Mikelandželo „Pietos“ fragmentas.

Cathopic.com nuotrauka

Luko evangelijos pirmuose skyriuose įterpti keturi himnai, kuriais paženklinta kiekvieno, besijungiančio į visuotinės Bažnyčios liturgines valandas, diena: „Magnificat“, Benedictus, Gloria ir Nunc dimittis. Giesmės savitu būdu šlovina nesuvokiamą Dievo veikimą žmonijos ir kiekvieno giedančiojo istorijoje. Tai – lyg raktas, kuriuo skaitytojui atrakinama Geroji Naujiena ir leidžiama teologiškai perskaityti visa tai, kas bus toliau išdėstyta.

Magnificat (Lk 1,46-55) – Dievo šlovinimo giesmė

Giesmėje pabrėžiamas nuolatinis Dievo palankumas vargšams. Nuskamba daugybė nuorodų į Senąjį Testamentą ir jungiama vieninga kompozicija. Ją sudaro įvadas, kviečiantis šlovinti Dievą (Lk 1,46) ir dvi dalys (Lk 1,47-50.51-55). Pirmoji dalis paženklinta vienaskaitos pirmuoju asmeniu (mano, mane, man). Mergelė Marija apgieda tai, ką Dievas yra jai padaręs.

Antroje dalyje prisimenamas Dievo veikimą Izraelio ir vargšų gyvenime. Dėmesys nuo vieno asmens prie tautos ir visų, ištroškusių Dievo, Išganymo istorijoje labai reikšmingas ir suformuoja teisingą išrinktumo sampratą: Dievas išsirenka ką nors dėl visų gerovės arba kaip ženklą, skelbiantį bendrą likimą visiems.

Dievas visuomet yra pagrindinis veikėjas, didžių dalykų Autorius žmonijos istorijoje. Tai jis išsklaido išpuikusios, arogantiškos širdies arba mąstymo žmones ir išaukština nuolankiuosius, pamaitina alkstančius ir nuolat atsimena savo meilę, kuri ir yra viso Jo veikimo motyvas. Didieji dalykai skirti vargšams (hebr. anawîm), suvokiantiems, jog be Dievo niekas kitas negali perkeisti ir išgelbėti žmogaus. Marija yra tarp tų vargšų, kurie žvelgdami į Dievą, visiškai pasitiki Jo planu. Kartu su visais ištroškusiais Dievo, ji yra visų ištikimųjų atstovė, atpažinusi Dievo įsiterpimą į žmonijos istoriją ir tapusi didžių dalykų bendradarbe. Tai ne ypatingų dovanų, savybių ar privilegijų moters, bet paprastos nustebusios merginos atsakas. Kasdienybėje ieškodama Dievo, klausdama ir mėgindama suprasti Viešpaties valią, Marija atranda savo vietą Jo plane.

Mergelės Marijos išrinktumas nėra jos pačios pastangų vaisius ir todėl ji niekuomet egoistiškai negalės tuo didžiuotis. 

Marija be jokių nevertumo protestų ir lyriškų išaukštinimų suvokia, jog jos gyvenimas yra gryniausia Dievo malonė, į kurią ji atsako giedodama šlovinimo giesmę. Mergelės Marijos išrinktumas nėra jos pačios pastangų vaisius ir todėl ji niekuomet egoistiškai negalės tuo didžiuotis. Biblijoje tiek Marijos, tiek išrinktosios tautos, jos pranašų ar karalių išrinkimas visuomet yra skirtas kitiems. Marijai, o su ja ir Izraeliui, dovanotas kelias skiriamas visoms tautoms ir kiekvienam žmogui.

Reikšminga, kad antrosios giesmės dalies (Lk1,51-55) veiksmažodžiai apie Dievo veiksmus (padarė, išsklaidė, nuvertė, iškėlė, pripildė, išsiuntė, kalbėjo) gramatiškai nurodyti aoristo laiku. Tai išreiškia nebaigtinį veiksmą, pradėtą praeityje ir tebesitęsiantį ateityje. Dievo Išganymo plano kontekste šie veiksmažodžiai nurodo tęstinį Dievo veikimą, kreipia į ateitį, į amžinybę. Kitaip tariant Dievo įsiterpimas į žmonijos istoriją apgiedamas kaip vykstantis šiandien, kartu kaip tęsinys to, kas prasidėjo su Abraomu ir baigsis laikų pabaigoje.

Abi himno dalys užbaigiamos nuoroda į Dievo maloningą meilę (Lk 1,50.55). Gailestingumas, kurį Dievas parodo Mergelei Marijai, galiausiai parodomas visiems vargšams, karta iš kartos. Taip Jėzaus iš Nazareto istorija tampa galutiniu Tėvo ištikimybės ir gailestingumo apsireiškimu.

Laukite tęsinio apie kitus Evangelijos pagal Luką himnus.