Nežinomas autorius. Jonas Sobieskis šeimos rate (tapyta po 1693 m.). Portrete vaizduojami asmenys: karalius Jonas Sobieskis ir karalienė Marija Kazimiera, karališkosios poros vaikai: sūnūs Jokūbas Liudvikas, Aleksandras Benediktas, Konstantinas Vladislovas, dukterys Teresė Kunegunda, Jadvyga Elžbieta ir Marija Leopoldina. Karaliaus Jono III rūmų muziejus Vilanove (Varšuva). Wilanow-palac.art.pl iliustracija

Pirmosios gruodžio pusės liturginis kalendorius nestokoja Švč. Mergelės Marijos garbei skirtų iškilmių ir švenčių. 

Gruodžio 8 d. pagerbiamas Švč. Mergelės Marijos Nekaltasis Prasidėjimas, 1854 m. gruodžio 8 d. popiežiaus Pijaus IX paskelbta Romos katalikų tikėjimo dogma. Gruodžio 12 d. švenčiama ypač Lotynų Amerikos tikintiesiems svarbi Gvadelupės Dievo Motinos šventė, menanti pirmąjį oficialiai pripažintą Švč. Mergelės Marijos apsireiškimą Katalikų Bažnyčios istorijoje. 

Gruodžio 10 d. liturginiame kalendoriuje tarp jų įsiterpia Loreto Dievo Motina, ir, nors šiandien Lietuvoje ji nėra itin iškilmingai minima, apie Loretą žino ir yra girdėję daugelis: ne tik lankęsi šioje didelius piligrimų būrius sutraukiančioje Italijos šventovėje, bet ir... besimeldžiantys Švč. Mergelės Marijos litaniją, kurios būta dviejų versijų – Venecijos ir Loreto.

Būtent šioji paplito labiausiai ir šiandien gerai žinoma. Apie pagarbą, reiškiamą Loreto Dievo Motinai, vaizdžiai byloja ir išlikę senieji atvaizdai, skulptūros, Loreto Dievo Motinai skirti altoriai, koplyčios. Tokių pagarbos Loreto Mergelei ženklų galima rasti išsibarsčiusių po visą Lietuvą – nuo Alvito iki Telšių ir Vilniaus, kur Loreto Madona ypač gerbta Šv. Jonų bažnyčioje.

Naugarduko vaivada, Lietuvos paiždininkis Jonas Liutauras Chreptavičius, šios šventovės sienoje funduodamas ir šiandien Pilies gatvės pusėje išlikusią dukrai Onai ir kitoms ten pat palaidotoms giminės moterims skirtą paminklinę lentą, joje įrašytame epitafijos tekste Šv. Jonų bažnyčią netgi vadina Loreto Mergelės Marijos sienomis.

Apie patį Loretą ir su pamaldumu Loreto Dievo Motinai susijusius objektus Lietuvos šventovėse rašyta išties nemažai, todėl šio Loreto Švč. Mergelės Marijos šventei skirto rašinio tikslas kiek kitoks.

Viena vertus, juo siekiama nuodugniau papasakoti apie išskirtinį vieno iš senosios Abiejų Tautų Respublikos valdovo, Vienos apgultį įveikusio karaliaus Jono Sobieskio ir jo šeimos narių puoselėtą pamaldumą Loreto Dievo Motinai, kita vertus – artimiau pristatyti glaudžiai su tuo susijusį materialųjį istorinį paveldą – Krokuvos Loreto namelį, ilgainiui tapusį ne tik dvasine, bet ir patriotizmo šventove bei nebyliu reikšmingų XVIII a. pabaigos–XIX a. laisvės kovų bei sukilimų įvykių liudytoju.

Janas Bulhakas. Chreptavičių šeimos epitafija Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje, kurioje šventovė vadinama Loreto Mergelės Marijos sienomis. Limis.lt nuotrauka

Dangiškoji karaliaus Jono Sobieskio užtarėja laimint pergalę prie Vienos

Apie Abiejų Tautų Respublikoje puoselėtą pamaldumą Loreto Mergelei, be kita ko, liudija ir gana gausūs Lietuvos ir Lenkijos magnaterijos piligrimystės į Loreto šventovę atvejai. Iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų minėtini ten lankęsi: 1576 m. – žemaičių seniūnas Stanislovas Radvila, vadintas Pamaldžiuoju, kurio antkapinis paminklas išlikęs Vilniaus Bernardinų bažnyčioje, 1613 m. – Ona Ketlerytė-Radvilienė – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės maršalo Alberto Radvilos žmona, Alvito bažnyčiai padovanojusi ir šiandien joje tebesantį pirmąjį iš Italijos į Lietuvą parvežtą Loreto Madonos atvaizdą, 1774 m. – maištingąja nuotaka ir aistringa turiste tituluojama Teofilė Konstancija Radvilaitė-Moravska, tvirtinusi, kad, besimelsdama prieš Loreto Mergelės skulptūrą, išgijo nuo reumatinių rankos skausmų. O štai kelionės metu visai netoli Loreto apiplėštas ir dėl to pinigų pristigęs Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis netgi buvęs priverstas užstatyti medalioną su Dievo Motinos atvaizdu.

