Dar nuo antikos laikų žinomos keturios pagrindinės žmogiškos dorybės: protingumas, teisingumas, tvirtumas ir susivaldymas. Videopasakojimų cikle „Šventumo link“ pristatome, kaip šias kardinalinėmis vadinamas dorybes praktikavo XX a. Lietuvoje gyvenę šventieji.

Palaimintasis Jurgis Matulaitis (1871–1927), lygiai prieš šimtą metų tapęs Vilniaus ganytoju, pasižymėjo ypatinga išmintimi. Koks buvo šios dorybės šaltinis? 

Lygiai prieš šimtą metų – 1918 m. gruodžio 8 dieną – Vilniaus vyskupu tapo palaimintasis Jurgis Matulaitis. Nors ganytoju teko būti nemenku sumaišties ir įtampos laiku, visus septynerius tarnystės metus jis stengėsi būti vyskupas visiems, nepriklausomai nuo tautybės ar partijos. Pasak Vilniaus vyskupo augziliaro Arūno Poniškaičio, tai kainavo daug pastangų ir išminties.

Vysk. Arūnas Poniškaitis

„Mane žavi vyskupo Matulaičio ramybė ir išmintis, ateinanti ne iš įgimtų savybių, o kylanti iš tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu. Žmogus labai blaiviai vertina situaciją, supranta, kad Vilniuje yra nepaprastai sudėtinga. Savęs nemato šiose pareigose, daro viską, kad taip neatsitiktų, tačiau kai paskyrimas ateina, jis atsakomybę prisiima ir nepasiduodamas spaudimams ir politiniams žaidimams, stengiasi būti ganytojas visiems“, – sako vysk. A. Poniškaitis.

Marijampolėje esantį pal. J. Matulaičio muziejų kuruojanti sesė Viktorija Plečkaitytė MVS pasakoja, kad ypatingos išminties ir įžvalgos reikėjo rengiant ganytojinius laiškus, vizituojant parapijas. „Panašu, kad kai kuriais atvejais tos vizitacijos turėjo ypatingą reikšmę, todėl kad prieš tai valdę vyskupai dėl ilgą laiką trukusių neramumų nebandė nė nosies iškišti iš miesto“, – kalba vienuolė.

Ses. Viktorija Plečkaitytė MVS

V. Plečkaitytė tęsia: „Tikrasis jo išminties šaltinis, pamatas, atrama, visada buvo Jėzus Kristus. Taip pat ir jo ganytojinės išminties. Žengdamas į Vilniaus katedrą savo ingreso pamoksle tėvas Jurgis labai paprastai, kaip jam būdinga homilijose, pasakė: „Mano darbo dirva yra Kristaus karalija, mano partija – Kristus.“

Bernardinai.TV

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Rosita Garškaitė, Gediminas Šulcas, Vytautas Kirlys.