Vertėjas, eseistas Laimantas Jonušys. Evgenios Levin nuotrauka

Į mėnraščio „Metai“ šimtmečio anketos klausimus atsako vertėjas, eseistas LAIMANTAS JONUŠYS. Anketa publikuota 2018 m. literatūros žurnalo „Metai“ vienuoliktame numeryje. 

Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą, etninės atminties ištvermingumą. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis – proga apmąstyti mūsų literatūros ir kultūros raidą, įvardyti žymiausius asmenis, prisiminti jų nuopelnus kraštui. Kokie vardai, judėjimai, iniciatyvos, darbai ir kūriniai jums atrodo iškiliausi mūsų laisvėjimo kelyje?

Per pastarąjį šimtmetį lietuvių literatūra pasiekė nepaprastai daug. Manau, galima sakyti, kad iki 1918 metų mūsų tautos literatūros, kaip nuolatinio kūrybinio proceso, net ir nebuvo, – tik tam tikri autoriai, tam tikri kūriniai. Nepriklausomoje valstybėje suverptą literatūros giją stalininis režimas beveik nutraukė, bet ji nenutrūko, nes po Antrojo pasaulinio karo dešimt ar penkiolika metų lietuvių literatūros tradicija buvo sėkmingai tęsiama ir atnaujinama išeivijoje.

Būta ir sudėtingų asmeninių dramų bei netekčių. Kaip ir visoje Vidurio Rytų Europoje, didžiosios XX a. vidurio tautų tragedijos sugniuždė arba anksti nukirto nemažai talentingų asmenybių, kartais lemtis veikė aklai. Juk, tarkime, Alfonsas Nyka-Niliūnas galėjo atsitiktinai žūti karo sūkury, kaip žuvo Vytautas Mačernis, galbūt turėjęs perspektyvą tapti vienu iš pačių reikšmingiausių mūsų visų laikų poetų.

Ankstesnių laikų literatūrinėje dykroje privalėjome puoselėti kiekvieną ryškesnę apraišką vos ne kaip šedevrą ir kartais ėmėme įžvelgti literatūrinę vertę ten, kur tėra istorinė kultūrinė. Mano nuomone, geriausia lietuvių literatūra kuriama labai apytikriai nuo XX a. vidurio. „Altorių šešėly“ yra geras romanas, bet europiniame kontekste po Franzo Kafkos, Jameso Joyce'o, Marcelio Prousto ir Virginios Woolf jis neatrodo reikšmingas. O štai „Balta drobulė“ jau gali lygintis su to meto iškiliais pasaulio romanais, tai ir patvirtino, nors pavėluota, ypatinga sėkmė pernai Vokietijoje.

Štai todėl, prisimindami sudėtingą mūsų kultūros istoriją, turime džiaugtis, kad gana daug rašytojų baigiantis karui pasitraukė į Vakarus. Jų buvimas ir galėjimas kurti laisvėje itin reikšmingai praturtino mūsų literatūrą, beje, tai pasakytina ir apie kai kurias kitas kultūros sritis, bet ypač apie literatūrą.

Tas pats A. Nyka-Niliūnas sovietinėmis sąlygomis niekaip nebūtų galėjęs tapti tokiu originaliu rašytoju, taip anksti poezijoje įtvirtinusiu verlibrą, parašiusiu tokį literatūriškai įspūdingą dienoraštį. Nes reikia turėti omeny ir tai, kad išeivijos rašytojai nebuvo atkirsti nuo savo meto pasaulio literatūros. Nebūtume turėję ir Jono Meko – nei kaip savito kino kūrėjo, nei kaip jautraus poeto (beje, pastarasis man imponuoja labiau).

Kai kas dabar aiškina, kad tie rašytojai pabėgo ir išvengė tos sunkios kovos už lietuvių kultūrą, kuri vyko čia. Bet, užuot pavydėję asmenybėms, verčiau susitelkime į tai, ką iš to gavo lietuvių literatūra. Būtume neturėję nei Algimanto Mackaus, nei Mariaus Katiliškio, nei Kazio Bradūno, nei Birutės Pūkelevičiūtės, nei Henriko Nagio, nei juolab A. Nykos-Niliūno ar Antano Škėmos, o dar ir reikšmingos dalies vyresnio amžiaus rašytojų kūrybos. Galbūt kas sakys, kad ir čia pasilikę jie anksčiau ar vėliau būtų ką nors sukūrę, – juk sukūrė tie, kurie liko. Bet kai kūrybingiausiame tapsmo amžiuje rašytojo galimybė laisvai kurti yra visiškai sugniuždyta, neįmanoma tikėtis, kad šie autoriai būtų pasiekę tokį lygį, kokį pasiekė laisvėje.

