Aktoriai Jovita Jankelaitytė (Chaja) ir Mantas Zemleckas (Kitelis) rež. Gintaro Varno spektaklyje „Getas“. Donato Stankevičiaus nuotrauka

Aktorė JOVITA JANKELAITYTĖ, aktorystės mokiusis Gintaro Varno kurse, pastaraisiais metais talentą atskleidžia būtent šio režisieriaus spektakliuose – „Natanas Išmintingasis“ ir „Getas“. Abu kūriniai pastatyti Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT), bendradarbiaujančiame su G. Varno teatru „Utopia“. „Nataną Išmintingąjį“ ir „Getą“ jungia žydų tematika. Šios tautos istorija, žmonių gyvenimai, jų patirtys, rodos, tokios individualios, unikalios, tačiau kartu jos turi telkiančią galią, kuri atskleidžia savitą bendrystę, kai dūžta gyvenimai, žyra į šukes, o jose sužimba žmogiškumas – tikroji, (iš)didžioji žmogaus manifestacija – patirti, pereiti, išgyventi visa ir byloti, kad esi žmogus, toks vienintelis ir kartu toks pat kaip kiti. 

Pokalbis su J. Jankelaityte apie artimus ir skirtingus, savitai unikalius, bendražmogiškai įstabius scenos meno kūrinius – žmogaus pasirodymus, jo apraiškas kaip žmogiškumo liudijimą, kuriuo spinduliuoja pati Jovita. Vos paprašyta duoti interviu, ji iškart mielai sutiko ir savo atsakymus pradėjo padėka: „Miela Elvina, norėčiau dar kartą tau padėkoti už tai, kad pakvietei mane kartu diskutuoti apie teatrą. Tai buvo labai netikėta ir labai malonu. Nieko nelaukdama pereinu prie atsakymų.“ 

Aktorė Jovita Jankelaitytė. Bartoszo Frątczako nuotrauka

Aktorystė – tai gyvenimas scenoje

Jovita, beveik prieš metus sukurtame spektaklyje „Natanas Išmintingasis“ įkūniji Natano įdukrą (ne)žydaitę Rechą. Šį rudenį NKDT pristatytame žiūrovams „Gete“ kuri dainininkę Chają. Pirmiausia pasidalink savo įspūdžiais – kokie šie spektakliai? Kas tarp jų bendra, kas skiriasi, kas ir kaip vienija, įprasmina jų unikalumą?

Visada sunku kalbėti apie spektaklius, kuriuose vaidinu, sunku juos apibūdinti, sunku rasti tinkamus žodžius, kad perteikčiau tai, ką jie man reiškia. Mano spektaklių įspūdžiai yra labiau emocionalūs nei racionalūs, lygiai kaip ir aš pati. Ir „Natanas Išmintingasis“, ir „Getas“ man yra be galo brangūs spektakliai. Labai skirtingi, bet tuo pat metu tarsi susisieja vienas su kitu. Susisieja savo tiesomis, žydų tematika, amžinybės ir mirties klausimais, pasirinkimais, atleidimu, kaltės ir sąžinės temomis.

Tas pats kraujas, tekantis kiekviename iš mūsų, pasireiškia žmogiškumu arba žvėriškumu vienomis ar kitomis sąlygomis. „Natanas Išmintingasis“ – tai utopinė šviesa, kurią norisi gerti, o „Getas“ – tai akių užsidengimas, kad nematytum, neskaudėtų ir negalvotum. Abu reikalingi, unikalūs ir labai aktualūs šiandien. 

Recha ir Chaja – kokios jos tau? Apskritai kaip gimsta tavo vaidmenys, kuriami personažai, koks tavo aktorystės būdas, metodas?

