Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

„Jokia mūsų dienų Europos tauta neturi tokio epo kaip „Ponas Tadas“. Čia Don Kichotas susilieja su Iliada. Poetas stovėjo tarp nueinančios kartos ir mūsų. Prieš jiems mirštant, jis juos matė, tačiau jų šiandien nebėra. Būtent tai yra epinis požiūrio taškas. Mickevičius savo užduotį atliko meistriškai: jau mirusiųjų kartą jis pavertė nemirtinga ir ji daugiau niekada nepasitrauks… „Ponas Tadas“ yra tikras epas. Nieko daugiau nebepridursi, o ir nereikia“, – taip rašė vienas žymiausių literatūrinių Adomo Mickevičiaus pasekėjų Zygmuntas Krasinskis. Neseniai Valdovų rūmuose duris atvėrusi paroda „Lietuva, Tėvyne mano… Adomas Mickevičius ir jo poema „Ponas Tadas“ yra paskata dar kartą pažvelgti į poeto asmenybę ir jos pėdsakus sostinėje Vilniuje. 

Paminklo istorija 

Bene žymiausias A. Mickevičių sostinėje minintis reliktas yra prie Bernardinų bažnyčios Vilniuje stovinti Gedimino Jokūbonio skulptūra, pastatyta 1984 metais. Šiandien poetui galima net ir paskambinti – tokią progą suteikia projektas „Kalbančios skulptūros“. Tiesa, A. Mickevičius prabyla aktoriaus Dariaus Meškausko balsu ir liudija apie tai, kad gali būti laikomas trijų tautų – baltarusių, lenkų ir lietuvių poetu. Tiesa, svarbiausia net ne tai, ne kalba, o tai, kas ja pasakoma.

Nuotraukos autorius Tomas Lukšys/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Tiesa, G. Jokūbonio darbas nebuvo pirmasis bandymas sostinėje įamžinti poeto atminimą. 1899 metais skulptūra A. Mickevičiui iškilo Šv. Jonų bažnyčioje. Bažnyčia pasirinkta neatsitiktinai – Vilnių valdžiusi carinė administracija jokiu būdu nenorėjo viešoje vietoje leisti įamžinti atminimą žmogaus, kuris dar visai neseniai Konstantinopolio mieste būrė lenkų legioną kovai su tuo pačiu caru. 

Kaip savo knygoje „Vilniaus skulptūrų kelias“ rašo Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, ypač įspūdingas buvo bandymas tarpukariu įamžinti A. Mickevičiaus atminimą didžiule 12,5 metrų aukščio avangardine skulptūra iš pušinių lentų. Tiesa, dabartinių Sporto rūmų teritorijoje stovėjusį paminklą pasiglemžė pavasarį patvinusi Neris.  

Be to, egzistavo planas ir dabartinėje Kudirkos aikštėje įgyvendinti Henriko Kunos projektą, numačiusį, jog 6 metrų aukščio A. Mickevičiaus skulptūra stovėtų ant 17 metrų aukščio postamento, apjuosto trimis eilėmis reljefinių plokščių, vaizduojančių „Vėlinių“ scenas. Tačiau sumanymą sugriovė Antrojo pasaulinio karo pradžia. Ir tik vėliau dalis reljefinių plokščių atsidūrė prie G. Jakūbonio paminklo, kuris Lietuvos istorijoje yra svarbus ir dėl 1987 metais čia įvykusio mitingo, skirto pasmerkti Molotovo ir Ribbentropo paktą. Taip poetas šalia priglaudė tuos, kurie kovojo už laisvę – idėją brangią ir pačiam A. Mickevičiui. 

Nuo Vilniaus iki… 

„DOM Gustavus. Obiit MDCCCXXIII calendis Novembris. Hic natus est Conradus MDCCCXXIII calendis Novembris“, – štai tokį užrašą iš kūrinio „Vėlinės“, skelbiantį, jog 1823 metų lapkričio 1-ąją čia mirė Gustavas ir tą pačią dieną gimė Konradas, galime perskaityti ant buvusio Bazilijonų vienuolyno. Ten, vadinamojoje Konrado celėje, kalėjo A. Mickevičius. Ši celė savotiškai žymi A. Mickevičiaus klajonių pradžią. 