Tačiau garsiausiais Loreto Dievo Motinos garbintojais dera laikyti karališkąją Sobieskių giminę. Ypatingu pamaldumu Loreto Mergelei išsiskyrė jau karaliaus Jono Sobieskio tėvas Jokūbas, kurio kelionių dienoraštyje pažymėta apie lankymąsi Lorete 1612-aisiais, o 1639–1640 m. sandūroje surašytuose studijuoti į Krokuvą išvykstantiems sūnums Morkui ir būsimajam karaliui Jonui duotuose priesakuose nurodoma kas vakarą, prieš einant ilsėtis, melstis Loreto litanija.

Būsimo karaliaus motina – Teofilė iš Danilovičių Sobieska – XVII a. viduryje Liubline įsteigia Loreto Dievo Motinai pašvęstą karmeličių vienuolyną, o po tragiškos vyresniojo sūnaus Morkaus mirties Batoho mūšyje pati leidžiasi į piligrimystę Italijoje, aplankydama ir Loreto šventovę. Piligrimystės į Loretą tradicijas tęsė ir vėlesnioji Sobieskių karta. Pirmoji į tokią kelionę leidosi karaliaus Jono sesuo Kotryna – secundo voto Radvilienė su savo vyru Lietuvos pakancleriu ir lauko etmonu Kazimieru Radvila.

Kunigaikščius Radvilas lydėjusio Bilevičiaus dienoraštyje nurodoma, kad į Loretą buvo vykstama vien atgailos ir maldos tikslais, nes pačiame mieste nebūta nei prabangesnių rūmų, nei didesnių prekių sankrovų. Lorete kunigaikštienė palikusi brangų padėkos ženklą – votą, o savo rezidencijoje Bialoje saugojusi kažkokią iš Loreto parsigabentą devocionaliją.

Karaliaus Jono Sobieskio sutuoktinė – karalienė Marija Kazimiera – Lorete lankėsi net dukart. Pirmąsyk 1699 m. vasario 1 d., paaukodama šventovei sidabrinius votus ir lempą, o antrąsyk – 1701 m., prašydama Dievo Motiną pagalbos, kai karalius Augustas II, siekdamas užkirsti kelią Sobieskių aspiracijoms į karūną, pagrobė ir Kionigšteino pilyje įkalino du jos sūnus – Konstantiną ir Jokūbą. Šis buvo paskutinis Sobieskių šeimos narys, pakeliui pas tuo metu jau Romoje gyvenusią motiną – karalienę Mariją Kazimierą aplankęs Loretą, kad išpildytų Kionigšteino nelaisvėje Loreto Mergelei duotą pažadą.

Vis dėlto iš visos karališkosios Sobieskių šeimos didžiausiu pamaldumu Loreto Dievo Motinai išsiskyrė pats karalius Jonas, ypatingai jos globai ir užtarimui pavedęs Vienos išvadavimą iš musulmonų apsiausties 1683 m., kuris ir patį monarchą, ir Abiejų Tautų Respubliką išgarsino visame krikščioniškame pasaulyje. Prieš išvykdamas į Vieną, karalius meldėsi Krokuvos Švč. Mergelės Marijos bazilikos Loreto Dievo Motinos koplyčioje, o po sėkmingos karinės kampanijos sugrįžęs į Krokuvą, 1683 m. gruodžio 27 d., būtent šioje šventovėje išklausė šv. Mišias ir jos lobynui perdavė dalį iš Vienos parsigabentų karo trofėjų.

Minint 200-ąsias Vienos apsiausties ir išvadavimo metines, išorinėje Krokuvos Švč. Mergelės Marijos bazilikos Loreto koplyčios sienoje įmūryta bronzinė atminimo lenta, kurioje pavaizduotas raitas karalius Jonas Sobieskis. 

