Kadras iš rež. Jane Magnusson filmo „Bergmanas: lemtingi metai“ („Bergman: A Year in a Life“, Švedija, 2018 m., 118 min.).

Šių metų Europos šalių kino forumas „Scanorama“ kino gerbėjams padovanojo du naujausius dokumentinius filmus apie garsųjį švedų režisierių Ingmarą Bergmaną, kurio 100-ąsias gimimo metines pasaulis minėjo liepos 14 d. Dvi režisierės – švedė Jane Magnusson ir vokietė Margarette von Trotta, kuriai talkino sūnus režisierius Felixas Moeller – sukūrė du skirtingus dokumentinius filmus apie didįjį kino magą, tapusį įkvėpimo šaltiniu ištisai kartai.

Abu filmai – J. Magnusson „Bergmanas: lemtingi metai“ ir M. von Trottos „Ingmaro Bergmano beieškant“, pristatyti Kanų kino festivalio Klasikos sekcijoje, susilaukė daug dėmesio ir kartu tam tikro skepsio: ką dar nauja galima pasakyti apie šį kūrėją, kuris pats yra parašęs bent kelias knygas apie save? Ką dar galima pakalbinti, kai jutube ir taip galima atrasti daugybę pokalbių su juo ir apie jį?

Tad dokumentinio filmo apie I. Bergmaną kūrimas tapo tam tikru iššūkiu M. von Trottai, kuri ne viename interviu yra pareiškusi, kad savo filme nenorėjo rodyti scenų, kurias žino visi režisieriaus filmų gerbėjai. „Norėjau atrasti kitus jo filmų momentus – vis dar stebinančius, nors galbūt kažkada ir esi matęs šį filmą. Norėjau priversti pagalvoti: „Dieve mano, aš pamiršau šią sceną...“ (iš interviu Nofilmschool.com – aut. past.)

Kadras iš rež. Ingmaro Bergmano filmo „Septintasis antspaudas“ (1957 m.).

M. von Trotta filme prisimena 1960-ųjų metų Paryžių, kuriame įvyko jos pažintis su Naująja kino banga. Tačiau ne François Truffaut ir ne Alfredas Hitchcockas ją įtraukė į kino pasaulį. Ją užbūrė I. Bergmano „Septintasis antspaudas“ – 1957 m. sukurta kino misterija apie mirtį ir gyvenimą, kurios epizodu režisierė pradeda savo filmą.

„Suvokiau, kad kinas yra menas, aprėpiantis visas kitas meno rūšis. Muzika ir teatras. Ir psichologija. Ir viskas. Tai buvo nušvitimas“, – sako M. von Trotta, pavadinusi I. Bergmaną savo mokytoju, užkrėtusiu ją kino magija visam gyvenimui.

„Kūrėjui menas yra terapija“, – filme nuskamba I. Bergmano žodžiai. Jo filmuose gali atpažinti patį I. Bergmaną, lydimą vaikystės išgyvenimų, brandaus amžiaus fobijų, aistrų ir egzistencinių klausimų, į kuriuos jis karštligiškai ieško atsakymų. I. Bergmano gyvenimas pilnas sumaišties, jis – netikęs vyras ir tėvas, smerkiamas jau suaugusių vaikų. Menas I. Bergmanui – aukščiau visko, tad nekeista, kad jis atsisako psichoterapinio gydymo, sužinojęs, kad tai gali pakenkti jo kūrybingumui.

Filme paliečiamos ir nepatogios temos, kurių, skirtingai nei tėvynainiai, jis nevengė. Viena jų – jaunystės metais išgyventas susižavėjimas Hitleriu. Nuo šio paklydimo jaunąjį I. Bergmaną išgelbėjo tik liudijimai apie koncentracijos stovyklų siaubą, pasiekę Švediją po karo. „Daugiau jokios politikos!“ – šios taisyklės I. Bergmanas laikysis visą gyvenimą.

„Ingmaro Bergmano beieškant“ autorė keliauja po Kūrėjo pasaulį, aplankydama daugybę jį pažinojusių žmonių. Magiškuoju žibintu (Laterna magica) apšviesdama I. Bergmaną, režisierė atskleidžia jo santykius su bendradarbiais, aktorėmis, tapusiomis režisieriaus mylimosiomis ir žmonomis, vaikais. Apie I. Bergmano asmenybę ir jo įtaką kino menui ji kalbasi su prancūzų rašytoju ir scenaristu Jeanu-Claude'u Carriere‘u, ispanų režisieriumi Carlosu Saura, taip pat su jaunesniosios kartos kūrėjais: švedų režisieriumi Claesu Olle Rubenu Östlundu bei prancūzų režisieriumi, scenaristu ir kritiku Olivier Assayasu bei kitais.

