EPA nuotrauka

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje aptariamas Jungtinių Tautų Organizacijoje parengtas Pasaulinis susitarimas dėl saugios, tvarkingos ir reguliarios migracijos, dažnai vadinamas JTO migracijos paktu. Vieni tikisi, kad jis padės spręsti problemas, kiti baiminasi, kad gali paskatinti nevaldomą migraciją ir atimti iš valstybių galią pačioms spręsti, kokia turi būti jų migracijos politika. Kas teigiama šiame akte ir ko siekiama? Kokie yra jo kritikų argumentai? Kokia yra Bažnyčios pozicija?

Kas tas migracijos susitarimas?

Pasaulinis susitarimas dėl saugios, tvarkingos ir reguliarios migracijos siekia „bendro supratimo, pasidalintos atsakomybės ir vieningo tikslo migracijos srityje“. Jame teigiama, kad geresnis tarptautinis bendradarbiavimas reikalingas tam, kad būtų apsaugotos migrantų ir pabėgėlių teisės.

JTO migracijos pakto vizija yra išdėstyta iškeliant 23 tikslus. Kai kurie iš jų skirti supaprastinti su migracija susijusius dokumentus, teikti aiškią informaciją apie migracijos galimybes, garantuoti teisinį statusą ir dokumentus visiems migrantams  ir dalintis duomenimis tarp valstybių siekiant skatinti įrodymais pagrįstą migracijos politiką.

Kiti tikslai skirti rūpintis su žmogaus teisėmis susijusiais klausimais ir kviečia tarptautinę bendruomenę kovoti su prekyba žmonėmis, atsisakyti diskriminuojančių migracijos politikos nuostatų ir imtis priemonių, užtikrinančių į gimtąsias šalis grįžtančių pabėgėlių apsaugą nuo neteisėto įkalinimo, kankinimų ir smurto. Taip pat keliami tikslai spręsti problemas, skatinančias žmones palikti gimtąsias šalis – skurdą, maisto trūkumą, klimato kaitą, diskriminaciją dėl lyties ar tapatybės.

Lietuvoje paramą šiam susitarimui išsakė užsienio reikalų ministras L. Linkevičius ir prezidentė D. Grybauskaitė. Prezidentūros pranešime spaudai rašoma: „Šis susitarimas padės spręsti globalią nelegalios migracijos problemą, kuriai įveikti būtinas dialogas ir sutelktos visos tarptautinės bendruomenės pastangos.“ Gruodžio 4 dieną Seimas priėmė pakto pasirašymą palaikančią rezoliuciją, Lietuva susitarimą palaikys.

Kokie jo kritikų argumentai?

Anot 15min, Lietuvoje idėja paremti šį migracijos paktą kai kurių politikų buvo sukritikuota dėl to, kad jis „gali užverti šalims galimybę atskirti ekonominius migrantus nuo pabėgėlių. Nerimą [kritikams] taip pat kelia dokumento nuostata, kad nelegalių migrantų sulaikymas turėtų būti naudojamas tik kaip „kraštutinė priemonė“, geriau ieškant alternatyvų“. Lrytas.lt parengtame reportaže L. Kasčiūnas tvirtina: „Visas dokumentas yra paremtas prielaida, kad reikia skatinti paskatas migracijai. Dokumente pabrėžiama teigiama migracijos pusė, bet neįvardijamos rizikos.“

Dažniausiai pasitaikantis kritikų argumentas – pakte nedaroma skirtis tarp pabėgėlio ir ekonominio migranto. Tai reiškia, kad, laikantis šios sutarties paraidžiui, šalims tektų priimti kone visus į jas norinčius atvykti žmones, nepriklausomai nuo to, ar jie bėga iš karo zonos, kur gresia pavojus jų gyvybei, ar paprasčiausiai ieško didesnio ekonominio užtikrintumo. Be to, dokumentas vertina migraciją tik kaip teigiamą reiškinį, sieja ją su darniu vystymusi, o tai tarsi užkerta galimybes šalims savo politiką remti neigiamu migracijos pasekmių vertinimu. Trečia, baiminamasi, kad, nors šis dokumentas ir neturi teisiškai įpareigojančios galios, jo pagrindu ateityje gali būti kuriami teisiškai įpareigojantys susitarimai.

Vokiečių dienraštis Frankfurter Allgemeine praneša, kad Vokietijos žurnalistų sąjungoje buvo kilusios diskusijos, ar JTO migracijos paktas nesukurtų prielaidų žiniasklaidos laisvės ribojimams. Abejonių kilo dėl septyniolikto sutartyje iškelto migracijos politikos tikslo, numatančio, kad šalys rems nepriklausomą, objektyvią ir kokybišką žiniasklaidą, ją „edukuodamos ir jautrindamos“, kurs mokymus žurnalistams, kaip aptarti su migracija susijusias temas, ir stabdys netoleranciją, ksenofobiją ar rasizmą platinančias žiniasklaidos priemones, nutraukdamos joms skirtą valstybinį finansavimą ar kitokią materialinę paramą. Straipsnio autorius Michaelis Hafeldas klausia, kaip tai reikėtų suprasti – kaip geranoriškas instrukcijas ar draugiškus patarimus valstybėms, kaip elgtis su kritiškus tekstus rašančiais žurnalistais?

Į visus kritikų klausimus paprastai atsakoma viena vienintele fraze: „Migracijos paktas nėra teisiškai  įpareigojantis susitarimas.“ Kitaip tariant, tai, kaip valstybės taikys ar netaikys jame esančias nuostatas, priklauso tik nuo pačių valstybių. Tačiau kyla klausimas: kam tuomet jis išvis reikalingas? Ar jis kažkuo padės pabėgėliams ir migrantams, jei jis nieko niekam neįpareigoja? Ir ką tuomet jis reiškia – gražų draugiškumo gestą?

Kokia Bažnyčios pozicija?

Savo poziciją išreiškė Europos vyskupų konferencijų komisijos pirmininkas Liuksemburgo arkivyskupas Jeanas-Claude Hollerichas SJ. Remdamasis popiežiaus Pranciškaus, kuris ne kartą ragino pasaulio lyderius imtis veiksmų padėti migrantams, autoritetu, arkivyskupas ragina valstybių vadovus šį dokumentą paremti. Oficialiame pareiškime teigiama, kad JTO migracijos paktas yra „ilgų derybų vaisius, pripažįstąs bendrą išvykimo, tranzito ir atvykimo valstybių ir visuomenių atsakomybę reguliuoti migraciją siekiant visų jos paliestų asmenų ir bendruomenių gerovės. Jis siekia suteikti saugumą ir apsaugą migruojantiems asmenims ir juos priimančioms bendruomenėms, remdamas legalius būdus migruoti ir užkirsdamas kelią prekybai žmonėmis, pavojingoms kelionėms, šeimų ardymui ir smurtui.“ Popiežius Pranciškus nėra pareiškęs jokios – oficialios ar neoficialios – pozicijos apie JTO migracijos paktą.