Vienos apsiausties ir išvadavimo 1683 m. atminimui skirta paminklinė lenta Krokuvos Švč. Mergelės Marijos bazilikos Loreto koplyčios išorinėje sienoje, vaizduojanti raitą karalių Joną Sobieskį. Wilanow-palac.pl nuotrauka

Sobieskių Madona 

Loreto Dievo Motinos atvaizdą karalius laikė ir vertingiausia iš Vienos apgulties parsivežta relikvija. Esama kelių nepaprastos šio paveikslo kilmės versijų. Antai karaliui patarnavęs Latyčovo pastalininkis Mikalojus Djakovskis tvirtinęs, kad, pakeliui į Vieną užėjus stipriai liūčiai ir bestatant karaliui prisiglausti skirtą palapinę, iš žemės iškastas į ritinį susuktas drobėje nutapytas Švč. Mergelės Marijos atvaizdas. Kitoje paveikslo pusėje pastebėtas lotyniškas įrašas, skelbiantis Erit victor Joannes, t. y. „Jonas taps nugalėtoju“, o karalius, pagarbiai pabučiavęs paveikslą, tačiau nesupratęs užrašo prasmės, taręs: „Kas žino, koks Jonas bus nugalėtojas.“

Kitaip paveikslo istoriją yra nupasakoję kiti liudininkai, tarp jų – ir karaliaus Jono Sobieskio sūnus Jokūbas Liudvikas Sobieskis. 1730 m. Jokūbo Liudviko dukters Marijos Klementinos prašymu dviem egzemplioriais, kurių vienas saugomas Vatikane, o antras iki 1939 m. buvo kunigaikščių Radvilų archyve Varšuvoje, surašytoje įvykio reliacijoje teigiama, kad, jau pasiekus pergalę, paveikslas surastas turkų nuniokotame ir sudegintame dvare, Vienos apylinkėse.

Jame būta dviejų įrašų: In hac imagines Mariae vinces Joannes („Šiuo Marijos atvaizdu nugalėsi, Jonai“) ir In hac Imaginae Mariae, Victor ero Joannes („Šiuo Marijos atvaizdu Jonas nugalėjo“), o didysis Karūnos etmonas Jonas Jablonovskis atvaizdą perdavęs karaliui Jonui Sobieskiui. Įvykis, atsižvelgiant į paveikslo suradimo aplinkybes ir jame esančius su karaliaus vardu sietus įrašus, buvo laikomas stebuklu. Tuo buvo įsitikinęs ir pats karalius, kuris 1683 m. rugsėjo 17 d. laiške karalienei Marijai Kazimierai rašė: „Gana nepaprastu būdu atiteko man vienas paveikslas.“

Sugrįžus iš Vienos mūšio, Loreto Dievo Motinos atvaizdui imta reikšti išskirtinė pagarba: paveikslas saugotas karališkuosiuose apartamentuose, karalius šį Dievo Gimdytojos atvaizdą imdavo su savimi į visus karo žygius, o karalienė Marija Kazimiera ketino įtaisyti padėkos už pergalę Vienoje ženklan savo vasaros rezidencijoje Marimonte pastatydintos Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos koplyčios altoriuje. Po 1740 m. paveikslas drauge su Sobieskių palikimu atiteko kunigaikščiams Radviloms ir kartu su naujaisiais savininkais dažnai keliaudavo tarp Nesvyžiaus ir Berlyno, o šiuo metu yra saugomas privačioje kolekcijoje.

Sobieskio Madona (Loreto Dievo Motina). 1883 m. Varšuvoje išleisto Jono Loskio veikalo „Jonas Sobieskis, jo šeima, ginklo draugai ir laikmečio paminklai“ iliustracija. Wilanow-palac.pl iliustracija

Krokuvos Loreto namelis

Su Sobieskiais artimai sietina ir bene pati originaliausia pamaldumo Loreto Dievo Motinai forma. Dar karaliaus Jono Sobieskio tėvas – Jokūbas Sobieskis – buvo vienas aktyvesnių vadinamųjų Loreto namelių steigimo propaguotojų. Čia dera bent trumpai priminti pačios Loreto šventovės atsiradimo istoriją.

Pasak legendos, Šventojoje žemėje įsiviešpatavus kitatikiams, Šventosios Šeimos namelis Nazarete angelų buvo stebuklingai pergabentas į Italiją. Ši „antgamtinė“ namelio perkėlimo (translatio) versija turi šį tą bendra su tikrove. Iš tiesų, 1291 m. kritus paskutinei Jeruzalės Karalystės tvirtovei Ake, Šventosios Šeimos namų (Casa Santa) pergabenimo ėmėsi degli Angeli šeimos nariai, išardę Nazareto Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai katedroje stovėjusį statinį ir pervežę jį pirmiausia į Dalmatiją, vėliau – į kilmingai ir pamaldžiai našlei vardu Laureta priklausiusį mišką (būtent iš čia kildintinas Loreto Mergelės – Virgo Lauretana titulas) ir 1294 m. pastatę dabartinėje vietoje, aplink kurią vėliau iškilo Dievo Motinai skirta šventovė.

