Patriarchate.org nuotrauka

Šv. Andriejaus šventė (lapkričio 30 d.), kurią Stambule kasmet iškilmingai švenčia Konstantinopolio ekumeninis patriarchatas, šįkart buvo persmelkta politinio-ekleziastinio spaudimo bei įtampos, susijusios su nepriklausomos Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios steigimu. Paskutinės lapkričio dienos aiškiai pagreitino skaldymosi procesus. Jei neįvyks stebuklas, broliai ortodoksai šiais metais Kalėdas sutiks pasidalinę. Bažnytinės bendrystės nutraukimas jau nebėra tik grėsmė ar galimybė, bet pradeda kristalizuotis.

P. Porošenkos spaudimas

Ukrainos prezidentas Petro Porošenka niekada neslėpė, kad jo šalies Ortodoksų Bažnyčios autokefalija jam yra itin svarbus nacionalinės politikos projektas. Jis trokšta, kad šis tikslas būtų pasiektas kuo greičiau, gal net šiais metais. Lapkričio 29 d. interviu televizijai Porošenka teigė, kad „Ukrainos valstybė padarė viską, ką gali ir ką privalo, kad gautų Tomosą“ (dokumentą, kuriuo Ekumenininis patriarchatas pripažįsta Bažnyčios autokefališkumą / nepriklausomybę). Šalies vadovas pabrėžė, jog Maskvos funkcionieriai – neišskiriant ir saugumo tarnybų – buvo „viskam pasiruošę“, kad procesą sustabdytų, „tačiau Viešpats yra su mumis, teisingoje kovoje už nepriklausomybę“. Įkvėpimo pagautas prezidentas sakė, kad Tomoso tekstas jau „patvirtintas“, o ekumeninis patriarchas Baltramiejus pasirengęs netrukus sušaukti įvairių Ukrainos ortodoksijos atšakų metropolitų ir vyskupų asamblėją, kad juos suvienytų.

Susivienijimo taryba vyks gruodžio 15 d. Ukrainoje.

Šiandien ši data jau paskelbta – Susivienijimo taryba vyks gruodžio 15 d. Ukrainoje.

Prieš Šv. Andriejaus šventę vykstant Ekumeninio patriarchato sinodui, į Stambulą buvo atvykęs prezidento patarėjas Rostislavas Pavlenka, Strateginių studijų instituto vadovas. Jis lapkričio 26 d. ilgai ir nuoširdžiai kalbėjosi su patriarchu Baltramiejumi apie įvykius Ukrainoje bei baigiamuosius žingsnius, siekiant Tomoso. Pavlenka paaiškino, kad patriarchas Baltramiejus įteiks Ukrainos ortodoksų autokefalijos dokumentą jos vadovui, kai šis bus išrinktas. Štai kodėl jo tekstas dar negali būti skelbiamas.

Baltramiejaus patvirtinimas

Lapkričio 29 d. Stambule priimdamas tarpparlamentinę delegaciją, patriarchas Baltramiejus patvirtino, kad Sinodas išnagrinėjo ir patvirtino būsimos autokefalinės Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios statutą. Suvienijimo aktas bei vadovo rinkimai įvyks dar gruodį. Naujai išrinktasis ukrainiečių primas atvyks į Stambulą priimti Tomoso iš ekumeninio patriarcho rankų. „Tai grynai administracinis faktas, nedarantis jokio poveikio Ortodoksų Bažnyčios mokymui, – paaiškino Baltramiejus. – Tačiau Rusijos Ortodoksų Bažnyčios vadovai taip negalvoja. Ir jų reakcija – labai griežta.“

Kas kieno pusėje

Maskvos patriarchato atstovai nuolat pabrėžia faktą, kad kai kurios iš 14 šiuo metu egzistuojančių autokefalinių Ortodoksų Bažnyčių pasisakė prieš arba abejojo dėl autokefalijos Ukrainos Ortodoksų Bažnyčiai suteikimo. Serbų patriarchas Irinėjus ir Antiochijos – Jonas X dar spalio 19 d. ragino Maskvos ir Konstantinopolio patriarchus rasti broliško dialogo kelią. Visai neseniai, lapkričio 12-ąją, Serbijos ortodoksų vyskupai Baltramiejaus sprendimą atkurti pilną bendrystę su dviem ukrainiečių bažnytinėmis bendruomenėmis pripažino „kanoniškai nepagrįstu“. Kaip žinoma, metropolito Filareto ir vyskupo Makarijaus vadovaujamas bendruomenes ortodoksai laikė schizmatinėmis grupėmis.

