dalykų, tada išraiškos formos yra antraplanis dalykas. Stengiausi dalyvauti visose repeticijose, kiek tik galėjau. Man pačiai tai buvo labai įdomus ir vertingas procesas.

Spektaklis buvo bendras pastatymas, koprodukcija – turime įkūrę scenarijų namus „Heads and Hands Scripthouse“, su partneriu OKT rašėme projektą. Įgyvendinant dalis organizacinio darbo buvo ir mūsų namų atsakomybė, todėl negalėjau neįsitraukti.

Jei nebūdavau repeticijoje, Kirilas visada atsiklausdavo: „Ta scena neveikia, gal galim išimti tas eilutes?“ – man tai labai patiko. Į pabaigą išvažiavau atostogauti ir grįžusi jau pamačiau spektaklį. Pauzė iki spektaklio leido įgyti distanciją, o premjerą žiūrėjau kaip žiūrovė. Pasakiau sau – dabar žiūrėsiu ne kaip dramaturgė. Ir juokiausi, ir apsiverkiau – patyriau viską, ką ir žiūrovai. Smagu, kad pavyko persijungti. Manau, pajusti distanciją naudinga.

Aktorės Viktorija Kuodytė ir Rasa Samuolytė režisieriaus Kirilo Glušajevo spektaklyje „Terapijos“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Aktorės Aldona Vilutytė, Severina Špakovska, Rasa Samuolytė, Viktorija Kuodytė ir Nelė Savičenko režisieriaus Kirilo Glušajevo spektaklyje „Terapijos“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

BIRUTĖ KAPUSTINSKAITĖ: Įdomu sėdėti tarp žiūrovų, labai aiškiai pajunti tą nuščiuvimo momentą, suvokimą, kad viskas, papuolė, dabar turi pažiūrėti į visa tai iš arti. Reikia išbūti – ir išbūna. Nieko bloga neatsitiko: pamačiau baimę ir nenumiriau. Todėl stengiamės sklaidoje ir neminėti žodžio „vėžys“, todėl ir aktorės neapsirišusios skarelių...

Gal esi girdėjusi atgarsių, netikėtų komentarų po spektaklio?

Buvo spaudos konferencija. Viena aktorė pasakojo, kad po to prie jos priėjo žurnalistė ir paklausė: „Kam tu, tokia jauna, prisiėmei vaidinti tokiame spektaklyje?“ Ji atsakė, kad jai labai patinka jame būti. Žurnalistė pakomentavo prietaru: neva suvaidinsi, ir nutiks kas nors bloga. Nesuprantu, kaip žmogus sau leidžia taip komentuoti ir koks idiotizmas tikėti prietarais. Nors neslėpsiu, rašydama turėjau daug baimių: kalbu šita tema, kaip dabar bus... Bet suprantu, kad tai tik baimės, kurias reikia peržengti. O tokių baimių gyvenime prisigalvojame labai daug, ir baisiausia, kai jos mus ir sustabdo nuo norimų pasiekti dalykų, sukuria tabu, stigmų ir blokų.

Man atrodo, ši pjesė ir daro tą darbą: padeda peržengti baimę kalbėtis. Onkologinė liga – tarsi baubas, apie ją tylima.

Kadangi tai dažna liga – statistiškai maždaug kas trečias žmogus per gyvenimą su ja susidurs, – ją ignoruoti tiesiog kvaila. Prieš rašydama važiavau į dirbtuves Latvijoje, ten viena iš užduočių buvo kalbinti žmones pjesės tema. Pasakojau pjesės koncepciją: šešios moterys chemoterapijos palatoje, kai kurių būklė labai sudėtinga, kai kurių lengvesnė, bet pjesėje bus daug humoro.

Visi iki vieno atsakė: tikrai neičiau žiūrėti, nesuprantu, kam apie tai kalbėti. Todėl pjesės tekste atsirado tas klausimas: kam apie tai kalbėti? Daug žmonių sako: kam gąsdintis? Tačiau kaip tik nekalbėdamas ir gąsdiniesi. Baimė auga, nes lieka nežinomasis – gink Dieve, jei apie jį kalbėsi, tai ir atsitiks tau. Ta stigma didėja, žmonės, kurie suserga, patys save atskiria nuo kitų, paskui kiti juos atskiria. Nors tai viena iš tūkstančių ligų, kuriomis serga žmonės...

Iš pradžių taip pat galvojau: ar reikia apie tai kalbėti? Paskui supratau, kad apie ligą kalbate per humoro prizmę, kaip gyvenime, tad reikia žiūrėti paprastai...