1815 metais pradėjęs studijuoti Vilniaus universitete, Naugarduke gimęs būsimasis poetas su bendraminčiais įkūrė slaptą mokslo mylėtojų „Filomatų“ draugiją, šalia kurios vėliau atsirado ir dorybės mylėtojai „Filaretai“. Čia buvo puoselėjamas trijų imperijų sunaikintos Abiejų Tautų Respublikos ir laisvės atminimas.

Poetas ir publicistas Tomas Venclova savo knygoje „Vilnius: asmeninė istorija“ tą laikmetį aprašo taip: „Liberalūs ankstyvojo Aleksandro laikai jau buvo pasibaigę. Įveikęs Napoleoną, imperatorius ėmė kurti mistinius planus suvienyti tris krikščionybės šakas – katalikus, stačiatikius ir protestantus. Anot jo paties ir patarėjų, didžiausia kliūtis tiems planams įgyvendinti buvo radikalai ir karbonarai, kurie visoje Europoje sukūrė šėtoniška slaptų organizacijų tinklą; beje, Aleksandras jį vadino „blogio imperija“ – kaip tik jis sugalvojo posakį, kurį mūsų laikais, visai ką kita turėdamas omenyje, išpopuliarino Ronaldas Reaganas. Rusijoje, taigi ir Vilniuje, buvo uždraustos masonų ložės. Kažkoks šnipas iš Frankfurto prie Maino pranešė, kad vokiečių studentai palaiko ryšį su panašiomis grupėmis Vilniaus universitete. Vienoje iš Lietuvos mokyklų įkliuvo moksleivis, parašęs ant lentos revoliucinį šūkį. Į Vilnių atvyko senatorius Nikolajus Novosilcevas, kadaise irgi liberalas ir Aleksandro bičiulis, bet jau seniai girtuoklis, kyšininkas ir juodašimtis: jam buvo pavestas inkvizitoriaus vaidmuo. 1823 metų rudenį Mickevičius ir jo draugai atsidūrė kalėjime – uždarytame unitų vienuolyne prie pat Aušros vartų.“

A. Mickevičius kalėjo ten pat, kur vėliau buvo kalinamas ir Simonas Konarskis. Tiesa, poeto kalinimo sąlygos buvo nepalyginamai lengvesnės ir, kaip pasakojama, papirkę prižiūrėtojus kaliniai galėdavo rinktis A. Mickevičiaus Konrado celėje, kur diskutuodavo socialiniais, politiniais, religiniais klausimais. 

Tiesa, 1824 metais A. Mickevičius ir jo bendražygiai buvo nubausti tremtimi į Rusiją. Poetui nurodyta keliauti į Peterburgą. 

Netoli Vilniaus rotušės yra namas, ant kurio esanti lenta skelbia, jog tai būta paskutinės A. Mickevičiaus gyvenamosios vietos Vilniuje – į Lietuvą daugiau jis negrįžo. Tiesa, įdomus faktas, kad jis niekada nebuvo lankęsis taip vadinamose Karūnos žemėse – į Krokuvą jo palaikai pervežti tik po mirties, o Varšuvoje jį mena tik skulptūra. 

…Konstantinopolio   

Adomas Mickevičius. Dailininko Leopoldo Horovitziaus piešinys, 1888 m.

1829 metais A. Mickevičius, pagyvenęs Odesoje, Maskvoje, Peterburge, gavo galimybę palikti carinę Rusiją. Iš buvusių bendražygių ne jis vienas pasirinko emigranto dalią. Vilniuje kartu kalintas Ignotas Domeika nukeliavo net iki Pietų Amerikos ir tapo žymiu Čilės mokslininku, Santjago universiteto reformatoriumi.