Beje, serbų vyskupai autokefalijos suteikimo klausimą prašė svarstyti naujame Visos ortodoksijos susirinkime, po paskutinio, įvykusio 2016 metais, kurį galiausiai boikotavo Maskvos patriarchatas.

Lapkričio 3 d. Stambule Ekumeninis patriarchas Baltramiejus ir Ukrainos prezidentas P. Porošenka pasirašė bendradarbiavimo susitarimą. Patriarchate.org nuotrauka

Žiniasklaidos pranešimuose rusų ortodoksijos atstovai laiko savaime suprantamu dalyku, kad Ukrainos ortodoksų vyskupai ir bendruomenės, susijusios su Maskvos patriarchatu, tikrai neatsiskirs nuo Maskvos jurisdikcijos, kad prisijungtų prie ukrainiečių projekto. Kol kas tik trys iš daugiau nei 80 Maskvos patriarchatui pavaldžių Ukrainos ortodoksų vyskupų pareiškė palaikantys Ukrainos autokefalijos procesą. Vienas iš jų yra Vinycios ir Baro metropolitas Simeonas, dėl savo laikysenos sulaukiantis savo vyskupijos kunigų bei tikinčiųjų pasmerkimo.

Dubliavimo strategija

Kai patriarchas Baltramiejus atkūrė Filareto ir Makarijaus įgaliojimus, Maskvos patriarchatas atsakė eucharistinės bendrystės su ekumeniniu Konstantinopolio patriarchatu nutraukimu. Nuo tada „Ukrainos klausimas“ peržengė vien galios varžytuves ir bažnytinės politikos disputus, paliesdamas kur kas gyvybiškesnį lygmenį.

Tai pastebėjo išmintingas Tiranos arkivyskupas Anastazijus, gerbiamas mažos Albanijos ortodoksų bendruomenės vadovas, kuris, norėdamas užbėgti už akių galimoms manipuliacijoms, lapkričio 23-iąją paviešino du savo laiškus, kuriuos dėl Ukrainos reikalų yra siuntęs rusų patriarchui Kirilui.

Pirmajame, rašytame spalio 10 d., autokefalijos Ukrainos ortodoksams užtikrinimo projektą Anastazijus apibūdina kaip „žygį per minų lauką“: užuot pasiekęs visų ukrainiečių ortodoksų bendruomenių vienybę, gali suskaldyti pačią ortodoksiją.

„Nesuvokiama, – rašo Albanijos primas, – kad dieviškoji Eucharistija, pats tikriausias begalinės meilės ir visiško Kristaus nusižeminimo slėpinys, gali būti pasitelkiamas kaip ginklas prieš kitą Bažnyčią.“

Antrajame, lapkričio 7 d., laiške Anastazijus išreiškė visą savo nuoskaudą dėl Maskvos patriarcho sprendimo sustabdyti sakramentinę bendrystę su ekumeniniu patriarchatu. „Nesuvokiama, – rašo Albanijos primas, – kad dieviškoji Eucharistija, pats tikriausias begalinės meilės ir visiško Kristaus nusižeminimo slėpinys, gali būti pasitelkiamas kaip ginklas prieš kitą Bažnyčią.“

„Kaip gali būti įmanoma, – tęsia Anastazijus, – kad Rusijos Bažnyčios hierarchijos sprendimas ir įsakymas galėtų panaikinti Šventosios Dvasios energiją, pasireiškiančią tose Ortodoksų Bažnyčiose, kurios veikia ekumeninio patriarchato jurisdikcijoje? Kaip įmanoma, kad Dieviškoji Eucharistija, teikiama Mažosios Azijos bažnyčiose, Kretoje, Šventajame Kalne ir bet kur pasaulyje, galėtų tapti netinkama rusų ortodoksų tikintiesiems? Ir jeigu šie prie šventųjų dovanų artinasi kupini „Dievo baimės, tikėjimo ir meilės“, kaip gali būti, kad išties daro „nuodėmę“, kurią netgi derėtų išpažinti?“