Toks ir buvo tikslas. Tekste sąmoningai nė karto nepavartotas žodis „vėžys“, nes žinau: jei jis bus ištartas – atstums. Kažkas perskaitęs pjesę klausė: kodėl nedarai filmo? Tai labai kinematografiška. Tikrai galėtų taip būti, bet filme iškart turi rodyti fiziškumą, ligą per kūną, o ji nori nenori dalį žmonių atstums nuo pat pradžių. Jei žmonės bus atstumti, toliau neįsitrauks, neįvyks apvalomasis momentas.

Su Kirilu juokavome, kad spektaklyje apgauname žmones, bet gerąja prasme, įviliojame juos į rimtą temą pasitelkdami humorą: pirma dalis labiau komiška, visi juokiasi ir tada... bam! Įdomu sėdėti tarp žiūrovų (jei esu Vilniuje, stengiuosi visada būti), labai aiškiai pajunti tą nuščiuvimo momentą, suvokimą, kad viskas, papuolė, dabar turi pažiūrėti į visa tai iš arti. Reikia išbūti – ir išbūna. Nieko bloga neatsitiko: pamačiau baimę ir nenumiriau. Todėl stengiamės sklaidoje ir neminėti žodžio „vėžys“, todėl ir aktorės neapsirišusios skarelių...

Po spektaklio man norėjosi visoms dėkoti, bet nedrąsu. Atrodo, kad jos atiduoda labai daug savęs.

Tai, kas įvyko pačiame aktorių kolektyve – magiška. Turbūt man todėl ir norisi ateiti į repeticijas, kad ten galiu jausti tokią giluminę moterišką jėgą, kuri labai, labai sujungia. Atrodo, tarsi ateina ta energija iš žemės, ją tiesiog jauti, ji persiduoda vienai nuo kitos. Man kiekvieną kartą žiūrėti tai, ką jos daro scenoje – kaip dovana. Negaliu jomis atsigėrėti, jos nuostabios. Ne tik dėl talento, bet dar ir dėl energijos, kuri jungia, sukuria tokį bendrą buvimą su žiūrovu, kuris jų dėka tampa unikalus. Todėl kaskart pati ir noriu jame būti, įsikrauti. Tarsi kažkoks ritualas, susijungimas su gerąja bazine energija.

Ar tiki teatro galia, kad jis gali paveikti?

Taip, tikiu. Nemanau, kad jis turi brukti kokias nors tiesas, moralizuoti. Atstumia tai, kas brukama arba kai provokuoja: gyveni per patogiai, gyvenk nepatogiai! Gyvenu kaip noriu. Turėtų labiau paliesti žmogiškuosius dalykus, kurie nebūtinai teigia, kaip tau su jais tvarkytis. Tačiau juos priminti, aktyvinti tikrai gali ne tik teatras – bet kuris meno kūrinys. Gražiausia, kai tai įvyksta, kai iš tikrųjų paliečia.

Pakalbėkime apie dramaturgo studiją. Ar turi kokių ritualų? Papasakok, kaip dirbi.

Mes vis susitinkame su Tekle Kavtaradze ir nuo studijų metų vis kalbame ta pačia tema: reikia kažkaip įsivesti discipliną į savo gyvenimą, reikia ją atrasti. Kartu išsinuomojome įstaigą, planavome kartu važiuoti ten, nusistatyti darbo valandas. Tai neveikia. Atsikeli rytą, per dieną turi suplanuotus susitikimus, bet rašymui aiškios disciplinos vis dar nemoku įsivesti...

Labai norėčiau, pavyzdžiui, atsikelti kas rytą septintą ir nuo 7 iki 12 – tik rašau. Tikiu, ateis etapas, kai taip darysiu. Dabar tai chaotiška, paskutinę minutę, todėl sau pasisakau daug terminų, ypač asmeniniuose projektuose – juk niekam neskaudės, jei nepadarysiu. Tada reikia valios laikytis termino. Vis galvoju, kad tai pasikeis.

Kalbėjome apie tai su „London Film School“ scenarijaus departamento galva. Jis irgi rašytojas. Klausiau jo: kaip jums su disciplina? Sako, kad viską daro paskutinę minutę. Būna, net studentų darbų nespėja perskaityti, nepasiruošia paskaitai ir tada sėdi iki 4 val. ryto. Jam per 60. O aš maniau – nuramins, kad su laiku tai pasikeis, pasirodo – nebūtinai. Disciplinos visąlaik norisi, bet labai džiaugiuosi, kad yra laisvė. Galvoju, ar galėčiau dirbti vienoje įmonėje – tarkim, reklamos agentūroje, kur gauni stabilias pajamas, bet neturi galimybės planuoti laiko kaip nori. Ne, niekada tokio darbo ir nedirbau.                                       

Kada tau geriau sekasi dirbti? 