Manau, teatre neegzistuoja formulės ar metodai, kuriuos kaskart būtų galima pritaikyti kuriant personažus. Nes aktorystė – tai gyvenimas scenoje, kurio neįmanoma įsprausti į schemą, apskaičiuoti ir numatyti. Aš tiesiog tampu Recha, Chaja, Doroti ar Liuka. Randu savyje kiekvieną iš jų. Ta paieška ir yra personažo kūrimas. Ieškau, kol randu. Gal ta paieška ir yra savotiškas mano metodas?

Todėl kaskart kurdama naują vaidmenį gyvenu jo gyvenimą. Galvoju, kaip jis valgo, bučiuojasi, kokios muzikos klausosi, kaip miega. Kuo jis panašus į mane, kuo skiriasi. Koks jis būtų, jei būtų kvapas, garsas ar knyga. Kiekviename spektaklyje procesas vis kitoks, žmonės kiti, temos, todėl ir personažai vis kitaip gimsta. Štai, pavyzdžiui, kuriant Rechos personažą taip įstrigo plaukų lako kvapas, kuriuo kaskart mane apipurkšdavo grimuotojos, kad iki dabar neleidžiu purkšti jokio kito, tik tą Rechos.

„Natano Išmintingojo“ atveju mano Rechą galutinai surinko ir surišo Juozo Statkevičiaus kurtas kostiumas, su mažais skambaliukais ant suknelės. Kai juos pamačiau, atrodo viskas susijungė. O Chaja gimė su muzika ir dainomis, ją tiesiog išgirdau galvoje. Pamenu, koks baisus jausmas persmelkė mane, kai pirmą kartą pamačiau Mantą Zemlecką su Kitelio uniforma, pamenu, kad išsigandau ne kaip Chaja, o kaip Jovita.

Buvo sunku suvokti, kad tai kažkada vyko iš tikrųjų, kad tai nėra sugalvota istorija. „Gete“ taip pat neįkainojamos buvo G. Varno organizuojamos ekskursijos po Vilniaus ir Kauno getus, susitikimai su istorikais, neišblėstantys pokalbiai apie tai, ką nauja sužinojome, diskusijos ir ginčai. Dievinu šitą procesą, jo metu personažas kuriamas jau pasąmonėje, jis jau gimsta, tik tu to dar nežinai. Manau, ir Chaja, ir Recha gimė labai emocionaliai, iš vidaus. Ir Chaja, ir Recha turi labai stiprią intuiciją, tik Recha nežino, kaip su ja elgtis, o Chaja pasiryžta eiti paskui ją.

Kas tau yra aktorius?

Tikrai nežinau, kas yra aktorius. Bet žmonės dažnai mano, kad aktoriai yra puikūs melagiai. Netiesa, visiškai su tuo nesutinku, nes aktorius yra tas, kuris iš tiesų tiki tuo, ką daro. Aktorius negali būti melagis, nes jis sako savo tiesą, kuria šventai tiki. Turi patikėti pats, kad ir žiūrovas patikėtų juo. Patikėtų jo džiaugsmu, skausmu ar baimėmis. Aktorius gal beprotis, bet tikrai ne melagis. 

Aktoriai Jovita Jankelaitytė (Recha) ir Vytautas Anužis (Natanas Išmintingasis) rež. Gintaro Varno spektaklyje „Natanas Išmintingasis“. Donato Stankevičiaus nuotrauka

JOVITA JANKELAITYTĖ: Muzika ir dainavimas lydi mane visą gyvenimą. Tai vienas svarbiausių mano čiuptuvų teatre. Per muziką tiesiog jaučiu gyvenimą, suprantu save. Todėl, kai gavau Chajos vaidmenį, beprotiškai apsidžiaugiau, kad galėsiu taip giliai pasinerti į muziką ir tuo pat metu kurti vaidmenį.