Palikęs Rusiją, A. Mickevičius keliavo po Vokietiją, Šveicariją, Italiją, kol galiausiai 1832 metais ilgam apsistojo Paryžiuje. A. Mickevičius dėstė, rašė, redagavo žurnalą „Lenkų piligrimas“, dalyvavo emigrantų bendruomenės veikloje, iš popiežiaus Pijaus IX mėgino gauti paramą Europoje kilusiems tautų pavasario judėjimams. Būtent Prancūzijos sostinėje jis ir parašė „Poną Tadą“, prasidedantį žodžiais „Lietuva, Tėvyne mano“.

A. Mickevičius atstovavo romantizmo literatūrinei formai, buvusiai opozicijoje Apšvietos idėjoms. Jis atsigręžė į liaudies papročius, jausmų ir vaizduotės pasaulį, kurį priešpriešino šaltam racionalizmui. Poeto kūryboje ėmė ryškėti mesianizmas. Tam paskatą veikiausiai davė tiek nesėkmingas 1831 metų sukilimas, tiek mistiko Andrejaus Tovianskio įtaka. A. Mickevičius lygino Lenkiją su tautų Kristumi, kuris yra nukryžiuotas, pražudytas ir vieną dieną pakils naujam gyvenimui. 

Jo „Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygos“, kuriose kalbama kone bibline kalba, susilaukė popiežiaus edikto, kuris pasmerkė bandymus religinius argumentus naudoti siekiant radikalių socialinių reformų. Kad ir kaip ten būtų, tačiau A. Mickevičiaus idėjos, kuriose pinasi religija, romantinis nacionalizmas, socialinis radikalizmas, įkvėpė daug pertvarkos siekiančių grupių ir tapo svarbios formuojantis tautiniams judėjimams Vidurio ir Rytų Europoje. Kai kas A. Mickevičių net laiko laisvų Europos tautų ir piliečių federacijos idėjos pradininku ir tėvynės kaip bendrabūvio, paremto kultūriniais saitais ir bendromis vertybėmis, išpažinėju. Tai ypač svarbu šių dienų kontekste.

Tiesa, A. Mickevičius nebuvo tik mąstytojas, įkvėpęs tiek socialinius, politinius judėjimus, tiek įvairius menininkus – rašytojus, tapytojus, kompozitorius. Jis pats buvo ir veiksmo žmogus. 1848 metais A. Mickevičius būdamas Romoje sukūrė Lenkų legioną, kuris kovojo Lombardijos regionui siekiant išsilaisvinimo. Jis pats parašė ir savotišką legiono manifestą, vadinamąjį „Principų rinkinį“. Savo reformų idėjas su bendraminčiais jis skleidė ir leidinyje „La Tribune des Peuples“.

Galiausiai 1855 metais A. Mickevičius jau Konstantinopolyje siekė suburti lenkų legioną kovai su carine Rusija. Deja, kaip manoma, užsikrėtęs cholera poetas mirė. Iš pradžių jis buvo palaidotas Paryžiuje, o vėliau, 1890 metais, jo palaikai iškilmingai perlaidoti Krokuvoje, Vavelyje. 

Šiandien A. Mickevičius žvelgia į tolius parimęs į apmąstymus greta Bernardinų bažnyčios. Jo idėjos kaip banguojanti jūra – kartais atslūgsta, o kartais, susiklosčius istorinei situacijai, tampa vėl aktualios. Neseniai žiūrėdamas amžiną atilsį Eimunto Nekrošiaus „Vėlinių“ pastatymą, prisiminiau pusšimčio metų senumo įvykius Varšuvoje. Ten, uždraudus „Vėlinių“ rodymą, kuris tarp eilučių žiūrovams kalbėdavo daugiau, nei kad to norėjo komunistinis režimas, protestuojantys studentai ir jaunimas ėjo į gatves reikalaudami žodžio laisvės. 1987 metais, kaip jau minėta, lietuviai prie A. Mickevičiaus paminklo rinkosi reikalaudami to paties – žodžio laisvės, istorinės tiesos pripažinimo, pagarbos žmogaus teisėms. 

A. Mickevičius ir šiandien lieka grandimi, kuri jungia lietuvių, lenkų, baltarusių tautas bendrų idealų šviesoje.