Rytą. Naktį man norisi kalbėtis su žmonėmis, ką nors žiūrėti... Naktis man – pokalbiai. O rytą galiu atsiskirti, sėdėti ir rašyti. 

Man lengvai rašosi kavinėse. Nebent pataikau tokiu metu, kai labai daug pažįstamų, tada visi vis prisėda pašnekėti, ir rašymas trukdosi. Bibliotekose. Man patinka kaitalioti erdvę.

Turiu iliuziją – atrodo, susikursiu erdvę, kur galėsiu visąlaik rašyti. Bet tai lieka iliuzija. Iš vakaro planavai važiuoti rašyti į biblioteką, bet atsikeli ir supranti: ne, tikrai ne šiandien. Gal būtų paprasčiau, jei būtų viena vieta. Dėl rašymo namuose panašiai – kartais labai gerai, kartais neįmanoma: būtinai turiu išeiti, nes namuose naminė energija, ji slopina.

Aišku, dalis darbo yra susitikimai, pokalbiai. Bet pats rašymo procesas – lieki tik tu ir kompiuteris, tad man rūpi, kad aplink būtų žmonių bent kartais, kad nesijaustum visiškai vienas, tik tu ir tavo veikėjai. Kai įsirašai ir prisijungi prie rašymo lauko, labai gera, lyg į transą įeini. Man nėra lengva rašyti, labai dažnai tai varginantis dalykas.

Daug laiko ir energijos atima bandymas priversti save rašyti. Iš pradžių galvojau – gal tai negerai, juk turėčiau tuo mėgautis, bet supratau: ne, tai yra sunkus darbas, smegenys turi būti įjungtos intensyviam mąstymui per kelis skirtingus žmones, jų motyvacijas, suvokti jų mąstymo būdą ir visą tą dėlionę, tą tinklą išlaikyti aktyvų ilgą laiką. Kad prie jo prisijungtum, turi nemažai paplušėti, o kai prisijungi, jau gali jausti malonumą. Darbo pradžioje paprastai būna daug frustracijos, tai normalu ir natūralu.

Ateina žmonės į kūrybinio rašymo kursus arba studijuoti ir turi iliuziją, kad rašytojas vien vaikšto, rašo, mąsto... Ne, tai juodas darbas, kur iki kraujo save draskai ir smerki, kai nerašai. Kažkada ėjau naktį per miestą namų link, sutikau Mindaugą Nastaravičių: sėdi ant suoliuko, rūko. Klausiu – ką veiki. Sako – turiu rašyti, o kažkaip įstrigau, sakau, tai papasakok, kur strigai – nebepamenu, ties kuriuo tekstu jis tuo metu dirbo. Labai smagu tai pamatyti kitame: ir kitas įstringa, kankinasi, negali miegoti, nežino, kur rasti atsakymą... Pajunti bendrumą.

Toks netiesioginis dialogas išeina ir tarp pokalbių su jumis... Kokios temos tave dabar traukia, kuo domiesi?

Teatre dabar turiu idėją rašyti apie atranką į Marsą. Bręsta mintis, ir noriu iki jos ateiti. Supratau per kelis savo tekstus, kad... šiame etape viena iš mano temų – istorijos, kurios neįvyksta, kurių bijai, kad įvyks, ir iš to kyla dramų. Iš baimės, kad kažkas atsitiks. Tikrovėje niekas neatsitinka, bet drama jau įvyko: jau tas emocijas išgyvenai simuliuotose situacijose arba laukdamas jų. Situacijų, kurios taip ir neįvyksta, bet vis tiek sukelia emocijų, paradoksalumas man yra labai įdomus ir atpažįstamas.

Ar yra rašymo mokykla? Ar rašymo galima išmokti? 

Rašymas tikrai yra amatas, ir labai daug dalykų reikia žinoti. Negali rašyti tik iš jausmo. Reikalingas struktūros suvokimas – kaip pasakoti istoriją, rašyti dialogus, tam reikia daug pratybų. Bet ir nereiškia, kad perskaitęs N knygų apie struktūrą dialogo rašymą, veikėjo psichologiją būtinai gebėsi rašyti. Tai amatas, bet turi turėti, ant ko jį statyti.