Muzikos kalba

Apie kuriamą Chają esi sakiusi, kad tai vaidmuo, kuriame tavo monologai yra tavo dainos. Taip, išties tu įkūniji, tu esi Chaja – dainininkė. Ina Pukelytė spektaklio recenzijoje teigė: „Dvasios grožiui, meilei, vilčiai atstovauja Jovitos Jankelaitytės kuriama dainininkė Chaja. Talentingos aktorės dainavimas leidžia ir geto gyventojams, ir žiūrovams pakilti virš brutalios tikrovės, susigrąžinti tikėjimą meno, kultūros svarba gyvenimo tėkmei.“ Kas tau yra gebėjimas, talentas dainuoti? Kiek asmeniškai tau svarbu, kaip save išreiški dainuodama scenoje, kasdienybėje? Apskritai kas tau yra muzika?

Muzika ir dainavimas lydi mane visą gyvenimą. Tai vienas svarbiausių mano čiuptuvų teatre. Per muziką tiesiog jaučiu gyvenimą, suprantu save. Todėl, kai gavau Chajos vaidmenį, beprotiškai apsidžiaugiau, kad galėsiu taip giliai pasinerti į muziką ir tuo pat metu kurti vaidmenį. Tai buvo vienas nuostabiausių procesų, kurį kada nors teko patirti teatre. Ieškoti charakterio dainose, jomis išreikšti personažo esmę, atverti Chajos vidinį pasaulį.

Vaidinu dviejuose spektakliuose, kuriuose dainuoju, ir tai man teikia begalinį džiaugsmą. Tad muzika yra mano kompasas teatre. Nors atlieku ir kitus vaidmenis, kurie neturi nieko bendra su dainavimu, muzika man padeda jausti spektaklių ritmą, čia taip pat galioja ir forte, ir piano. Pati sceninė kalba jau yra savotiškas dainavimas, personažo muzika.

Dažnai spektaklių scenas galima palyginti su muzikos kūriniais. Vaidinant G. Varno režisuotame „Oidipo mite“ didžiausias iššūkis buvo scena, kurios metu Antigonė aprauda žuvusius giminaičius. Vis niekaip nepavykdavo surasti teisingo rakto. Kol vieną kartą po repeticijos režisierius pasiūlė pasidomėti opera „Salomė“. Kai išgirdau ir pamačiau finalinę sceną, kai Salomė bučiuoja negyvo Jochanano galvą, šiurpas perėjo per nugarą, ir pajutau, kaip suvaidinti tą sunkiąją sceną. Muzikos kalba man dažnai artimesnė negu verbalinė. 

Kokią dainą, muzikos kūrinį, melodiją, garsą pavadintum savu, tokiu, kuris atliepia būtent tave – Jovitą Jankelaitytę?

Sunkus klausimas. Mano muzika nuolat keičiasi, kartais tai net ne muzika, o labiau garsų kratinys, chaosas, kartais aukštas cypimas ir tuštuma, o kartais – daugybė „Earth Wind Fire“ dainų, kai norisi mylėti ir šokti. Artėjant šventėms Frankas Sinatra vis dažniau skamba mūsų namuose. 

Scena

Dainavimas, vaidyba – visa, kas atliekama scenoje, – ką tau reiškia? Kas tau yra scena? Ką reiškia būti scenoje, prieš ir po gyvenimo joje?

Man scena yra kaip bažnyčia, šventykla, nes čia vyksta stebuklai. Maži, dideli ir gražūs teatro stebuklai. Kai žiūrovai susijungia su aktoriais scenoje, visi vienu ritmu įkvepia ir tyli. Tai yra kažkas neapsakomai nuostabaus.

Prieš – visuomet jaudinuosi, viduje sukasi milijonai minčių, todėl mėgstu kelias minutes kažkur dingti ir pabūti su savo mintimis, susikaupti, susirinkti save. Turiu keletą slaptų ritualų. Ypatingas jaudulys, aišku, kyla prieš pat premjerą, kartais ir juokiuosi, ir verkiu vienu metu, atrodo, tiek daug jausmų veržiasi ištrūkti į laisvę.