Sakramentinės bendrystės nutraukimas tarp Maskvos ir Konstantinopolio patriarchatų kelia neatšaukiamo skilimo grėsmę. Volokolamsko metropolitas Ilarionas nuolat keliauja po pasaulį (Kreta, Graikija, Kinija, Šiaurės ir Pietų Korėja), tarp kitko siekdamas stiprinti globalų sielovadinį tinklą, tiesiogiai pavaldų Maskvos patriarchui ir neturinčiam jokios sakramentinės bendrystės su tais vyskupais ir bažnyčiomis, kurios yra susijusios su ekumeniniu Konstantinopolio patriarchatu. Toks sielovadinis „rusų“ tinklas siekia plėstis ir tose šalyse bei teritorijose, kur lig šiol Maskvos patriarchatui pavaldūs ortodoksai, nesant Rusijos bažnyčios parapijose, lankė bažnyčias, priklausančias Konstantinopolio ekumeninio patriarchato jurisdikcijai.

Panašus „atskyrimo ir dubliavimo“ kriterijus, ko gero, įkvepia Rusijos Ortodoksų Bažnyčios vadovus santykiuose su kitomis Bažnyčiomis ir bažnytinėmis institucijomis. Kol tęsiasi santykių sustabdymas su Konstantinopoliu, Maskvos patriarchatas nedalyvaus dialoguose ir santykiuose, kuriuose dalyvauja Ortodoksų Bažnyčia kaip visuma: čia atstovavimo bei koordinavimo vaidmenį atlieka ekumeninis patriarchas arba jo delegatai.

Baltarusijos sostinėje Minske spalio 15 d. paskelbtas Rusų Ortodoksų Bažnyčios Sinodo sprendimas nutraukti vienybę su Konstantinopolio patriarchatu.

EPA nuotrauka

Maskvos patriarchatas, atrodo, ketina stiprinti dvišalius santykius su kitų Bažnyčių vadovais, pradedant nuo Romos Bažnyčios. Metropolitas Ilarionas jau atšaukė bet kokį tolesnį Rusijos dalyvavimą teologiniame dialoge, kurį kelerius metus vykdo Jungtinė katalikų-ortodoksų komisija Romos vyskupo pirmumo ir sinodalumo klausimais. Be to, vasarį Rusijos Ortodoksų Bažnyčios ir Šventojo Sosto delegacijos apsikeis vizitais trečiųjų Maskvos patriarcho Kirilo ir popiežiaus Pranciškaus susitikimo Havanoje 2016 m. vasario 12 d. metinių proga.

Atrodo, kad Rusija siekia analogiško apsikeitimo oficialiomis delegacijomis tarp Maskvos patriarchato ir Šventojo Sosto, koks tradiciškai vyksta tarp Romos ir Konstantinopolio Bažnyčių šventųjų Petro ir Pauliaus bei Šv. Andriejaus švenčių proga.

2014 m. lapkričio 30 d. viešėdamas Fanare, popiežius Pranciškus pasakė, kad, norėdama pasiekti visišką vienybę su ortodoksais, Katalikų Bažnyčia „neketina kelti jokių išankstinių sąlygų, išskyrus bendrą tikėjimo išpažinimą“.

Popiežiaus nuomone, jau tada buvo galima atkurti visišką katalikų ir ortodoksų bendrystę, nelaukiant, kol broliai ortodoksai išpildys teologines ar jurisdikcines sąlygas.

Dabar būtent dėl jurisdikcinių klausimų bei kolizijų, panašu, kad bendro tikėjimo išpažinimas neužtikrina visiškos sakramentinės vienybės net ir Ortodoksų Bažnyčiose. Tad ir kelias į visišką sakramentinę bendrystę tarp katalikų ir ortodoksų krikščionių atrodo dar (ir objektyviai tampa) sunkesnis.

Kita vertus, istorija parodys, ar ši situacija nepalengvins bent dalies ortodoksų priartėjimo prie Katalikų Bažnyčios. Konstantinopolio patriarchas – vienas iš tokio artumo ir aktyvaus bendradarbiavimo pavyzdžių.

Pagal „Vatican Insider“ publikaciją parengė Saulena Žiugždaitė