Dirbdama su studentais tai aiškiai pajuntu: kai kurie suvokia struktūras, bet neturi ką į jas įdėti – gal dar nemoka prisijungti prie vidinių rezervuarų, ir rašymas lieka formalus. O kitiems tai intuityvu. Vienaip ar kitaip, nė vienas neateina mokėdamas. Ateina labai gabių studentų, matai, kaip jie skleidžiasi, įgauna formą, kaip mokosi suvaldyti ir atverti talentą, jį užsiauginti.

Skaitai poeziją? Kas pastaruoju metu tave sudomino kine, literatūroje? 

Poezija – vienintelis žanras, kuriuo galiu žavėtis, bet negaliu analizuoti. Neseniai režisierius paprašė parašyti eilėraštį filmui. Tai buvo pirmas mano eilėraštis... paskutiniai buvo paauglystėje. Buvo labai keista, nes supratau: žaviuosi žmonėmis, kurie gali rašyti poeziją, aš tiesiog to nesuprantu. Gal dar nesuprantu. Bet labai žavu.

O dėl autorių... Neseniai įsiminę filmai – Xavier Dolano „Mamytė“, Joachimo Triero „Oslas, rugpjūčio 31-oji“ – istorija paprastai dėliojama ir pasakojama. Dabar labai įdomu sekti savo kartos kūrėjų darbus, ypač kine daug debiutų. Marijos Kavtaradzės filmas „Išgyventi vasarą“ pristatytas keliuose tarptautiniuose festivaliuose. Mano galva, labai gražus debiutas – pirmas jos ilgo metražo filmas. Taip pat apie stigmatizuojamą dalyką – psichinę sveikatą.

Svarbu ir tai, kad Lietuva maža, bet man čia daug žavesio: visur susiduri, dirbi su tais pačiais žmonėmis, visi yra persipynę – man tai vienos šeimos jausmas. Nelieka vietos konkurencijai. Negali sakyti, kad jos visai nėra, bet man viduje tai sėja gražų, šiltą jausmą, norą palaikyti ir skatinti kitus, džiaugtis vieniems kitais. Matyti, kaip kiti džiaugiasi tavo dalykais, būti atviriems. Nelikti užsidarius: „Čia mūsų pinigai, čia mūsų projektai, jūs nelįskit.“

Tavo požiūris toks šviesus. Tai gražu. 

Gal dar naivus ir nesugadintas. Gal po kelerių metų kitaip šnekėsime. Nematau tikslo kūryboje remtis negatyviais dalykais. Manau, tai atima labai daug energijos ir dažniausiai niekur neveda. Kartais dirbdami prie kokio nors projekto žmonės taip susipyksta, kad daugiau gyvenime nebešneka. Ir aš konfliktuoju dirbdama, tai natūralus procesas. Bet niekada nekonfliktuoju iš esmės, taip, kad įžeisčiau žmogų. Konfliktuoji dėl idėjų, požiūrių skirtumų – todėl, kad svarbu išsiaiškinti. Paskui su režisieriais tampame draugais. 

Kai kuriuos gal maitina, užveda neigiami dalykai.

Taip, čia kaip su kava. Iš pradžių atrodo, kad tau davė energijos, bet paskui labai greitai pavargsti.

Aktorė Oneida Kunsunga režisieriaus Kirilo Glušajevo spektaklyje „Terapijos“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

BIRUTĖ KAPUSTINSKAITĖ: Jeigu tikrai atėjo terminas ir nebegali jo nustumti – dirbi tiesiog per kraują. Įjungi resursą, kurio nė nežinai, kad turi, – ir įsijungia. Atsakomybė yra gana stiprus jausmas, ir kažkaip pratarkuoji tą „negalėjimą“.

Vaiva Grainytė tau perduoda klausimą – prieš tai kalbėjomės su ja: „Birute, ką darai, kai nesirašo, o terminai spaudžia (ar tau taip būna?)? Ar susiduri su prokrastinacijos priepuoliais prie balto popieriaus lapo – kai reikia pradėti naują dalyką – siaubu? Kaip su tuo dorojiesi?“

Labai geras klausimas. Tikrai su tuo susiduriu. Tada stengiuosi visaip save iš ten traukti. Pavyzdžiui, praėjusią vasarą: labai karštos dienos, o aš labai pavargusi, bet reikėjo rašyti, ir nusprendžiau – kad parašyčiau, važiuosiu pas prodiuserę su režisieriumi į įstaigą, ten sėdėsiu ir rašysiu, tai mane labiau įpareigos. Atvažiavau, pasiruošiau stalą. Bet prieš pradėdama sumaniau įkelti į instagramą vieną istoriją ir tada jau sėsti rašyti.