Postalininiu laikotarpiu lietuvių literatūra po truputį atsigavo, ėmė rastis vertingų kūrinių. Juozas Girnius, ne tik iškilus išeivijos filosofas, bet ir įdėmus literatūros vertintojas, 1968 m. pripažino, kad išeivijos kūrybinis pakilimas negali be galo tęstis ir kad „tik namuose, tėvų žemėje, gali laikytis ir tautinė, ir kūrybinė gyvybė“, o svarbiausia – jis numatė gerėjančią literatūrinės kūrybos perspektyvą Lietuvoje, nors ir pabrėždamas, kad tikros kūrybinės laisvės tėvynėje nėra.

Manau, tai buvo įžvalgu, nes geriausia sovietinio laikotarpio literatūra buvo sukurta per paskutinius du okupacijos dešimtmečius. Prozoje vyraujantis buitinis realizmas ir kaimiškoji tematika įgavo daugiau įvairovės ir subtilumo, be to, ėmė rastis visai kitokios, įspūdinga vaizduote grindžiamos kūrybos.

Paskutinių dviejų sovietmečio dešimtmečių cenzūra veikė savotiškai: sunku įsivaizduoti, kaip galėjo būti išleisti tokie romanai kaip Icchoko Mero „Striptizas, arba Paryžius–Roma–Paryžius“ arba Sauliaus Tomo Kondroto „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“; o ypač tais laikais suklestėjo itin subtili, išgryninta, nesociali poezija, iš esmės niekaip nesusijusi su oficialiai propaguotu socialistiniu realizmu.

Sovietmečio laikų kūryba ir rašytojų laikysena tebėra ir dar turbūt ilgai bus kontroversiška tema. Gana jautriai tai apibūdino Kornelijus Platelis įdomiame pokalbyje, publikuotame „Metų“ 8–9 numeryje: „Kiekvienas valdžios aprobuotas kalbėjimas šalyje, kurioje kas nors už savo žodžius sėdi kalėjime, visada yra kompromisas: nesakai ko nenori ir nesakai ką nori.“ Pripažinęs, kad „ir kompromiso paženklinta meninė kūryba palaikė visuomenės dvasią“, vis dėlto teigia, kad „kompromiso kelti ant pjedestalo neišeina, nors bandymų netrūksta“.

Andriaus Ufarto / BFL nuotrauka

LAIMANTAS JONUŠYS: Dabartiniai iššūkiai visuomenei, tautai ir valstybei itin plačiai nušviečiami žiniasklaidoje, ypač publicistikoje, literatūra veikiau gyvena savo gyvenimą, bet nesakyčiau, kad tai blogai, nes būtent šią laisvę jai suteikė naujoji epocha. Užmojis literatūroje nušviesti visuomenės aktualijas yra rizikingas dalykas, nes lengva nuslysti į publicistinį lygmenį, į tai, kas siaura bei laikina, ir sunku išvengti iliustratyvumo.

Kaip apibūdintumėte šiandienę mūsų literatūros, kultūros ir visuomenės situaciją? Kokios gyvenimo galimybės ir pokyčiai nuteikia viltingai, įkvepia kūrybai? Kokias didžiausias problemas bei iššūkius visuomenei, tautai ir valstybei kelia naujųjų laikų procesai?

Pažvelgę iš šalies matome kultūros klestėjimą: kiek parodų, koncertų, festivalių, įvairiausių meno renginių, kiek išleidžiama knygų, – visko daug daugiau negu buvo sovietmečiu. Vis dėlto kai kas yra trapu. Nors pastaruoju metu ekonomika kyla, valstybės biudžetas auga, bet kultūrinės periodikos finansavimas ėmė menkti; svarbių bėdų turi ir kitos kultūros sritys.

Tai praktiniai dalykai. O naujasis literatūros laikotarpis prasidėjo 1989 m., kai iš esmės jau turėjome tikrą žodžio ir kūrybos laisvę. Tais metais pasirodė abu geriausi Ričardo Gavelio romanai – „Vilniaus pokeris“ ir „Jauno žmogaus memuarai“ (pastarąjį enciklopedijos datuoja 1991 m., bet tai netikslu: 1989 m. jis publikuotas „Pergalėje“). Ir tai reikšmingai nužymėjo naujo lietuvių prozos suklestėjimo pradžią.

Manau, kad nuo tada rašytojus labiausiai įkvepia paprasta, dabar jau lyg ir savaime aiški aplinkybė – kūrybos laisvė. Iš to radosi anksčiau niekada lietuvių literatūroje neregėta itin marga įvairovė. Bene ryškiausi paskutinio XX a. dešimtmečio prozininkai buvo jau minėtasis R. Gavelis, taip pat Jurga Ivanauskaitė ir Jurgis Kunčinas. Jie labai skirtingi, bet naujuoju nepriklausomybės laikotarpiu atsirado dar įvairesnių ir keistesnių kūrinių, tokių kaip Justino Sajausko „Suvalkijos geografija“ arba Vlado Kalvaičio „Sustiprinto režimo barakas“.