„Kurdama šį filmą sužinojau daugybę dalykų apie jo (I. Bergmano) gyvenimą. Pamačiau, kad jo filmai buvo jo paties gyvenimo atspindys. Galima pamatyti, kokia buvo jo būklė, kuriant filmą: ar jis buvo prislėgtas, ar laimingas. Jo filmai lyg dienoraštis“, – sako Margarette von Trotta (iš interviu Nofilmschool.com – aut. past.).

Kadras iš filmo „Ingmaro Bergmano beieškant", rež. Margarette von Trotta ( "Searching for Ingmar Bergman", Vokietija, Prancūzija, 2018, 99 min.)

Tuo tarpu filmo „Bergmanas: lemtingi metai“ autorės J. Magnusson pagrindinės filmo idėjos atspirties tašku tampa 1957-ieji metai, kai pradeda kilti I. Bergmano žvaigždė. Sukuriami garsieji „Septintasis antspaudas“, „Žemuogių pievelė“, keturi teatro spektakliai ir vienas TV filmas. Ir visa tai lydi chaotiškos asmeninio gyvenimo su trimis moterimis ir šešiais vaikais peripetijos, tad nenuostabu, kad šis filmas prasideda paties I. Bergmano liudijimu apie nubudimą ketvirtą valandą kiekvieną rytą. Nubudimą, kurį lydi skausmas ir baimė.

Žiūrovą tiesiog paskandina didžiulė lavina I. Bergmano filmų ištraukų, kone 50 interviu su buvusiais bendradarbiais, aktoriais, prodiusere, daugybė dokumentinių kadrų, liudijančių pačius įvairiausius jo gyvenimo momentus. Pirmą kartą parodomas 1980-aisiais nufilmuotas vyresniojo I. Bergmano brolio Dago interviu, kurį rodyti buvo uždraudęs pats I. Bergmanas.

Šis interviu atskleidžia nesantaiką tarp brolių, taip pat kelia klausimą, ar I. Bergmanas, atskleisdamas savo vaikystės traumas filme „Fani ir Aleksandras“, kalba apie savo ar apie brolio skausmingą patirtį. Sudėtingi tėvų tarpusavio santykiai, palikę gilų įspaudą režisieriui, kurio paties santykiai su mylimomis moterimis buvo gana komplikuoti, atsispindi filmuose „Vedybinio gyvenimo scenos“, „Sarabanda“, „Šnabždesiai ir riksmas“.

Liv Ulmann ir Bibi Andersson rež. Ingmaro Bergmano filme „Persona“ (1966 m.).

Ingrid Thulin, Bibi Andersson, Gunnel Lindblom, Liv Ullmann – aktorės, mylimosios, žvaigždės. Apie I. Bergmano santykius su moterimis kalbėjo visas kino pasaulis. J. Magnusson filme apie I. Bergmano seksualumą kalba kaip apie tam tikrą priklausomybę, kuri buvo natūrali menininko esybės dalis. Savo moterims jis buvo žiaurus, neištikimas, tačiau net ir paliktos jos jį mylėjo.

„Jis niekada manęs nėra įskaudinęs“, – pasakys jo filmų mūza L. Ullmann, ji atvyks pas mirštantį I. Bergmaną. Ir iš tiesų: I. Bergmanas myli savo aktorius, o to nepasakysi apie jaunus kylančius režisierius, būsimus varžovus, kuriuos jis, kino ir teatro scenos karalius, pagautas įsiūčio trempia ir laužo.

Abiejuose filmuose paliečiama skaudi tema: išvykimas iš Tėvynės, kurios biurokratai 1976 m. apkaltino menininką dėl vengimo mokėti mokesčius. Iki širdies gelmių įžeistas I. Bergmanas uždaro savo kino studiją Forės saloje ir apsigyvena Miunchene. Šiuo laikotarpiu sukuriami jo garsieji filmai „Gyvatės kiaušinis“, „Rudens sonata“, „Iš marionečių gyvenimo“.

Švedija maldauja atleidimo, tad Meistras grįžta. Savosios šlovės zenite I. Bergmanas dirba Dramatene (Stokholmo karališkajame teatre), apsuptas jaunų talentingų aktorių, kurių karjera priklauso nuo jo žodžio. Vieni pasiekia fantastiškas karjeros aukštumas, kitų karjera žlunga.

„I. Bergmanas neįtikėtinai garbingas, – sako J. Magnusson. – Filme atskleidžiama jo simpatija naciams, elgesys su moterimis, jis pripažįsta, kad yra blogas tėvas. Apie visa tai jis kalba pats. Nieko itin nauja, viskas jau atskleista biografijoje ir interviu. Bet jis yra ikona, tad žmonės nenori kalbėti apie tai.“ (iš interviu Insider.pt – aut. past.)

Švedija turi du menininkus, savo kūryba išryškinusius jos kontūrus ant pasaulio žemėlapio: Augustą Strindbergą ir Ingmarą Bergmaną. „Tačiau I. Bergmanas yra didesnis“, – filmo pabaigoje pareiškia J. Magnusson.