Po kiek laiko supratau, kad jau valandą žaidžiu su telefonu... Kabineto, kur sėdžiu, durys stiklinės, ir matau, kad jie mato, bet nieko nesako, žiūri atsargiai. Antrą valandą vis dar užsiimu telefonu. Prodiuserė prieina, stabteli, bet dar neužeina. Ir trečią kartą jau pagauna mane kažkam besiunčiant nuotraukas, ir sako: Birute, padėk telefoną, nieko ten nerasi. Tada padariau išvadą – ne tokią, kad reikia dirbti, o kitą: prodiuseriams geriau nematyti, kaip scenaristai dirba. Visiems nuo to paprasčiau, juk ir jie jaučia stresą.

Būna tokių etapų, kai tikriausiai reikia tiesiog leisti sau pailsėti, jei yra galimybė, nukelti terminą, o ne versti save. Nes per tą stresą... Jei esi pavargęs ir tikrai niekas neišeina, tai ir nepasidarys. Reikia leisti sau išsimiegoti, pailsėti. Kai šiaip užstringu, ne dėl nuovargio, man padeda, kai imu šnekėti su kitais žmonėmis, susitikti, aptarti, ką rašau, kur užstrigau ir kaip iš to išeiti. Gal pažiūrėti filmą kine, paskaityti kokį tekstą. Labai padeda pasivaikščiojimai. Jei labai užstringu, padeda sportas. Išeikvoji energiją ir tiesiog fiziškai pašalini blokus, tai išlaisvina. O jeigu tikrai atėjo terminas ir nebegali jo nustumti – dirbi tiesiog per kraują. Įjungi resursą, kurio nė nežinai, kad turi, – ir įsijungia. Atsakomybė yra gana stiprus jausmas, ir kažkaip pratarkuoji tą „negalėjimą“.

Kaip daug kas sako – kartais geriausiai padeda tiesiog fiziškai rašyti, nebe likti savo galvoje, o fiziškai rašyti, paskui iš to išminkysi ką nors geresnio. Tada pamatai, kad tai, ką užrašei, nebūtinai visiškai bereikšmis dalykas, dalis dalykų visai verti dėmesio, gali juos pakoreguoti, ir kas nors išlieka.

O gamta svarbi? Ar tau tinka miestas?

Gali būti ir miestas, tik šiemet pradėjau suvokti, kad iš tikrųjų mane atstato gamta. Ne kaip kūrėją, bet kaip žmogų. Kur kas greičiau galiu atsigauti, kai nuvažiuoju į ramesnę gamtos vietą. Atrodo, net jauti, kaip susiurbi jėgą iš gamtos ir gali eiti tolyn. Bet kasdienos gyvenime eini prie upės pasivaikščioti, ir to užtenka. Ar paskambini kam nors paplepėti.

Ačiū. Eikim siurbti gamtos.

***

Lapkritis.

Vyko „Terapijų“ gastrolės po Lietuvą. Kaip sekėsi, gal tau kažkas įsiminė, ką patyrėte?

Buvo labai įdomu matyti, kaip spektaklis pereina iš mažos OKT studijos į trigubai didesnes erdves. Dar kitaip žiūri spektaklį. Parodėme spektaklį ir „Sirenose“, visa salė buvo užsieniečiai. Pergyvenau, kad, kadangi spektaklyje daug teksto, jie nespės skaityti titrų ir neišlaikys dėmesio. Bet reagavo lygiai taip pat aktyviai ir buvo įsitraukę, kaip ir lietuvių žiūrovai. Spektaklį matė viena korėjietė, dabar jau verčia pjesę į korėjiečių kalbą, planuoja statyti Korėjoje. Labai nekantrauju pamatyti, kaip tekstas skambės kitoje kultūroje, kita kalba. 

Kaip dirbi ir gyveni niūriausią, sakoma, metų mėnesį? Gal nuo mūsų saulėto pokalbio atradai naujų dalykų?

Esu rašymo dirbtuvėse Austrijoje, kur projektus analizuojame naudodami „Structural Constellations“ metodą. Atrodo labai įdomu, žiūrėsiu, tikiuosi, pavyks perprasti metodą ir jį taikyti savo darbuose ar galbūt išbandyti darbe su studentais. 

Ačiū už kantrybę.