Šie per savitą prizmę kalbėjo apie sunkiausius mūsų tautos išgyvenimus pokario laikotarpiu, istorijos tragedijas savaip nušvietė ir Sigitas Parulskis romanuose „Murmanti siena“ bei „Tamsa ir partneriai“. Bet kaip saviti, nepakartojami talentai reiškėsi ir kiti rašytojai: Leonardas Gutauskas, Herkus Kunčius, Andrius Jakučiūnas, Marius Ivaškevičius, Renata Šerelytė, Ramūnas Kasparavičius, vėliau Jaroslavas Melnikas, Undinė Radzevičiūtė, Tomas Vaiseta – čia dar galima vardinti toliau, bet reikia kur nors sustoti, nors neišeina nepaminėti itin reikšmingo beletristinės eseistikos suklestėjimo ir įdomių istorinių romanų atsiradimo. Ši nepaprasta įvairovė kartu buvo ir ypatingo kūrybingumo proveržis, todėl nesutikčiau su paplitusiu požiūriu, kad iki šiol lietuvių proza nusileidžia poezijai.

Dabartiniai iššūkiai visuomenei, tautai ir valstybei itin plačiai nušviečiami žiniasklaidoje, ypač publicistikoje, literatūra veikiau gyvena savo gyvenimą, bet nesakyčiau, kad tai blogai, nes būtent šią laisvę jai suteikė naujoji epocha. Užmojis literatūroje nušviesti visuomenės aktualijas yra rizikingas dalykas, nes lengva nuslysti į publicistinį lygmenį, į tai, kas siaura bei laikina, ir sunku išvengti iliustratyvumo.

Per šimtą metų lietuviška knyga patyrė nepaprastą kokybinį šuolį – iš didaktinės epochos amžiaus įšokome į moderniausios literatūros kontekstus, ir tai mums teko daryti gerokai sparčiau nei daugeliui Europos tautų. Per pastarąjį šimtmetį subrendo lietuvių literatūrinė kalba, išaugo meniškumo reikalavimai. Kokią lietuvių literatūrą įsivaizduojate po kelių dešimčių ir daugiau metų?

Visada skeptiškai žiūriu į ateities prognozes, nes dažniausiai tai tebūna abejotinos pranašystės. Pagrįstai įmanoma tik aptarti dabar vykstančius procesus ir naujas tendencijas, manant, kad jos plėtosis toliau, bet niekada nevertėtų atmesti, kad kai kas bus visai kitaip, negu dabar įsivaizduojame.

Tik sąlyginai galima kalbėti apie naujosios bangos emigrantų literatūrą. Kai kurie specifinę emigrantų patirtį aprašantys kūriniai nebuvo sėkmingi. O štai Valdas Papievis ir Dalia Staponkutė visai netipiniai pavyzdžiai – jie nėra didžiosios naujos emigrantų bangos atstovai. Kristinos Sabaliauskaitės ciklo „Silva rerum“ niekaip neišeina vadinti emigracinės literatūros būdingu pavyzdžiu, ir čia tiesiog nesvarbu, kur gyvendama rašytoja kuria. Tad tiksliau būtų kalbėti apie naujo atvirumo pasauliui literatūrą, nes kai kurie rašytojai (ypač rašytojos) tiesiog keliauja po pasaulį, ir pasaulinio masinių komunikacijų kaimo sąlygomis nubrėžti ribą tarp „čia“ ir „ten“ nelabai prasminga.

Ir tai nelabai svarbu. Ko gero, pirmas patirtimi grįstas kosmopolitinis lietuviškas romanas buvo J. Ivanauskaitės „Sapnų nublokšti“. Dabar tokių yra jau daugiau. Ne tik jie, bet ir kai kurie kiti jaunų autorių kūriniai pasižymi skurdoka kalba, tiesmuku pasakojimu ir menka literatūrine išmone – o būtent tai nebuvo būdinga nė vienam šiuose atsakymuose mano paminėtam rašytojui. Štai, tarkime, plačiai aptartas naujas romanas, kuriame daug dialogų, bet jie tarsi tik registruojami, niekur nepaminint, kokiu tonu, mina ar nuotaika kas nors buvo ištarta, o ir apskritai visa kalba be niuansų, šiurkštokai tašyta. Ir tai nėra sąmoningai pasirinktas minimalistinis stilius.

Čia dar grįžčiau prie minėtojo A. Jakučiūno ir jo romano „Lalagė“ – nors su tokiu kūriniu negalima tikėtis didelio skaitytojų dėmesio, jis reikšmingas mūsų literatūrai kaip aukšta išradingo stilistinio virtuoziškumo pakopa. Nedrįsčiau atmesti galimybės, kad ko nors panašaus bus ir ateityje.

Per šimtą metų patirtas kokybinis šuolis yra akivaizdus, ir netikiu, kad jis virs nuosmukiu.