O vėliau – labai įvairiai, priklauso ir nuo to, kaip pasiseka spektaklis ir kas vyksta mano pačios gyvenime. Kartais sunku išeiti iš vaidmens, net sugrįžus namo, kartais apima ramybės, išsivalymo jausmas. Pasijuntu kaip po terapijos. Atsivėrusi ir iškalbėjusi visus skaudulius bei baimes. 

Aktorė Jovita Jankelaitytė (Recha) rež. Gintaro Varno spektaklyje „Natanas Išmintingasis“. Donato Stankevičiaus nuotrauka

JOVITA JANKELAITYTĖ: Kartais mano sužadėtinis prieš man išeinant į teatrą pabučiuoja mane ir prajuokina sakydamas: „Eik į teatrą, išsivaidink, sugrįžk ir pradėk gyventi.“ Teatre visų pirma esu Jovita, tik pro Rechos, Chajos ar Antigonės filtrus. Bet tai yra mano saviraiškos būdas. Tad teatre daug mano gyvenimo, velniškai daug.

Teatro meilė

Vis dėlto ryškiausiai matomas tavo talentas – vaidyba. Esi aktorė, tavo scena – teatras. Prisimink ir pasidalink savo pirmuoju teatro patyrimu.

Mano pirmasis susitikimas su teatru įvyko Operos ir baleto teatre, kai kartu su visa klase atvažiavome žiūrėti baleto „Spragtukas“. Spektaklio neprisimenu visai. Ką ryškiausiai prisimenu? Karštą šokoladą per pertrauką. Iki dabar laikausi tradicijos visada jo paragauti ir įsitikinti, ar skonis vis dar toks pats. Teatro magija mane užbūrė tik tada, kai pradėjau studijuoti, kai apsigyvenau Vilniuje, kai pamatydavau vis daugiau vienas už kitą stebuklingesnių spektaklių. Ir keri iki dabar. 

Kas tau yra teatras?

Teatras yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. Teatras – mano šeima. Čia pinasi mistika, paslaptys, magija, tamsa ir savęs pažinimas. Turbūt negaliu būti objektyvi šiuo klausimu, nes per daug myliu tą teatrą. Ir visada jį ginsiu, saugosiu ir mylėsiu, kad ir kaip vaikiškai tai skambėtų. 

Kiek teatrališkumo tavo gyvenimo tikrovėje, kiek gyvenimo tikrovės – teatre, scenoje?

Kartais mano sužadėtinis prieš man išeinant į teatrą pabučiuoja mane ir prajuokina sakydamas: „Eik į teatrą, išsivaidink, sugrįžk ir pradėk gyventi.“ Teatre visų pirma esu Jovita, tik pro Rechos, Chajos ar Antigonės filtrus. Bet tai yra mano saviraiškos būdas. Tad teatre daug mano gyvenimo, velniškai daug. O gyvenime teatro mažiau, bet pasitaiko atvejų, kai mėgstu pavaidinti, kad gaučiau daugiau dėmesio. Bet tik kartais. Nes visi jau žino mano triukus, tad nepersistengiu. 

Tarpteatriniai santykiai

Teatro scenai būtina partnerystė. Tavo žodžiais, kas yra partnerystė? Kaip dažnai ji patiriama, sukuriama?

Partnerystė man yra žmonės. Ir partnerystė vyksta ne tik scenoje, bet ir gyvenime. Vytautas Anužis, kuris po kiekvieno spektaklio mane saugiai pargabena namo į Vilnių ir visą kelią pasakoja man neįtikimai įkvepiančias savo gyvenimo ir teatro istorijas. Vilija Grigaitytė, kuri prieš spektaklį atneša ir padovanoja savo pačios numegztas šiltas kojines. Mantas Zemleckas, kuris, vaidinant kartu „Gete“, kiekvieną dieną eidavo su manimi kartu pietauti. Gintaras Varnas, kurį išvis sunku oficialiai vadinti režisieriumi, nes jis yra mano mokytojas ir teatro tėtis. Ir dar daugybė kitų žmonių, kurie ne tik kartu kuria per repeticijas, bet ir dalinasi savimi, savo patirtimis, visada išties pagalbos ranką ir išklausys. Tai čia vėl apie tą patį. Apie šeimą. 