Nežinomas XVII a. pradžios italų dailininkas. Loreto Švč. Mergelė Marija (Lietuvos dailės muziejus). Paveiksle vaizduojama legenda, pasakojanti apie stebuklingą „translatio“ – angelų iš Šventosios Žemės į Loretą Italijoje perneštą „Santa Casa“ (Šventosios Šeimos namelį). Limis.lt iliustracija

Ilgainiui visoje Europoje išplinta ypatingų sakralinių statinių, kuriais mėginama tiksliai atkartoti į Italijos Loretą perkeltų Šventosios Šeimos namų konstrukciją, vidaus planą, statymo tradicija. Lietuvoje Loreto namelių, pastatytų kaip atskiri statiniai, nėra, o Lenkijoje, įskaitant dabar Ukrainai priklausantį Lvovą, jų būta net šešeto, tačiau bene pats žymiausias ir šiandien glaudžiasi prie to paties pavadinimo – Loreto gatvėje stovinčios tėvų kapucinų Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios Krokuvoje.

Nuotraukoje – Loreto namelis šalia Krokuvos kapucinų Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios, ant kurio stogo matyti stebuklingą namelio pernešimą iš Šventosios Žemės į Loretą („translatio“) simbolizuojančios angelų skulptūros. Mierzwa.org.pl nuotrauka
Nuotraukoje – Loreto namelis šalia Krokuvos kapucinų Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios, ant kurio stogo matyti stebuklingą namelio pernešimą iš Šventosios Žemės į Loretą („translatio“) simbolizuojančios angelų skulptūros. Mierzwa.org.pl nuotrauka

Pirmieji kapucinai į Abiejų Tautų Respubliką (pirmiausia Varšuvą ir Krokuvą) atvyko po to, kai popiežius Inocentas XI, atsižvelgdamas į nuopelnus Vienos pergalėje prieš turkus, 1680 m. patenkino karaliaus Jono Sobieskio prašymą dėl leidimo ordinui įsikurti jo valdomose žemėse. 1712 m. pagal iš Italijos Loreto atsiųstus brėžinius prie tėvų kapucinų bažnyčios krokuvietis architektas Kasparas Bažanka ėmėsi Loreto namelio, turėjusio tapti vieno iš dosniausių kapucinų fundatorių karališkajame mieste – Zatoro ir Osvencimo vėliavininko Vaitiekaus Dembinskio – šeimos koplyčia, statybų.

Planuojant statinį, laikytasi nusistovėjusios tradicinės Loreto namelio (Santa Casa) struktūros. Pasak tradicijos, Šventosios Šeimos namus Nazarete sudariusios dvi patalpos: kambarėlis ir virtuvė, todėl statant Loreto namelius reikalauta griežtai laikytis šio struktūrinio plano, ir tai buvusi būtinoji sąlyga suteikti su šia pamaldumo forma siejamus atlaidus. Taigi Loreto namelį ir turėję sudaryti virtuvė ir kambarys, kuriuos skyrė altorius.

Virtuvėje būdavo įrengiamas židinys, indauja ir laukujės statinio durys. Kambarys, skirtas įprasminti Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai įvykį, būdavo didesnė patalpa su vienu langu ir dvejomis durimis, freskomis ir paveikslais, vaizduojančiais įvykius iš Šventosios Šeimos gyvenimo, dekoruotomis sienomis. Virtuvėje svarbiausią vietą užimdavo Loreto Dievo Motinos atvaizdas, o virš altoriaus būdavo įkurdinamos angelų figūros, turėjusios priminti stebuklingą namelio translatio – pernešimą iš Šventosios žemės į Loretą (statinio išorėje ši legenda kartota angelų figūromis dekoruojant statinio stogą).

Kadangi šviesa į patalpas patekdavo pro vieną kiekvienoje patalpoje esantį langą, namelyje nuolat tvyrodavusi prieblanda, paprastai nušviečiama gausių aliejinių lempelių. Tai turėdavo sukurti iškilmingumo ir paslaptingumo nuotaiką, sudaryti susikaupti ir maldai palankias sąlygas. Visus šiuos struktūrinius ir dekoro elementus matome ir Loreto namelyje prie Krokuvos Kapucinų bažnyčios.

Dvi namelio patalpas skiriantis altorius su jame esančia Loreto Dievo Motinos statula Krokuvos Loreto namelyje. Mapofpoland.pl nuotrauka
Karaliaus Jono Sobieskio sekreteras, kelis šimtmečius naudotas kaip Krokuvos Loreto namelio altoriaus tabernakulis. To-ci-historia.blogspot.com nuotrauka

Popiežiaus dovana karaliui – dovana Loreto Dievo Motinai 

Ne taip seniai Loreto namelio altorių Krokuvoje puošė dar viena su karališkąja Sobieskių šeima susijusi istorinė relikvija. 1733 m. karaliaus Jono Sobieskio sūnus Jokūbas kapucinams padovanojo tėvui priklausiusį juodmedžio sekreterą. Apie 1669–1975 m. Romos meistro Giacomo Hermano dirbtuvėse pagamintas baldas kaip padėkos už pergalę prie Vienos ženklas karaliui Jonui Sobieskiui buvo perduotas popiežiaus Inocento XI.

Kapucinai karaliaus sekreterą kiek perdirbo (originaliame balde būta įtaisyto laikrodžio ir netgi muzikinio instrumento – virginalo), pritaikydami liturginėms Loreto namelio reikmėms. Guašu pergamente tapytomis miniatiūromis, vaizduojančiomis biblinius įvykius iš Mozės ir Juozapo gyvenimo, dekoruotas baldas daugiau nei pustrečio šimto metų naudotas kaip Loreto namelio altoriaus tabernakulis.

Tik šiemet, po kruopščios restauracijos ir originalios paskirties atkūrimo, įstabus taikomosios dailės kūrinys perkeltas į karališkuosius Vilanovo rūmus Varšuvoje, kurių ekspozicijoje taps vienu iš autentiškų išlikusių karalių Joną Sobieskį ir jo epochą menančių artefaktų.

Karaliaus Jono Sobieskio sekreteras, kelis šimtmečius naudotas kaip Krokuvos Loreto namelio altoriaus tabernakulis. To-ci-historia.blogspot.com nuotrauka

Sukilimų ir laisvės kovų liudininkas

Kapucinų šventovė ir ypač jos pašonėje prisiglaudęs Loreto namelis siejamas ne tik su karaliaus Jono Sobieskio ir Abiejų Tautų Respublikos pergalės prie Vienos triumfu. Šis unikalus sakralinis paveldas, ilgainiui tapęs ir patriotizmo šventove, taip pat mena kardinaliai priešingą epochą – valstybės padalijimus, kurių akivaizdoje nepalūžo senosios Abiejų Tautų Respublikos gyventojų pilietiškumo dvasia ir laisvės siekis, ryškiausiai suliepsnojęs skausmingą valstybingumo netektį lydėjusiuose sukilimuose prieš okupacines valdžias.

Tą pačią 1794 m. kovo 24 d., kai Krokuvos turgaus aikštėje perskaitė sukilimo aktą, iškilmingai prisiekė ir oficialiai priėmė ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado pareigas, Tadas Kosciuška, lydimas generolo Juzefo Vodzickio ir karių, dalyvavo Loreto namelyje aukotose šv. Mišiose. Čia pašventinti buvo atneštas ir garsiojo sukilimo vado palašas, taip tarytum sutvirtinant ištikimybės Tėvynei ir Tautai priesaiką. Praėjus šimtmečiui, šie įvykiai įamžinti ir šiandien matomoje atminimo lentoje.

1794 m. sukilimo pradžios įvykių įkvėpta laisvės dvasia šiuose mūruose neišblėso per visą okupacijų laikotarpį. Vėlesnių 1831 ir 1863 m. sukilimų metu kapucinai dažniausiai tapdavo sukilėlių karo kapelionais, o 1887-aisiais čia kapucinų abitą priėmė ir po metų vienuolinius įžadus davė aktyvus 1863 m. sukilimo, kuriame neteko kojos, dalyvis, dailininkas Albertas Chmielovskis, 1989 m. popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtas šventuoju.

P. S. Krokuvos kapucinų Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia saugo ir nemažai kitų meno ir istorijos paminklų, kuriems aptarti reikėtų atskiro rašinio. Tarp jų – ir iš buvusių rytinių Antrosios Lenkijos Respublikos žemių į Krokuvą pasitraukusių kapucinų atsigabentas Aušros Vartų Gailestingumo Motinos paveikslas, kurį puošia ir Vyčio herbas.