Aktorius – tai žmogus ir jo kuriamas vaidmuo, įprasminamas personažas. Svarbu ir tai, kas vyksta grimo kambaryje. Ką tau, kaip aktorei, reiškia grimas?

Kai galvoju apie grimo kambarį, pirmoji asociacija yra grimuotoja Gita Guobytė. Kai ateinu pas ją grimuotis, ji iškart telepatiškai nuskenuoja, kokia aš šiandien, ar viskas gerai. Ji net mato, ar man patinka, kaip mane grimuoja, nors aš ir nieko nesakau. Kartais tylime, ji grimuoja ir po kelių minučių pasako: „Tuoj pataisysiu tau tą akį, tik nesimuistyk.“ Magija. Tarp manęs ir Gitos visada magija.

Grimas – svarbi teatro dalis. Grimo kėdėje jau tampi kažkuo kitu, tavo personažas įgauna pavidalą ir pasiruošęs gimti iš naujo. Tai savotiškas ritualas, paskutinė stotelė prieš einant į sceną. Pamenu, kaip per „Natano Išmintingojo“ generalinę repeticiją sėdžiu grimo kambaryje, mane grimuoja, visur chaosas, visi skuba, daug skirtingų rankų kažko ieško, visi jaudinasi, ir aš staiga dėl viso to jaudulio pradedu verkti. Tada į mane atsisuka J. Statkevičius, paduoda servetėlę ir sako: „Nereikia, neverk. Tušas nubėgs.“ Tada staiga mano veidas persikreipia į šypseną ir pamirštu viską, kas ką tik buvo. Grimo kambariuose vyksta magija.

Spektaklio „Natanas Išmintingasis“ užkulisiuose su Juozu Statkevičiumi. Donato Stankevičiaus nuotrauka

JOVITA JANKELAITYTĖ: Visada norėjau susitikti su Audrey Hepburn ir praleisti su ja bent vieną valandą...

Patyrimų magija

Aktoriai itin jautrūs žmonės, jie iš aplinkos surenka visa, kad juose atsiskleistų įvairiaspalviai charakteriai, kad jie galėtų įkūnyti skirtingai, savitai personažų esmę. Gyvenimas patiriamas penkiomis juslėmis, tad koks tavo vaizdas, garsas, kvapas, skonis, prisilietimas, palytėjimas? Kuri juslė tau svarbiausia?

Labiausiai turbūt garsas, bet svarbios visos. Vaizdas – „Gete“ Gintaro Makarevičiaus drabužių mandala, kuri kyla ir leidžiasi. Kai ją pamatau, visada kažkas viduje apsiverčia. Kvapas – „Natano Išmintingojo“ grimuotojų lakas, kiekvieną kartą tas pats, iš žalio buteliuko. Prisilietimas – partnerystė, buvimas čia ir dabar. O skonis? Aš šiaip mėgstu skaniai pavalgyti. 

Kokiu laiku ir kokiame krašte norėtum apsilankyti? Ką, kaip ir kodėl sau linkėtum susitikti?

Visada norėjau susitikti su Audrey Hepburn ir praleisti su ja bent vieną valandą... O nukeliauti artimiausiu metu kartu su Barteku norėtume į Prahą, aplankyti savo artimus draugus. 

Pokalbio pabaigoje tavo linkėjimai teatrui.

Linkiu teatrui neišblėstančio kūrybinio entuziazmo, o mums visiems linkiu, kad teatras visados skleistų savąją magiją ir toliau mus burtų savo kerais.